SAVAITĖ DVIGUBO SKAUSMO KAUNO KLINIKOSE

Tai kaunietės Viktorijos ligos ir patirties istorija. Patirties, kai, patekusi į aukščiausio lygio ligoninę, užuot sulaukusi ne tik medicinos pagalbos, bet ir paguodos bei padrąsinimo, padedančio sveikti, moteris pajuto šaltą negailestingą abejingumą jos fiziniam ir dvasiniam skausmui.

Užklupo lyg sapnas

Kvepianti vasara kedeno man plaukus ir tą sekmadienį, kai staiga, susitvarkius visus namus, persirengus ir prisėdus minutei poilsio, mane surėmė stiprūs skausmai, ėmė temti akyse, pradėjo krėsti drebulys ir pilti prakaitas. Įtariau, kas man nutiko, tik vis dar ruseno viltis, kad tai tik baisus sapnas, iš kurio netrukus pabusiu.

Tą akimirką suvokiau, kad galiu parkristi ir nebepakilti, bet turėjau prisišaukti vyrą, dirbusį lauke. Pabandžiau po truputį eiti link durų, bet kojos pradėjo linkti – jaučiau, kad tuoj nualpsiu. Tik kūnas, kuris pats save bandė išsaugoti, parklupdė mane ant kelių. Prislinkau prie telefono, bandžiau skambinti vyrui, bet jis neatsiliepė. Kažkodėl minties kviestis greitąją medicinos pagalbą nekilo. Gal ir gerai, nes į mūsų miestelį Kauno rajone sekmadienio vakarą nežinia kada ji būtų atvažiavusi.

Sukaupusi visas jėgas, stojausi ir šiaip taip priartėjau prie durų. Pradariusi jas sušukau vyrui, kad vežtų į ligoninę. Atsivėrė tarsi antras kvėpavimas: dar sugebėjau persirengti, įsimesti į rankinę kelis daiktus, kurių galėtų prireikti, ir jau buvau susiruošusi vykti. Vyras buvo sutrikęs ir jaudinosi labiau už mane. Aš buvau sąmoninga, tik kankino siaubingi skausmai – važiavimas per kiekvieną duobutę man buvo tarsi smūgis į pilvo sritį.

Laukimo valanda neprailgo

Pasiekėme Kauno klinikas, Skubios pagalbos skyrių, prieš 17 val. Iš automobilio mane vežė medicinos darbuotoja su vežimėliu.

Patekau iš karto už tų durų, kur daugybei ligonių jau teikiama vienokia ar kitokia pagalba. Skubiai buvo matuojamas kraujo spaudimas, leidžiami kažkokie vaistai. Tada prasidėjo elementarūs klausimai apie asmeninius duomenis, mano pavardę, kada ją keičiau. Kentėdama skausmą kantriai atsakinėjau į klausimus, mintyse melsdama, kad tik viskas vyktų greičiau, kad tik numalšintų skausmą. Viduje dar ruseno viltis, kad išgirsiu, jog viskas gerai, nieko baisaus nenutiko.

Kol atsidūriau ant operacinio stalo, praėjo valanda, per kurią gulėjau Skubios pagalbos skyriuje palikta viena kampe ir buvau priversta klausytis darbuotojos replikų. Dėmesys ligoniams, matyt, nebepriklauso: "A, tai šitai jau viskas baigta, jau po visko."

Atėjo viena gydytoja, o gal rezidentė, pradėjo klausinėti, kaip, kas nutiko. Viską greitai susakiau ir padaviau atsivežtus tyrimų išrašus. Tada atėjo kita ir vėl pradėjo klausinėti tų pačių dalykų. Aš jai tiesiog pasakiau, kad viską jau papasakojau kolegei, kad padaviau išrašus, o dabar prašau pagalbos. Taigi, mano ligos istorijoje – lape, kurį gavau, kai išrašė iš ligoninės, pažymima: "Anamnezę surinkti sunku dėl pacientės didelio silpnumo, mieguistumo."

Viena su nežinia

Po kiek laiko mane apžiūrėjo gydytoja echoskopu. Tada buvau nugabenta į stacionaro skyrių.

Čia veiksmas vyko greitai: buvau perrengta vežti į operacinę. O ten, paveikta narkozės, leidausi į savo praradimų ir atradimų kelionę. Po visko buvau pažadinta, o realiai prabudau jau Intensyviosios terapijos skyriaus palatoje, prijungta prie aparatų, lašelinių, su drenu, nuvestu iš pilvo.

Kelias minutes leidus pabūti šalia manęs šeimos nariams, likau viena su savo nežinia ir begaliniu sielos skausmu. Tiesiog verkiau verkiau pasikūkčiodama ir sriūbaudama, bet niekas nepriėjo kaip girdintis žmogus, nepaklausė, nepasakė nieko paguodžiančio. Pro šalį kartais prašmėžuodavo seselė, žvilgtelėdavo į lašinę ir vėl dingdavo.

Du kartus buvo atėjęs gydytojas, pasiteiravo, kaip jaučiuosi. O ką sakyti, kai siela verkia, kai kūnas jaučiasi išdraskytas, o tu čia guli tiesiog kaip darbo įrankis – pacientas, prijungtas prie aparatų, tarsi atskirtas nuo viso pasaulio. Tiesiog norėjosi bent kokio šilto žmogiškumo ar psichologo pagalbos, bet, deja...

Kai nebėra kraujo

Nė akimirkos negalėjau sumerkti akių, paskui lašelinę pakeitė maišelis kraujo – sulašėjo.

O tada išgirdau: "Jums reikėtų dviejų trijų maišelių kraujo, bet turime tik vieną. Matyt, avarijų daug šiandien."

Netekau žado: mano kraujo grupė viena dažniausių – A (II) Rh+, o man, netekusiai 2,5 l kraujo operacijos metu, pasako, kad tiesiog nėra kraujo. Pradėjo smarkiau plakti širdis, norėjosi prisibelsti į medicinos darbuotojų, kaip žmonių, vidų, kad pabustų – juk jų pareiga, nors turėtų būti pašaukimas – gelbėti gyvybę. Paprašiau, kad leistų paskambinti vyrui, norėjau pasakyti, kad atvažiuotų duoti kraujo kažkam kitam, nes man vyras padėti negalėtų – jo kraujo grupė man netinka. Gal kažkam jo kraujo labai reikia būtent dabar, gal dar kas nors galėtų atvažiuoti – galbūt tiktų ir man.

Tiesiog norėjosi keltis iš lovos ir eiti gelbėti tuos, kuriuos galėčiau. Deja, sielos ir liko užmigusios: "O kas dabar važiuos? Juk jau sekmadienio vakaras, visi ilsisi. Be to, jums dabar nebūtų galima pilti kraujo, jį reikia paruošti."

Juk būtų buvę galima jį paruošti, tarkime, anksti ryte, nes jo kažkam labai labai reikia, kažkam dar ne metas iškeliauti, kažkas dar labai nori gyventi, džiaugtis, mylėti, juoktis... Kažkas dar turi nuveikti daug gražių darbų šioje žemėje... Ir kiekvienas turime šansą būti dosnūs, dalytis neįkainojamu turtu, kurį nešiojamės kasdien savyje – būti kraujo donoru ir išgelbėti kitą. Tad nelikime abejingi, nes niekas nežino, kas pačių mūsų laukia rytoj.

Ačiū slaugytojai

Dar po kiek laiko prie manęs priėjo slaugytoja ir šiltai pasiteiravo, kaip jaučiuosi – pirmas šviesos spindulėlis. Padavė man vandens, pastatė taip, kad pati sugebėčiau pasiekti.

Jos paprašiau, kad internete rastų mano vyro telefono numerį ir leistų paskambinti. Jokių daiktų šalia savęs neturėjau, o vyro telefono numerio niekaip negalėjau prisiminti – vienas skaičius kliuvo.

Taigi, ta slaugytoja, kurios darbas buvo tik išpilti iš maišelio kraują, tekėjusį man iš pilvo pro dreną, po kelių minučių atnešė ant lapelio užrašiusi mano vyro telefono numerį ir padavė savo mobilųjį telefoną. Paskambinau vyrui ir paprašiau, kad, kas gali, tegul važiuoja duoti kraujo, nes šiuo metu jo galbūt kažkam labai labai reikia, kažką galima išgelbėti. Niekada nepamiršiu ir esu be galo dėkinga tai slaugytojai už kruopelytę žmogiškosios atjautos.

Nakties košmaras

Man siaubingai skaudėjo dešinę ranką, kur buvo prijungta lašelinė (kairė jau buvo išlaisvinta). Norėjau prašyti net vaistų nuo skausmo, bet kaip paprašyti, kad nieko aplink nėra, juolab jokio mygtuko, kurį būtų galima paspausti norint išsikviesti pagalbą.

Tad bandžiau belsti virš galvos į aparatus – nieko. Kelis kartus aparatai pradėjo pypsėti, mačiau, kaip sumažėjo visi skaičiukai, žymintys gyvybinius parametrus, bet niekas prie manęs nepriėjo.

Labai troškau, kad kuo greičiau išauštų rytas, kad galėčiau pamatyti šeimą. Laikas slinko labai lėtai, o ašaros riedėjo upeliais, jaučiau, kaip ausyse niurnėjo išverkti sūrūs šaltiniai. Sielos tuštuma, gelianti širdis, beprotiška vienatvė ir nežinia, laukimas... Bet niekam tai nerūpi, turbūt gydymo reglamentuose nenumatyta tokių vaistų, nes nėra kaip jų suleisti. O ligonis guli, kvėpuoja, mirksi, gali kalbėti, vadinasi, funkciškai viskas gerai.

Ilgus metus sesele Kauno klinikose dirbusi giminaitė vėliau man paaiškino: ranką gėlė dėl to, kad per greitai lašėjo kalis. Suprantama: vėlus vakaras,  sekmadienis, poilsio diena, o čia kažkokia ligonė, kuriai preparatus reikia lašinti. Kuo greičiau sulašini – ir laisvas. Viskas, metas miegoti.

Pagaliau koks skirtumas, kaip jis jaučiasi, kas jam nutiko, ką jis dabar išgyvena, kokį sukrėtimą, praradimą. Svarbu, kad prie subadytų rankų prijungtos lašelinės ir kapsi. Ilgus metus sesele Kauno klinikose dirbusi giminaitė vėliau man paaiškino: ranką gėlė dėl to, kad per greitai lašėjo kalis. Suprantama: vėlus vakaras,  sekmadienis, poilsio diena, o čia kažkokia ligonė, kuriai preparatus reikia lašinti. Kuo greičiau sulašini – ir laisvas. Viskas, metas miegoti.

Rezidentai ir tikri gydytojai

Pagaliau išaušo ilgai lauktas rytas. Atėjo kita seselė, o gal  kokia vyriausioji seselė, visa kvepianti prabangiais kvepalais – vienais populiariausių nišinių aromatų šiuo metu.

Naujoji seselė atnešė man pusryčius – grikių košės – pastatė ant spintelės prie lovos ir pasakė, kad galiu suvalgyti ne daugiau kaip porą šaukštelių. Puiku – suvalgysiu, jei pasieksiu tą lėkštę.

Praleiskime dar kelias išgyventas valandas, kol būklė, galima sakyti, pagerėjo, ir pirmadienį, prieš pietus, buvau perkelta iš Intensyviosios terapijos skyriaus į paprastą. Tada niekaip nesisekė sužinoti, kas toliau, kas mano gydytojas. Buvo paaiškinta, kad dabar atostogų metas.

Taigi per visą laiką, kurį praleidau ligoninėje – septynias paras (neskaitant beveik paros Intensyviosios terapijos skyriuje), nemačiau nė vieno dieninio gydytojo, išskyrus rezidentą, nors mano ligos išraše puikuojasi net dviejų gydytojų pavardės ir parašai. Tiesa, penktadienį ryte buvo gydytojų vizitacija, tiksliau, reikėtų pavadinti skyriaus vadovo apžiūrėjimu, kiek atlaisvinti lovų prieš savaitgalį.

Batonai ir rūkytos dešrelės

Kas toliau? Nežinia. Bandymas atsistoti nelabai pavyko dėl žemo hemoglobino kiekio ir kraujospūdžio – tiesiog nebeturėjau jėgų. Pagalbos niekas nesiūlė, aš jau ir nebesitikėjau.

Valgyti? Taip, būčiau galėjusi, jei būtų įmanoma, nes turbūt pats didžiausias išbandymas Kauno klinikose ne operacinis stalas, ne susitikimas su angelais, ne Intensyviosios terapijos skyrius, o tiesiog kasdienis maistas. Juk maistas gali gydyti, bet gali ir pražudyti. Vis dėlto, jei ištversi tokį valgiaraštį, vadinasi, esi neužmušamas.

Taigi, meniu: du kartus per savaitę rūkytos dešrelės, vieną kartą – kepta vištos šlaunelė. Daugybė pieno produktų: varškė, fermentinis sūris, sintetinis sviestas pakeliuose kasdien, pieniška sriuba. Be to, daugybė kvietinių miltų gaminių: makaronai, išpūsta duona ir batonas – tris kartus per dieną, sausainiai Ir, žinoma, neatskiriama kiekvieno valgymo dalis – prisaldinti kompotai bei arbatos.

"Kodėl jūs nevalgote? Jums neskanu?" – klausiama žmogaus, ką tik po operacijos, patyrusio vidinį kraujavimą, kai visa virškinimo sistema, žarnyno veikla susitvarkys tik po maždaug dviejų savaičių. Žmogui, kuriam negalima valgyti sunkaus maisto, kad pūstų pilvą, siūloma kimšti batonus tris kartus per dieną, užsikandant rūkyta dešrele. Žinoma, pieno produktai – ne tokia blogybė, jei nebūtų siūloma jų beveik kasdien ir tuo metu, kai lašinama į veną geležis (monoferas) – šiais informacijos gausos laikais, manau, visiems ne paslaptis, kad geležis ir pienas vienu metu yra nesuderinami dalykai. Kam lašinti geležį, beje, už dalį kurios pačiai teko susimokėti, ir užsikąsti ją varške?

Du plius trys

Taigi, jei nuspręsite gydytis Kauno klinikose, bent kažkiek domitės sveika mityba ir jums brangi savo pačių sveikata – pasirūpinkite tuo, kad šalia būtų pagalbininkas, galintis atvežti maisto, nuo kurio sveiktumėte ir norėtumėte gyventi, o ne numirti.

Kaip jau minėjau, už dalį lašinamos į veną geležies (monofero) teko susimokėti. Kadangi hemoglobino kiekis kraujyje buvo 79 g/l, man buvo paskirta penkios ampulės monofero. Buvo paaiškinta, kad duodamos tik dvi, o už tris teks pačiai susimokėti, beje, jas pradės man lašinti tik tada, kai apmokėsiu ir atnešiu kvituką. Taigi, trys ampulės monofero kainavo apie 45 eurus. Ačiū ir už tai. O jeigu neturėčiau tų 45 eurų?

Mane dar neramino tai, kad buvau visa ištinusi, pageltusi. Galbūt reikėjo tiesiog laukti, kol savaime praeis? Taigi trečią dieną pagaliau rezidentas išgirdo tai ir paskyrė man tyrimus, diagnozuota hipoalbuminemija ir hipoproteinemija – organizmui trūko baltymų. Buvo pakviestas dietologas ir paskirti baltymų kokteiliai, už kuriuos susimokėti pačiai neteko – ačiū, matyt, žvaigždės man tą dieną buvo palankios.

Jei širdis akmeninė

Norėčiau pasidžiaugti dar vienu šviesos spindulėliu – vieną vakarą budėjusi gydytoja pasiteiravo manęs, kaip jaučiuosi, nusivežė į echoskopijų kabinetą apžiūrėti, domėjosi mano skausmu ir paklausė kaip žmogus, o ne funkcinis darbuotojas, gal kuo dar galėtų padėti.

Ligos išraše figūruoja: pjūveliai gyja pirminiu būdu, siūlai pašalinti. Tik iš kur tie gydytojai, pasirašę išrašą, tai žinojo, juk akyse nebuvo matę mano pilvo.

Mano kraujospūdis buvo žemas, bet ar jį matuodavo, ar ne, regis, priklausė nuo seselių, kurios tuo metu dirbo. Jaučiau, kad jau geriau metas namo, nes ten daugiau šansų sveikti ir stiprėti.

Kadangi esu optimistė idealistė, tai kiekvienoje situacijoje įžvelgiu ir gražių dalykų: mano dienas džiugino nuostabi darbuotoja, kuri tyloje ramiai kas rytą jau 7 val. tiesiog plaudavo palatoje grindis ir darė tai nuoširdžiai, su meile. Ačiū jai už tai.

Niekas nežino, kaip viskas būtų susiklostę, jei tai būtų planinė operacija, įamžinta vokeliu, ar būčiau "davusi padėką" personalui, pradedant Skubios pagalbos skyriumi. Bet vis dėlto medikas – tokia profesija, kuriai reikia pašaukimo, jausti kitą gyvą žmogų, girdėti širdimi. O jei tavo širdis akmeninė, ką gali išgirsti?