Šiemet po pertraukos į "Nemuno žiedą" grįžta enduro motociklų komandinės varžybos, vykstančios estafetės principu. Intensyviame penkių valandų "Moto5" maratone dalyvauja komandos iš dviejų narių. Vienas važiuoja, kitas ilsisi arba skubiai taiso motociklą.

2009 m. geriausiu metų enduro renginiu paskelbtas, lietuvišku mini Dakaru vadinamas varžybas garaže sugalvojo saujelė nuotykius mėgstančių motociklininkų, o idėją inspiravo Le Mano automobilių komandinės varžybos.

Vienas iš didelės ištvermės reikalaujančių enduro varžybų sumanytojų Tomas Paura pasakoja, kad idėja kone prieš dešimtmetį gimė po pasivažinėjimo Lietuvos miškais, kai draugai garaže suko galvas, ką tokio nutrūktgalviško sau ir kitiems galima sugalvoti. Pirmiausia jie svarstė surengti ekstremalią paros trukmės kelionę be patogumų ir maisto, netrukus idėja ėmė panašėti į Le Mano varžybų koncepciją ir galiausiai pavirto originaliu dideliu ištvermės renginiu, kuriuo susidomėjo ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos enduro sporto motociklininkai.

Maratonas motociklais

Pasak vieno organizatorių, tikrasis sumanymas ir pagrindinės varžybos tuomet vadinosi "Moto9", kai komandas sudarydavo trys nariai. Komandos turėjo įveikti kuo daugiau trasos ratų per devynias valandas. Komandos nariai važiuodavo po vieną ir vienas kitam turėdavo kas ratą ar pagal kitokį susitarimą perduoti estafetės lazdelę. Taigi kiekviena komanda turėdavo ir kruopščiai apgalvoti strategiją, kas po kiek važiuos, kas ką pavaduos komandos nariui kritus ir prireikus remontuoti motociklą.

Be pagrindinių varžybų "Nemuno žiede", kitose trasose vykdavo ir trumpesnis jų atitikmuo – penkias valandas trunkančios "Moto5" varžybos, kuriose dalyvaudavo komandos iš dviejų narių. "Bet penkios valandos nereiškia, kad varžybos lengvesnės, netgi atvirkščiai – kadangi komanda iš dviejų narių, kiekvienam tenka trumpesnis poilsio laikas. O kartais jo gali ir visai nelikti, jei kolega krenta ir tu turi staigiai grįžti į trasą vietoj jo", – aiškina T.Paura. Šįmet, kaip ir pernai, "Nemuno žiede" vyks penkių valandų trukmės "Moto5" varžybos.

"Devynias valandas trunkančios "Moto9" buvo tikrai didelės varžybos, kurioms ruošdavomės ilgai. Nors motociklizmas mums buvo tik hobis, varžyboms organizuoti imdavome atostogas ir tam visiškai atsidėdavome. Gaila, kad po penkerių metų vieni nebepakėlėme krūvio ir reikėjo daryti pertrauką. Bet labai džiaugiuosi, kad dabar kooperuojantis su kitais organizatoriais šios enduro varžybos vėl tęsiamos. Čia yra ko pažiūrėti – ir motociklų lipimų į smėlio kalnus, ir yrimosi balomis bei vandens ir emocijų fontanų", – juokiasi T.Paura.

Idėja gimė po pasivažinėjimo Lietuvos miškais, kai draugai garaže suko galvas, ką tokio nutrūktgalviško sau ir kitiems galima sugalvoti.

Prasidėjo nuo lengvos panikos

Pirmosios "Moto9" varžybos įvyko 2009 m. Kačerginės "Nemuno žiedo" vidinėje trasoje.

T.Paura prisimena, kad organizatoriams streso tuomet buvo labai daug, kadangi lietuviai mėgsta registruotis kone paskutiniu momentu. Likus trims savaitėms iki renginio, buvo užsiregistravusios tik kelios komandos, o entuziastai jau buvo investavę – į leidimus, trasos nuomą ir paruošimą, greitosios pagalbos automobilį, tualetus, renginio draudimą ir t.t.

"Vis dėlto paskutinę savaitę dalyviai ėmė sparčiai registruotis – susirinko apie penkiolika komandų ir renginys išties pavyko. Sulaukėme labai gerų atsiliepimų, o iš Lietuvos enduro klubo gavome apdovanojimą už geriausią metų enduro renginį. Supratome, kad turime tai tęsti. Dar pajuokavome, kad būtų kažkas tokio, jei atvažiuotų ir tuometės Baltijos šalių enduro žvaigždės latviai broliai Janis ir Einaras Vintersas. Ir ką sau manote? Po kelerių metų į mūsų varžybas atvažiavo ne tik jie, bet ir visa Latvijos enduro grietinėlė", – prisimena T.Paura.

Trasos kūrimas – malonumas

Motociklininkas prisipažino, kad kasmet pats smagiausias etapas organizuojant rungtynes būdavo trasos ruošimas. 3–4 km, o paskui ir dar ilgesnę trasą "Nemuno žiedo" viduje jie ir apgalvodavo, ir ruošdavo patys.

"Varžybos vykdavo šeštadienį, dalyviai pradėdavo rinktis penktadienį, o mes, pasiėmę atostogų, į "Nemuno žiedą" atvažiuodavome dar pirmadienį. Taigi kone savaitę ten gyvendavome ir dirbdavome: pjaudavome žolę, brūzgynuose genėdavome medžius, raudavome kelmus, formuodavome dirbtinius tramplinus ir kliūtis, pavyzdžiui, iš plytų ar vamzdžių. Derinomės prie natūralaus reljefo ir kartu kūrėme dirbtinius sunkumus. Prireikė ir buldozerių. Bet mes norėjome sukurti tokią trasą, kuri tiktų ir sportininkams su sportiniais enduro ar kroso motociklais, ir žmonėms, vairuojantiems sunkiuosius enduro motociklus. Kasmet apie pusę trasos pakeisdavome, patobulindavome", – pasakoja vyras. Vis dėlto, anot jo, ilgainiui buvo prieita išvada, kad renginys turėtų būti skirtas sportiniams motociklams, nes besikeičianti trasa su gilėjančiais grioviais ir balomis ėmė darytis per sudėtinga sunkiems motociklams.

Šaltinėlis virsta purvynu

T.Paura pasakoja, kad varžybos suteikdavo daug adrenalino dalyviams, o žiūrovams – įdomių vaizdų. Pasak jo, sunkiausiomis vietomis motociklininkams tapdavo į žemės paviršių kylantys šaltiniai, kur iš pradžių atrodydavo tik drėgna, o po penkių valandų čia atsirasdavo gilios purvo duobės.

"Arba pušyno kalnelis, į kurį iš pradžių atrodo nesunku užkilti, bet vyrai akceleruodami taip išmaldavo, kad tapdavo beveik neįvažiuojamas. Vis dėlto sukurdavome ir ilgų žvyro atkarpų, kuriose dalyviai galėdavo kiek atgauti kvapą, purvus nusitaškyti", – juokiasi motociklininkas.

Kritimų, pasak vyro, būdavo, bet ne tiek ir daug, palyginti su kitomis enduro varžybomis. "Čia labai įdomu tai, kad kol vienas nukritęs taisosi motociklą, jo estafetę perima kitas komandos narys. Bet būdavo ir taip, kad komandos finišuodavo vienu likusiu sveiku motociklu", – pasakoja T.Paura.

Jam ypač įsiminė vienas nutikimas, kai, įpusėjus vienoms varžyboms, kai dalyviai jau ėmė justi monotoniją, staiga prapliupo liūtis kaip siena. "Dangus keitė spalvas, motociklai lėkdami per balas kėlė kelių metrų fontanus. Reikėjo matyti dalyvių veidus – monotonijos kaip nebūta, visi murzini kaip velniai ir laimingi!" – pamena vienas organizatorių.

Anot jo, enduro motociklininkai labai laukia šių varžybų – ir ne vien dėl važiavimo jose, bet ir atmosferos. "Per šias varžybas "Nemuno žiede" gyvenimas virte verda: dalyviai į varžybas suvažiuoja iš visos Lietuvos, jie atvyksta su šeimomis, draugais, pasistato dideles palapines, po to net lieka nakvoti ir kone visą naktį aptarinėja įspūdžius", – pasakoja T.Paura.