Pasaulio šalis galima grupuoti į tris grupes, įvertinus jų ekonominį išsivystymą ir raidos perspektyvas: 1. Kamienas (angl. Core); 2. Pusiau periferija (angl. semi-periphery); 3. Periferija (angl. periphery).

Pirmajai grupei šalių (kamienui) priklauso labiausiai išsivysčiusios pasaulio šalys: beveik visa Šiaurės Amerika (konkrečiai Kanada ir Jungtinės Valstijos), Japonija, Australija, Naujoji Zelandija, Vakarų Europa ir, žinoma, Šiaurės Europa.

Kamieno valstybės yra ypatingos tuo, kad jose gyvena vartotojai. Be to, šios šalys yra technologiškai pranašesnės už likusį pasaulį – jos skiria mokslui reikšmingą dalį Bendrojo vidaus produkto, vysto ir parduoda technologijas, yra pažangiausių pasaulyje prekių ir paslaugų tiekėjos.

Pusiau periferija laikomos tos pasaulio šalys, kurias įprastai vadiname besivystančiomis valstybėmis arba pasaulio fabriku. Tai yra Kinija, Indija, Indonezija, Brazilija, Argentina, Pietų Afrikos Respublika (PAR), Iranas, Meksika. Kaip jau turbūt supratote, šios šalys yra gamintojos. Iš išsivysčiusių šalių jos perima arba perka aukštas technologijas, o tada jų pagrindu gamina prekes arba teikia paslaugas.

Pagaliau trečioji grupė šalių – tai periferija. Jai priklauso didžioji dalis Afrikos (išskyrus PAR), didelė dalis Centrinės ir Pietų Amerikos (išskyrus Meksiką, Braziliją ir Argentiną), taip pat Vidurio Rytai (išskyrus Iraną), Vidurio Azija ir Vidurio–Rytų Europa (ir Lietuva) bei Rusija.

Periferija – tai arba statistai, arba žaliavų (energetinių, žmogiškųjų ir kt.) tiekėjai. Jų vartojimo lygis, palyginti su kamienu, yra labai žemas, o technologinis išsivystymas – menkas. Palyginti su pusiau periferija, periferija dar ir nieko negamina, t.y. periferijoje neegzistuoja arba nebeegzistuoja joks pramoninis potencialas.