ŠIRDGĖLA DĖL LIETUVOS: PER PINIGUS NEMATYTI, KOKIA JI ŽALIA

Pensijos vis didinamos, bet kažkodėl niekas nejaučia. Daugėja tik nevilties. "Aš nesiskundžiu asmeniškai dėl savęs, man skauda širdį dėl Lietuvos", – sako puiki, visų mylima vyresniosios kartos aktorė Elvyra Žebertavičiūtė, nepavargstanti kovoti už silpnesnį.

– Kaip šiandien gyvena senjorai? Kartais vis televizijoje pasirodote, stojate mūru už kiekvieną pensininką.

– Nežinau, iš kur, bet aš patriotė. Į televiziją einu ne dėl savęs kalbėti, dėl kitų pensininkų. Mano gyvenimui tiek, kiek turiu, užteks.

Pervažiavau pusę Lietuvos, turėjau reikalų. Negalėjau atsigrožėti mūsų šalimi. Grožis neišpasakytas! Koks gražus tas mūsų kraštas. Vasara, o po lietaus viskas sužaliavę, o tų vandenų vandenėlių, ežerų ežerėlių duagybė pas mus. Visi sutikti žmonės nuoširdūs. Ir nesąmonė, kad visi susisukę. Na, žinoma, tarybiniais laikais neturėjome, kada juoktis, visi barėmės, keikėmės, žudėmės, stovėjome eilėse. Aš juokauju kartais, kad trečdalį gyvenimo pramiegojau, trečdalį eilėse prastovėjau, kas liko skyriau darbui, šeimai, vaikams. Sau nieko neliko.

Dabar sau laiko turiu, bet… Aišku, nedidelė ta mano pensija, kaip ir visų. Tačiau aš neblogai jaučiuosi. Turėjau sklypelį žemės, jo niekada nedirbau, buvo apaugęs žolėmis. Už nedidelę kainą pardaviau, padalijau į tris dalis (turiu dvi dukras) ir man liko 3 tūkst. eurų. Iš jų prisiduriu prie pensijos, ir, atrodo, man užteks, kol gyvensiu. O turtų niekada aš nesigviešiau.

– Vis dažniau ir dažniau kalbama, kad pensininkai tampa sunkesne visuomenės našta. Nežeidžia?

– Ir aiškina daug kas, ir patys suprantame, kad situacija prasta dėl ateities pensijų. Dar mes gauname šiokias tokias, o, girdėjau, specialistai kalba, kad ateityje ir tokių varganų neliks. Kai tokios kalbos plačiai vyksta, nori nenori, suprask, kad būsimiems senjorams kasama duobė, kad jiems bus blogiau negu dabartiniams. Kai tokios kalbos liejasi iš eterio, ką tiems varganiems žmoneliams galvoti. Sukuriama atmosfera – senukai, greičiau pasitraukite į kapą ir užleiskite mums vietą.

Biudžetas nepajėgus didėti, sako, gali tik trauktis. Nė viena valdžia nesugeba nors kiek sumažinti atotrūkio tarp turtingųjų ir visiškai biednų žmonių. Visą laiką turtėja turtingieji. Kai situacija tokia, kitokių kalbų ir negali būti apie senimą. Jei senimas išmirtų, nereikėtų jiems pensijų mokėti, atsirastų daugiau pinigų. Jaunimas išvažiuoja, tad net nebus iš ko mokėti. Niekas neištiesia pagalbos rankos žmonėms, kad įžiebtų nors šiek optimizmo.

Nė viena valdžia nesugeba nors kiek sumažinti atotrūkio tarp turtingųjų ir visiškai biednų žmonių. Visą laiką turtėja turtingieji.

Aš tik girdžiu per radiją neva nusimanančių žmonių prognozes apie tokią ateitį. Tad ką mums daryti, jei mes vargšai išvis su ta ekonomika nesusiję? Tiek daug visi kalba apie naujas reformas, bet mes ne ekonomistai, nieko nesuprantame, sakome, kalbėkite aiškiau. Vienas žmogelis eteryje labai aiškiai išdėstė. Nustatykite visiems vienodas pensijas, nesvarbu, kiek dirbo ar nedirbo, kiek gavo ar negavo. Jei jis gavo daugiau, tapo turtingas, pasidėjo tų lėšų savo ateičiai. O tas biednas neturi iš ko pasidėti. Duokite vienodas pensijas, tada nereikės tų kreivų takų.

– Pagal gyvenimo dėsnius tiek gyvūnas gamtoje žiemai ruošia atsargas, tiek žmogus rūsio lentynas nukrauna. Kodėl valstybė dabartinei ekonominei, demografinei žiemai nepasirengė? Tiek turtų privatizuota, o pinigų nėra.

– Todėl, kad viskas pradingo visai nedidelių žmonių kišenėse. Yra siaubingai turtingų žmonių pas mus, salas perka užsienyje. Tai patikrinkite, iš kur jie susikrovė visus tuos turtus. Na, neturi niekas valios, jokia valdžia. Jau gyvename trisdešimt metų, ačiū Dievui, laisvoje Lietuvoje, keitėsi valdžios, o niekas nepasikeitė. Neturi valdžios žmonės valios ir nesugeba.

Prie prokuratūros neprieisi, ten uždėta letena. Viskas yra valstybinė paslaptis, net ir patikrinti negali. Daug teismų lankiau, daug neteisybių mačiau. Kai valstybės aparatas nesutvarkytas, tad ir netvarka.

Per daug buvo leista, todėl atsirado visokie šešėliniai veikėjai, pasidarė korumpuoti valdžios atstovai. Štai ir parlamente. Ryškėja viskas. Ir nėra kam visa tai sutvarkyti. Klaiki situacija.

– Kodėl? Niekas nesugeba? Visi nupirkti?

– Nupirkti, Dieve. Prokuratūra, teismai stovi aukščiau valdžios. Noriu pasidžiaugti dabartine valdžia, kuri sudrumstė vandenį. Nori kažką padaryti, bet jiems labai sudėtinga. Užtvenkta, tie visi tvenkiniai neprieinami, užtverti.

Mus visus, net Prezidentę iš tiesų valdo oligarchai. Visi išsisprendžia savo bylas taip, kaip jiems reikia. O tiek bylų numarinta... Vytauto Pociūno, apie Garliavos įvykius dabar po truputį ima lįsti kažkokios gairelės. Net jaunasis Landsbergis apie tai prabilo. Mes kiekvieno mėnesio 17 dieną einame prie prezidentūros Vilniuje ir rašome: TIESOS! Ateina aukšto lygio menininkai, kurie pasaulyje įvertinti, jie pas mus vadinami patvoriniais.

"Patvoriniai"… Dar nuo rusų laikų likusi tradicija pirmiausia apšmeižti žmogų, parodyti, kad jis visiškas idiotas, o tada jau galima susitvarkyti.

Liaudis turi nuomonę, bet mąstyti negeba. Pas mus dauguma žmonių nemąsto. Priminsiu, moterys per pirmuosius prezidento rinkimus balsavo už Algirdą Brazauską dėl to, kad jis gražus. O aplink buvę komunistai jau visus takus žinojo, perėję visus Maskvos koridorius, visiems savo draugams, visokiems beriozovams namus pastatė, vilas, davė išsipirkti fabrikus. Jie visi sudarė tą baisią, didžiulę hierarhiją. Kaip buvo galima paimti dvylikaaukštį, pastatytą už visų žmonių pinigus, ir niekas net neamtelėjo. Žmonės tyli. Ir nieko nepadarys. Žmonės pas mus Lietuvoje yra niekas.

– Valstybės šimtmetis. Tik Kaunas sugebėjo paminklą Lietuvai pastatyti. Vilnius rinko rinko, neišsirinko. Iš tiesų žmonių nuomonė nebuvo labai svarbi, bet atsirado kažkas, kuris nusprendė.

– Tų, kurie galėtų spręsti dėl Lukiškių monumento, kaip ir nebuvo. Susirinko kažkokia taryba, girdėjau ir per radiją, balsai pasidalijo per pusę. Žmonės nenori sutikti, kad pastatytų daržinę. Ar tai bus autentiška partizanų buveinė? Ar atėjęs žmogus, nieko nesuprantantis apie partizanų laikus, įsivaizduos visą tą jų gyvenimą, kančias? Čia, aišku, galima ginčytis, kaip ką žmonės supranta. Aš suprantu taip, kaip sakau. Norisi, kad Lietuvos simboliai kažkaip tvirčiau stovėtų.

Reikėtų iš naujo rinkti. Mano didžiu įsitikinimu, šioje aikštėje gali dar kažkas stovėti, Galimos ir tos instaliacijos, bet Vytis – būtinai, nes apima visą mūsų istoriją.

Širdyje pavydžiu Kaunui, kad jis pasistatė Vytį. Mes, pusė Lietuvos, pusė Vilniaus, taip norėjome turėti tą raitelį. Bet jūs pasiėmėte, nors ir mes dar rankų nenuleidome. Dar didieji dailininkai kažką kuria. Dar dabar nestato Šimašius (Remigijus Šimašius – Vilniaus miesto meras – red. past.) savo, gal pinigų neturi. Tad gal laikas bus palankus mūsų naudai?

– Nepaisant to, valstybės šimtmetį žmonės švenčia. Dainų šventės dar niekas neatėmė, jokiais konkursais į kažką kito nepakeitė.

– Dainų šventė yra labai graži šventė. Ir, ačiū Dievui, kad ji dar išliko. Išliko ne dėl valdžios pastangų , bet dėl visos Lietuvos, jos kampelių. Iš laidos "Duokim garo!" daug kas juokiasi: "Ai, "Duokim garo", ką čia tie kaimiečiai padainuos?" Va, šitie kaimiečiai (juk ir basanavičiai iš kaimų atėję) kelia ir kėlė mūsų Lietuvėlę.

Visa tai tauta išlaiko. Gaila, valstybės vyrams šitai mažiausiai rūpi. Tik tiek, kad negali eiti prieš tautą. Čia lygiai taip pat, kaip Baltijos kely.

Yra miestelių, kurie suburia jaunimėlį, kai kur – ansamblėlį, dainuoja dainas daineles, svajoja, ruošiasi važiuoti į Vilnių, Kauną. Kai jų mažai, jie susijungia su netoliese esančiu miesteliu ar kaimu. Ir taip pamažu susidaro vis didesni būreliai, susidainuoja. Po darbų susieina nežiūrėdami naudos, jiems ten niekas nieko nemoka. Štai jie ir sukuria šią didelę gražią šventę. Kai taip jau susiburiama, šiek tiek pinigų numetama ir iš aukštybių. Bet faktiškai viską daro žmonės.

Tokios šventės labai gražios. Tik dar reikia įtikinti jaunimą, kad jos gražios. Kai mes jų tam neruošiame, ima ignoruoti. Sako, čia viskas jau sena, kaimiška, o dabar viskas nauja, performansai visokie. O klasika, kaip gyveno, taip ir gyvena tūkstančius metų. Aišku, technika vystosi, visokie mobilieji telefonai, pinklių daugiau jaunimui.

Bet aš tikiu jaunimu. Ir tikiu, kad jauni žmonės ateitį sukurs. Gyvenu Vilniuje labai netoli Neries. Einu kiekvieną vakarą pasivaikščioti. Labai gražiai viskas sutvarkyta, ir labai daug gražaus jaunimo ten. Negaliu nesižavėti tuo, ko nebuvo tarybiniais laikais. Ateina jauni vaikinai su merginomis, su šeimomis, atsiveža vaikelius. Merginos tariasi, dalijasi įspūdžiais. O vyrai linguoja vežimėlius, vaikelius tildo, pervysto, jei reikia. Nemačiau to tarybiniais laikais. Neįgalųjį buvo gėda išsivežti į lauką, mažytį vaiką su visais venzlais tempė mama, tėvui gėda buvo. Dabar yra labai gražaus jaunimo. Bet tas gražus jaunimas jau baigia iš čia išvažiuoti.

– Dar mamos su tėčiais vaikelius sūpuoja, dar ne visi išvažiavo. Mokyklinių vaikų dar yra gal net per daug, nes valstybė tik daliai nepasiturinčiųjų sukrapštė vasaros stovykloms. Bet vis dėlto gal per mažai valdžia rūpinasi?

– Gerai, kad skiria toms stovykloms, reikia vaikams šviesos bent kiek parodyti. Bet čia ne išeitis. Pirmiausia, norint, kad vaikas užaugtų kaip vaikas, jis nuo pat gyvenimo pradžios turi būti užimtas. Jei šeima jo nesugeba užimti, neturi laiko, negali, turi tuo valstybė užsiimti. Anksčiau buvo daugybė būrelių…

– Bet dabar viskas mokama.

– Tad ir reikėtų steigti prie mokyklų sporto mokyklėles, būrelius nemokamus. Būtent nemokamus. Kad vaikai būtų užimti. Kai bus užimti, neprisigalvos visokių nesąmonių.

Dabar palinksmino juos, puf, puf pašaudė, pinigus išmetė į orą, porą balionėlių parodė danguje. Laimingi valdžios veikėjai, atliko savo darbą, padėjo tašką. Viskas, gyvenimas lieka ir toliau niekuo negeresnis. Tik dar blogiau pasidaro. Nes vien besilinksminantys vaikai nori dar ir dar to džiaugsmo.

Blogiausia, kad jie neturi jokių pareigų. Mokytojai užguiti, nežino, kaip su tais vaikais elgtis. Neduok Dieve, palies petį ar kepštels, pasakys žodį ne taip. Jie nieko negali, o vaikai pareigų neturi. Neduok Dieve, mokytojas paprašys nueiti popieriuką pakelti nuo žemės ar pašluoti grindis. Oho, tėvai sužinoję pakels triukšmą, klius tam mokytojui. O mano laikais mes viską darėme, ir užaugome, ir gyvenome, gyvename. Man jau 85-eri.

Pratinami žmonės veltėdžiauti. Penkiasdešimt metų taip buvo pratinama visa Lietuva. Na, mes įpratę sakyti, kad viską visi vogė. Ne visi, bet daug kas. Algos buvo mažos, gyventi reikėjo. Kadangi nebuvo privataus savininko, buvo labai lengva vogti. Ne paslaptis juk, kas darėsi maisto fabrike Kaune. Gražių namelių prie Garliavos pastatyta iš tos mėsos, iš tų dešrų. Atvažiuodavo sunkvežimis, o per tvorą buvo metama. Jau neužtekdavo apsivyniojus apie save mėsos produktų išsinešti. Toks buvo gyvenimas, penkiasdešimt metų mokėmės vogti. O dabar atėjo privatininkai, vogti negalima, vėl reikia kažko prisigalvoti.

– Dešrų vogti nebeleidžia. Sunkvežimiai vis tiek tušti nevažinėja. Jais dabar vežamos europinės lėšos.

Širdyje pavydžiu Kaunui, kad jis pasistatė Vytį. Mes, pusė Lietuvos, pusė Vilniaus, taip norėjome turėti tą raitelį. Bet jūs pasiėmėte.

– Na, tų pinigų negaunu nei aš, nei kitas paprastas žmogus. Europinius pinigus gauna atsakingi žmonės, viršininkai visokie. Dalis į jų kišenes ir suplaukia. Kokiems jie projektams išleidžia? Gal tik daug kelių, daug pagražėjusių vietų. O kiek nepanaudota? Nesugalvoja, ką toliau daryti. Kad žmogui reikia padėti, kad žmogus gyvens toje valstybėje, apie tai negalvoja. Atsidūrė kažkas aukščiau valdžioje, ir žmonės jau niekas.

Po truputį gal kažkas juda pirmyn, bet daug kas kantrybės nebeturi, išvažiuoja. Manau, ne dėl pinigų. Aš, jeigu būčiau jaunesnė, išvažiuočiau. Ne dėl pinigų. Bent porai metų atsikvėpti nuo tos atmosferos. Melas, melas, melas ir dar sykį visur melas.

– Tad kada bus geriau?

– Kai ateis į politiką tokia, kokia buvo pirmoji patriotų banga – Jono Basanavičiaus ir kitų, pavadinkime, chebra. Žmonės, kurie tikrai stojo dėl Lietuvos. Jie važiavo, ėjo pėsti iš kaimų ne rūmų sau statyti... Visi darė, ką galėjo, kad Lietuvą pakeltų. O šitie, dabartiniai, ateina į Seimą prisikimšti kišenių. Kas ketveri metai iš ten išeina po du tris naujus milijonierius. Iš kur? Dabar tai ir aiškėja. Iš visų pokalbių, žinoma, ir iš Eligijaus Masiulio su Prezidente, aiškėja, kad čia baisi mafija buvo tarp valdančiųjų bei oligarchų, kurie turi krūvas pinigų ir papirkinėja. Turi daugiau pinigų, gauna didelius užsakymus, o kažkam į kišenę įkrenta.

Vargšė ta mūsų Lietuvėlė. Iš kurio galo paimsi, iš visur byra pelai. Lietuva padalyta į labai turtingus, kurių yra maža saujelė, ir neturtingus arba labai neturtingus, kurių yra didžioji dalis.

Svarbu šeimoms susijungti, kurios dar nori ir gali savo vaikams kažką gera padaryti, valstybei susiimti ir pradėti tarnauti žmonėms, o ne tik savo kišenėms bei oligarchams.

Būtina sumažinti tą didžiulį skirtumą tarp turtingųjų ir vargšų. Mes čia pirmaujame tarp visų šalių. Kol to nepakeisime, nebus geriau. Žinoma, yra ir šešėlis. Kai pajamos mažos, žmonės kombinuoja, vagia. Kas tiems neturtingiems belieka? Nieko nebelieka. Juos kiša į kalėjimus. Ar nors vieną pasodino, kuris nuskambėjo dėl didžiulių kyšių, pinigų? Mažiukų pilna prisodinta.

– Kada visiems pinigų bus gana?

– Matote, nebuvo tos laisvės, nebuvo tų didelių pinigų poreikio. Gaudavai kažkokios šlapios dešros, raugintų kopūstų, ir tvarka, gyveni. Dabar atsivėrusios visos sienos, dabar galima visur važiuoti, galima salas pirkti. Viskas galima, tik pinigų reikia. Ir prasidėjo karštinė dėl pinigų.

Tie, kurie prieina, jų sąžinė sužalota, tik kraunasi, kraunasi, kraunasi. Nesuvokia, kad vieną dieną ateis laikas, kai reikės palikti tą turtą. Ir kur jį dėti? Oi, kaip širdį skaudės… Paskui matys, kaip giminės draskosi dėl to turto, galvos, kas ten darosi?! Jei turčiai anksčiau apie tai pamąstytų, leistų sau daugiau ta žalia Lietuva pasigrožėti.