ZOOPARKO TYRUOSE – MIKIMAUZAI

Pošventinė depresija triumfuoja: nebeįdomios ir visos tos padėvėtos pastalių dainos su jų namudine poezija, ir nomenklatūrinė premjero ir Prezidentės priešprieša, ir pasipinigavusio E.Jakilaičio bei A.Širinskienės liaudies teatras "Skamba skamba kankliai" (o gal veikiau – biudžeto kapeikėlės).

Po didžiųjų švenčių prasideda tikras beprasmybės laikotarpis, kurį galėtų įveikti gal tik pavasaris.

Tačiau pavasario, kaip žinia, dar nėra, taigi prasmės – irgi, vien tachikardija tiesia čiuptuvus į šampaninių emocijų iškamuotas lietuvių širdis.

O čia dar virš galvų suapvalėjusi mėnulio pilnatis verčia visai jau be saiko durniuoti.

Vieni ėjo iš proto pasitikdami kažkokius neva krepšininkus, o iš tiesų – amerikietiško TV zooparko mikimauzus, kiti virkavo dėl Jeruzalės, lyg balsavimas prieš JAV Jungtinėse Tautose būtų buvęs išties politinis, o ne vieno asmens karjeros perspektyvinis sprendimas.

Treti atsiklaupę meldėsi būsimiems Dakaro autsaideriams, kurie tuoj tuoj sudaužys už svetimus pinigus pirktus bolidus ir pateks į bereikšmį finalą šios mechaninės bakchanalijos dalyvių sąrašuose.

Dar kiti piktinosi teoriniu S.Skvernelio pasikėsinimu gerinti santykius su Rusija, lyg tai būtų ne prielaida, o jau įvykęs faktas.

Žodžiu, šioje pastarųjų dienų pošventinėje bereikšmių skandaliukų mugėje prekių netrūksta. Nėra tik labiausiai deficitinio dalyko – prasmės, kuri mūsų gyvenimą konvertuotų į būtį, vertą ne vien tik farso ar depresijos.