Panevėžio „Lietkabelio“ įžaidėjas Jamaras Wilsonas leido ramų Kūčių vakarą Panevėžyje, kai į savo elektroninio pašto dėžutę sulaukė laiško iš klubo. Jame amerikietis pamatė kiek netikėtą žinią – komandos treniruotėse jis nebelaukiamas.

Sunku patikėti, bet nuo tos akimirkos praėjus vos dviems savaitėms, 34-erių 185 cm ūgio Wilsonas spėjo ir palikęs ekipą išskristi namo į Suomiją, ir sugrįžti atgal.

„Tai tikrai keisčiausia situacija, kokioje esu buvęs per visą savo karjerą“, – kalbėdamas su „BasketNews.lt“ pripažino gynėjas.

Šią vasarą sutartį su „Lietkabeliu“ pasirašęs Wilsonas greitai įsiliejo į komandos gretas ir tapo ne tik vienu naudingiausiu klubo žaidėjų, bet ir svarbiu veidu rūbinėje.

Tuo metu jis nė negalvojo apie tai, kad jo situacija Panevėžyje galėtų pakrypti į blogąją pusę.

Visgi viskas pasikeitė spalio mėnesį, kai Suomijos pilietybę turintis amerikietis panoro vykti į pasaulio čempionato atrankos langą.

Suomija antrajame atrankos etape balansuoja ties patekimo į čempionatą riba, tad Wilsonas jautė pareigą padėti nacionalinei ekipai.

Juolab, kad jis nėra vien svetimas natūralizuotas žaidėjas – Wilsono žmona yra suomė, ten gimė jo vaikai, o ir pats krepšininkas puikiai kalba suomiškai bei yra mėgstamas šios šalies sirgalių.

„Pamenu, kad spalio mėnesį susiruošiau keliauti į rinktinę ir labai to laukiau. Tačiau prieš pasaulio čempionato atrankos langą „Lietkabelio“ vadovai man pasakė, kad jei išvyksiu, grįžus mano vaidmuo komandoje nebebus svarbus.

Visgi mano rinktinei tas langas buvo labai reikšmingas ir aš visada didžiuojuosi, galėdamas vilkėti jos marškinėlius, tad nusprendžiau vykti. Grįžęs į Panevėžį pajutau, kad į mane klubas išties nebežiūri taip pat“, – pasakojo krepšininkas.

Apie tai, kaip visa istorija susiklostė toliau, koks buvo dabar jau atleisto Jono Vainausko laikotarpis komandoje ir kas įvyko per garsųjį trenerio Nenado Čanako įtūžio epizodą, Wilsonas papasakojo „BasketNews.lt“.

– Per savaitę spėjote ir palikti Panevėžį, ir, atleidus Vainauską, vėl grįžti į komandą. Kaip susiklostė tokia situacija?

– Na, tai buvo labai keista padėtis. Per dvylika metų žaidžiant profesionalų krepšinį niekada nebuvau paliktas už komandos ribų. Kai po atrankos lango sugrįžau į Panevėžį, mano minutės rungtynėse vis labiau tirpo, nors dirbau taip pat sunkiai, stengiausi treniruotėse. Kalėdų išvakarėse, gruodžio 24-ąją, sulaukiau elektroninio laiško iš klubo. Jame buvo parašyta, kad manęs komandos treniruotėse nebelaukia. Žinoma, sutartį vis dar turėjau. Per Kalėdas likau Lietuvoje, o tada išskridau į Suomiją pravėdinti galvos ir apgalvoti, ką daryti toliau. Po kelių dienų sulaukiau skambučio iš „Lietkabelio“ ir klubo vadovai, tie, su kuriais sutariau išties gerai, paaiškino visą padėtį ir paprašė manęs sugrįžti.

– Kaip klubo vadovybė jums apskritai aiškino jūsų atleidimą?

– Tai sunku paprastai paaiškinti. Prieš išvykdamas aš pats jutau, kad komandoje buvo daug prieštaringų jausmų dėl to, kas tuo metu vyko, dėl visų pokyčių. Negalvojau, kad būsiu atleistas, bet mačiau, kad kuo toliau, tuo mažiau rungtyniauju. Supratau, kad kažkas ne taip. Tiesą sakant, niekada nebuvau faktiškai atleistas, tiesiog buvau paliktas atskirai nuo komandos. Bet aš suprantu, kad krepšinis yra verslas.

FIBA nuotr.

– Ar po tokių klubo veiksmų pačiam norėjosi grįžti į Panevėžį?

– Taip. Nors klube buvo sunkių laikotarpių, bet jei sąžiningai, jame šį sezoną jaučiausi puikiai. Komandos vadovai – Martynas (Purlys), Lukas (Grabauskas), treneriai ir visi kiti man buvo nuostabūs. Sakau nuoširdžiai. Nuo pat rugpjūčio, kai atvykau į „Lietkabelį“, žmonės su manimi buvo atviri bei geranoriški. Ypač gerbiu Martyną, kuris rūpinasi manimi ir kitais vyrukais, bei kuria gerą atmosferą. Galiu užtikrinti, kad šį sezoną klubą palikę žaidėjai nenorėjo išvažiuoti –  čia visi jautėmės tikrai gerai.

– Kaip padėtis klube pasikeitė sporto direktoriumi tapus Vainauskui?

– Jis turėjo savo viziją ir idėjas. Žinojome, kad Jonui kadaise gerai sekėsi „Ryto“ klube ir jis bandė kažką panašaus nuveikti čia. Jis darė daug pakeitimų ir mums nuolat kartojo, kad taip bus geriausia klubui. Tačiau visos permainos vyko labai greitai. Nesakyčiau, kad komanda, kurią turėjome sezono pradžioje, buvo bloga, tiesiog jai reikėjo laiko. Klubo vadovai norėjo greitesnių rezultatų, atvyko Jonas ir prasidėjo permainos.

– Ar įsisukus pokyčių karuselei žaidėjai jautė nerimą dėl savo vietos komandoje?

– Žinoma, komandoje įtampos tikrai buvo. Aš pats krepšinį žaidžiu jau keliolika metų, turiu ilgą krepšinio CV, tad asmeniškai pernelyg nesijaudinau dėl to, ar sugebėčiau rasti kitą komandą, ar ne. Būnant tokio amžiaus, man svarbiausia komandoje jaustis gerai ir mėgautis krepšiniu. Noriu būti lyderiu aikštėje ir kuo labiau padėti savo klubui. Tuo metu (atėjus Vainauskui, – aut. past.) tai padaryti buvo sunku. Grįžęs iš rinktinės norėjau kuo greičiau vėl žaisti su komandos draugais ir kautis dėl pergalių, bet vietoj to buvau nustumtas į šalį. Man tai buvo sudėtingas laikotarpis.

– Kokia dabar atmosfera komandoje?

– Ji yra tikrai gera. Tiesiog kol kas aikštėje neatrodome taip gerai, kaip norėtume. Pasikeitė daug žaidėjų, aš pats grįžau po pertraukėlės, kai kurie vyrukai buvo pasigavę virusus. Patys matome, kad žaidimas kol kas nesiklijuoja, tačiau manau, kad tiesiog reikia laiko.

– Praėjusią savaitę internete išplito vaizdo įrašas, kuriame įpykęs Čanakas per minutės pertraukėlę jūsų link sviedė savo derinių lentą ir markerį. Kas ten įvyko?

– Tai juokingas epizodas. Kitą dieną rūbinėje visi tik ir kalbėjo apie tą vaizdelį. Treneris netaikė derinių lentos specialiai į mane, tiesiog kamera filmavo tokiu kampu, kad taip pasirodė. Vaizdo įraše atrodo, kad aš buvau persigandęs (juokiasi). Tiesą sakant, tikrai buvau nustebęs. Tiesiog per minutės pertraukėlę keli vyrukai kalbėjo tuo pat metu, kaip ir treneris, tad jis gerokai įpyko. Bet tokių emocijų kartais reikia, kad rungtynėse susiimtume ir vėl užsivestume. Šiaip mūsų treneris yra labai ramus ir geras žmogus.