Sunkią kraujo vėžio formą – limfomą įveikusi 28-erių moteris pataria kiekvienam sveikajam: gyvenimu reikia džiaugtis čia ir dabar.

Kasmet – pusė tūkstančio

Lietuvoje gyvena daugiau kaip 5 tūkst. žmonių, sergančių limfoma, arba įveikusių šį kraujo vėžį. Kasmet ši liga  diagnozuojama maždaug 500 naujų ligonių.

Per pastarąjį dešimtmetį dėl inovatyvaus gydymo kraujo vėžiu sergančių ligonių išgyvenamumas gerėja. Pasak gydytojų hematologų, gydant limfomą, darbingo amžiaus pacientų iki 60 metų grupėje pasveikimo tikimybė siekia daugiau kaip 80 proc.

"Daugelis limfomos formų gydoma chemoterapija ar chemoterapija su imunoterapija. Pastaruoju metu pacientams pradedami taikyti ir visiškai nauji vaistai, kurie pasitelkia ligonio imuninę sistemą limfomai įveikti. Tai taikinių gydymas be chemoterapijos ar genetiškai modifikuotos paciento imuninės ląstelės. Tikimės, kad per artimiausius metus šie vaistai bus registruoti ir taps kompensuojami Lietuvoje", – viliasi Vilniaus Santaros klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro vadovas profesorius Laimonas Griškevičius. Jis apgailestauja, kad kai kurie vaistai ligoniams prieinami tik dalyvaujant klinikiniuose tyrimuose ar vilties programose.

Žiūrint į nuolat besišypsančią 28-erių Vaidą net nepagalvotum, kad jai visai neseniai teko grumtis su sunkia kraujo liga.

Šiandien moteris sako, kad prieš ketverius metus diagnozuota Hodžkino limfoma ją išmokė labiau mylėti gyvenimą ir save bei paskatino išbandyti savanorystę onkologijos srityje. Siekdama įkvėpti drąsos ir optimizmo visiems, kurie susiduria su onkologine liga, savo patirtimi bei mintimis jauna moteris pasidalijo ir asociacijos "Kraujas" inicijuotame projekte "Drąsos ambasadoriai".

Kankino niežulys ir kosulys

Kelerius metus iki diagnozuojant ligą Vaidą kankino niežulys, prasidėjęs pirmosios egzaminų sesijos metu. Mergina nuskubėjo pas gydytojus, kurie įtarė dilgėlinę, o vėliau simptomus priskyrė patiriamam stresui.

Turbūt vienas veiksnių, kuris padėjo gydymo laikotarpiu, ir buvo tai, kad galėjau grįžti į namus, į savo lovą. 

Vėliau Vaidą užklupdavo nepaaiškinamo kosulio periodai, o pusmetį iki diagnozės ji prisiminė jautusi nuolatinį nuovargį, stiprius galvos skausmus, pykinimą, karščiavimą. Pastebėjusi guzelį kaklo srityje, mergina nedelsdama kreipėsi į gydytojus. Jau netrukus biopsijos rezultatai parodė, kad Vaida serga piktybine kraujo liga – Hodžkino limfoma.

"Prieš skiriant gydymą ir siekiant nustatyti, kiek limfoma pažengusi, man atliko tyrimą pozitronų emisijos tomografijos metodu. Buvo nustatyta antra stadija ir paskirtas gydymas chemoterapija bei švitinimu. Tarp chemoterapijos kursų vėl pakartojo šį tyrimą ir, mano laimei, vėžinių ląstelių neaptiko, todėl švitinimo nebeskyrė, tik du chemoterapijos kursus. Gydymą baigiau praėjus pusmečiui nuo to laiko, kai buvo nustatyta diagnozė", – lėtai ir ramiai pasakoja Vaida.

Vaistai ir artimieji

Vaistų lašintis ji eidavo į dienos stacionarą, taigi ligoninėje praleisdavo tik pusdienį.

"Turbūt vienas veiksnių, kuris padėjo gydymo laikotarpiu, ir buvo tai, kad galėjau grįžti į namus, į savo lovą", – svarsto jauna moteris ir priduria, kad po chemoterapijos seanso bent tris dienas, išskyrus lovą ir dubenį šalia, nieko nematydavo, o ligoninė pykindavo net iš tolo.

Labiausiai šiuo laikotarpiu Vaidai padėjo artimieji buvimu kartu, nepasikeitusiu požiūriu. Jie neverkė būdami šalia, nebraukė slapčia ašarų, nepaliko ligonės vienos ir ją aktyvino, kvietė išeiti prasiblaškyti.

"Motyvavo ir tai, kad ligos gydymas itin pažengęs ir tikimybė pasveikti yra didelė. Stiprybės teikė ir ateities planai, kurių visada turėjau ir tikėjau, kad baigsiu mokslus. Padėjo ir žymos kalendoriuje, kiek dar liko lašintis vaistų. Taip gera buvo jas braukyti", – Vaidos veidą nuspalvina šypsena.

Ji pasakoja apie epizodą, kai džiaugėsi, kad vaistų lašinimo ir švitinimo procedūros – jau paskutinės. Šalia gulėjo moteris, kuri buvo pesimistiškai nusiteikusi. Ta moteris Vaidai pasakė: "Taip, visi galvoja, kad jiems paskutinis kartas."

Ta moteris buvo teisi, sako Vaida, nes ji dar grįžo į ligoninę,  tik vietoje švitinimo gavo vaistų.

Patarė neieškoti kaltų

Vaida visada tikėjo ir laukė, kol pasveiks, įsivaizdavo, kaip jausis po gydymo. Visa tai išgyvenusi, sunkios ligos diagnozę sužinojusiam žmogui pirmiausia patartų nieko nekaltinti ir stengtis ligą priimti kaip gyvenimo išbandymą.

"Bus lengviau, jei situaciją vertinsite racionaliai ir, žinoma, optimistiškai. Tikėjimas, kad viskas praeis, ir savitaiga man tikrai padėjo. Kiekvieną dieną kartojau, kad esu sveika, kiekviena mano kūno ląstelė yra sveika", – šiuos žodžius lyg maldą pakartoja Vaida.

Ir čia pat nusišypso, nes, žino, lengva kalbėti, kai viskas jau praėjo. Bet ji sako save pamenanti būtent tokią, net ir tą dieną, kai nuvažiavo sužinoti tyrimo rezultatų. Tuomet registratūroje darbuotoja pasiūlė padaryti tyrimo išrašo kopiją.

"Iškart supratau, kad įtarimai pasitvirtino. Buvo penktadienis, nutariau nesinervinti, o daryti tai, ką ir planavau, – važiuoti pas draugus į vakarėlį ir gerai praleisti laiką. O vėliau puoliau ieškoti informacijos, kaip galėčiau sau padėti: pakeičiau mitybą, ir toliau mankštinausi, tik šiek tiek sumažinau įprastą ritmą – atsisakiau darbo, susitelkiau į magistro studijas", – dėl tokio savo sprendimo Vaida džiaugėsi, nes buvimas tarp žmonių, įvairi veikla padėdavo užsimiršti.

Ji stengėsi kiek galima ilgiau būti miške ir kiekvieną dieną ar vakarą, išskyrus, žinoma, tuos kartus, kai nepakildavo iš lovos, nueidavo po 2–3 km. Tuo metu ligonei buvo labai daug.

Tapo drąsesnė ir laimingesnė

Liga Vaidai suteikė naujų spalvų, stiprybės ir visiškai atėmė baimės jausmą, taip pat leido kitaip pažvelgti į gyvenimą.

Moteris tapo drąsesnė, laimingesnė, pradėjo labiau mylėti save ir rūpintis sveikata. Pajutusi, ką reiškia visiškai neturėti jėgų, suprato, kad būtent sveikata yra svarbiausias dalykas.

Kai prabėgu pro Santaros klinikų miestelį, apima toks džiaugsmo ir stiprybės jausmas, toks simbolinis pergalės jausmas, kad dar atrodo visai neseniai šioje vietoje vos paeidavau, o dabar galiu bėgti!

"Išmokau džiaugtis mažais dalykais, tokiais kaip saulėta diena, draugo šypsena, pasivaikščiojimas gamtoje. Žinau, kada man reikia sustoti ir pailsėti. Supratau, kiek daug problemų, dėl kurių anksčiau nervindavausi, yra visai ne problemos, o tik požiūrio klausimas, tad stengiuosi dėl menkniekių nesinervinti", – Vaida pataria perimti jos mąstyseną.

Ji netgi kartais pamiršta, ką teko išgyventi, bet sau tai primena, kad vėl su dėkingumu ir meile pažvelgtų į savo nuostabų gyvenimą. Kiek kitaip kuria planus, visada turi atsarginį variantą, nes žino, kad reikia gyventi šia diena.

Paguodos žodžiai

"Gali skambėti juokingai, bet kai prabėgu ar pravažiuoju dviračiu pro Santaros klinikų miestelį, apima toks džiaugsmo ir stiprybės jausmas, toks simbolinis pergalės jausmas, kad dar atrodo visai neseniai šioje vietoje vos paeidavau, o dabar galiu bėgti!" – atviravo už savo gyvenimą medikams dėkinga Vaida.

Dar gerokai iki onkologinės ligos diagnozės jauna moteris pamėgo citatą "Ir tai praeis..." biblinio karaliaus Saliamono legendų motyvais. Būtent šis posakis tiek ligos ir gydymo laikotarpiu, tiek dabar Vaidai primena, kad visos problemos praeina. Jai daug padėjo ir paprasta, lengvai skaitoma Rhonos Byrne knyga "Galia", kurią, užklupus sunkumams, pavarto ir dabar.

"Prisiminiau linksmą istoriją iš ligoninės gyvenimo. Šalia gulėjusi vyresnio amžiaus moteris pasakojo, kad ėjo ji žiemą kailiniais apsirengusi, o grįžusi namo pastebėjo, kad pametė savo storą auksinę grandinėlę. Moteris labai išgyveno, o po savaitės sužinojo, kad serga vėžiu. Tada ir suprato, kokia ji buvo kvaila, kad nervinosi dėl kažkokio menko daikto – grandinėlės", – šypsojosi Vaida.

Paprastos pagalbos vertė

Įveikusi antros stadijos limfomą, Vaida tapo aktyvesnė. Dabar, kai visiškai sugrįžo jėgos, ji labai džiaugiasi vėl galėdama intensyviai sportuoti, todėl nuolat išbando naujas sporto rūšis ir įvairius užsiėmimus.

Moterį visuomet traukė savanoriška veikla, ypač beglobių gyvūnų srityje. Po savo ligos ji ieškojo su onkologija susijusios savanorystės. Sužinojo apie specializuotą programą "Draugų kalendorius". Tapusi jos savanore, Vaida lanko ligoninėje gydomus  onkologinius ligonius, su jais bendrauja, padeda, prisideda prie asociacijos "Kraujas" organizuojamų renginių ir veiklų.

"Norėjau išbandyti save, pasirinkdama savanorystę būtent ligoninėje. Nežinojau, ar išdrįsiu grįžti į ją. Juk atėjus čia kad ir paprastos patikros, mane pradėdavo pykinti. Tačiau išdrįsau ir supratau, kad aš jau nieko nebebijau. Aš su ligoniais bendrauju taip, kaip norėjau, kad bendrautų su manimi – kaip su sveikais žmonėmis, laikinai neturinčiais jėgų, nesigailėdama jų dėl to, kad jie susirgo", – apibendrina savanorė Vaida.

Savanorystė parodo, kiek yra gerų, nuoširdžių, ramybės kupinų žmonių. Paprasta pagalba, tokia, kaip apkirpti, atnešti vandens ar pokalbis, reiškia labai daug.

"Manau, kad savanorystė, būtent čia, onkologijos srityje, padeda suprasti, kaip reikia džiaugtis gyvenimu, čia ir dabar, nes nė vienas nežino, kada gali atsidurti palatoje. O ligoninėje, jeigu neturi artimųjų, tikrai liūdna", – iš ligos išsivadavusios Vaidos pavyzdžiu galima pasekti ir nesirgus.