Lietuvos sporto universitete kineziterapeutai rengiami jau 70 metų. Profesorius Aleksandras Kriščiūnas, kalbėdamas apie šios specialybės svarbą, cituoja pirmąjį Niutono dėsnį: "Jei kūno nepaveikia išorinės jėgos, jis išlaiko turėtą greitį arba rimtį."

– Niutono dėsnis galioja ir sergantiesiems?

– Prisiversti net ir susirgus ką nors keisti gyvenime nelengva. Ieškome gero gydytojo, jam patikime savo ligą: tegu jis gydo – paskiria gerų vaistų, o aš žiūrėsiu, kaip jausiuosi – vertinsiu gydymo rezultatus. Tikimės pasveikti pasikliaudami medikamentiniu gydymu, pamiršę, kad svarbu išsiaiškinti ligos priežastis. O juk liga – tai signalas, kad savo gyvenime reikia kai ką keisti.

Daugelio ligų priežastis – nepakankamas fizinis aktyvumas, judėjimo stoka. Padėti ligoniui tai suprasti, skatinti keisti gyvenimo būdą, išmokyti tinkamų pratimų – kineziterapeutų pareiga.

– Vadinasi, ligonis gali padėti pats sau?

– Kiekviena sunki liga ar trauma sukelia biologinių, psichologinių, socialinių padarinių. Tai gali būti skausmas, silpnumas, sutrikęs judėjimas, stresas, depresija, sumažėjęs aktyvumas ir veikla, pasikeitęs socialinis vaidmuo ir socialiniai ryšiai. Vien vaistų sunkiam ligoniui nepakanka. Jam į pagalbą turi ateiti ne tik šeimos gydytojas, gydytojai konsultantai, bet ir reabilitacijos specialistų komanda: fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, kineziterapeutas, slaugytoja, psichologas, ergoterapeutas, logoterapeutas, socialinis darbuotojas, ortozių specialistas. Dideli pagalbininkai – šeimos nariai, likimo draugai. Ir vis dėlto pagrindinis vaidmuo, kovojant su liga, tenka pačiam ligoniui. Jis turi būti aktyvus šios komandos narys, suvokti, kad kiti jam gali patarti, pamokyti, ką reikia daryti, tačiau jis turi būti tarsi savo laivo kapitonas.

– Kodėl šiuo metu vis daugiau kalbama apie ligonių ir neįgaliųjų reabilitaciją?

– Reabilitacijos svarba didėja, nes vyksta spartūs demografiniai visuomenės pokyčiai. Prognozuojama, kad jau 2020 m. apie trečdalį visuomenės sudarys vyresnio amžiaus asmenys, kurie serga vidutiniškai penkiomis–septyniomis lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis. Tai yra širdies ir kraujagyslių, plaučių, sąnarių ligos, nutukimas, cukrinis diabetas. Jų gydymo efektyvumas vaistais nėra didelis. Be to, medikams vis dažniau tenka susidurti su sunkių traumų, apsigimimų padariniais, kurie mažina ligonių savarankiškumą. Akivaizdu ir įrodymais pagrįsta, kad tokiais atvejais reabilitacijos metodai – kineziterapija, fizioterapija, ergoterapija, psichoterapija yra efektyvūs, gali pakeisti daugelį vaistų, padidinti ligonių savarankiškumą, jų gyvenimo visavertiškumą.

– Kodėl jums kelia nerimą šiuolaikinė ligonių reabilitacija?

– Sunkių ligonių ir neįgaliųjų reabilitacijai Lietuvoje skiriama tik apie 3,5 proc. lėšų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Praėjusiais metais jame buvo 4,71 mlrd. litų, reabilitacijai iš jo skirta tik 134,8 mln. Už tokią sumą kokybiškas reabilitacijos paslaugas galima suteikti tik kas antram ligoniui, kuriam jų reikia. Dėl to pas mus aukšti negalumo rodikliai. Nerimą kelia ir tai, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigų vadovai, gydytojai stacionare skiria pagrindinį dėmesį gydymui vaistais, o ne, pavyzdžiui, tai pačiai kineziterapijai, kuri padeda ne tik atkurti pažeistas funkcijas, bet ir išvengti daugybės sunkios ligos ar traumos komplikacijų, kurios išsivysto dėl nepakankamo ligonio mobilumo.

Tai atsispindi jau ligoninės etatinėje struktūroje. Pavyzdžiui, klinikoje, kurioje gydoma du tūkstančiai ligonių, dirba tik aštuoniolika kineziterapeutų. Taigi vienam šios srities specialistui tenka 110 ligonių! Žinoma, dėl to didelė dalis ligonių kineziterapijos paslaugų negauna. Teko lankytis Norvegijoje ligoninėje, kurioje yra tūkstantis lovų. Joje dirba šimtas kineziterapeutų. Vienam kineziterapeutui tenka dešimt ligonių. Prie paslaugų ribojimo prisideda ir tai, kad pas mus reabilitacijos apmokėjimas stacionare įtrauktas į bendrą lovadienio kainą. Ligoninių administratoriai žino: kuo mažiau suteiksi reabilitacijos paslaugų, tuo finansiškai geriau ligoninei.

– O kaip ligoniui?

– Ligonis dažniausiai nežino, kokį gydymą jis turi gauti. Pas mus dar nepakankamas gyventojų sveikatos raštingumas, tai yra žmogaus gebėjimas gauti, interpretuoti ir suprasti pagrindinę informaciją apie sveikatą, sveikatos paslaugas ir gebėjimus pasinaudoti šia informacija bei paslaugomis stiprinant savo sveikatą. Todėl gaunamų reabilitacijos paslaugų apimtis neretai priklauso nuo ligoninės vadovo požiūrio į reabilitaciją. Deklaruojama, kad ligoninė yra "sveikatą stiprinanti", o ligoniams vietoj reabilitacijos procedūrų pasiūloma pasivaikščioti ligoninės koridoriais.

– Bet juk ne visiems reikalinga kineziterapija?

– Dar XVIII a. garsus prancūzų gydytojas Samuelis Tiso yra pasakęs: "Judėjimas gali pakeisti visus vaistus, bet joks vaistas nepakeis judėjimo." Kineziterapija, gydymas racionaliu judesiu, yra vienas iš reabilitacijos metodų, kuris būtinas kiekvienam ligoniui, kai jo būklė stabilizuojasi. Šiandien kineziterapeutai sugeba įvertinti asmens funkcinę būklę, geba kontroliuoti simptomus: skausmą, raumenų spastiškumą, kontraktūras, šlapinimosi ir tuštinimosi, elgesio sutrikimus, perspėti antrinio negalumo dėl komplikacijų vystymąsi. Tačiau tenka pripažinti, kad ne tik ligonių, bet neretai ir gydytojų šios srities žinios yra nepakankamos. Dėl to dažniausiai pirmenybė skiriama gydymui vaistais, o ne nemedikamentinėms priemonėms.

– Vadinasi, reabilitacija yra tęstinis gydymas?

– Sunkaus ligonio reabilitacija turi būti pradedama kiek galima anksčiau, pirmomis ligos ar traumos dienomis, ir derinama su specializuotu gydymu. Į reabilitacijos paslaugų apimtis įeina ne tik medicininės, psichologinės, bet ir socialinės, profesinės reabilitacijos paslaugos, aprūpinimas kompensacine technika, aplinkos pritaikymas, galimybių sudarymas dalyvauti kultūrinėje, rekreacinėje veikloje, sporte, transporto ir kitų paslaugų teikimas. Norint, kad žmogui būtų patogu ir jis integruotųsi į visuomenę, šių paslaugų teikimo sistema turi veikti sklandžiai.

– Naujausios aukštosios technologijos, pradėtos taikyti reabilitacijos srityje, išplečia jos galimybes?

– Pasaulyje didelis dėmesys skiriamas informacinių, komunikacinių technologijų naudojimui reabilitacijoje. Konstruojant technines reabilitacijos priemones pasitelkiamos sumaniosios medžiagos, reaguojančios į aplinkos pokyčius, "protingi" protezai, robotai. Jos padeda kompensuoti negalumą, žymiai pagerinti asmens funkcinį aktyvumą. Mes jau ir Lietuvoje turime pavyzdžių, kaip bioprotezai, kurie valdomi valingai, suteikia ligonio gyvenimui daugiau visavertiškumo. Plačiai diegiamos kineziterapijoje virtualiosios technologijos, kurios didina ligonio motyvaciją, sudaro galimybę individualizuoti kineziterapijos programą, vykdyti jos efektyvumo kontrolę visos procedūros metu. Bet visa tai kainuoja.

– Socialinė sritis pas mus dar gana apleista?

– Nemažai daroma ir šioje srityje. Reikia pripažinti, kad yra daug problemų, nustatant negalumą. Ligoniai neretai siunčiami negalumui nustatyti, neišnaudojus visų reabilitacijos galimybių. Nustačius negalumą, nusiraminama, tarsi problema būtų išspręsta. Mes tartum pasakome ligoniui: padarėme, ką galėjome, o dabar tai tik tavo problema. Esant sunkioms ekonominėms sąlygoms, kai kurie ligoniams, netekusiems darbingumo, pašalpa tampa vieninteliu pragyvenimo šaltiniu ir jie nuogąstauja, kad po reabilitacijos, būklei pagerėjus, gali ją prarasti.

Vis dėlto mes turime kalbėti ir apie neįgaliųjų reabilitaciją, pabrėžiant profesinės reabilitacijos svarbą. Labai svarbu, kad, vertinant asmens negalumą, būtų pabrėžiama ne tai, ko jis negali, bet tai, ką jis gali atlikti, vengiant stigmatizacijos, didinant asmens savivertę.

– Ką, jūsų nuomone, pirmiausia reikia keisti reabilitacijoje?

– Reabilitacija yra prioritetinė medicinos kryptis išsivysčiusiose šalyse. Sunkių ligonių ir neįgaliųjų kompleksinės reabilitacijos sistemos kūrimas yra iššūkis kiekvienai šaliai. Turi būti suvokiama, kad tai yra sudėtinga ir įvairiapusė teisinių, medicininių, socialinių, ekonominių, organizacinių ir kitų priemonių sistema, padedanti žmogui atgauti sutrikusias biopsichosocialines funkcijas, kompensuoti jas ir adaptuotis  visuomenėje. Tai ne tik medikų užduotis. Aktyviai turi dalyvauti politikai, visuomenė, patys neįgalieji. Vis dėlto dar dažnai susiduriame su formaliomis deklaracijomis, o ne praktiniu neįgaliųjų lygių teisių ir galimybių įgyvendinimu.