Ukrainos miestuose Avdijivkoje ir Marinkoje gyvenimas vyksta, tačiau nebūtų galima sakyti, kad jis sugrįžo į vėžes. Taip teigia kartu su dokumentinį filmą apie Ukrainą kuriančia grupe į kelionę vykęs žurnalistas Edvardas Špokas.

Su filmavimo grupe keliavęs E. Špokas sako, kad per laiką, kurį praleido Avdijivkoje ir Marinkoje, nebuvo nė dienos, kai nesigirdėtų kulkosvaidžių ir minosvaidžių šūvių. Patys ukrainiečiai sako, kad karas Rytuose tebevyksta.

„Buvome viename iš miestelių, kur jie įsikūrę. Iš ten jie važiuoja į vadinamąsias priešakines linijas, apkasus, kuriuos saugo. Ten vyksta susišaudymai“, – prisiminimais dalijasi žurnalistas E. Špokas.

Į kelionę po Ukrainą taip pat vykęs žurnalistas Rimas Bružas pasakoja, kad iš informacijos, kuri prieinama viešojoje erdvėje, gali atrodyti, kad kariniai veiksmai Ukrainoje pasibaigę, bet toli gražu taip nėra.

„Gal tie mūšiai ir nėra tokie intensyvūs, kokie jie buvo 2015 metais, bet kova, kaip Edvardas ir sakė, nuolatiniai susišaudymai, nepaisant Minsko susitarimų dėl sunkiosios ginkluotės atitraukimo, viskas vyksta iki šiol ir kiekvieną dieną žūsta kariai ir civiliai gyventojai“, – teigia R. Bružas.

Gyvenimas į vėžes grįžta labai palengva. Štai Marinkoje yra viena gatvė, pro kurią žmonės tiesiog prabėga, nes ji nuolat apšaudoma snaiperių. Ta gatve žmonės nevaikšto.

Viename iš vaizdų, kuriais laidoje „Labas rytas, Lietuva“ dalijosi žurnalistai, galima matyti suniokotą kelią, vedusį į Donecko miestą.

„Galima įsivaizduoti, kokia ši magistralė buvo prieš karą, prieš ketverius metus, koks automobilių srautas ten judėjo. Dabar viskas yra išgriauta ir apaugę žolėmis“, –  sako E. Špokas.

Žurnalisto pasakojimu, išlaidos gynybai didėja. Daugiau pinigų yra skiriama Ukrainos kariuomenei, tačiau problema ta, kad dalis tų pinigų dingsta dėl korupcijos skandalų. Aukšti vadai įsipainioja į įvairius korupcinius pardavimus ir pirkimus, kai perkama kelis kartus brangesnė technika nei būtų galima nupirkti.

„Tarkime, savanoriai, pas kuriuos buvome, kalba apie tai, kad jų namuose mėtosi šoviniai. Problema galbūt yra technika, kai kuri ginkluotė, kurios jie neturi. Tačiau, kaip ir minėjo Rimas, jie yra pikti ant valdžios ir tai yra viena iš tų grėsmių kalbant apie Ukrainos ateitį. Kas bus, kai ten pasibaigs karas? Kaip pavyks numalšinti žmonių, kurie kelis metus gyveno fronte, pyktį, kad jie su ginklais neateitų į Kijevą?“ – svarsto E. Špokas.

Anot jo, miestuose, kuriuos aplankė, gyvenimas vyksta, tačiau nebūtų galima sakyti, kad jis sugrįžo į vėžes.

„Gyvenimas į vėžes grįžta labai palengva. Štai Marinkoje yra viena gatvė, pro kurią žmonės tiesiog prabėga, nes ji nuolat apšaudoma snaiperių. Ta gatve žmonės nevaikšto“, – teigia E. Špokas.

Žurnalistai pasidalijo vienos mokyklos, esančios Marinkoje, vaizdais. Pamokos ten vyksta iki antros valandos dienos. Po šio laiko iškyla didesnė grėsmė įvykti apšaudymams.

„Tačiau visi vaikai mokykloje žino, kur yra slėptuvė. Visi langai apdėti smėlio maišais, jeigu įvyktų kažkoks incidentas ar netolimas sprogimas“, – pasakoja E. Špokas.