UŽSIENIO POLITIKA

Lietuvos užsienio politika – nenuosekli, neefektyvi, stokojanti aiškių tikslų ir idėjų.

Pernai Lietuvos užsienio politikos formuotojai palaikė Jungtinių Tautų rezoliuciją, raginančią JAV prezidentą Donaldą Trumpą atšaukti savo sprendimą pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine. Atrodo, kad mūsų diplomatai nusigręžė nuo ilgamečių strateginių partnerių – JAV. Jeigu Lietuvai kada nors reikės JAV pagalbos, ar jos sulauksime?

Kalbant apie Astravo atominę elektrinę (AE), užsienio politikos strategai – bejėgiai. Raimundas Lopata, Albinas Januška, Alvydas Jokubaitis ir Alfredas Bumblauskas šį neveiklumą yra prilyginę net valstybės išdavystei. Anot jų, "(...) požiūris į Astravo AE statybą rodo ryškų valstybės intereso suvokimo nebuvimą, idėjinį pasimetimą, politinės valios nebuvimą ir demoralizaciją. Atsisakoma rimtai ir atsakingai žiūrėti į tautos ir valstybės ateitį".

Užsienio politikos formuotojai didžiuojasi, kad Lietuva vis tampa įvairių tarptautinių organzaicijų nare: nuo Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijos (CERN) iki Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ir t.t. Tik jie nepaaiškina, kuo naudinga ši narystė, kokią pridėtinę vertę kuria? Susidaro įspūdis, kad narystės siekiama tik tam, kad būtų ką veikti diplomatams. Panašiai kaip tada, kai lietuvių diplomatai apsiskelbė esantys regiono lyderiais. Profesorius Evaldas Nekrašas taikliai pastebėjo, kad "(...) įgyvendindama regiono lyderio koncepciją Lietuva daugiau dėmesio skyrė santykiams su Rytų kaimynais, o ne su Vakarų sąjungininkais, pirmiausia svarbiausiomis ES šalimis – Vokietija, Prancūzija, Jungtine Karalyste". Dėl to, anot jo, "Europos Sąjungoje Lietuvai sunkiai sekasi rasti savo idėjų rėmėjų ir, tiesą sakant, ji nelabai žino, kaip jų reikia ieškoti".

Ko gero, teisus yra R.Lopata, sakydamas, kad "(...) Užsienio reikalų ministerijos politinė vadovybė į užsienio politikos diskusijas įnešė nauja dimensiją: kuo mažiau darbų, tuo daugiau demagogijos".