VERTĖJAS J. GIMBERIS: KALBOS VALYMAS YRA DIDELĖ KLAIDA

„Visos normos yra normalios tos lietuvių kalbos, kurią mes plačiai suprantame“, – sako kalbininkė Loreta Vaicekauskienė. Apie lietuvių kalbą Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną „Kauno diena“ kalbino L.Vaicekauskienę (L.V.) ir satyriką, prozininką ir vertėją Jurgį Gimberį (J.G.).

– Per radiją, televiziją sklindančiai kalbai keliame gana didelius reikalavimus. Ar jums kliūva kas nors viešumoje sklindančioje kalboje?

J.G.: „Kliūva kirčiavimas televizijoje. Kalbininkų rekomendacijos klaidina. Kirčiuoti žmogui pagal kažkokias taisykles yra nenatūralu.“

L.V.: „Man nekliūva, bet aš suprantu, kodėl kliūva kitiems. Mano informantai kartais sako, kad televizijos kalba nenatūrali, pavyzdžiui, keistas kirčiavimas. Taip yra todėl, kad žurnalistai renkasi (arba yra verčiami rinktis) normas, kurios remiasi viena sistema. Mūsų norminimas remiasi manymu, kad kalbėtojai vienu metu vartoja tik vieną kalbos sistemą. Tai yra “arba arba„ vertinimas. Arba aš kalbu bendrine kalba, arba tarmiškai.“

– Kalbėtojai laužo liežuvį, o tai, ką pasako, skamba nenatūraliai?

J.G. „Ko gero.“

L.V. „Tai supaprastina tikrovę, kalba atrodo vienoda. Teigiama, kad bendrinė kalba yra neutrali ir visų vienoda. Tai nuo realybės ganėtinai atitrūkęs požiūris. Gali reikalauti vienodumo, bet neišreikalausi, kadangi kalba funkcionuoja ne taip. Kalba visada variantiška ir skirtingų kalbėtojų yra skirtinga. Jei nesiskiria patys variantai (fonetikos, gramatikos, leksikos), skiriasi jų pasiskirstymas ir dažnumas. Tai priklauso nuo kalbėtojo, nuo jo kilmės, socialinio konteksto, nuo konkrečios kalbėjimo situacijos. Kalba keičiasi ir istoriniu laiku, ir esamuoju, ji visada priklauso nuo laiko ir erdvės. Laikyti, kad ji nekinta yra paprasčiau, tačiau taip nėra.“

– Dar visai neseniai visuomenė palyginti ramiai priimdavo kalbininkų nurodymus, nors ne visada jų laikydavosi. Ar kas nors pakito?

J.G.: „Manau, tas karas ruseno jau senokai, tačiau dabar pakilo iki tokio lygio, kad įsikišo žmonės, baigę kalbos mokslus, tai galbūt padėtis taisysis.“

L.V. „Nevalia nepaliaujamai piktintis, kad esą niekas nieko nemoka. Tai normali kalbos raida ir būsena.“

– Filosofas Vytautas Ališauskas yra sakęs, kad jokie kalbos prievaizdai negali sukontroliuoti kalbos atoliepio į realijas. Gali tik padėti kalbėtojams, kai yra prašomi. Vis dėlto kalbos prievaizdai grūmoja vėzdu ir grasina baudomis už nelietuvišką ir ne pagal jų rekomendacijas tariamą žodį.

J.G.: „Nesveikas yra įkurtos institucijos diktatas. Institucijos, kuri apsvaigusi tvarko ir laiko save Dievo atstovu žemėje. Valstybinė kalbos komisija – mano požiūriu, jau pats pavadinimas yra absurdiškas. Komisija yra tam tikram darbui nudirbti, kalbos komisijos negali būti taip kaip oro komisijos ar dar kažkokios.“

– Sakoma, kad kalbą kuria ne kalbininkai, o kalbėtojų bendruomenė. Galbūt reikalingas liberalesnis požiūris, o ne kalbininkų kaip prievaizdų vaidmuo?

L.V.: „Žinoma, kad kalbą kuria ir išlaiko kalbėtojai. Lietuvos kontekste iš tiesų reikia kitokio požiūrio – tokio, kuris atitiktų natūralius kalbos funkcionavimo dėsnius, kuris remtųsi vartosena ir šiuolaikiniais tyrimais.“

J.G. „Šitas kalbos valymas – tas pats, kaip kad kažkada Kinijoje buvęs žvirblių naikinimas. Kalba pati save tvarko. Galbūt jai reikia padėti, diskutuoti, o ne administracinėmis priemonėmis tvarkyti. Uždrausti vartoti “sutvėrėjas„, išrasti “rožinį„ ir tik todėl, kad “rožančius„ irgi yra spalva. Apskritai kalba – sutartinis dalykas ir nereikėtų tokių taisymų.“

– Leidžiami lietuvių kalbos žodynai. Ar jie atitinka savo paskirtį, ar jie realūs?

J.G. „2000 m. išėjusi Dabartinės lietuvių kalbos žodynas jau taisomas. Kartais beatodairiškai. Kai kas paneigiama, siūlomi nauji ir ne visada vykę naujadarai. Aš ne prieš tuos naujadarus, bet jų yra labai nevykusių. Vėlgi man kliūna tas terminas – dabartinės. Negali pasakyti kada ta dabartinė kalba. Kada ta dabartinės? Po karo, nuo vakar. Čia jau pradeda mosikuoti Jablonskio ir kiti prievaizdai. Kažkada aiškinę, kad laikrodis ir rankšluostis kažkada anksčiau buvo dziegorius ir abrūsas. Labai vykusiai pakeista, tačiau dabar ne visada taip vykusiai pasiseka išrasti naujus laikrodžius ir rankšluosčius.“

L.V. „Nauji žodynų leidimai visada reikalingi, jie turi dokumentuoti naujas žodžių reikšmes, naujus žodžius, papildyti senųjų žodžių vartosenos pavyzdžius. Mūsų kalbos žodyną sudaro branduolys, kuris kinta labai lėtai. Ir yra žodyno dalis, kuri būdinga konkrečiam laikotarpiui, tai palyginti trumpalaikiai žodžiai. Apskritai žodynas ne tik šiandienos vartosenai reikalingas, jis reikalingas kaip saugykla ir talpykla, kurioje galime aptikti kalbos istorijos faktų. Mūsų leksikografija šiuo požiūriu ne visada pakankama. Būtų idealu atsivertus žodyną rasti paaiškinimą, nuo kada, kaip plačiai, kieno vartojamas vienas ar kitas žodis. Nedovanotinas dalykas, kai nusprendžiama, kad koks žodis ar reikšmė yra nevartotina ir žodis išvis netraukiamas į žodyną. Esą tokio žodžio lietuvių kalboje nėra.“

J.G. „Aš kaip tas Čapajevas (Vasilijus Čapajevas – Rusijos pilietinio karo vadas – red. past.) vidumi jaučiu, kad tas kalbos valymas yra didelė klaida. Jeigu išnaikinamas “sutvėrėjas„ iš šventų raštų, tai gali ateiti laikas, kai ir “tvartas„ bus uždraustas.“

– Ar kalbos gryninimas nėra, kaip sakoma, movimas ant vieno kurpalio?

L.V.: „Labiausiai aš ginčiau mokinius ir ypač tuos, kurie yra iš tarminės aplinkos. Mes įpratę sakyti, kad bendrinė kalba neutrali, tačiau daugeliui vaikų ta bendrinė kalba būtent yra žymėta kalba. Jiems natūralioji, neutralioji kalba yra jų tarmė. Jei vaikui pasakoma, kad jo tarmė prastesnė ir nuolat taisoma, kai jis vartoja drauge ir bendrinės kalbos, ir tarmės variantus, jis sutrinka, jam sunku išreikšti savo mintį. Vaikai skundžiasi, kad tokiais atvejais ima galvoti apie formą, o ne apie turinį. Tas pats ir žurnalistams, jeigu primesta forma neleidžia laisvai formuluoti minčių, tai yra blogai. Visi mūsų vartosenoje pasitaikantys variantai yra normalūs natūralios ir gyvos lietuvių kalbos faktai.“

J.G.: "Kalbotyra ir filologija yra painiojama su politika ir ideologija. Nuo tų slavų gali atsitverti ir šakėmis, bet nieko neišeis. Kalbos buvo viena šalia kitos ir veikė viena kitą. Nepainiokime čia pseudopatriotizmo. Mano pavardė Gimberis, tai aš irgi baiminuosi. (Juokiasi.)