KODĖL V. PUTINAS BIJO KONKURENTO VARDO IR FOTOGRAFUOJASI PUSNUOGIS?

Rusija ieško suartėjimo su ES. Tai žinia, su kuria šią savaitę Austrijoje lankėsi Vladimiras Putinas.

Išvakarėse duotame interviu V.Putinas atskleidė diplomatijos nenudailintą savo asmenybės pusę ir neapykantą, kurią jaučia opozicijos lyderiui Aleksejui Navalnui.

Austrija pirmajam naująją kadenciją pradėjusio prezidento darbo vizitui į užsienį pasirinkta neatsitiktinai. Nors ir yra nuosaiki sankcijų Rusijai klausimu, Austrija ES kontekste nėra stipri žaidėja. Išimtis – antrasis šių metų pusmetis, kai liepos 1-ąją ji perims ES pirmininkės vaidmenį.

Buvęs Austrijos ambasadorius Rusijoje, Diplomatinės akademijos direktorius Emilis Brixas įsitikinęs: Kremliuje stiprėja nuomonė, kad viltys suartėti su Kinija beprasmės, todėl Rusijai reikia laikytis kontruktyvios pozicijos ES atžvilgiu. Šiuo tikslu vyko V.Putino susitikimai su Vokietijos ir Prancūzijos vadovais.  Neatsitiktinai jis viešai citavo ir Vokietijos spaudos tezę, kad JAV politika – sprendimas nutraukti sutartį dėl Irano branduolinio arsenalo – stumia Europą į Rusijos glėbį.

Kremliuje stiprėja nuomonė, kad viltys suartėti su Kinija beprasmės, todėl Rusijai reikia laikytis kontruktyvios pozicijos ES atžvilgiu.

Austrijos visuomeninio transliuotojo žurnalisto Armino Wolfo pokalbis su V.Putinu, iš žadėto pusvalandžio pailgėjęs kone dvigubai, nebuvo iš tų pašnekesių su aukštas pareigas einančiu užsienio valstybės asmeniu, kai apsiribojama oficialiais klausimais ir atsakymais. Žurnalistas nevengė nepatogių klausimų, tačiau į juos dažniau sulaukė ne atsakymo, bet kontrklausimų. Vėliau socialiniuose tinkluose A.Wolfo įnoringu pašnekovu pavadintas V.Putinas nuolat pertraukdavo žurnalistą ir akivaizdžiai naudojosi nevaržomas protokolo atsakyti į visus pastarojo meto Vakarų priekaištus Rusijai.

Prielaidas, kad ryšiais su nacionalistinėmis, euroskeptiškomis partijomis Rusija siekia destabilizuoti ES, V.Putinas atmetė, pastebėdamas ekonominių ryšių su ES svarbą Rusijai.

Pateikiame V.Putino interviu Austrijos televizijai, kurio transliaciją stebėjo beveik milijonas žiūrovų, ištraukas.

– Vakarų vyriausybės, Europa, pirmiausia – JAV, kaltina Rusiją tuo, kad ji savo programišių rankomis kišasi į kitų valstybių vidaus politiką. Visuose interviu sakote, kad yra ne taip, tačiau nėra abejonių, jog Sankt Peterburge ilgus metus veikia vadinamoji "Internet Research Agency", kuri feisbuke bando daryti įtaką viešiems debatams. Tie vadinamieji trolių fabrikai priklauso Jevgenijui Prigožinui, kurį jūs gerai pažįstate – jį vadina Putino virėju, nes jis aptarnauja visus jūsų svečius. Negi gerai, kad tas, kuris palaiko tokius artimus santykius su Rusijos vadovais, užsiima trolių fabriku?

– Jūs pasakėte "Rusija", o paskui pradėjote kalbėti apie programišius? Kai pasakėte "Rusija", turėjote omenyje Rusijos valstybę ar atskirus Rusijos piliečius, programišius, kažkokius juridinius asmenis?

– Turėjau omenyje poną Prigožiną.

– Tuoj pasakysiu apie Prigožiną. Prašau atskirti Rusijos vyriausybę, Rusijos valstybę, Rusijos piliečius ar kokius nors juridinius asmenis. Pasakėte, kad poną Prigožiną vadina Putino virėju. Jis iš tikrųjų užsiima restorano versu, jis Peterburge turi restoraną. Tačiau aš noriu jūsų paklausti: tikrai galvojate, kad žmogus, kuris užsiima restoranų verslu, kad ir turėdamas kokias nors programišiaus galimybes ar šioje srityje veikiančią įmonę – net nežinau, kuo jis užsiima – iš šių pozicijų gali padaryti įtaką rinkimams Jungtinėse Valstijose ar kokioje nors Europos šalyje? Kaip žemai krito viskas, kas vyksta Vakarų informacinėje ir politinėje sferoje, jei kažkoks restorano savininkas iš Rusijos gali padaryti įtaką kurioje nors Europos šalyje ar Jungtinėse Valstijose! Ar tai ne juokinga?

– Pone prezidente, turbūt tai gerai arba blogai, tačiau tai nėra tiesa. Ponas Prigožinas užsiima ne tik restoranų verslu, jis turi daug įmonių, kurios yra sudariusios sutartis su Gynybos ministerija ir gauna daug valstybės užsakymų, milijonus dolerių leidžia trolių fabrikui, kad šie darytų įrašus socialiniuose tinkluose. Kam tai reikalinga restorano savininkui?

– Paklauskite jo. Rusijos valstybė neturi su tuo nieko bendra.

– Tačiau jūs jį pats gerai pažįstate.

– Na ir kas? Aš pažįstu daug žmonių ir Peterburge, ir Maskvoje. Jūs jų paklauskite. Jungtinėse Valstijose yra tokia figūra – ponas Sorosas, kuris kišasi į visus reikalus visame pasaulyje. Ir man mūsų amerikiečiai draugai dažnai sako: Amerika su tuo kaip valstybė nesusijusi. Štai dabar pasklido kalbos, kad ponas Sorosas nori įsiūbuoti eurą. Tai jau aptaria ir ekspertai. Paklauskite Valstybės departamento: kam jis tai daro? Valstybės departamentas jums atsakys, kad neturi su tuo jokių sąsajų, kad tai asmeninis pono Soroso reikalas. O pas mus tai asmeninis pono J.Prigožino reikalas. Štai, prašau, jums atsakymas. Jums patinka toks atsakymas? (...)

– Viena sunkiausių temų Rusijos kontekste yra Ukraina. 2014 m. Ukrainoje buvo numuštas "MH17" reisu skridęs lėktuvas, žuvo 290 žmonių. Tarptautinė tyrimo komisija prieš kelias dienas pranešė, kad lėktuvą numušė Rusijos armijos raketų sistema, kad tai buvo konvojus iš Rusijos, kuris atvyko pas Ukrainos sukilėlius. Yra vaizdo įrašas, telefono pokalbio įrašai ir dešimtys liudininkų. Jūs jau metus kalbate, kad tai nėra tiesa, tačiau praktiškai niekas netiki šiais žodžiais. Ar jūs tokiu būdu neverčiate abejoti Rusijos pareiškimų patikimumu? Galbūt po daugelio metų verta pripažinti, kad sukilėliai Ukrainos rytuose pasinaudojo rusų ginkluote, kad įvykdytų šį siaubingą nusikaltimą?

– Noriu pastebėti, kad abi konflikto pusės – ir Ukrainos armija, ir Ukrainos nacionalistų batalionai, kurie niekam nepavaldūs, išskyrus savus lyderius, ir Donbaso milicija, Donbaso ginkluotosios formuotės – visi jie naudoja sovietų ir rusų gamybos ginkluotę. Visi. Ir vienoje, ir kitoje pusėje stovi įvairi ginkluotė: ir šaunamieji ginklai, ir aviacija, ir priešlėktuvinės kovos kompleksai. Visa tai pagaminta Rusijoje.

– Dabar jau visi žino, kokia būtent tai buvo raketa – komplekso "Buk". Tai buvo Rusijos armijos iš Kursko brigada. Tai jau tiksliai žinoma, tačiau jūs tai neigiate. Ar neverta pripažinti, kad ši raketa iš tikrųjų rusiška? Ar neverta oficialiai pripažinti, kad Rusija palaikė sukilėlius Ukrainos rytuose?

– Jei jūs turėsite kantrybės ir išklausysite mane iki galo, sužinosite mano požiūrį šiuo klausimu, gerai? Tai štai, jau sakiau, kad abi pusės naudoja Rusijos gamybos ginkluotę ir kad Rusijos armija ginkluota lygiai tokiomis sistemomis, apie kurias kalba ekspertai, tokios pat, pagamintos SSRS arba Rusijoje. Tai pirma. Antra, Rusijos ekspertams neleidžiama dalyvauti tyrime, mūsų argumentai nevertinami, mūsų šioje komisijoje niekas nenori girdėti. Atvirkščiai, Ukrainos pusei, kuri yra suinteresuota šio tyrimo rezultatais, leista dalyvauti. O ji mažų mažiausiai atsakinga už tai, kad pažeidžiant tarptautines taisykles neuždraudė civilių orlaivių skrydžių konflikto zonoje. Mes iki šiol negalime gauti atsakymų į klausimus, susijusius su Ukrainos karinės aviacijos veikla tame regione tuo pat metu. Tragedija, apie kurią kalbame, yra siaubinga, nepaprastai gaila žuvusių žmonių, žuvusiųjų šeimų, tačiau tyrimas turi būti objektyvus ir daugiašalis.

Tuoj, sekundėlę, neskubėkite. Leiskite man pasakyti, antraip bus ne interviu, o tik vienos pusės – jūsų – monologas.

– Vis dėlto leiskite trumpai pasakyti: taip, mes jau žinome, iš kur atsirado raketa. Tačiau koks Nyderlandų, Australijos ar Malaizijos interesas suversti kaltę Rusijai, jei raketa nepriklausė Rusijos ginkluotosioms pajėgoms?

– Ne, mes taip negalvojame, mes turime kitokį požiūrį. Mes dabar išvardijome šalis, kurios neva mano, kad tai rusiška raketa ar kad Rusija susijusi su šia baisia tragedija. Turiu jus nuvilti ir nuliūdinti. Neseniai oficialūs Malaizijos asmenys pareiškė, kad nemato Rusijos sąsajų su šiuo tragišku įvykiu, kad jie neturi įrodymų, jog Rusija su tuo susijusi. Ar jūs apie tai nežinote? Ar jūs nematėte oficialių Malaizijos asmenų pareiškimo? Taigi, ką mes galvojame šiuo klausmu? Jei mes iš tikrųjų norime išsiaiškinti šį siaubingą įvykį ir visus faktorius, kurie leistų padaryti galutines išvadas, reikia paisyti visų argumentų, taip pat ir Rusijos. Ir būtų labai sąžininga, jei Rusijos ekspertai būtų prileisti prie tyrimo.

– Dabar tarptautinė tyrimo komisija teigia, kad jie iš tikrųjų įvertino visus argumentus. Daugelis žmonių netiki rusų argumentais, nes prieš daug metų Kryme jūs sakėte, kad garsieji žalieji žmogeliukai, kovotojai žaliomis uniformomis be atpažinimo ženklų – tai vietos savigynos jėgos. O po kiek laiko staiga paaiškėjo, kad tai iš tikrųjų buvo Rusijos kareiviai. Po to jūs daug kartų pripažinote, kad tai buvo Rusijos armijos atstovai, nors iki tol jūs tai neigėte. Kodėl reikėtų tikėti jumis šiuo atveju?

– Paminėjote Krymą. Ar žinote, kad XXI a. pirmojo dešimtmečio viduryje kaip tik Krymo rajone virš Juodosios jūros buvo numuštas rusų civilinis lėktuvas? Tai padarė Ukrainos armija mokymų metu. Pirmoji Ukrainos oficialių asmenų reakcija buvo ta, kad Ukraina su tuo nesusijusi. Buvo numuštas civilinis lėktuvas, skridęs iš Izraelio į Rusiją. Žinoma, visi žuvo. Ukraina kategoriškai neigė savo sąsajas su šiuo baisiu incidentu, tačiau vėliau buvo priversta sutikti. Ir kodėl dabar mes turėtume tikėti Ukrainos oficialiais asmenimis? Kamuolys jūsų rankose.

– Kalbu ne apie oficialius Ukrainos asmenis, kalbu apie jus. Juk jūs 2014 m. daugybę kartų sakėte, kad panaudojote Ginkluotąsias pajėgas, kad užblokuotumėte Ukrainos kišimąsi. Vėliau jūs tikrai pripažinote, kad Kryme buvo Rusijos armija, nors iki tol tai neigėte.

– Ten visada buvo Rusijos armija. Noriu, kad jūs kai kurių dalykų nekartotumėte mechaniškai, o realiai įsigilintumėte į tai, kas tuomet vyko. Kryme visada buvo Rusijos armija. Ten buvo mūsų karinis kontingentas. Sekundę, leiskite man pasakyti. Jūs norite visą laiką užduoti klausimus ar išgirsti mano atsakymus? Pirmas dalykas, kurį darėme, kai prasidėjo įvykiai Ukrainoje… O kokie tai buvo įvykiai? Dabar pasakysiu – jūs pasakysite taip arba ne. Tai ginkluotas antikonstitucinis perversmas ir valdžios užgrobimas. Taip ar ne? Galite man pasakyti?

– Nesu Ukrainos Konstitucijos ekspertas.

– Čia nereikia būti Ukrainos specialistu, reikia tiesiog būti teisės specialistu, bet kurios šalies konstitucinės teisės specialistu.

– Nenorėčiau kalbėti apie Ukrainos politiką – labiau apie Rusijos politiką. Aš formuluosiu kitaip. Kas turi įvykti, kad Rusija grąžintų Krymą Ukrainai?

– Nėra jokių sąlygų ir negali būti. Aš tuoj pasakysiu, kodėl. Jūs mane ir vėl pertraukėte, tarp kitko, jei būtumėte leidęs man pasakyti iki galo, būtumėte supratęs, kas turima omenyje. Aš vis dėlto tai padarysiu.

Taip ir sakiau: ten buvo mūsų kariai, jie niekur nedalyvavo. Tačiau kai antikonstitucinių įvykių Ukrainoje spiralė įsisuko, kai žmonės Kryme pajuto pavojų, kai pas juos traukiniais pradėjo siųsti nacionalistus, pradėjo blokuoti autobusus ir automobilius, žmonėms kilo noras apsiginti. Ir pirma, kas šovė į galvą, – atkurti savo teises

Kai Ukrainoje įvyko antikonstitucinis perversmas, buvo jėga užimta valdžia, mūsų armija buvo Kryme teisėtai, mūsų karinė bazė ten buvo pagal sutartį. Pirmiausia, ką padarėme, – padidinome savo kontingentą ten esančių mūsų ginkluotųjų pajėgų, mūsų karinių objektų, į kuriuos, kaip matėme, jau buvo rengiami įvairūs pasikėsinimai ir grobimai, apsaugai. Štai nuo ko viskas prasidėjo. Tvirtai sakiau, kad be to ten nieko nebuvo, bet ten, remiantis sutartimi, buvo mūsų ginkluotosios pajėgos. Leiskite man pabaigti galų gale. (Šį sakinį kartoja ir vokiškai.)

– Nesinori jūsų pertraukti, tačiau kalba pirmiausia ne apie Rusijos Juodosios jūros laivyną. Jis, žinoma, ten buvo. Kalba apie kareivius su uniformomis be atpažinimo ženklų. Sakėte, kad tai krymiečiai, tačiau tai nebuvo krymiečiai, tai buvo Rusijos kariškiai.

– Tuoj apie tai pasakysiu, kantrybės. Turime pakankamai laiko. Mūsų kariškiai visada ten buvo. Taip ir sakiau: ten buvo mūsų kariai, jie niekur nedalyvavo. Tačiau kai antikonstitucinių įvykių Ukrainoje spiralė įsisuko, kai žmonės Kryme pajuto pavojų, kai pas juos traukiniais pradėjo siųsti nacionalistus, pradėjo blokuoti autobusus ir automobilius, žmonėms kilo noras apsiginti. Ir pirma, kas šovė į galvą, – atkurti savo teises, kurios buvo gautos pačioje Ukrainoje, kai Krymui buvo suteikta autonomija. Nuo to viskas ir prasidėjo, prasidėjo nepriklausomybės nuo pačios Ukrainos procesas pačiame parlamente. Klausykite, ar tai draudžia JTO? Ne. Ten tiesiai suteikta tautų apsisprendimo teisė. Tuo metu mūsų ginkluotosios pajėgos, kurių skaičius net neviršijo kontingento, numatyto sutartyje dėl mūsų bazės, dydžio, ką padarė? Jos garantavo, kad būtų surengti laisvi nepriklausomi rinkimai, – Kryme gyvenanti tauta išreikštų savo valią. Beje, sprendimas dėl šio referendumo buvo priimtas Krymo parlamente, kuris buvo išrinktas pagal Ukrainos įstatymus ir Konstituciją iki visų panašių įvykių. Taigi, nieko neteisėto... Sekundę.

– Kiek man žinoma, parlamentas neturėjo teisės priimti šį sprendimą. Tačiau tęskime mūsų pokalbį. Krymo aneksija – tai buvo pirmas kartas, kai Europos valstybė aneksavo dalį kitos šalies prieš pastarosios valią. Tai iš tikrųjų vertinta kaip grėsmė kaimynams, pradedant Lenkija, baigiant Baltijos šalimis, nes manyta, kad šių šalių mažumos taip pat sulauktų Rusijos karių apsaugos.

– Žinote, jei jums nepatinka mano atsakymai, tuomet neužduokite klausimų. Tačiau jei norite sužinoti mano nuomonę šiais klausimais, kuriuos aš žinau, turite turėti kantrybės. Turiu pabaigti kalbėti. Taigi, Krymas gavo nepriklausomybę ne įsivėlus Rusijos kariuomenei, bet tautai išreiškus valią atvirame referendume. Jei kalbate apie aneksiją, tai ar teritorijoje gyvenančios tautos surengtą referendumą galima vadinti aneksija? Tada aneksija galima pavadinti ir Kosovo apsisprendimą. Kodėl jūs nevadinate Kosovo apsisprendimo aneksija po to, kai ten įsiveržė NATO kariai? Juk jūs taip nesakote. Jūs kalbate apie kosovarų teisę į apsisprendimą. Kosovarai tai padarė tik parlamento sprendimu, o krymiečiai – referendume, kuriame balsavo daugiau kaip 90 proc. Kryme gyvenančių žmonių, ir kuriame buvo balsuota už nepriklausomybę, o paskui – už prisijungimą prie Rusijos, maždaug tiek pat, 90 proc. Argi tai ne demokratija? O kas tada? Ir kas tada demokratija?

– Pone prezidente, referendumas buvo antikonstitucinis. Kodėl? Tai neatitiko Ukrainos įstatymų, Ukrainos Konstitucijos. Tai nebuvo laisvas referendumas, kaip sako Vakarų stebėtojai. Ir tai, ką jūs sakote apie Kosovą: jūs pats vadinote Kosovo nepriklausomybės pareiškimą amoraliu ir nelegaliu, iki šiol jo nepripažinote. Tai kaip gali būti?

– Labai gali būti ir pasakysiu, kodėl. Todėl, kad politinių procesų ir karinių įvykių buvusioje Jugoslavijoje kontekste Kosovo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas – beje, galiu pacituoti JT teismą, kuris aiškiai parašė, – paskaitykite ir paskaitykite savo žiūrovams: "Apibrėžiant suvereniteto klausimus centrinės valdžios pritarimas nebūtinas." Taip JT teismas komentavo įvykius Kosove, o jūs dabar sakote...

– Buvo labai aiškios prielaidos, kurios Kryme nebuvo įgyvendintos. Taip sako visi tarptautiniai stebėtojai.

– Kokios?

– Nėra nieko, kas pripažintų šį balsavimą, nėra nieko, kas pripažintų aneksiją.

– Jūsų argumentai atrodo visai neįtikinami, nes niekas neturi pripažinti vienoje ar kitoje teritorijoje gyvenančių piliečių valios. Tai visiškai atitinka JT teismo sprendimą ir negali būti jokios dviprasmiškos traktuotės.

– Galime prikibti prie jūsų žodžių?

– Pabandykite.

– Jeigu taip, išeina, kad žmonės Čečėnijoje, Dagestane ir Ingušijoje taip pat galėtų surengti referendumą ir atsiskirti nuo Rusijos? Arba įkurti islamo kalifatą savo teritorijoje?

– Taip, radikalūs "Al-Qaeda" elementai ir norėjo atplėšti šią teritoriją nuo Rusijos Federacijos, įkurti kalifatą nuo Juodosios jūros iki Kaspijos. Nemanau, kad Austrija ir Europa tuo būtų apsidžiaugusios, nieko gero iš to nebūtų išėję. Tačiau pati čečėnų tauta savo rinkimuose priėjo prie visiškai kitokios išvados, ir diskusijose po visokių kruvinų įvykių čečėnų tauta vis dėlto pasirašė susitarimą su Rusijos Federacija. Rusijos Federacija priėmė sau labai sunkų sprendimą suteikdama Čečėnijai ir daugeliui kitų Rusijos Federacijos subjektų tokį statusą, kuris suteikia daug savarankiškumo Rusijos Federacijos ribose. Ir tai galų gale buvo pačios čečėnų tautos sprendimas, mes labai dėl to džiaugiamės ir laikomės šių susitarimų. Tą patį, beje, būtų galima padaryti ir su Donbasu. Kodėl tai nepadaryta iki šiol? Ir tada nereikėtų riboti užsienio mažumų kalbų vartojimo Ukrainoje, turint omenyje ne tik rusų, bet ir rumunų, vengrų, lenkų kalbas. Apie tai kažkodėl mažai kalbama, o juk tai šiandienos realijos.

– Paskutinis klausimas apie Ukainą. Kaip manote, ar Ukrainos problema būtų išspręsta, jei Ukraina paskelbtų – kaip Švedija ar Austrija – neutralumą ir neįstotų į NATO?

– Tai viena iš problemų, bet ne vienintelė. Jau kalbėjau apie nacionalinių mažumų gimtosios kalbos vartojimo apribojimus. Juk Ukrainoje priimtas kalbos įstatymas, kurį kritikavo taip pat ir Europa, tačiau jis vykdomas. Ir tai žymia dalimi apsunkina situaciją Ukrainoje. O juk aš atsimenu tai, žinote, tokius dalykus, apie kuriuos mažai kas žino, tačiau Ukrainos nepriklausomybės ideologai, Ukrainos nacionalistai dar XIX a. kalbėjo apie būtinybę suformuoti savarankišką, nuo Rusijos nepriklausomos Ukrainos valstybę. Tačiau daugelis iš jų kalbėjo apie būtinybę išlaikyti labai gerus santykius su Rusija, kalbėjo apie būtinybę formuoti nepriklausomą Ukrainos valstybę su federaciniais principais ir t.t. jau tada. O šiandien, mano požiūriu, tai vienas klausimų, kuris yra labai aštrus pačioje Ukrainoje.

Dėl neutralumo statuso, tai klausimas, dėl kurio turi apsispręsti pati ukrainiečių tauta ir Ukrainos vadovybė. Mums, Rusijai, tai svarbu iš tos pusės, kad Ukrainos teritorijoje neatsirastų kokie nors kariniai objektai, kurie keltų grėsmę mūsų saugumui. Pavyzdžiui, nauji priešraketinės gynybos kompleksai, kurie stengtųsi sekti mūsų branduolinį arsenalą. Taip, mums tai svarbu, aš to neslepiu. Tačiau galiausiai tai pačios Ukrainos tautos pasirinkimas ir legitimiai išrinktų valdžios organų. (...)

– Pone prezidente, man duoda ženklus, kad turime mažai laiko. Norėjau su jumis pakalbėti apie Rusiją, nes laiko mažai.

– Prašau.

– 2012 m. rinkimų kampanijos metu jūs žadėjote, kad iki 2020 m. gerokai pagerinsite pragyvenimo lygį Rusijoje. Deja, pastaraisiais metais ekonomikos augimas išlieka gana silpnas – mažiau nei 2 proc., atlyginimai pastaruosius dvejus metus mažėjo, žmonių, gyvenančių už skurdo ribos, skaičius, palyginti su 2012 m., augo. Jūs tikrai ieškote užsienio politinių grėsmių, kad tokiu būdu pateisintumėte vidaus problemas?

– Noriu nuraminti visus, kurie taip galvoja. Pradedant 2012 m., Rusija išgyveno labai daug sunkių iššūkių ekonomikai. Tai susiję ne tik su vadinamosiomis sankcijomis ir apribojimais. Tai pirmiausia susiję su rimtu mūsų tradicinių eksporto prekių kainų kritimu – jos nukrito du kartus. Tai padarė įtakos biudžeto pajamoms, vadinasi, galiausiai ir piliečių pajamoms. Tačiau mes pamatėme svarbiausia ir ką tik tarptautiniame Sankt Peterburgo ekonomikos forume mūsų kolegos, TVF vadovai, tai pažymėjo, – mes padarėme svarbiausia: išlaikėme ir sustiprinome šalyje makroekonominį stabilumą. Taip, iš tikrųjų atlyginimų lygis šiek tiek nukrito, šiek tiek krito gyventojų pajamų lygis, tačiau jei pažiūrėtume į mūsų kelio pradžią, tai nuo 2000 m. iki šiandien pas mus dukart sumažėjo žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos. Du kartus. Nuo 2012 m. iki 2016–2017 m. šis skaičius šiek tiek pasikeitė į mums nepalankią pusę, tačiau dabar viskas susibalansuoja. (...)

– Jūs prezidentu arba premjeru esate jau 18 metų. Kai kas sako, kad jūs pavertėte šalį, kuri buvo pakeliui į demokratiją, autoritarine sistema, kad jūs čia beveik caras. Ar tai tiesa?

– Ne, netiesa. Tai, žinoma, nėra tiesa, nes mūsų šalis demokratinė, mes visi gyvename pagal veikiančią Konstituciją. Mūsų Konstitucijoje parašyta – man regis, kaip ir Austrijos Konstitucijoje: dvi kadencijas iš eilės, ne daugiau, prezidentas gali būti renkamas. Todėl po dviejų teisėtų kadencijų aš palikau postą, nekeičiau Konstitucijos ir perėjau į kitą poziciją, dirbau Rusijos Federacijos vyriausybės pirmininku. Po to, kaip žinoma, 2012 m. grįžau, dalyvavau rinkimuuose, rinkimus laimėjau. Šiandien pas mus viena prezidento kadencija, man regis, kaip ir pas jus, – šešeri metai. Į pastaruosius rinkimus atėjo beveik 70 proc. rinkėjų. Tai beveik pusė visų Rusijos Federacijos piliečių. Iš esmės nebuvo nė vienos rimtos užsienio stebėtojų pastabos dėl rinkimų organizavimo ir dėl rezultatų, todėl nėra abejonių: demokratija Rusijoje įsitvirtino. Mes esame suinteresuoti būtent demokratine mūsų šalies raida, taip ir bus. Aš jau nekalbu apie kitokio pobūdžio rinkimus: municipalinius, regioninius. Jie pas mus vyksta šimtais, politines jėgas, kuriomis pasitiki piliečiai, lydi sėkmė.

Iš esmės nebuvo nė vienos rimtos užsienio stebėtojų pastabos dėl rinkimų organizavimo ir dėl rezultatų, todėl nėra abejonių: demokratija Rusijoje įsitvirtino.

– Tačiau įvyko taip, kad pats garsiausias Rusijos opozicionierius negalėjo kelti savo kandidatūros – tai tinklaraštininkas Aleksejus Navalnas. Jūs dar nė karto atvirai neminėjote jo vardo. Kodėl?

– Pas mus juk daug maištininku, kaip ir pas jus, kaip ir JAV. Jau kalbėdamas su jūsų kolega minėjau: buvo toks judėjimas JAV "Occupy Wall Street". Kur jis dabar? Jo nėra. Ir ar maža – tiek Europoje, tiek Austrijoje – žmonių, kurie užima kažkokias kraštutines pozicijas, propaguoja kažkokius radikalius požiūrius, bando manipuliuoti visuomenės sunkumais ir problemomis? Tarkime, klausimais, susijusiais su korupcija. (...)

– Kodėl jūs viešai neįvardijote jo vardo?

– Jūs man neleidžiate pabaigti frazės, esate labai nekantrus. Mes nenorime, kad mums pakištų dar vieną, antrą, trečią ar penktą Saakašvilį, buvusį Gruzijos prezidentą. Mes nenorime, kad mūsų politinėje scenoje atsirastų antrosios, trečios, ketvirtos laidos Saakašvilis. Jums patinka tokie neva politiniai veikėjai? Mums, Rusijoje, reikia žmonių su pozityvia dienotvarke, kurie žinotų, o ne tik įvardytų problemas, kurių pas mus pakanka, kaip ir pas jus, Austrijoje, kaip ir kiekvienoje šalyje. Galima pačiupti ir pradėti ją sukti ar pozicionuoti save su tariamais to klausimo sprendimais. Tačiau jei nėra jokio pozityvaus prado ir pasiūlymų, kaip išspręsti vieną ar kitą problemą, kaip atsakyti į vieną ar kitą klausimą, tada žmonės nelabai ir reaguoja. Patikėkite, Rusijoje rinkėjas jau gana subrendęs, jis žiūri ne tik į patrauklius šūkius, bet ir į siūlomus problemų sprendimo būdus. O jei niekas nėra siūloma, tada tie žmonės ir neįdomūs. Ir koks tada klausimas? Jei žmogus naudoja...

– Tačiau rinkėjai net negalėjo pažiūrėti į tą kandidatą, nes jis net negalėjo iškelti savo kandidatūros.

– Rinkėjai galėjo pamatyti bet kurį žmogų, nes internetas pas mus laisvas. Niekas neuždarė. Žiniasklaida laisva. Žmonės visada gali išeiti ir pareikšti apie save, ką ir daro įvairūs įvairių politinių judėjimų bei krypčių figūrantai. Jei žmogus įgyja kažkokį svorį rinkėjo akyse, tada jis tampa figūra, su kuria šalies valdžia turi bendrauti, tartis arba vesti dialogą. O jei pasitikėjimas viena ar kita politine jėga patuojamas 1, 2, 3 procentais arba procento šimtosiomis dalimis, apie ką mes tada kalbame? Tada, prašau, va, jums ir Saakašvilis. Kam mums tokie klounai.

– Suprantama. Rinkimuose Maskvoje 2013 m. A.Navalnas gavo 27 proc.

– Kaip manote, kiek balsavo už jūsų nuolankų tarną pastaruosiuose rinkimuose Maskvoje? Ne už Maskvos merą, o už prezidentą Maskvoje, kiek balsavo? Pažiūrėkite.

– Turbūt daugiau nei 27 proc. Tiesiog A.Navalnas negalėjo iškelti savo kandidatūros.

– Taip, gerokai daugiau, už tai aš labai dėkingas maskviečiams. Todėl, kad Maskvoje labai subrendęs rinkėjas, labai subrendęs. Bet mes dabar kalbame ne apie mero rinkimus, apie prezidento.

– Šios kadencijos pabaigoje jums bus 70 metų.

– Tikiuosi (juokiasi).

– Ir jūs būsite daugiau kaip 20 metų išbuvęs valdžioje. Atitinkamai, pagal Konstituciją, negalėsite iškelti savo kandidatūros. Pasibaigus prezidento kadencijai paliksite politiką ar vis dėlto toliau būsite valdžioje ir tapsite premjeru?

– O kaip jūs norėtumėte?

– Tai neturi jokios reikšmės. Man įdomu, kaip jūs norite.

– Mano prezidento kadencija vos prasidėjo, aš esu tik kelio pradžioje, neužbėkime įvykiams už akių. Aš niekada nepažeidžiau savo šalies Konstitucijos ir neketinu to daryti. Daug kas priklausys nuo to, kaip mes dirbsime, – kai aš sakau "mes", turiu omenyje save ir savo komandą, – kokių rezultatų pasieksime. Tačiau jūs teisus, iš tikrųjų, aš jau užsiimu administraciniu, valstybiniu darbu pakankamai ilgai, jau turiu nuspręsti, ką darysiu po to, kai baigsis mano dabartinė prezidento kladencija.

– Žmonės spekuliuoja apie kažkokį referendumą, kuris bus surengtas, kad jus, kaip Si Scinpiną Kinijoje, būtų galima padaryti prezidentu iki gyvos galvos. Ar tai įmanoma Rusijoje?

– Aš nekomentuoju spekuliacijų. Manau, tai būtų nerimta Rusijos Federacijos prezidentui.

– Tada mano paskutinis klausimas, galbūt šiek tiek neįprastas. Yra labai daug jūsų pusnuogio nuotraukų, kas neįprasta valstybės vadovui. Šias nuotraukas daro ne paparacai ar turistai, bet jas platina pats Kremlius. Kokios tai nuotraukos?

– Jūs pasakėte "pusnuogio". Ir ačiū Dievui, kad ne "nuogo". Jeigu aš ilsiuosi, nemanau, kad būtina slapstytis už krūmų, ir čia nematau nieko blogo.