Ar žmogus priklauso vidurinei klasei, vertinama ne tik pagal pajamas, atsižvelgiama į tris kriterijus – pajamas, turtą ir gyvenimo būdą, LRT RADIJUI sako ekonomistas Nerijus Mačiulis. Anot ekonomisto Romo Lazutkos, Lietuvoje vyrauja paradoksas – pedagogai ar medikai priklauso vidurinei klasei pagal savo gyvenimo būdą, išsilavinimą, tačiau šiai klasei būdingų pajamų negauna. Pasitaiko ir priešingų atvejų – žmonės uždirba daug, bet pagal savo gyvenimo būdą į vidurinę klasę neturėtų patekti.

Pajamų kartelę nustatė patys gyventojai

Pagal sociologines apklausas, tik trečdalis lietuvių save priskiria vidurinei klasei. Laikoma, kad toks žmogus turėtų uždirbti nuo 1 tūkst. iki beveik 2 tūkst. eurų per mėnesį.

N. Mačiulio aiškinimu, toks intervalas buvo nustatyta atlikus gyventojų apklausą. Patys gyventojai įvertino – būtent tokia suma reikalinga, kad jie galėtų ne tik pasirūpinti būtiniausiomis prekėmis ir paslaugomis, bet ir taupyti, turėti pinigų atostogoms užsienyje, automobiliui, neturėti trumpalaikių paskolų, lankytis kultūros renginiuose, o esant reikalui – įsigyti mokamas gydymo ar švietimo paslaugas.

„Tokie kriterijai buvo įvardijami kaip svarbūs vidurinės klasės kriterijai ar atributai. Gyventojų vertinimu, tam reikia nuo 1 tūkst. iki 2 tūkst. eurų. Žinoma, yra labai dideli skirtumai priklausomai nuo to, kokiame mieste gyvena žmogus, kiek turi išlaikytinų asmenų, turto, ar turi ilgalaikių finansinių įsipareigojimų. Skirtumai atsiranda, bet kartelė vis tiek yra daugiau kaip tūkstantis eurų po mokesčių“, – nurodo N. Mačiulis.

R. Lazutkos nuomone, vidurinė klasė visuomenėje tapatinama su geru gyvenimu, todėl daug kas nori jai priklausyti: „Žmonės nori gerai gyventi, nori, kad aplinkiniai gerai gyventų, tada prasideda kalba apie vidurinę klasę kaip tam tikrą gyvenimo lygį, gyvenimo būdą, kuris žmonėms priimtinas.“

Turintys priklausyti elitui iš tiesų yra prie nepasiturinčių

Vis dėlto, sako N. Mačiulis, priklausymą vidurinei klasei lemia ne tik gaunamos pajamos: „Dažnai vidurinės klasės apibrėžimas susijęs ne tik su pajamomis, bet ir su turtu bei gyvenimo būdu. [...] Natūralu, kad mes norime gyventi visuomenėje, kur kuo didesnė dalis gyventojų neturi galvoti tik apie tai, kaip nusipirkti pirmo būtinumo prekes.“

Jam antrina ir R. Lazutka. Kadangi vienas iš vidurinės klasės kriterijų yra gyvenimo būdas, šiai klasei turėtų priklausyti ir tam tikrų specialybių atstovai, pavyzdžiui, pedagogai ar medikai. Vis dėlto dėl žemų šių profesijų atstovų atlyginimų, jie neretai tampa išimtimi.

„Yra tam tikros disproporcijos, kurios nebūdingos kitose šalyse. Būtent tam tikrų profesijų žmones vis tiek tenka priskirti vidurinei klasei. Kaip ir minėjo kolega, žiūrime ne vien į pajamas, nes jie vis tiek domisi kultūra, jiems tai svarbu [...]. Žmogus gali gauti dideles pajamas, bet tuo nesidomėti, tiesiog neturėti poreikio“, – tvirtina R. Lazutka.

N. Mačiulio teigimu, pagal išsilavinimą ir gyvenimo būdą, kai kurie žmonės galėtų netgi būti priskiriami Lietuvos elitui, tačiau dėl gaunamų pajamų jie net nepatenka į vidurinę klasę: „Jie gal net ir priklauso Lietuvos elitui, bet pagal pajamas dažnai yra prie nepasiturinčių. Tas atotrūkis tikrai didelė ir spręstina problema. Todėl net ir remdamiesi optimistiniais vertinimais turime tik trečdalį Lietuvos, kuri gali priskirti save vidurinei klasei pagal pajamas. Tai yra labai žemas rodiklis.“

Mažas pajamas lemia didelis nekvalifikuoto darbo poreikis

R. Lazutka atkreipia dėmesį, kad net 30 proc. dirbančiųjų dirba nekvalifikuotą darbą. Dauguma jų dirba paslaugų sektoriuje, kur darbuotojams paprasčiausiai nereikia aukštojo išsilavinimo, todėl ir jų gaunamas pajamos neprilygsta vidurinės klasės atstovų pajamoms.

„Sunku įsivaizduoti, kad greitai jų pajamos, jų alga galėtų pakilti, tarkime, iki tūkstančio eurų, jeigu dauguma jų dirba už minimalią ir šiek tiek aukštesnę nei minimali alga. Taigi svarbu ne šiaip bendras pajamų pasiskirstymas, bendras šalies turtingumas. Viskas priklauso nuo ekonomikos, nuo to, kaip kinta ekonomikos struktūra ir kiek žmonių dirba nekvalifikuotą darbą, nes tiesiog nereikia kvalifikuoti“, – nurodo R. Lazutka.

Jis priduria, kad visuomenėje taip pat labai svarbus socialinis mobilumas – žmogus, gimęs vienoje socialinėje klasėje, privalo turėti galimybę pereiti į kitą: „Reikšminga, kad būtų atviros pozicijos, kad tie šansai būtų nepriklausomi nuo lemties, nuo to, kur žmogus gimė. [...] Mes apie tai Lietuvoje nepradėjome šnekėti, nors kitose šalyse tai labai reikšminga.“

Ekonomisto teigimu, statistika rodo, kad vis dėlto Lietuvoje toks socialinis mobilumas nėra itin prieinamas, o tai galiausiai lemia, kad dauguma žmonių taip ir negali gauti geresnio išsilavinimo ir geriau apmokamo darbo. Anot R. Lazutkos, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės paskelbta ataskaita nurodo, kad daugiau kaip 30 proc. mokinių naudojasi šešėline švietimo sistema – korepetitoriais.

„Miestuose šis rodiklis siekia apie 40 proc. Tai iš karto reiškia nelygias galimybes. Tų tėvų, kurie neturi iš ko arba nemato reikalo tam leisti pinigų, vaikai lenktynėse įstoti universitetuose į geras vietas (kur, sakoma, kad įstoti netgi per lengva) atsilieka“, – sako R. Lazutka.

Jam antrina ir N. Mačiulis. Jo teigimu, EBPO organizacijos atliktas vertinimas rodo, kad moksleivių gebėjimai miestuose ir kaimuose ar mažesniuose miesteliuose itin skiriasi: „Tai rodo, kad mažesniuose miesteliuose esančioms mokykloms sunkiau pritraukti geresnius mokytojus. Ten galbūt ne per daug dėmesio skiriama ir mokymuisi, ir namų darbams, ne toks didelis spaudimas. Žinoma, nukenčia mokymosi kokybė. Tiems vaikams įstoti į universitetą gerokai sudėtingiau, nei baigusiems geras mokyklas.“

N. Mačiulis: svarbiausia – kokybiška švietimo sistema

Paklaustas, ką reikėtų daryti, kad vidurinė klasė didėtų, N. Mačiulis tvirtina – beveik visos problemos sprendžiamos tais pačiais instrumentais, t. y. mokesčių politika, regionine politika ir investicijų skatinimu į geriau apmokamas darbo vietas.

„Turbūt svarbiausias dalykas, žinoma, yra kokybiška švietimo sistema – prieinama ir kokybiška nuo ikimokyklinio ugdymo iki ir universitetinio išsilavinimo. Būtent per tai galime pasiekti, kad gyventojai norėtų čia likti, gyventi Lietuvoje, kad didesnė dalis jų bus neskurstantys ir galvos ne apie kasdienes išlaidas. Žinoma, greta atsiranda tokie dalykai, kaip kova su korupcija, neteisėtu praturtėjimu. Visa tai susiveda į tą patį rezultatą. Laimingesnė, lygesnį, teisingesnį visuomenė“, – sako N. Mačiulis.

R. Lazutka antrina, kad visuomenė turėtų persitvarkyti – joje turėtų daugėti žmonių, dirbančių protinį darbą: „Tada ta visuomenės struktūra ir keisis. Tiesiog išvengtume neatitikimų, kai žmogus, vertinant pagal išsilavinimą, tikrai patenka į vidurinę klasę, bet, deja, atitinkama alga jam nemokama.“