47-erių A.Savonis – vienas iš nedaugelio Lietuvos rinktinės štabo narių, ne iš nuogirdų žinančių, ką reiškia žaisti aukščiausio lygio rankinio turnyruose.

Iš Druskininkų kilęs, tačiau Kaune šaknis jau senokai įleidęs vyras dalyvavo abiejose mūsų šalies rankiniui istorinėmis tapusiose varžybose: 1997-aisiais – pasaulio čempionate Japonijoje ir 1998-aisiais – Europos čempionato finalo turnyre.

Iki šiol Lietuvos rankininkai taip ir nepakartojo A.Savonio kartos pasiekimų.

Šiemet nedaug trūko, kad trenerio Artūro Juškėno vadovaujama komanda būtų įveikusi užkeikimą, tačiau mūsiškiai lemiamą 2018-ųjų Europos čempionato atrankos etapo dvikovą pralaimėjo norvegams.

Jau žinoma, kad 2019 m. pasaulio čempionato atrankos turnyre lietuviai išmėgins jėgas su Latvijos, Gruzijos ir Izraelio rankininkais.

– Lietuvos rinktinė ne pirmą kartą buvo arti tikslo, tačiau ir vėl kažko pritrūko. Ko šįsyk? – paklausėme A.Savonio.

– Kad ir koks būtum realistas, reikia turėti ir optimizmo. Tikėjome, kad galime peršokti atrankos barjerą, nors reikėjo aplenkti pasaulio čempionus prancūzus arba vicečempionus norvegus. Smagu, kad intriga buvo gyva iki pat paskutinės dvikovos pabaigos. Osle, likus žaisti 10 min., dar galėjome kabintis varžovams į atlapus, tačiau norvegų naudai nusvėrė smulkios detalės. Vis dėlto pasaulio vicečempionai įrodė, kad pernai Vilniuje mums pralaimėjo labiau dėl to, kad mūsų tiesiog neįvertino. Tačiau tąkart ir mes sužaidėme beveik idealias rungtynes.

– Ar po apmaudžios nesėkmės žaidėjai nepristigs motyvacijos naujam, nė kiek ne lengvesniam iššūkiui?

– Sunku už visus atsakyti, bet, kai kalbėjomės po mačo Norvegijoje, vaikinai bendru rezultatu buvo patenkinti. Vis dėlto sunkioje atrankos grupėje kaip lygūs kovėmės su pajėgiausiomis pasaulio komandomis. Be to, jautėme didelį visuomenės, sirgalių tikėjimą ir palaikymą. Tai užglaisto nuoskaudą dėl skaudaus paskutinio rezultato.

– Kaip vertinate rinktinės perspektyvas būsimo pasaulio čempionato atrankos antroje grupėje?

– Turime jauną, perspektyvią rinktinę. Pagal amžių išsiskiria tik 37-erių Augustas Strazdas. Jei visi susirinks, galėtume nužengti toli. Kita vertus, negalime nuvertinti nė vieno varžovo, nes net ir silpnesnės šalys nestovi vietoje, tobulėja.

– Ar šių laikų rinktinei realu pakartoti jūsų kartos sėkmę?

– Anuomet reikėjo gerokai pasistengti, kad patektum į rinktinę, konkurencija buvo kur kas didesnė nei dabar. Galbūt dėl to, kad šalyje veikė daugiau sporto centrų, kurie surinkdavo visus geriausius jaunuosius žaidėjus. Tarkime, aš – iš Druskininkų. Visas mūsų kolektyvas, gal penkiolika vaikinų, atvažiavome į Kauną, tačiau galiausiai išsilaikėme tik dviese. Toks buvo mano kelias į Kauno "Granitą". Mes juk varvindavome seiles svajodami, kad vieną dieną žaisime "Granito" komandoje. Dabar jaunimas ne toks motyvuotas. Nesakau, kad nėra talentų. Kita vertus, anksčiau rinktinės branduolį sudarė vieno klubo žaidėjai – granitiečiai, tad komanda buvo labai susižaidusi. Tada galiojo nerašytas įstatymas: iki 25-erių metų rankininkai negali išvykti į užsienį, privalo pirmiau atiduoti duoklę tėvynei.

– Jums pažįstamas ir legendinis "Granitas", 1987-aisiais iškovojęs IHF taurę. Kokie įspūdžiai iš tų laikų?

– Į "Granito" klubo struktūrą įsiliejau 1985-aisiais, dar būdamas penkiolikametis. O būtent tą sezoną, kai kauniečiai laimėjo IHF taurę, su jais pradėjau treniruotis. Tad visus pažinojau asmeniškai ir labai tuo didžiavausi. Vėliau dar spėjau pažaisti ir SSRS jaunimo rinktinėje, o atkūrus nepriklausomybę jau atsistojau į Lietuvos rinktinės vartus.

– Viena stipriausių mūsų rinktinės grandžių buvo vartininkai – tiek jūs, tiek Arūnas Vaškevičius. Kaip vertinate dabartinius nacionalinės komandos vartų sargus?

– Pozityviai. Rinktinėje esu atsakingas už vartininkų rengimą. Džiaugiuosi, kad ir 29-erių Giedrius Morkūnas, ir 27-erių Vilius Rašimas žaidžia užsienio klubuose (Suomijos ir Prancūzijos – aut. past.). Kaip vartininkai jie dar jauni. Aš rinktinei atstovavau iki 42-ejų, o žaidėjo karjerą baigiau 45-erių, tad jų laukia dar daug sezonų.

– Jūs sukaupėte didžiulę legionieriaus patirtį. Kurioje šalyje rungtyniauti patiko labiausiai?

– Legionieriaus duonos paragavau sulaukęs 25-erių. Trejus metus rungtyniavau Kroatijoje. Sąlygos nebuvo ypatingai geros, tačiau žaidimo lygis – pasakiškai aukštas! Kelis kartus tapome šalies čempionato prizininkais. Vėliau dvejus su pusę metų praleidau Magdeburge ir Desau – aukščiausioje ir antroje pagal pajėgumą Vokietijos lygoje. Kai klubas bankrutavo, teko ieškotis naujos komandos, o rasti buvo sunku, nes veikė griežtas užsieniečių limitas, o mes dar nebuvome ES nariai. Teko pusmečiui persikelti į Ispanijos aukščiausiąją lygą. Saragosoje man žiauriai patiko. Ten mane vadino Saboniu, nes neištardavo v raidės (juokiasi – aut. past.). Tačiau buvau jau anksčiau pasirašęs sutartį su Vokietijos bundeslygos klubu iš Rostoko, tad teko grįžti. Vokietijoje rungtyniavau iš viso apie penkiolika metų, o karjerą baigiau trečioje lygoje.

– Ar nebuvo pagundos likti Vokietijoje?

– Buvo. Ketinau ten gyventi labai ilgai. Juk mane viskas tenkino. Žaidžiau bene stipriausioje pasaulio lygoje, patiko ir vokiečių mentalitetas. Visur tvarka, žodžio laikymasis, pedantiškumas. Žmona ten irgi gerai jautėsi. Ji socialinė darbuotoja, buvo labai vertinama, turėjo gerų darbo pasiūlymų. Bet vaikai užaugo, nutarėme, kad gyvenimo užsienyje mums pakaks, ir grįžome į tėvynę.

– Kaip sekasi Vokietijoje jūsų dukrai ir sūnums?

– Dukra studijuoja, sūnūs ir gerai mokosi, ir sportuoja. Abu vartininkai, tik Martynas – rankinio, Almantas – futbolo. Jie įsikūrę Diuseldorfe. Mano futbolininkas žaidžia labiau savo malonumui, penktoje lygoje, bet šiek tiek uždirba, save išsilaiko. 20-metis Martynas ištįso iki 195 cm. Jis buvo kviečiamas į Lietuvos jaunimo rankinio rinktinę, po truputį tobulėja. Vis dėlto norėčiau, kad jis būtų šalia manęs, nes galėčiau geriau prižiūrėti treniruočių procesą, dalytis vartininko žaidimo patirtimi. Juk teorija praktinių žinių neatstoja, ypač žaidžiant ne aukščiausioje bundeslygoje.

– Ar savo ateitį siejate su darbu Lietuvos rinktinėje?

– Tai labiau pomėgis. Nesu treneris ir niekada nenorėjau juo būti. Kiek leidžia kompetencija, padedu jaunimo ir vyrų rinktinės vartininkams. Dirbu įmonėje, pardavinėjančioje plieno gaminius. Tad ateitį sieju su šia veikla.