VIETOJ IDEALŲ – PROTEZAI

Per visą sovietmetį kalėjimų ir lagerių kultūra taip suvešėjo mūsų galvose, kad dar ir šiandien kai kurios mąstymo formos verčia žagsėti. Jei pavadinsi ką nors gatvėje gaidžiu, niekas nepagalvos apie naminį paukštį, visi mąstys apie paniekintųjų kastą kolonijoje.

Kodėl sovietiniais metais toks populiarus buvo V.Vysockis? Todėl, kad grojo išsigimėlišką kalėjimo "blatnųjų" muziką, kurios taip kratėsi komunistų vadai. Trijų akordų dainuškos apie "pachmielą", kelią į Sibirą ir kameroje uždaryto "frajerio" jausenas atspindėjo izoliatorių ir kalėjimų kupinos delinkventinės SSRS geografiją.

Visas tas lagerių identitetas formavo ištisų kartų pasaulėžiūrą ir kultūrinį skonį, kuriuo, stebint dabartinę visuomenę, galima sėkmingai šlykštėtis dar ir šiandien.

Vien jau tas masinis įprotis kirptis plikai galvas, į kalbą vis įpinti "karočė", nevalyvas jėgos ir militarizacijos kultas – visa tai atkeliavo iš tų bolševikinių laikų, kurie rusena mūsų galvose dar ir šiandien.

Kaip kitaip paaiškinti rusiškos "popsūchos" klausymąsi automobiliuose, eiles į V.Putino pakaliko F.Kirkorovo koncertus ir Maskvos TV kanalų populiarumą?

Jei į Lietuvą įleistų judantį scenos protezą J.Kobzoną, veikiausiai irgi tūkstančiai naudingų idiotų grūstųsi apžiūrėti to Kremliaus giedotojo peruko. Kad J.Kobzonas – Rusijos įteisintų vagių ir kriminalinių autoritetų draugas, būtų ne trūkumas, o privalumas.

Šiandien žmonės baisisi tuo, kas vyksta Pravieniškėse, kur nuteistųjų kastos daugybę metų valdė ir valdo visą tą prievartos kupiną gyvenimą už grotų.

Tačiau, jei visi pažvelgtų į save iš šalies, pamatytų, kad mūsų pačių kasdienybėje netrūksta kolonijos taisyklių, įpročių, elgsenos ir terminologijos.