Šiemet prieš mūsų akis visuotiniame Lietuvos kultūros politikos pasaulyje – po lygiai padalyta kultūra didžiuosiuose miestuose ir regionuose. Skambios frazės žada, kad naujai sukurtas ir paleistas į gyvenimą modelis orientuosis būtent į tolygią kultūros raidą. Tad praretinsime kultūros pumpurus ir pumpurėlius iš suklestėjusio Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos kultūros medžio ir juos visus it daigelius susodinsime regionuose, kurie taip pat, tikėkimės, sužaliuos, sugeltonuos ir kultūriškai apraizgys bei  išsikeros periferijose.

Rodos, magiškieji burtažodžiai ir prioritetai regionuose nesuveikė, todėl pereiname prie plano B ir šįkart mėginsime atakuoti / kurti / puoselėti kultūrą urmu. Galbūt pavyks ir mes prikursime daugybę monmartrų, o antrepreneriai ir kultūros industrijų atstovai atras kelią, tarkim, į Balbieriškį? Visko gali būti ir visko turbūt neabejotinai jau ir yra. Išties periferija paprastai džiugina nuostabia gamta, tačiau ne visada žmogiškoji ir neatsiejamai kultūrinė veikla analogiškai atima amą.

Vis dėlto, sklandant tiems patiems prioritetų vėjams, juos keičiant į tolygios kultūrinės raidos brizą, vis dar egzistuoja projektai, buriantys bendruomenę ne vienus metus. Beje, turbūt irgi išgyvenantys ir genami dar tos prioritetų regionuose bangos ir finansuotini būtent iš Lietuvos kultūros tarybos biudžeto. Projektai, niekaip madingai neatsibostantys ar pavargstantys, nublankstantys ar dingstantys tolygios plėtros raizgalynėje, bet, tikėtina, netgi brandžiai papildantys paslaptingąjį kultūros lauką ir pasipildantys patys.

Na, o kartojami veiksmai gali tapti įpročiais, ritualais arba savosios būties dalimi. Projektą "Kūrybinės dirbtuvės: Mozaikos tiltas" ir jo kūrėjų Konstantino ir Daivos Klimavičių darbą vienaip ar kitaip matau ir stebiu nuo jų "statybos" pradžios. Pati minimaliai prisiliečiu antrą kartą, o bendruomenė, kurią tiltai sujungė, rodos, puikiai gyvuoja ir klesti, negalvodama, ar atitinka vienokį ar kitokį prioritetą. Tad savotišku ritualu tampa mėginimas vasarą nužymėti mozaikos šukėmis. Rodos, prireikė tik (o gal net?) trejų metų ir mozaikos gerbėjai Lietuvoje po truputį susiburia po vienu "Kultūros kiemo" stogu.

Tad ritualas gimsta ir tęsiasi, o visi tiltai vienaip ar kitaip, vienu ar kitu būdu, tačiau galų gale nuveda į kelią. Stebėdami, kaip vietos bendruomenių gyvenimą ir bendradarbiavimą, it mozaikos šukes, VšĮ "Kultūros kiemo" vykdomas tęstinis "Mozaikos tiltų" projektas sujungia į bendrą kūrybinę visumą Utenos, Kauno, Jurbarko, Zarasų, Šventosios, Kintų, Kražių, Juodkrantės, Rokiškio atstovus. Šiais metais projekto organizatoriai nusprendė, kad tik tiltų nebeužtenka. Reikia pradėti tiesti kelius ir žengti žingsnį kūrybinio ir teorinio profesionalumo, o gal labiau derėtų sakyti – brandumo link.

2018 m. Šventojoje įvyko projektas – "Mozaikos simpoziumas "Tiltai sujungia", kurio idėja – sukviesti po du tris asmenis, buvusių projektų dalyvius, jau susipažinusius su mozaikos kūrimo technika, iš visų devynių organizacijų, kuriose 2016–2017 m. buvo vykdomas projektas "Kūrybinės dirbtuvės: Mozaikos tiltas". Simpoziumo metu organizuotos kūrybines dirbtuves su menininku / vadovu K.Klimavičiumi priešakyje, kuriose pristatytas dar vienas mozaikos kūrimo būdas, kai  mozaika klijuojama ant tinklelio. Dalyvių grupė, įsisavindama pristatytą mozaikos techniką, kūrė bendrą darbą "Mozaikos taką", kiekvienas dalyvis dekoravo atskirą tako segmentą. Dirbtuvių pabaigoje iš atskirų 25 segmentų gimė bendras mozaikos takas, surengta paroda-pristatymas vietos bendruomenei.

Be visų praktinių užsiėmimų vyko paskaita "Mozaika ir modernizmas" ir susitikimas su menininke, dalininke vitražininke Rasa Grybaite ir išklausyta jos paskaita "Vitražo istorija". Tad teorija ir praktika nugulė Šventojoje, takas papuošė Palangos Šventosios pagrindinės mokyklos kiemą ir kartu tapo tarsi simboline dovana praėjusioms, esamoms ir ateinančioms kartoms, minint mokyklos 80-mečio jubiliejų. O apie vitražo ir mozaikos istoriją teorinių žinių prisipildėme turbūt daugiau nei kad aš menotyros studijų metais.

Tiltai sujungia, o keliai visada kažkur veda. Kartais į Romą, Vilnių, Kauną, Paryžių, Čikagą ar Niujorką. Šįkart, gal tiltams sujungus, keliai apraizgys pradžioje kad ir Lietuvą. Iš mozaikų, it iš asmeninių pasakojimų, patirčių, atpažinimų ir atradimų dėliojant bendrą istoriją drauge. Buvimą kultūroje ir su kultūra. Gal banaliai keičiant pasaulį, o gal tiesiog atrandant gebėjimą pažinti vienas kitą. Ir senekiškai turėti NET tiek, kiek pakanka. O jei visi turėsime po tą pakankamą kultūros gabalėlį savo bute, mieste, kaime, troboje, lauke, miške ar pievoje, ateityje gal  sudėliosime ir visuotinę kultūros mozaiką. O mintyse tesisuka praėjusiais metais rašyta mintis, kad vis dėlto norisi tikėti, kad ateis tas laikas, kai visi miestai, miesteliai ir kaimai virs savosiomis kultūros sostinėmis. Tebelaukime. O kiti kol lauks, gal ims ir nuties dar vieną kelią.