KODĖL A. MERKEL NESĖKMĖ GALI ATSIRŪGTI KIEKVIENAM EUROPIEČIUI?

Nepaisant to, kokia vyriausybė galiausiai bus suformuota Vokietijoje po žlugusių derybų dėl naujosios koalicijos sudarymo, ji greičiausiai nebus pasirengusi imtis iniciatyvos įgyvendinti taip reikalingas institucines Europos Sąjungos reformas.

Todėl kyla pavojus, kad ES vėl bus priversta laukti, o to ji nelabai gali sau leisti, portale project-syndicate.org rašo buvusi Ispanijos politikė, tarptautinių santykių ekspertė Ana Palacio.

Per pastaruosius du amžius dėl „Vokietijos klausimo“ – kaip suvaldyti Vokietiją, kurios viešpatavimą lėmė įspūdingas šalies dydis, didelis darbo našumas ir geografinė padėtis pačiame Europos viduryje, – kilo daug problemų ir dideli karai. Dabar,  kai žlugo derybos dėl naujos koalicijos suformavimo, šis klausimas iškilo vėl.

Europos lyderiai nerimauja, kad Vokietija tampa nebepajėgi prisiimti tikros lyderės vaidmens ir vesti Europą pirmyn globalizuotame pasaulyje. Po Antrojo pasaulinio karo buvo siekiama Vokietiją kuo labiau susaistyti Europos institucijose. Kai Europoje buvo priimami esminiai sprendimai – nuo Romos sutarties, kuria buvo įkurta Europos ekonominė bendrija, iki Mastrichto sutarties, kuria buvo įsteigta Europos Sąjunga ir euro zona, – Vokietija priklausė itin svarbiai Prancūzijos ir Vokietijos ašiai, kuria rėmėsi visas Europos projektas.

XXI a. pradžioje Vokietija jau buvo įveikusi susivienijimo iššūkius ir galėjo daryti vis didesnę įtaką Europai. O Prancūzija tuo metu nebuvo tikra dėl tolesnės Europos integracijos, pavyzdžiui, 2005 m. šalies rinkėjai pasisakė prieš Europos Konstituciją.

Nuo tada prasidėjo Vokietijos dominavimas Europoje. Būtent Vokietija inicijavo penktąją ES plėtros bangą, kai vienu metu į ES įstojo dešimt Rytų ir Vidurio Europos šalių. Tačiau kaip Europos lyderė Vokietija galutinai įsitvirtino per pasaulio finansų krizę. Antikriziniams veiksmams vadovavo Europos Vadovų Taryba, o pagrindinis vaidmuo teko Vokietijos kanclerei Angelai Merkel.

Po to Vokietijos pozicijos tik stiprėjo, o Prancūzijos įtaka slopo. Be to, nuo žemyno nusigręžė kitos įtakingos jėgos: Jungtinė Karalystė apskritai nusprendė pasitraukti iš ES, o Jungtinės Valstijos, kurios ilgai užtikrino Europai tokią svarbią tarptautinių santykių sistemą, vadinamą „Pax Americana“, taip pat nusišalino nuo regiono reikalų. Todėl Europos svorio centras vienareikšmiškai persikėlė į Berlyną.

Atsakui į visas vieną po kitos žemyną užklupusias krizes vadovavo Vokietija, rašo A. Palacio. Po finansų krizės Europa susidūrė su didele migracijos krize ir saugumo krize, kurią lėmė Rusijos revanšizmas. Tačiau A. Merkel lyderystė ne visada susilaukė teigiamos reakcijos, ypač prasidėjus krizei, kai kilo nepasitenkinimas ekonominių sunkumų patiriančioje Pietų Europoje, geografiškai pažeidžiamoje Rytų Europoje ir pačioje Vokietijoje.

Pastaroji tendencija ypač komplikavo Vokietijos vaidmenį Europoje. Per pastaruosius 18 mėnesių Vokietija vis labiau ėmė gręžtis į vidaus reikalus, visų pirma dėl šį rudenį vykusių federalinių rinkimų. Todėl teko atidėti esminius su ES ateitimi susijusius klausimus, kaip antai: derybos dėl „Brexit“, migracijos politika, bendradarbiavimas gynybos srityje, bankų sąjungos kūrimas ir galbūt svarbiausia – Europos Sąjungos institucijų reforma.

Buvo manoma, kad, užsitikrinusi ketvirtąją kadenciją, A. Merkel galės pagaliau pasiraitoti rankoves ir įgyvendinti institucines reformas, kurios gyvybiškai svarbios Europos Sąjungai. Tačiau, praėjus dviem mėnesiams po rinkimų, Europa vis dar priversta laukti, rašoma portale project-syndicate.

Nors A. Merkel ir užsitikrino naują mandatą, jos padėtis nė iš tolo nėra tokia stipri, kaip tikėtasi. A. Merkel vadovaujama Krikščionių demokratų sąjunga ir jos seserinė partija Bavarijos krikščionių socialinė sąjunga buvo priverstos ilgai derėtis dėl koalicijos su verslo interesams atstovaujančia Laisvųjų demokratų partija ir su Žaliųjų partija, kurios abi prie derybų stalo sėdo su skirtinga darbotvarke ir Europos vizija.

Net ir geriausiu atveju koalicija greičiausiai būtų turėjusi ir toliau vadovautis siauru ir perdėtai atsargiu požiūriu, kuris įsivyravo šalies politikoje per pastaruosius dvejus metus. Tačiau viskas susiklostė dar blogiau, nes koalicijos derybos žlugo, todėl Vokietijos ir Europos laukia ilgas neapibrėžtumo laikotarpis. Kol Europa nesusidūrė su tikra krize, kuri paskatintų Vokietiją imtis veiksmų, egzistuoja didelė tikimybė, kad ES ir toliau bus priversta laukti, o to ji negali sau leisti.

Tiesą sakant, rašo A. Palacio, Emmanueliui Macronui netikėtai tapus Prancūzijos prezidentu, sužibo viltis, kad atnaujinta Prancūzijos ir Vokietijos ašis Europos projektui suteiks taip reikalingą pagreitį. Ir nors E. Macronas ir toliau kalba teisingus dalykus ir turi viziją, Prancūzija vis dėlto negali drąsių užmojų Europoje imtis viena, ypač atsižvelgiant į tai, kad naujoji šalies valdžia įgyvendina gyvybiškai svarbias vidaus reformas.

Vokietija yra kertinė partnerė Europos projekte. Be Vokietijos Europos Sąjunga neįsivaizduojama. Būtent todėl Europa negali sau leisti tiesiog laukti ir tikėtis, kad Vokietija staiga apsispręs prisiimti lyderystę. Vokietijos klausimą ES turi spręsti ryžtingai, lygiai taip, kaip tai buvo daroma po Antrojo pasaulinio karo, ir aktyviai siekti, kad šalis vėl įsipareigotų aktyviai dalyvauti Europos projekte.

Tačiau kartu ES turi dar ryžtingiau imtis platesnio masto pokyčių. Iki tol, kai bus sudaryta nauja Vokietijos vyriausybė, ES jau bus pradėjusi rengtis 2019 m. birželio mėn. Europos Parlamento rinkimams ir naujos Europos Komisijos formavimui. Todėl svarbių klausimų sprendimas vėl bus atidėtas. Jei ES nepakeis savo požiūrio, prieš kiekvienus rinkimus teks sulaikius kvapą tikėtis geriausio. Nuolatinė kampanija – netinkamas būdas kurti geresnę ateitį.