Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybėms ketvirtadienį rengiant bendrą kabinetų posėdį norima aiškiai pasakyti, kad Paryžiaus ir Berlyno variklis, kuris pastaruosius 59 metus buvo pagrindinė Europos Sąjungos integracijos varomoji jėga, vėl veikia.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas (Emanuelis Makronas) iškovojo pergalę gegužės mėnesio prezidento rinkimuose, žadėdamas imtis naujų iniciatyvų 28 valstybių Bendrijoje ir stiprinti ES integraciją gynybos, saugumo ir imigracijos srityse.

Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir jos kabineto atvykimas į Paryžių ketvirtadienį yra pirmas žingsnis, siekiant nubraižyti, kaip tikisi E.Macronas, bendrą kelio gairių žemėlapį ES narėms po Britanijos pasitraukimo iš Bendrijos.

„Mes tikimės susitikime pasiekti pažangos mūsų pasirinktose dvišalės politikos srityse ir plačiais Europos klausimais“, – vienas Prancūzijos prezidentūros pareigūnas sakė šią savaitę žurnalistams.

Tačiau 39 metų Prancūzijos prezidentui teks susilaikyti nuo ambicijų planuoti Europos ateitį bent jau iki rugsėjo mėnesio rinkimų Vokietijoje, nors pergalė juose pranašaujama A.Merkel centro dešiniųjų Krikščionių demokratų sąjungai (CDU).

E.Macronas siūlo sukurti specialų euro zonos biudžetą, atskirą parlamentą ir paskirti euro zonos finansų ministrą, tačiau tam reikėtų keisti ES sutartis.

Nors anksčiau A.Merkel labai atsargiai vertino sutarčių pakeitimo galimybes, po susitikimo su E.Macronu Berlyne gegužės 8 dieną, praėjus dienai po prezidento rinkimų, ji sutiko apsvarstyti šį klausimą.

„Ar mums reikia ekonominės vyriausybės (euro zonoje)? Aš tai iš esmės palaikau“, – A.Merkel sakė pastarajame interviu savaitraščiui „Die Zeit“ ir pridūrė: „Ar mums reikia finansų ministro? Aš dar kartą iš principo sakau „taip“.

Tačiau ji perspėjo, kad iš pradžių reikės išspręsti „praktinius klausimus“, ir sakė norinti išvengti diskusijų apie euro zonos biudžetą iki Vokietijos visuotinių rinkimų.

E.Macronas tikisi, kad Vokietija bus pagrindinė veikėja.

Prancūzijos prezidentas taip pat yra pasiryžęs spausti A.Merkel, kad Vokietija finansinėmis ir karinėmis priemonėmis prisidėtų prie regioninių pajėgų, vadinamų G5 – jas sudaro Burkina Faso, Čado, Malio, Mauritanijos ir Nigerio ginkluotosios pajėgos Afrikoje.

Beje, Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybės posėdžiauja kartu ne pirmą kartą – ankstesnis posėdis vyko balandį. Abi pusės stengiasi išnaudoti E.Macrono pergalės suteiktą impulsą.