Herkus ir Nauris Lukošiūnai nėra panašūs kaip du vandens lašai. Tačiau 22-ejų metų kauniečiai – tikrų tikriausi dvyniai ir jų sportinė karjera klostosi beveik identiškai. Kaip ir Kūrybos ekonomikos studijos universitete.

"Daug kas sako, kad esame panašūs kaip broliai, bet ne kaip dvyniai. Iš tiesų mes visur kartu. Esame ir geriausi draugai, ir kolegos, ir bendraminčiai", – atvirauja kovos menų atstovai.

Šios srities specialistai kauniečių vardus linksniuoja jau ne vienus metus. Jaunuoliai išbandė bene dešimtį kovos menų atmainų, ne vienoje jų tapo Lietuvos čempionatų prizininkais, prestižinių turnyrų nugalėtojais.

Netrukus Lukošiūnų pavardė gali dar garsiau nuskambėti ir profesionalų ringe. Rudenį vaikinų laukia rimti tarptautiniai iššūkiai, apie kuriuos jie papasakojo ir "Kauno dienai".

– Kaip pasukote į kovines sporto šakas? – pasiteiravome brolių.

– Mums buvo gal 7-eri. Buvome judrūs, aršesnio charakterio. Tėtis – didelis kovos menų entuziastas, labai norėjo, kad tai išmėgintume. Pabandėme, iškart patiko. Pradėjome nuo šidokan karatė, vėliau perėjome į kudo. Po to perėjome į kikboksą, dabar jau grūdinamės kovose pagal profesionalų taisykles – kaunamės K1, MMA varžybose. Prieš tai dar esame bandę ir džiudžitsu, ir bokso kovas. Tas universalus pasirengimas tikrai padeda.

– Kokie jūsų didžiausi karjeros pasiekimai?

H.L.: Esu tapęs K1 Lietuvos, Baltijos ir Europos čempionu. K1 profesionaliame ringe turėjau penkiolika kovų. Neseniai debiutavau MMA ir įsirašiau pirmąją pergalę. Dabar planuoju tęsti karjerą šioje atšakoje, juolab kad jau yra pasiūlymų rudeniui.

N.L.: Ėjau panašiu keliu kaip ir brolis. Esu tarptautinių K1, kikbokso turnyrų nugalėtojas, Lietuvos kikbokso čempionas. Neseniai buvau gavęs kvietimą kovoti Lenkijos DSF lygoje, kuri yra aukštai reitinguojama. Pasisekė laimėti nokautu, tad tikiuosi sulaukti ilgalaikių pasiūlymų. Tai būtų jau solidus įvertinimas.

– Išbandę tiek daug sporto šakų, matyt, dirbote su gausybe trenerių. Kurie jų padarė didžiausią įtaką?

Dar paauglystėje turėjau rimtų problemų dėl kirkšnies. Medikai netgi siūlė pamiršti sportą.

– Kad ir kaip keista, daug trenerių neturėjome. Pradėjome pas Jordaną Poškaitį, o didžiąją karjeros dalį dirbome su Ilgaru Gružinsku, Lietuvos kudo federacijos prezidentu. Dabar iš esmės treniruojame vienas kitą.

– Turbūt vienas kitą lydite ir į ringą?

– Žinoma, kai vienas kovoja, kitas būna jo sekundantas. Neseniai taip sutapo, kad vienas mūsų kovojome Lenkijoje, kitas – Kaune, tad negalėjome išlydėti į kovą. Tuomet įsitikinome, kad labai keista, kai šalia nėra brolio. Daugiau jaudulio, nerimo. Tarsi šalia nebūtų tavo sėkmės talismano.

– Neišvengiama kovotojų karjeros dalis – traumos. Ar daug jų esate patyrę?

H.L.: Brolis jų išvengia, o man tai nemaloniai sekasi. Gal esu trapesnis? Dar paauglystėje turėjau rimtų problemų dėl kirkšnies. Medikai netgi siūlė pamiršti sportą. Prieš Europos čempionatą buvo plyšusi sąnarinė lūpa. Gydytojai ragino net negalvoti apie ringą. Tačiau aš žengiau ir tapau čempionu. Aišku, dabar pagalvoju, kad gal tai ir nebuvo geriausias sprendimas, nes galėjau prisidaryti baisių dalykų. Bet vėlgi – užsispyrimas duoda savo. O šiaip kovojant yra lūžęs nykštys, kitąsyk – alkūnė, o pernai per kovą Vilniuje jau pirmu smūgiu susilaužiau ranką. Matyt, atsiliepė tai, kad prieš kovą numečiau nemažai svorio. Nepaisant traumos, viena ranka kažkaip sugebėjau varžovą įveikti.

– Ar koviniai gebėjimai jums yra kada pravertę ir gatvėje?

– Tikriausiai kiekvienas kovotojas yra susidūręs su tokiomis situacijomis. Kartais atrodo, kad ant mūsų turėtų būti užklijuotas lipdukas su užrašu "kovotojas", kad niekas nesikabinėtų. Va, neseniai buvome patekę į nemalonią istoriją, kai universitete viduryje baltos dienos kažkoks neadekvatus pilietis mus užsipuolė, bandė muštis. Nežinia, gal buvo ko pavartojęs. Teko gintis. Bet kai užpuolikas gavo atgal, jis iškvietė policiją. Matyt, turėjo nemažai pažinčių, todėl teko ilgai įrodinėti savo nekaltumą. Laimė, mūsų naudai paliudijo ir incidentą matę studentai, ir vaizdo įrašai.

– VDU studijuojate kūrybines industrijas. Kaip pasirinkote šiuos kūrybos ekonomikos mokslus?

– Norėjome pakeisti aplinką, bent kažkiek atitrūkti nuo sporto, bet kartu ir išmokti naudingų dalykų, kurie pravers ir mūsų tiesioginėje veikloje. Tai ir renginių organizavimas, ir reklamos sritis, ir daug kitų naudingų žinių. Pavyzdžiui, neseniai turėjome labai įdomų psichologijos kursą. Dėl laiko stokos jo tarpinį egzaminą teko laikyti visai nesiruošus, tačiau įvertinimas buvo visai neblogas. Tai įrodo, kad mūsų sukauptos sporto psichologijos žinios yra tokios, jog galime argumentuotai rašyti ir apie bendrąją psichologiją. Juk koviniame sporte psichologija yra ne mažiau svarbi nei techniniai elementai. Jei neturi pasitikėjimo savimi, į ringą geriau išvis nekopti.

Tai įrodo, kad mūsų sukauptos sporto psichologijos žinios yra tokios, jog galime argumentuotai rašyti ir apie bendrąją psichologiją. Juk koviniame sporte psichologija yra ne mažiau svarbi nei techniniai elementai.

– Daugelis sportininkų neapsikrauna šalutiniais dalykais, nes esą reikia susitelkti sportinei karjerai?

– Labai norint viską galima suderinti. Žinoma, mūsų treniruočių ir varžybų grafikas yra labai įtemptas, bet tikrai įmanoma. Netgi mokykloje būdavo, kad savaitei išvykstame į turnyrą, po to – vėl į suolą. Tačiau stengėmės labai neatsilikti, o ir mokytojai palaikydavo. Tas pats ir universitete. Galima sakyti, kad per paskaitas bendraujame su kitokiais žmonėmis nei sporto salėje. Tai plečia akiratį.

– Minėjote, kad jūsų karjerai didelę įtaką turėjo tėvas, atvedęs jus į kovos menus. Ar vaikystėje turėjote savo kovotojo idealą?

– Jie nuolat keitėsi. Kas kokiame filme sužiba, tas ir būdavo (juokiasi). Dabar tų idealų nebeliko. Tiesiog matai gerus sportininkus, iš kurių stengiesi kažką pasiimti, patobulinti kai kuriuos elementus.

– Kuriuos Lietuvos kovotojus pavadintumėte stipriausiais?

– Klaipėdietis Sergejus Maslobojevas yra pasiekęs savo karjeros viršūnę, kaunasi rimtose varžybose Azijoje. Daug pasiekęs ir kaunietis Ignas Barysas. Ir bokso ringe lyderiai – kauniečiai, už Atlanto karjerą darantys Eimantas Stanionis ir Egidijus Kavaliauskas. Beje, su Eimantu esame seni pažįstami, savo karjerą pradėjome pas tuos pačius trenerius kaip ir jis. Iš šių vaikinų yra ko pasimokyti.

– Bokso ringe daug įtakos rezultatams turi teisėjai. Tas pats E.Stanionis dėl nesąžiningų arbitrų sprendimų neteko savo olimpinės svajonės – medalio Rio de Žaneiro žaidynėse. Vėliau beveik visi teisėjai buvo diskvalifikuoti. Ar jums neteko susidurti su tokia neteisybe?

– Dar ir kaip teko. Būdavo, kad akivaizdžiai laimi kovą, o į viršų kyla ne tavo ranka. Ką tada lieka daryti? Nieko, nueiti į kampą ir paverki. Tikrai yra buvę, kad dėl teisėjų sprendimo braukėme ašaras. Juk du mėnesius sunkiai dirbi dėl pergalės, ją pasieki, o vienas žmogus viską apverčia aukštyn kojomis.

Būdavo, kad akivaizdžiai laimi kovą, o į viršų kyla ne tavo ranka. Ką tada lieka daryti? Nieko, nueiti į kampą ir paverki.

– Pernai duris atvėrė jūsų sporto klubas. Ar sunku buvo ryžtis tokiam žingsniui, juk dar patys esate jauni sportininkai?

– Idėją puoselėjome jau seniai. Tačiau sutapo, kad vienas kitas bičiulis pasiūlė galimybę tai įgyvendinti. Susidėliojome veiklos planą, išrinkome pavadinimą. Sukome galvą, kaip originaliau įvardyti dvynių klubą, ir nutarėme, kad geriausiai skambės "One blood" (lietuviškai "Vienas kraujas"). Pernai spalį Šančiuose atidarėme savo salę, kuri tapo mūsų antraisiais namais. Lankytojai neleis meluoti: dabar ten praleidžiame daugiau laiko nei tikruosiuose namuose. Netgi vasarą nebereikia jokių išvykų, sportuojame savo klube.

– Kaune sporto ir kovos menų klubų netrūksta. Ar surenkate pakankamai lankytojų?

– Turime keturias savo grupes, treniruojame vyresnius sportininkus, tačiau apsilanko ir vaikai, jaunimas, merginos. Geriausi mūsų sportininkai dalyvauja rimtesniuose turnyruose.

Ateinantį rudenį rinksime naujas grupes, tad tikimės dar didesnio augimo. Pastaruoju metu populiarėja ir mūsų siūlomos individualios treniruotės, kuriose keliame auklėtinių meistriškumą. Dažnai tenka diskutuoti su sportininkais apie treniruočių krūvius, nes daugelis mano, kad kuo daugiau sportuosi, tuo stipresnis būsi. Iš tiesų kur kas svarbiau sportuoti ne tiek daug, bet labai tikslingai. Tada ir rezultatai bus.

– Ar greta treniruočių, varžybų, darbo klube ir studijų randate laiko ir pramogoms?

– Mūsų laisvalaikis taip pat susijęs su sportu. Mėgstame vandenlenčių pramogas, su draugais pažaidžiame krepšinį ir pan. Būdami profesionalūs sportininkai nesėdime naktiniuose klubuose.

– Kokia jūsų sportinė svajonė?

– Yra didelis noras kovoti MMA turnyruose. Labai aukštas ir UFC organizacijos lygis, kurioje Jungtinėse Valstijose kaunasi tokios žvaigždės kaip Conoras McGregoras bei kiti. Svarbiausia, kad išvengtume traumų, tada bus galima svajoti ir apie didžiausias aukštumas.

Daugiau informacijos socialiniame tinklalapyje "Facebook".