TRISE LOVOJE, NESKAITANT VOVOS

Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924), matyt, priklausė tai vyrų padermei, aplink kurios atstovus savo noru visą laiką šokinėja jų aplinkos moterys. Iš pradžių aplink Vovą sukosi motina ir seserys, vėliau – žmona Nadežda Konstantinovna (1869–1939) ir meilužė Elizabeth-Ines Stephane d’Herbenville (1874–1920), miestui ir pasauliui labiau pažįstama Inessos Armand vardu.

Pasakojama, kad trijulė puikiai sutarė, jie daug bendravo, keliavo ir kartais gyveno kartu. Supratingoji Nadia buvusi tokia išmintinga, dorovinga bei jautri, kad netgi kartą pasiūliusi Vladimirui išsiskirti tam, kad šis galėtų vesti Inessą, tačiau bolševikų vadas apie tai nenorėjęs nė girdėti: esamas santykių modelis jam tikęs ir patikęs. Nadežda atlikdavusi namų šeimininkės, slaugės, virėjos ir sekretorės pareigas, o Inessa suteikdavusi jam gyvenimo džiaugsmo, tad apie jokius pokyčius negalėjo būti nė kalbos.

Tarsi viso to būtų negana, prieš keletą metų sąmokslo teoretikų portaluose, remiantis neva privačia Vladimiro Iljičiaus ir kito revoliucionieriaus korespondencija, buvo iškelta versija, kad bolševikų vadas galėjo būti dar ir slaptas pasyvus seksualinių mažumų atstovas. Teigta, kad jo meilužiu buvęs Ovsej-Geršonas Aronovičius Radomyslskis (1883–1936), sovietinei liaudžiai labiau žinomas, Grigorijaus Jevsejevičiaus Zinovjevo vardu.

„Tai vis tavo kvaili įtarinėjimai. O „tai“ tarp manęs ir Leibos įvyko tik vieną kartą ir daugiau nebepasikartos. Laukiu tavęs, kad galėtume susitaikyti mūsų nuostabiame lizde“, – teisinamasi Iljičiui priskiriamoje Grigorijui skirtoje žinutėje.

„Įtarimai dėl tavęs ir Leibos nėra kvaili. Kas gi nematė, kaip paskutinį kartą vis sukaisi aplink jį? Aš juk turiu akis ir pažįstu tave pakankamai seniai, kad galėčiau reziumuoti... Ar aš nežinau, kaip tavo akys nušvinta, kai pamatai vyrą su dideliu ginklu. Tu pats visada sakei, kad žemi vyrai turi puikius įnagius... Aš nesu aklas ir puikiai mačiau, kad esi pasirengęs pamiršti mūsų meilę dėl romano su Leiba“, – atkirto Griša Vovai skirtame pranešime.

Teoriškai ši versija galėtų būti teisinga, mat kairiųjų politinių krypčių atstovai visada buvo be galo progresyvūs meilės srityje ir kone atvirai oponavo priimtam standartiniam buržua santykių modeliui (bažnyčioje arba civilinės metrikacijos biure įforminta vyro ir moters santuoka), tačiau prielaidos, kad šios žinutės buvo suklastotos, taip pat nereikėtų atmesti.

Reikia neužmiršti, kad SSRS valdžioje įsitvirtinus Josifui Visarionovičiui (1878–1953), Vladimiras Iljičius buvo nustumtas į šalį (jis tebebuvo šventas, tačiau dabar Kremlius turėjo naują saulę), o tiek Grigorijus Jevsejevičius, tiek žinutėse minimas Leiba (matyt, turėtas omenyje Levas Davidovičius Bronšteinas (1879–1940)), buvo Josifo režimo likviduoti pačiu šiurkščiausiu būdu.

1887 m. Vladimiras Iljičius įstojo į Kazanės ugdymo įstaigą (joje kadaise lavinosi jo tėvas) įgyti teisininkui reikalingų žinių, o kartu su juo į šį Tatarstano miestą persikėlė ir motina Marija Aleksandrovna (1835–1916), jaunesnysis brolis Dmitrijus (1874–1943) ir sesuo Marija (1878–1937).

Vos įstojęs, Vladimiras Iljičius greitai prisijungė prie Simbirsko–Samaros zemliačestvos („kraštiečių sąjungos“ – vienintelio valdžios oficialiai leidžiamo besilavinančių jaunuolių sambūrio pagal kilmės vietą) ir dar tų pačių metų gruodį užsitraukė policijos nemalonę dėl dalyvavimo audringame pikete. Tą mėnesį policija suėmė ne tik Volodią, bet ir daugelį kitų jaunuolių, kuriems valdžios struktūros nebeleido pasilikti Kazanėje, tad greitai Marija Aleksandrovna atskubėjo sūnui į pagalbą, nusiųsdama Vidaus reikalų ministerijai prašymą dėl šeimos gyvenamosios vietos pakeitimo, persikeliant į Kokuškiną.

1888 m. rugsėjį Uljanovams buvo leista grįžti į Kazanės miestą, tačiau ugdymo įstaigos durys Volodiai liko užvertos. Tai buvo intensyvus pažinčių ir lavinimosi metas. Teigiama, kad būtent tuo metu Volodia užmezgė ryšius su radikaliais asmenimis ir grupuotėmis bei susipažino su mokslinės fantastikos autorių Karlo Heinricho Markso (1818–1883) ir Friedricho Engelso (1820–1895) kūryba. Jo dėmesį taip pat buvo patraukę britų ekonomisto Davido Ricardo (1772–1823), gamtininko Charleso Roberto Darwino (1809–1882), mąstytojo Henry Thomaso Buckle (1821–1862) darbai.

Maištingi sūnaus draugai ir Kazanėje tvyranti radikali atmosfera veikiausiai nežavėjo Marijos Aleksandrovnos, tad ji padedama dukters Anos (1864–1935), visai šeimai nupirko dvarą Alakajevkos kaime (Samara). Ji, matyt, tikėjosi, kad gyvenimas gūdžioje provincijoje ir žemės ūkis atitrauks sūnų nuo pavojingos politikos, tad 1889 m. gegužės 3 d. Uljanovai, atsisveikinę su giminėmis Kazanėje, laivu išplaukė į Samarą.

Iš pradžių Vladimiras Samaroje vykdė motinos valią – jis susitikdavo su valstiečiais ir tvarkė kitus ūkio reikalus, tačiau ūkininkavimas jam ne itin sekėsi. Apie žemdirbystę jis beveik nieko nežinojo ir nenorėjo žinoti, o su vietinėmis valstiečių šeimomis mažai bendravo, mat ir jų pažinti veikiausiai negeidė. Jo dienos Alakajevkoje daugiausia bėgo skaitant, besibastant po apylinkes, medžiojant ir žvejojant.

Gudrūs kaimiečiai suprato galintys šio to išpešti iš nepatyrusių vidurinio luomo atstovų, tad greitai dingo Uljanovų arklys ir karvė. Netrukus Marija beveik visas žemes išnuomojo valstiečiams, pasilikdama tik šeimos namą, o po kurio laiko jas pardavė kažkokiam Danilinui (1905 ar 1906 m. jį nužudė valstiečiai).