Paryžiuje veikianti nevyriausybinė organizacija „Reporteriai be sienų“, kaip ir kasmet, įvertino pasaulio žiniasklaidos laisvės indeksą.

Iš 180 šalių Lietuva šių metų sąraše pakilo dviem pozicijomis – iš devintosios į septintą vietą. Ir čia jau sunku nepasipuikuoti – esame aukščiau už latvius ir, ką jau kalbėti, – net už estus, kurie, lyginant su 2022-aisiais, nusileido iš ketvirtos į aštuntą poziciją.

Pas mūsų šiaurinius kaimynus, anot „Reporteriai be sienų“, nors žiniasklaidos laisvė ir užtikrinama teisiniu bei politiniu lygmenimis, „žurnalistai susiduria su savicenzūros rizika dėl teisės aktų, nukreiptų prieš šmeižtą, ir kibernetinių patyčių“.

Iš 180 šalių Lietuva šių metų sąraše pakilo dviem pozicijomis – iš devintosios į septintą vietą.

Latvija pagal žiniasklaidos laisvės indeksą yra 16-oje vietoje (pernai buvo 22-oje). Ten žurnalistai dirba gana laisvoje ir saugioje aplinkoje, tačiau „patikimos informacijos prieinamumas, ypač rusakalbiams, yra rimta problema“.

Pas mus gi, nepaisant teisinės sistemos trūkumų, finansinių problemų ir įtampos su valdžia, „žurnalistai dirba palyginti palankiomis sąlygomis“. Vis dėlto atkreiptas dėmesys į visus nustebinusius aršius žodinius išpuolius prieš žiniasklaidą COVID-19 pandemijos kontekste.

Kita mūsų kaimynė, Baltarusija, pagal žiniasklaidos laisvės indeksą per metus nukrito keturiais laipteliais – į 157 vietą, o Rusija per metus prarado 9 pozicijas ir yra 164. Kitko tikėtis ir nebuvo galima, nepriklausomą žiniasklaidą pakeitus propagandos ruporais.

Bet tai dar ne dugnas, dar yra kur lygiuotis. Dar yra draugai Kimas, Xi ir kolegos iš Vietnamo. Ten valdžios ir žurnalistų santykių nėra jokių, nes nėra žurnalistų, tik – minčių komisarai ir jų įgaliotiniai, kontroliuojantys, ką privalo galvoti liaudis.