KODĖL PRITILO KALBOS APIE KAMIENINIŲ LĄSTELIŲ STEBUKLINGĄ NAUDĄ?

Gana ilgą laiką mokslininkų dėmesį traukė kamieninės ląstelės ir jų neribotos galimybės. Juk ne taip seniai jos žadėjo proveržį gydant sunkias ligas, o optimistiniais vertinimais buvo lyginamos kone su panacėja.

Teikė daug vilčių

Kai kurie tyrėjai pastebėjo, kad internete, neigiant įrodymais grįstą mediciną, bandoma pateikti moksliškai neįrodytus kamieninių ląstelių terapinio pranašumo požymius tarsi įrodytus.

Manyta, kad kamieninės ląstelės turi įdomių savybių, netgi gali virsti bet kuria kita žmogaus kūno ląstele. Būdamos nespecializuotos, tarsi universalios, ilgainiui ir esant tam tikroms sąlygoms, patekusios į atitinkamą organą, jos gali imtis to organo atliekamų funkcijų. Buvo atlikta daugybė eksperimentų su pelių kaulų čiulpuose esančiomis kamieninėmis ląstelėmis. Tie bandymai, bent pradžioje, teikė nemažai hipotetinio pobūdžio vilčių. Pasirodė fantastinių prognozių apie galimybę iš esmės atnaujinti dėl įvairių ligų nualintų ir jau beužgęstančių žmogaus organų funkcionavimą. Buvo didi idėja ir didelis noras kamienines ląsteles panaudoti terapiniais tikslais, pirmiausia, siekiant sustiprinti išeminės ligos ar jau infarkto nustekentą širdies raumenį, suteikti jam naują šansą pajėgumui atkurti ir, pagerinus individo gyvenimo kokybę, žymiai pratęsti jo gyvenimo trukmę. Taigi, persirgusiems miokardo infarktu arba sergantiems įvairiomis nepagydomomis ligomis buvo suteikta daug iliuzinių perspektyvų. Ilgainiui kai kurie tyrėjai pastebėjo, kad internete, neigiant įrodymais grįstą mediciną, bandoma pateikti moksliškai neįrodytus kamieninių ląstelių terapinio pranašumo požymius tarsi įrodytus, taip pat klaidinančių priekaištų klinikoms, naudojančioms įrodymais pagrįstus gydymo metodus. Pastebėta, kad kamieninių ląstelių terapiniai efektai skelbiami nekritiškai ir neatsakingai, stokojant objektyvios analizės. Nepatikimos žinios iškreipia informacinį lauką, kelia sąmyšį visuomenėje.

Randa įvairiuose organuose

Tos daug žadančių embrioniniame vaisiaus formavimosi periode esančių ląstelių, kurios, anot Maxo Plancko, galimai evoliucijos jau pamirštos, yra randama įvairiuose organuose – kepenyse, smegenyse, raumenyse, kaulų čiulpuose, virkštelėje ir kt. Tyrėjai įtaria, kad mezenchiminės (jungiamojo gemalo audinio) ląstelės, paimtos iš kaulų čiulpų, atstovauja grupei skirtingų ląstelių, turinčių panašias charakteristikas. Būtent į jas eksperimentuotojai ir dėjo visas viltis. Bent jau teoriškai tos ląstelės potencialiai galėjo renovuoti bet kurį organą. Nuomonių šiuo klausimu būta įvairių ir jos, laikui bėgant, dar labiau varijavo, vis daugiau kaupėsi skepsio. Manyta, pavyzdžiui, kad kamieninės ląstelės stokoja kažkokio svarbaus faktoriaus, kuris absoliučiai būtinas tam, kad būtų baigtas ląstelių diferencijavimasis į specializuotas, kiekvienam organui būdingas ląsteles ir audinius. Teigta, kad tos ląstelės – ne kas kita, o rudimentinės ankstyvo embrioninio diferenciacijos proceso dariniai ar netgi per žmogaus evoliucinį procesą išsisklaidę likučiai. Ši įžvalga buvo laikoma itin svarbia, mat ji galėjo paaiškinti, kodėl į širdies raumenį įskiepytos ląstelės nenori paklusti mokslininkų norams, o būtent, kad jos lyg ir privalėtų, anot jų, perimti to organo (į kurį buvo perkeltos) morfologines ir funkcines savybes. Jei perkeltos ląstelės kartais ir rodo tam tikrą plastiškumą, tačiau funkciniu požiūriu klinikinės naudos jos nelabai teikia. Jos tiesiog neįgyja širdies raumeniui būdingų savybių. Nepaisant to, esama daugybės spekuliacijų, tarp jų ir mokslinių. Taip pat ir naivumo – tarsi tos kamieninės ląstelės, įskiepytos, tarkim, į miokardą, savaime žinotų, kaip joms transformuotis, kad pavirstų į širdies raumenį panašias ląsteles ir imtų kopijuoti gretimų ląstelių elgesį, t.y. funkcionuotų kaip tikras miokardas. Daugelis tyrėjų teisingai pastebi, kad tokios persitvarkančios ląstelės faktiškai transformuojasi nekontroliuojamai ir niekas nežino, ar jos, toliau evoliucionuodamos ir besikeisdamos, nenudreifuos į vėžines ar kitas makroorganizmui nepriimtinas ar nepalankias konkrečiam organui ląsteles. Tokios abejonės, matyt, tapo priežastimi, kad pastaraisiais metais pranešimų apie kamieninių ląstelių stebuklingą elgseną žymiai sumažėjo. Kai kuriuos mokslininkus tai paskatino labiau gilintis į skleidžiamą informaciją šia tematika.

Teoriškai tos ląstelės potencialiai galėjo renovuoti bet kurį organą. Nuomonių šiuo klausimu būta įvairių, laikui bėgant, vis daugiau kaupėsi skepsio.

Gelbsti ar žalingos?

Grupė mokslininkų – Alessandro R.Marconas, Barbara Murdoch ir Timothy Caulfieldas – pasinėrė į studiją, kuri, kaip jie tikėjosi, turėtų suteikti tam tikro aiškumo ir objektyvumo sklindantiems kontroversiškiems pranešimams šiuo klausimu. Dėmesys buvo sutelktas į publikacijas, patenkančias į elektronines svetaines. Mat kilo įtarimų, kad jose teikiama iškreipta ar abejotina informacija. Ištirta 214 straipsnių, pasirodžiusių dvejų metų laikotarpiu. Medžiagos kaupimas ir jos vertinimas prasidėjo nuo paieškos, įvedus raktinius žodžius: „kamieninės ląstelės“, „netikros naujienos“, „mokslo šlamštas“ (angl. „stem cells“, „fake news“, junk science“). Dėmesio centre atsidūrė tie pranešimai, kuriuose buvo pernelyg / perdėtai daug teigiamų arba, atvirkščiai, neįprastai daug neigiamų naujienų apie kamienines ląsteles. Panaudojus sudėtingą tyrimo metodiką, buvo itin kruopščiai analizuojami straipsniai, potencialiai turintys sąmokslo teorijų požymių, taip pat tie, kuriuose buvo gąsdinimų arba nepasitikėjimo tradicine medicina. Tyrimas atskleidė neabejotiną klaidinančio arba klaidinančiai interpretuojamo informacinio tinklo egzistavimą, o tai veda į netikrumą ir sutrikimą, taip pat poliarizuoja viešą diskursą, t.y. iškreipia diskusijas, ir, apskritai, viešąją polemiką. Tyrimo rezultatai parodė, kad 61,62 proc. atvejų kamieninės ląstelės buvo vaizduojamos kaip teigiamos, o 23,24 proc. – kaip žalingos ir sukeliančios vėžį. Greta to rasta spekuliacinių žinių be objektyvaus pagrįstumo.

Atsibunda iš letargo

Gilinantis į šią problematiką, susidaro įspūdis, kad dabar mokslininkai tarsi atsibunda iš savotiško letargo. Blaivumo įneša klinikinio nusivylimo visagalių kamieninių ląsteliu stebuklais tendencijos. Dar 2019 m. Guy-Andre Pelouze‘as, būdamas kardiochirurgu praktiku, pareiškė be užuolankų ir diplomatijos: „Pagaliau reikia kalbėti apie neigiamus klinikinius reiškinius – pamirškime apie kamienines ląsteles sergant širdies nepakankamumu.“ Tai būtų atsakas tiems entuziastams, kurie vis dar tiki tų ląstelių išskirtiniais gebėjimais, kad jos geba prikelti nusilpusį širdies raumenį. Taigi tos smalsumą žadinančios ląstelės, turinčios neva daugiapotencinių savybių (angl. pluripotent cells) yra nepajėgios užimti žuvusių ląstelių atitinkamuose organuose vietą ir įkvėpti naujo renesanso dėl ligos nusilpusiam organui. Optimizmo, matyt, reikia ieškoti kitose, labiau perspektyviose mokslinėse kryptyse.

Objektyvumo dėlei privalu pasakyti, kad kamieninių ląstelių transplantacija yra gana veiksminga terapija įveikiant kai kurias kraujo ligas, tokias kaip leukemija, anemija ir kt. Daug vilčių puoselėja neurologinio ir psichoneurologinio profilio pacientai, tačiau mokslininkai didesnių pažadų jiems kol kas nežada.