Tikėti ar netikėti | Diena.lt

TIKĖTI AR NETIKĖTI

„Aš netikiu edukacija“, – periodiškai kartodavo mano kolega, universiteto filosofijos profesorius. Kai ši jo frazė tapo ir jo oficialių pasisakymų leitmotyvu, ją išgirdę juokdavomės kaskart vis garsiau ir drąsiau. Netiki, ir vis vien dirbi šitoje sferoje? Ir apskritai – kas, jei ne edukacija, gali stumtelėti žmoniją progreso link?

Kai mokslo metų pabaigoje suvedu rezultatus studentų progresui pamatuoti, vis grįžtu prie vidinių pasvarstymų apie vertinimo objektyvumą, jo svarbą, reikšmę bei įtaką jaunų žmonių ateičiai. Tuo pačiu pasitikrinu, kiek pati tikiu edukacija.

Puikioji mano darbo dalis – ruoštis paskaitoms. Ieškoti naujesnės informacijos, sudėlioti taip, kad sietųsi su jau patekta, vizualizuoti ir galiausiai pristatyti ją.

Vertinimo prievolė man sunkiausia ir nemaloniausia. Kaip atskirti ribą tarp septyneto ir aštuoneto? Tarp šešeto ir septyneto?

Net ir susikūrus sau aiškią vertinimo logiką, nėra paprasta jos laikytis.

Lengvai pavydėdama galvoju, kad tiksliuosius mokslus dėstantiems daug  paprasčiau. Uždavinys įvertinamas balais. Supliusuoji rezultatus – ir viskas aišku.

Socialinių mokslų dalykai sunkiai suskaičiuojami.

Egzaminas rašomas raštu. Kaip vertinti rašto darbą, kuriame su faktais lyg ir neblogai, o rašybos klaidų labai daug? Nebeskaičiuoju skyrybos, žodyno, stiliaus paklydimų. Bet rašyba?! Ar teisinga mažinti pažymį, jei žmogus atėjo į aukštąją mokyklą su itin prastu raštingumu?

Keletas universitetų, kuriuose teko ilgėliau padirbėti ne Lietuvoje, griežtai žiūri į studentų dalyvavimą paskaitose. Lankomumas nesiekia 75 proc. – egzamino nelaikysi, kartosi kursą. Mūsuose nėra aiškios ir tvirtos nuostatos, ir tam galima rasti pateisinimų. Akivaizdu, kad yra visokių studentų. Pavyzdžiui:

– Ne visi įstoja mokytis; daliai tiesiog reikia diplomo. Kam? Nelabai aišku.

– Ne visi, kurie įstoja mokytis, gali tam skirti visą laiką ir dėmesį, nes turi save dalinai ar visiškai išlaikyti; su darbdaviais nepasiginčysi.

Dar yra savęs ieškantieji. Tokiems dažnu atveju jokia paskaita nėra įdomi.

Tie, kuriems svarbios tiek žinios, tiek vertinimas, net ir dirbdami atranda būdų balansuoti šiose svarstyklėse.

Bėdelė yra tie, kuriems patiems neaišku, ką veikia auditorijose, arba tie, kurie tiesiog atėjo diplomo su geriausiais įmanomais įvertinimais.

Mano darbo dalis įvertinti ir tokių žinias bei pažangą. Skirti jiems laiko, dėmesio, būti objektyvia. Vis bandau įvairias strategijas, tikėdamasi rasti aukso vidurį. Suprasdama, kad egzamininis stresas nieko bendra neturi su galimais gerais rezultatais, šįkart išbandžiau tokį eksperimentą: pasiūliau patiems pasirinkti du klausimus iš nuo semestro pradžios žinomo sąrašo. Rašykite apie tai, ką žinote geriausiai.

Sakoma, kad kol sugebi stebėtis, tol esi jaunas. Net trečdalis suteikė man galimybę stebėtis, nes net trečdalis mano mokytinių pasirinko du identiškus klausimus ir juos aprašė su identiškomis fakto klaidomis.

Išvados būtų tokios:

– jie nusirašė nuo vieno šaltinio, bet tikrai ne nuo mano skaidrių;

– jie net nemoka pasirinkti iš sąrašo, kokiais klausimais tikrai gali pasisakyti.

Ar tai reiškia, kad ta grupė lygiai vienodai negali pasisakyti jokiais per pusmetį pristatytais klausimais? Tai kiek ir ko verta malonioji mano darbo dalis – pasiruošimas paskaitoms?

Galbūt neverta tiek gilintis? Kai prisimenu savo kadais gautus vertinimus, žiūriu į tai ramiai. Nors būta visko – ir improvizacijų iš mano pusės, ir ne visad aiškių vertinimų. Tikra laimė, kad mano tėvai nekeldavo neadekvačių bangų už gautus pažymius, kai dar mokiausi mokykloje, tikra laimė, kad pati gan anksti supratau: formalaus švietimo vertinimai nebūtinai turi esminės įtakos tolimesniuose gyvenimo vingiuose.

Abejonės – natūrali kiekvieno darbo dalis. Tai ir abejoju sau, ar mano vertinimai padeda tobulėti maniesiems studentams? Kokia turėtų būti edukacija, kuria giluminiai tikėtų, ja vertybe laikytų studentas, dėstytojas, darbdavys, tėvai?

Raimondos Agnės Medeišienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Rašyti komentarą
Komentarai (2)

Saulius

Tai Objektyvi Tiesa. Žinoma, gaila, kad ji tokia... Manau, žmonija VISIŠKAI ne savo rogėse, ji, tiesiog, ne tam kely... Tiek žmogui, šeimai, žmonijai, tiesiog, net nėra numatytas "tiesioginio valdymo" pultelis... Jį susikuriame patys, ieškodami Kelio iš savųjų bei kitų šunkelių. Tiek žmogus, šeima, žmonija, pasaulis, - yra Tobula save reguliuojanti, save evoliucionuojanti DVASINĖ SISTEMA. MES TIKRAI NE SAVO , t.y ne Dievo Šventos valios plano Kely. Mes (žmonija), savo laisvosiomis valiomis, jųjų struktūromis UŽ Dievo Šventos (ir TIK tame Šventume) absoliučiai Laisvos Valios ribų (t.y. jau - savo savivalėse, jųjų struktūrose) susikūrėme savąjį savivalių bei jų, totalios kontrolės pasaulį, kuriame (vis dar prakaite, ašarose bei kraujuje raugėdami) ir MURDOMĖS. ŽMONIJA, TAI TOBULA, NES TOBULO KŪRĖJO SISTEMA, kurios atžvilgiu "rankinio valdymo džiojsikas", žmonijos letenoj, tikrai kelią švelnią šypseną (kaip Jūsų straipsnyje) ir GRIAUSTINĮ (iš visatos Kūrėjo) Taigi, - laisva valia.

AK

progresas -> pažanga edukacija -> švietimas, ugdymas Neatlaikiau stringančio rašinio.

SUSIJUSIOS NAUJIENOS