IŠ SKALIKŲ GYVENIMO

Skalikų arba Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną Lietuvoje sprogo bomba. Vis dar sunku atsitokėti nuo tokio pasveikinimo valstybiniu lygiu profesinės šventės proga – su visomis slaptomis pažymomis ir faktu kaip blynu – žurnalistų pokalbių klausomasi, laiškai skaitomi, knaisiojamasi po jų, tai yra privačių žmonių privatų gyvenimą.

Kokiu teisiniu pagrindu tai daroma?

Ar reikėtų suprasti, jog būtent žiniasklaida atsidūrė didžiausių valstybės priešų sąraše? Tik turime vilties, kad ne valstybės, o valstybininkų. Ir tik kai kurių, tų įtakingųjų, kuriems labiausiai baugu tą įtaką prarasti.

Gerai, kad bent jau žinome, kas esame. Šunys tai šunys, vis ne skunkai, opšrai ar tiesiog kiaulės.

Tik kodėl skalikai? Žinoma, aviganiu pavadinti žurnalistą būtų per tauru, tai primintų ne tik bet kurios veislės atšakos draugiškų akių linksmą šunėką, bet religingesni įžvelgtų ir biblinių motyvų – tarsi avelių ganytoją, išganytoją, kitaip – svarbią personą visuomenėje. Šita veislė netinka, kaip netinka ir mitelšnauceriai, nes jie buvo išveisti kovai su žiurkėmis uostuose. Su žiurkėmis.

Pavadinus žurnalistus bulterjerais, netiesiogiai būtų pripažinta, jog teks reikalą turėti su mažai prognozuojamais, nevaldomais koviniais padarais. O skalikas skalyti liausis ir pas šeimininką parskuos, kai tik anas švilptelės. Šitas – pats tas.

Bet šiaip gyvenimas, anot ekonomikos ekspertų, gerėja – kažkam kyla algos, kurios gerina bendrą šalies statistiką, dar – pavasarį netikėtai aplenkė vasara, po Lietuvą tebebraido turbūt iš Lenkijos atklydusi rudoji meška, kuri po savaitės iš Radviliškio rajono veikiausiai pasieks ir Kauną, o po dviejų savaičių – pajūrį.

Tik štai Kėdainių rajono ūkininko kieme įsiveisė kažkoks džekas skerdikas, per naktį nudaigojęs 21 vištą ir gaidį. Gali būti, kad tai net koks nors nuo grandinės nutrūkęs skalikas, tikėkimės – ne žurnalistas.