Nebūtina mesti savo darbo ir viskuo rizikuoti, kad įgyvendintum bręstančias idėjas ar svajones, LRT klasikai sako programuotojas ir gyvenimo būdo projekto „Virsmai“ autorius Martynas Jocius.

„Dirbti savaitgaliais ir po darbo labai sunku, bet mano aprašytos idėjos viena taisyklių – paskirti laiko ryte, prieš darbo dieną. [...] Padirbėjus valandą ar kelias prie savo projekto, organizmas visiškai atsibunda, tad, atėjęs į darbą, jau būnu pasiruošęs ir nusiteikęs padirbėti. Tuomet ir darbas labiau džiugina, nes jaučiuosi pasistūmėjęs į priekį, ir diena tampa pozityvesnė“, – pataria M. Jocius.

– Prieš savaitę „Virsmuose“ pasirodė straipsnis „Kaip įgyvendinti asmeninius projektus, neturint laisvo laiko“. Kuo jums įdomūs asmeniniai projektai?

– Visąlaik turėjau įvairių svajonių bei norų įgyvendinti vieną ar kitą idėją (ar net keletą jų iš karto) ir pasižiūrėti, kur tai veda ir ką duoda. Tačiau kiekviena idėja ar projektas reikalauja laiko ir energijos, juolab kad visi mes esame užimti savo darbais, verslais, t. y. pagrindine veikla, iš kurios gyvename. Praktiškai nebelieka laiko kažkam kitam.

Asmeniniai projektai man įdomūs tuo, kad jie šiek tiek kitokie nei didesnės idėjos. Jei kyla verslo ar panaši idėja, rezultatas paprastai būna nukreiptas arba į visuomenės pokyčius ir gerovę, arba kuriamas produktas, kuriam jaučiamas poreikis šalies ar pasaulinėje rinkoje. Norisi, kad toks produktas būtų komerciškai sėkmingas. Jei į savo lygtį įjungiame komercinę sėkmę, projektai formuojasi, prisitaiko prie rinkos poreikių.

Tačiau su asmeniniais projektais dažniausiai taip nebūna. Kiekvienas žmogus turi savo pomėgių, poreikių ar senų svajonių. Tai gali būti meninės ar kitokios idėjos. Tačiau jos komerciškai jos daug mažiau sėkmingos ir dažnai būna kur kas mažesnės. Iš savo praktikos pastebiu, kad žmonės (ypač jaunimas), neskirdami komercinio nuo asmeninio projekto, meta savo darbą, pasiima ilgas atostogas. Jie nori įgyvendinti savo idėją ir ją paversti pajamų šaltiniu. Tačiau taip įvyksta retai, nes arba idėja nėra patikrinta rinkoje ir tai tiesiog niekam nereikalingas produktas, arba jis reikalingas pernelyg mažam pirkėjų skaičiui, arba įgyvendinti projektai neišvengiamai prisitaiko prie rinkos poreikių. Idėja transformuojasi, netgi išsigimsta ir tampa nebepatraukli pačiam žmogui. Tada projektas metamas arba apleidžiamas.

Šį straipsnį parašiau norėdamas pasidalinti idėja, kad nebūtina mesti darbo ir rizikuoti savo finansiniu pagrindu ir stabilumu, kad būtų įgyvendinamos idėjos, kurios tiesiog laukia širdyje ar pasąmonėje ir nori būti realizuotos. Dažnai žmonės netgi jaučia įtampą ir nepasitenkinimą kasdieniame darbe, nes turi neįgyvendintų svajonių. Jie neįgyvendina svajonių, todėl negali ramiai darbuotis. Tikiu, kad mano pasiūlytas šablonas, tam tikras modelis, kaip galima suspėti padaryti daugelį dalykų, turėtų padėti kiekvienam žmogui, t. y. ir išlaikyti darbą bei stabilų pagrindą po kojomis, ir realizuoti savo pašaukimą bei nuraminti savo dvasią, ir įgyvendinti tai, ko norėjosi daug metų.

– Savo straipsnyje aprašote, kaip pamažu, žingsnis po žingsnio tą daryti.

– Dauguma žmonių mano, kad po darbo neįmanoma atrasti laisvo laiko. Pavyzdžiui, po darbo ar savaitgalį žmogus bandė užsiimti tuo, kas jam patinka, kurti, bet galiausiai suprato, kad nepavyks, todėl nusprendė, kad savaitgalį reikia pailsėti, atgauti jėgas prieš kitą savaitę. Tokiu būdu susiformuoja „žinojimas“, kad tai neįmanoma. Tačiau neįmanomų dalykų pasaulyje nėra tiek jau daug, tik nėra žinomų būdų, kaip juos pasiekti, įgyvendinti.

Mano pasiūlytas metodas kilęs iš asmeninių bandymų, kai norėjau groti, kurti muziką (tikėjausi sukurti muzikos albumą), bet tam nebūdavo laiko. O jei jo ir būdavo, nebelikdavo noro ir energijos. Nepasiduodamas ir ieškodamas veikiančių būdų, per keletą metų (po daugybės eksperimentų) atradau šį metodą. Supratau, kad toji prielaida, jog mažą asmeninį projektą geriausia įgyvendinti po darbo arba savaitgaliais, nėra teisinga. Vakarai ar juolab savaitgaliai turėtų būti skiriami ne darbui, o poilsiui.

– Bet ar pakeitę veiklą nepasiilsime? Juk dažnai turime pomėgių, kurie ir yra poilsis.

– Įprastą veiklą pakeisti į mėgstamą, kuri nebėra darbas ir tampa kasdieniu hobiu, – natūralus dalykas. Bet asmeninis projektas nėra tas pats. Tai veikiau kažkokia maža, per pusmetį ar metus įgyvendinama idėja arba tiesiog tam tikrų patyrimų išbandymas. Pavyzdžiui, tapyba arba rašymas – žmonės nori išbandyti, ar jiems tai patiktų, ar ne.

Tokie projektai skiriasi nuo pasirinkto karjeros kelio. Idealus variantas, kai žmogus ir pasirenka eiti kryptimi, kuri jam nėra varginantis darbas, ir kartu dar randa laiko įgyvendinti kilusias idėjas, kurioms kitaip nebeliktų laiko. Tai visiškai suderinami dalykai, kurie neprieštarauja vienas kitam.

– Rašote apie energijos ir nusiteikimo šabloną, kuris padeda tai pakeisti. Papasakokite apie jį daugiau.

– Dirbti savaitgaliais ir po darbo labai sunku, bet mano aprašytos idėjos viena taisyklių – paskirti laiko ryte, prieš darbo dieną. Man asmeniškai šis atradimas buvo labai svarbus, nes pastebėjau, kad, jei atsikeliu anksčiau, jaučiuosi laimingesnis. Pats atsikėlimo anksčiau ritualas, tekančios saulės ir aušros matymas suteikia daug pozityvumo.

Padirbėjus valandą ar kelias prie savo projekto, organizmas visiškai atsibunda, tad, atėjęs į darbą, jau būnu pasiruošęs ir nusiteikęs padirbėti. Tuomet ir pats darbas labiau džiugina, nes jaučiuosi pasistūmėjęs į priekį, ir pati diena tampa pozityvesnė. Iš karto pasiekiame du laimėjimus.

Mano pasiūlymas – bent trumpam pamiršti apie savo ilgalaikę kryptį bei gyvenimo misiją ir pasižiūrėti, kas domina šiandien, šį mėnesį ar šiais metais, t. y. trumpesniu laikotarpiu. Taip galvojant, susitelkus į ilgam laikotarpiui neįpareigojančius dalykus, tarsi nukrenta kažkokia našta.  Tuomet daug lengviau imtis veiksmų ir įgyvendinti mažiau laiko reikalaujančius dalykus. Nesvarbu, ar pasiseks, ar nepasiseks – tiesiog mes norime būti tai išbandę.

Mano pasiūlymas buvo pasirinkti vieną idėją, kurią galima įgyvendinti per pusmetį. Tuos šešis mėnesius galima suskaidyti dalimis. Kas yra susidūrę su fizinių ir skaitmeninių produktų kūrimu, žino, kad labai svarbi projekto kūrimo dalis – idėjos patikrinimas.  Dažnai įsivaizduojame, kad tai, kas įdomu mums, bus įdomu ir kitiems. Bet taip būna ne visada. Todėl svarbu pirmą mėnesį skirti idėjos patikrinimui – galima paklausinėti pažįstamų, ar jiems būtų įdomu tai, ką sukurčiau. Taip pat verta pasitikrinti, kokių resursų, kiek priemonių ir energijos reikėtų tai idėjai įgyvendinti.

Iš pradžių gali pasirodyti, kad projektas užtruks, pavyzdžiui, du mėnesius, bet, įsigilinus ir išskaidžius užduotimis, paaiškėja, kad reikės dešimties ar dvylikos mėnesių. Tai demotyvuoja daugelį žmonių. Bet čia nėra nieko blogo. Jei patikrinę idėją matome, kad ji gali sutilpti į tris ar keturis mėnesius, reikėtų pereiti prie tikro projekto veiksmų, t. y. susirašyti visas užduotis, darbus, kuriuos reikia atlikti, norint gauti norimą rezultatą. Tų užduočių gali būti keliolika ar keliasdešimt – kaip patogiau.

Tuomet reikėtų jas surikiuoti pagal svarbumą – nuo svarbiausios iki tos, kuri neatrodo labai svarbi, t. y. tos, kurios neatlikus niekas nesugrius. Taip surikiavus užduotis, siūlau pritaikyti Pareto dėsnį, kuris teigia, kad 20 proc. pastangų duoda 80 proc. rezultatų. Pagal šį dėsnį iš penktadalio mūsų užduočių teoriškai turėtume išgauti net keturis penktadalius naudos. Tai reiškia, kad vietoj penkių mėnesio turime tik mėnesį darbo. Tačiau realybė tokia, kad įvertinus, jog tam tikras darbas užtruks, tarkim, mėnesį, tą laikotarpį rekomenduojama padauginti iš „Pi“ (apytiksliai 3,14). Gausime maždaug tris mėnesius – toks mąstymas bus realesnis. Tokiu būdu trumpinant užduočių sąrašą, galimybė įgyvendinti savo asmeninį projektą tampa daug realesnė, todėl bus mažiau nusivylimų, reikės įdėti mažiau darbo, pats projektas bus sklandesnis.

Paskutinis žingsnis – paskyrus tris mėnesius projektui įgyvendinti (iš anksto turint užsibrėžtą datą, iki kada jis turi būti baigtas), gaunamas tam tikras rezultatas. Kad ir koks būtų tas rezultatas, jame būna kažkas gero, džiugaus, taigi po trijų mėnesių tokios veiklos žmogus jaučiasi pažinęs save ir laimingesnis.

– Ko žmogus netenka, jei nesiima tokių mažų projektų?

– Labai svarbu pasižiūrėti, ką žmogus praranda, bet kartu labai svarbu pamatyti, ko jis nepraranda, nors prarasti būtų gerai. Esama subtilaus nerimo, kuriuo pasižymi mūsų visuomenė. Juk dažnai norisi daryti kažką kita, nei darome. Esu kalbėjęs su daug žmonių, kurie tvirtina norintys imtis kažko, kas arčiau širdies, mėgstamo darbo. Bet jie yra ten, kur yra, todėl jaučia nerimą. Laisvalaikiu įgyvendinus savo idėjas, labai daug tokio nerimo tiesiog dingsta. Per tuos pusę metų rytais mes duodame sau laiko ir pašaliname iš sąmonės joje gyvenantį subtilų, o kartais ir nesubtilų nerimą, kad kažkas gyvenime ne taip, kaip norėtųsi.

Beje, jei atidėliojami džiuginantys ir įkvepiantys dalykai, prarandama patirtis. Be to, įgyvendinant mažą savo idėją, tai daroma labai nuoširdžiai ir atsidavus, bendraujant su žmonėmis, kurie gali patarti, padėti. Tokiu būdu užmezgamos vertingos naujos pažintys, randama naujų draugų – tai kiekvienam svarbūs laimėjimai, kurių gali ir nebūti, jei širdis nėra atveriama ir neišdrįstama sukurti to, kas domina ir traukia.

– Labai sureikšmintai sakome – maži asmeniniai projektai. Kuo jie skirtųsi nuo paprasto pomėgio, tarkime, drožinėjimo?

– Pomėgis ir projektas yra dvi atskiros kategorijos. Veikla, kurią galime vadinti pomėgiu, yra tęstiniai procesai, nereikalaujantys nuolatinių pastangų, kad įvyktų rezultatas, todėl sportas, savaitės žygis per Lietuvą arba, kaip minėjote, drožinėjimas ar rašymas, gali būti tęstinė kasdienė veikla, kuri nereikalaujanti nei planavimo, nei užduočių sąrašo.

Bet jei idėja sudėtingesnė ir jos įgyvendinimas reikalauja skirtingų sričių žinių, kitų žmonių pagalbos, kažko sudėtingesnio, tuomet ji laikytina projektu. Galbūt teko girdėti žmones kalbant, kad kažkokia idėja, kurią pradėjau, guli stalčiuje, nes nepavyksta pabaigti, nebėra motyvacijos ir tikėjimo. Todėl mano pasiūlyta idėja padeda mobilizuotis ir tvarkingai, metodiškai judėti į priekį.

– Remiate rizikingus verslus. Kokie yra tie verslai ir kodėl jūs juos remiate? Kaip juos atsirenkate, kodėl jie jus domina?

– Mane domina jauni rizikingi verslai, nes dažniausiai jie kuriami kilus rinkoje dar nepatikrintai idėjai, todėl neaišku, ar pasiseks. Toks verslas turi ribotą laiką, per kurį galima patikrinti save. Jis reikalauja labai intensyvaus darbo, daug žinių, tačiau rezultatai gali būti labai gražūs ir reikšmingi.

Kalbant apie švietimo ir ekologines problemas, jei norime pagerinti situaciją pasaulyje, tam reikalingi jauni, drąsūs, stiprūs žmonės, kurie nebijo rizikuoti, ieškoti reikalingų resursų, patikrinti savo idėjas, suburti komandas ir tiesiog paskirti metus ar dvejus bandymui išspręsti tam tikrą problemą. Sėkmingos didelės organizacijos tokios tampa todėl, kad augdamos sukuria tam tikrą biurokratinį aparatą, kuris jas laiko stabilias. Dažnai nebebūna motyvacijos skirti dėmesio toms didelėms organizacijoms, į kurias ateinama dirbti, imtis rizikingų problemų sprendimo. Nes viskas, kas daroma, turi atitikti esama sistemą ir išlaikyti organizaciją stabilią.

Todėl tikiu jaunais rizikingais verslais, kurie siekia išspręsti tam tikrą problemą (šalies, regiono ar pasaulinio lygio) ir iš to kažkiek užsidirbti, komerciškai sėkmingai veikti. Tai suteikia tam tikrą harmoningą egzistavimą  – kai žmonės įdeda pastangų, turi grįžti pinigai, kurie tas pastangas kompensuotų. Tokiu būdu sukuriama organizacija, kuri ir sprendžia problemą, ir pati save išlaiko. Tai toks „ekologiškas“ dalykas.

Todėl „Virsmuose“, užsiimdamas tokio pobūdžio jaunu nestabiliu ir neaiškiu verslu, kuris turi tam tikrą potencialą, susiduriu su problemomis, kurios kyla dirbant (nuovargiu, persidirbimu, nerimu dėl nesėkmės). Tokias problemas stengiuosi  aprašyti, dalintis jomis su bendraminčiais. Mano projektas „Virsmai“ bent jau šiuo metu ir jungia žmones, kurie nori nuveikti daugiau, netinginiauja. Per straipsnius aš tokius žmones pažįstu, su jais kontaktuoju, randu bendrų taškų. Ateityje tai gali virsti bendrais projektais.