GALVOS SKAUSMAS NEĮGALIAJAM: VEŽIMĖLIS UŽ MAŠINOS KAINĄ

„Ką daryti, jei aktyvaus tipo vežimėliui neturime dviejų tūkstančių eurų ir negalime pusę metų laukti kompensacijos?“ – klausia judėjimo negalią turinti moteris, komentuodama pasikeitusią techninės pagalbos priemonių neįgaliesiems kompensavimo tvarką. Nuo šiol įsigyjant techninės pagalbos priemones teks iš karto pakloti visą sumą, kuri daugeliui yra neįkandama. Mat geras neįgaliojo vežimėlis prilygsta automobilio kainai!

Turi sumokėti visą sumą

Nuo sausio 3-osios įsigalioję pakeitimai nustato, kad nuo šiol neįgalus asmuo, norėdamas gauti valstybės kompensaciją techninės pagalbos priemonei įsigyti, turi pirmiausia pats sumokėti visą reikiamą sumą ir tik po to – per pusmetį – gali atgauti dalį sumokėtų pinigų.

„Turint omenyje šių priemonių kainas, dažnai siekiančias keletą tūkstančių eurų, tampa akivaizdu, kad dažnam neįgaliajam sukaupti visą sumą – išties didelė našta. Ankstesnė tvarka buvo kur kas palankesnė: asmuo pats turėdavo sumokėti dešimt procentų sumos ir iškart gaudavo reikiamą pagalbinę priemonę“, – į neįgaliųjų pagalbos šauksmą sureagavo parlamentaras Justas Džiugelis.

Judėjimo negalią turintiems neįgaliesiems yra du pasirinkimai: arba pats perka ir laukia kompensacijos, arba pasiima ne ką blogesnį naują vežimėlį iš Techninės pagalbos neįgaliesiems centro nemokamai.

Anot Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovės Eglės Čaplikienės, judėjimo negalią turintiems neįgaliesiems yra du pasirinkimai: arba pats perka ir laukia kompensacijos, arba pasiima ne ką blogesnį naują vežimėlį iš Techninės pagalbos neįgaliesiems centro nemokamai. „Senasis modelis buvo geras tuo, kad žmogus galėdavo įsigyti priemonę nemokėdamas iš karto visos sumos. Tačiau buvo apribota jo įsigijimo erdvė, nes sulaukėme daugybės nusiskundimų, kuomet žmogus sako: žinau, kad Vokietijoje ar Anglijoje yra pigesnis ir geresnis vežimėlis, bet aš negaliu jo įsigyti, nes man reikia pirkti tik čia. Be to, sulaukėme valstybės kontrolės ir kitų atitinkamų tarnybų susidomėjimo, įtariant, jog šioje srityje suvešėjo korupcija. Iš tikrųjų būdavo atvejų, kad senelių namuose gulintis žmogus, kuris gal net niekada ir nenaudotų vežimėlio, yra įkalbamas pasinaudoti tokia teise jį gauti“, – sako E. Čaplikienė.

Skiria tik vienos rūšies

„Norėčiau Techninės pagalbos neįgaliesiems centro paklausti: ar jie gali man skirti vežimėlį, kurio svoris nuo šešių su puse iki septynių kilogramų? Dauguma žmonių, kurie yra aktyvūs ir savarankiški, juda automobiliais. Tris keturis kartus per dieną į jį įkelti vežimą, kurio svoris yra dešimt kilogramų, ne visiems įmanoma“, – sako Lietuvos žmonių su negalia sąjungos administratorė Jurgita Masiulionytė.

Deja, Techninės pagalbos neįgaliesiems centras šiuo metu neužperka aktyvaus tipo vežimėlių, kurie atitinka daugelio neįgaliųjų poreikius.

„Bet šiuo metu yra įdiegta techninės pagalbos priemonių apskaitos sistema, kuri leidžia priimti prašymus iš žmonių trim būdais: per mūsų centrą, per socialinių paslaugų centrą savivaldybėse arba savarankiškai per elektroninius „valdžios vartus“. Pateikus tokį prašymą ir pastabose parašius, kad svoris turi būti toks ir ne kitoks bei tai argumentavus, centras analizei turėtų bent pretekstą. Dabar niekur neužfiksuota, kad yra lengvesnių priemonių poreikis. Tokie vežimėliai, be abejo, egzistuoja, bet jie nepriskiriami prietaisams, kurie užtikrintų būtinąsias sąlygas ir būtinąjį naudojimą. Jie yra labiau prie sporto, prabangos ar laisvalaikio priskiriami“, – aiškino Techninės pagalbos neįgaliesiems centro direktorė Ilona Ogurcova.

Jeigu vairuoji automobilį, gal ir ištempsi penkerius metus. Bet jeigu naudojiesi viešuoju transportu, kad ir kaip saugai bei remontuoji savo priemonę – vargiai.

Ratukuose sėdinti J.Masiulionytė nesutinka, kad lengvesnis neįgaliojo vežimėlis yra prabangos prekė. Be to, jai kilo klausimas, po kurio laiko galėtų tikėtis gauti tokį aktyvaus tipo vežimėlį – po dvejų, trejų ar penkerių metų?

Per trumpas garantijos laikas

Vadinamiesiems aktyviems vežimėliams yra taikoma penkerių, o elektriniams – aštuonerių metų garantija.

„Jeigu vairuoji automobilį, gal ir ištempsi penkerius metus. Bet jeigu naudojiesi viešuoju transportu, kad ir kaip saugai bei remontuoji savo priemonę – vargiai. Buvo incidentas, kuomet į mane „įvažiavo“ ir nepataisomai sulankstė mano vežimėlį. Šiemet turėčiau gauti kompensaciją, kai galėsiu pasirinkti paraplegikui skirtą aktyvaus tipo vežimėlį. Klausiau, gal aš galiu anksčiau rinktis, man atsakė – ne. Turėjau skolintis vežimėlį, kad galėčiau ištempti likusį laiką“, – pasakojo Diana prisistačiusi moteris.

Grįžtama prie trišalės sutarties

Seimo narys J. Džiugelis inicijavo Neįgaliųjų aprūpinimo techninės pagalbos priemonėmis ir šių priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo pakeitimų persvarstymą. Anot parlamentaro, reikia ieškoti galimybių arba grįžti prie ankstesnės tvarkos, arba į šį procesą įtraukti bankus ir bandyti susitarti su jais dėl priemonių kompensavimo eigos.

„Ministerijai siūlėme palikti naująją tvarką, kuomet galima pirkti ir visą sumą mokėti iš karto, ir palikti galioti senąją priemones įsigyjant per įmones. Dar siūlėme trečią variantą – kad įtrauktume trišalę sutartį tarp žmogaus, centro ir tiekėjo, iš kurio perkamos priemonės. Kalbėjau ir su savo asociacijos teisininku. Jis sakė, kad trišalė sutartis šiuo atveju yra tiesiog civilinis reikalas tarp trijų subjektų. Pavyzdžiui, aš paprašau centro, kad kai ateina eilė gauti kompensaciją, pervestų pinigus ne man į sąskaitą, o tiems, kurie man pardavė priemonę. Tai paprasčiausias civilinis susitarimas“, – sakė Lietuvos paraplegikų asociacijos vadovas Juozas Bernatavičius.

Savo ruožtu E. Čaplikienė tvirtina, kad trišalės sutarties įteisinimas ar reglamentavimas yra svarstomas ir gali būti išspręstas vos per trejetą savaičių.

„Atsiranda labai daug naujų, modernių, inovatyvių priemonių, o finansavimas kuris laikas stovi vietoje. Kitas dalykas – buvo sumažintas PVM nuo dvidešimt vieno procento iki penkių, bet kainos visų priemonių liko tos pačios. Jeigu nepadidinsime finansavimo reikmėms, visas modernias ir inovatyvias priemones galėsime nebent paveikslėliuose pamatyti, o jomis pasinaudoti turbūt niekad negalėsime“, – sako J. Bernatavičius.

Komentaras

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys Rimantas Jonas Dagys:

– Visada galima tobulinti kompensavimo tvarką. Manau, kad jeigu yra finansinės galimybės, reikėtų peržiūrėti tvarką, nes iš tikrųjų neįgaliesiems yra nepatogu, o ir kainos yra maždaug žinomos. Tai – ministerijos reikalas. Šiaip neįgaliųjų programos nėra pas mus labai gerai finansuojamos. Manau, kad atsirastų tos galimybės, jeigu racionalizuotume paramą visoms socialinėms įmonėms, kurios iš tikrųjų pareikalauja daug lėšų. Jas optimizuojant galėtų atsirasti lėšų ir šioms sritims. Tai būtų pirmas finansinis šaltinis, kuris ateina man į galvą.