Lietuvoje formuojasi nauja tendencija – vis daugiau jaunų žmonių iš miesto nori persikelti gyventi į kaimą, čia kurti savo namus, auginti vaikus ir patys užsiauginti, pasigaminti maisto. Kas paskatino tokias permainas – juk lig šiol buvo kalbama, kad provincija jaunam žmogui yra nepatraukli? Kas iš tiesų laukia persikėlusių į kaimą ir ar valstybė tikrai užtektinai skiria dėmesio savo deklaruojamai nuostatai mažinti atskirtį tarp miesto ir kaimo?

Nori daugiau erdvės

Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS) vadovė Rūta Jurgaitė sako, kad labai daug korekcijų mūsų visų gyvenime padarė COVID epidemija.

„Karantinas atskyrė šeimas, žmonės užsidarė butuose, mažai bendravo. Ypač atskirtį pajuto jauni žmonės. Galbūt visai neatsitiktinai per karantiną žmonės pradėjo ilgėtis laisvės, gamtos, kiemo, tad dažnas atsigręžė į kaimą. Įsigijo sodybų, ėmė kurti verslus, nes dažnas nori turėti savo verslą, papildomą pajamų šaltinį, už kurį pats būtų atsakingas, – pasakojo R. Jurgaitė. – Be to, šiandienė jaunoji karta labai vertina švaresnę aplinką, orą, natūralius produktus, stengiasi kurti nechemizuotus ūkius ir maitintis sveiku maistu. Jaunimas dirba ir tradiciniuose ūkiuose, ir bando kurti tokius, kuriems reikėtų mažiau priežiūros, pavyzdžiui, sodus, uogų, riešutų ūkius.“

Būtent per COVID pandemiją išryškėjo gyvenimo kaime pranašumai, ypač tai įvertino jaunos šeimos su mažais vaikais. Apskritai, jauni žmonės linkę ištrinti tiek geografinius, tiek psichologinius atstumus tarp didmiesčių ir provincijos. Tai rodo gausėjančios miestiečių vasaros sodybos kaimuose, maisto pirkimas ūkininkų turgeliuose ar agrosektoriaus parodose, mugėse. Tačiau viena yra turėti sodybą pramogai, pirkti jau užaugintą, pagamintą maistą, o kita – ūkininkauti ir maistą gaminti pačiam.

Būtent jaunimas, kuris norėtų tai daryti, šiandien susiduria su nemenkais iššūkiais ir kartais atrodo, jog niekas nesuinteresuotas, kad jauni žmonės kurtųsi kaime nuolat gyventi. Tad statistika neguodžianti – iš visų šalies žemdirbių tik keliolika procentų sudaro jaunieji ūkininkai. Panašios tendencijos yra beveik visose ES valstybėse. Kita kalba, kad įkurti savo ūkį nuo nulio jaunimui ten sudarytos geresnės sąlygos.

Reikia žemės

Sukurti savo verslą kaime, pradėti ūkininkauti ne taip paprasta, kaip galbūt atrodo iš pirmo žvilgsnio. LJŪJS vadovė primena paprastą tiesą: norint ūkininkauti reikia žemės.

„Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymas riboja jaunųjų ūkininkų galimybes įsigyti žemės, – sakė R.Jurgaitė. – Tai pirmiausia pasakytina apie ketinančius pradėti ūkininkauti. Kita kalba, jei ūkininkauja tėvai, –  vaikams jie gali perleisti dalį savo žemės, kitaip padėti.“

Rūta Jurgaitė: finansinė parama jaunajam ūkininkui yra labai svarbus faktorius, nes lėšų, kurių jis dar nesukaupęs, stoka riboja ūkio plėtrą. Asmeninio archyvo nuotr.

Deja, ir laisvos žemės ūkio paskirties žemės Lietuvoje nedaug, greičiau – labai mažai, nes ūkininkaujantys ją jau supirko. Yra valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypelių, įsiterpusių tarp kitų ūkininkų jau dirbamų sklypų. Paprastai jie nedideli, tad tokio gali užtekti nebent nedideliam sodui įveisti. Rimtai ūkininkauti – per mažai, o ir naudotis nepatogu dėl atstumų, dėl sunkaus privažiavimo ir dėl svarbiausios priežasties – pagal šiuo metu galiojančius įstatymus pirmenybę pirkti turi besiribojančio sklypo savininkas. Kuo daugiau žmogus turi sklypų, tuo daugiau prie jų įsiterpusių sklypelių ir galimybių juos nusipirkti pirmenybės teise. Apie šias problemas, kurios liečia ir smulkiuosius ūkius, kalbama jau ne vienus metus, tačiau įstatymai iki šiol taip ir nepakeisti.

Deja, ir laisvos žemės ūkio paskirties žemės Lietuvoje nedaug, greičiau – labai mažai, nes ūkininkaujantys ją jau supirko.

 

Sudėtinga įsikurti

Kiekvienas jaunas žmogus, pasiryžęs dirbti žemę ir auginti duoną, negyvens vienas – kurs arba jau yra sukūręs šeimą. Jam svarbu, kad netoli būtų darželis, mokykla jo vaikams. Jeigu šios įstaigos yra toliau, tuomet rūpi, kaip veiks pavėžėjimo sistema. Svarbu ir ką vaikai veiks po pamokų, ar bus kur lankyti būrelius, mokytis muzikos, sportuoti ir t. t.

Sveikatos įstaigų, parduotuvių, bankų ar bent bankomatų pasiekiamumas irgi svarbu. O kur dar galimybė lankyti kultūrinius renginius – ar pasiekia kaimą koncertai, teatrai? Miesto žmonės pripratę prie tokių privalumų, tad atvykę į kaimą norės to paties. R. Jurgaitė sako, kad čia ir yra kita gyvenimo kaime medalio pusė.

„Infrastruktūra nepatraukli, prastoki keliai, mokyklos, sveikatos įstaigos, parduotuvės – toli. Žinoma, dabar jaunimas kitoks – mobilesnis, kiekvienas jaunas žmogus, šeima turi automobilius, tad susisiekimo klausimas ne toks aštrus“, – įsitikinusi LJŪJS vadovė. Vis dėlto ji pripažįsta, kad, priimant sprendimą persikelti į kaimą, infrastruktūra turi didelės įtakos. Čia ir paradoksas – norime į kaimą pritraukti kuo daugiau jaunimo, tačiau tam nieko nedarome arba darome labai mažai.

Ūkis: dabar Marmakai augina jau apie 3 ha aktinidijų. Marmakų ūkio nuotr.

Kad kaimas būtų patrauklesnis jaunimui, reikia labai apgalvotos ir konkrečios valstybės pagalbos. Ji turėtų būti teikiama, jeigu šalies politikos prioritetas – atskirties tarp kaimo ir miesto mažinimas. Vis dėlto kol kas parama menka ir ne visada tikslinga. Jaunieji ūkininkai, jeigu kokiu nors būdu įsigytų žemės, tarsi ir gautų ES paramą, tačiau yra keistų sąlygų: į paramą ūkiui įkurti (į ją įeina ir gyvenamųjų, ūkinių pastatų statyba) galima būtų pretenduoti, jeigu jaunasis ūkininkas jau dirba žemę, rimtai ūkininkauja, o ne tik siekia lengvų pinigų. Tačiau ūkininkai sako: o kaip sukurti ūkį, jeigu ten dar nėra namo, ūkinių pastatų – koks gi ūkininkavimas be jų? Negi gyvulių šerti, melžti ar apžiūrėti laukus važiuos iš miesto? Gal palapinę pasistatyti? Negi techniką laikys tiesiog pasėlių lauke?

Trukdo nuolatiniai pokyčiai

Ateinanti naujoji jaunųjų ūkininkų karta turi išskirtinį bruožą – dauguma kurti žemės ūkio verslą ateina, paprastai sakant, ant pliko lauko. Nėra ūkio veiklos tęstinumo – tai anksčiau dažniau turėdavo pradedantys ūkininkauti savo tėvų žemėje. Dabar vis dažniau kuriamasi nuo nulio, neturint, kas padeda ir patirties. Tačiau turint labai daug noro.

„Jauni žmonės – labai gabūs, protingi, jie nori ūkininkauti, tačiau motyvacija krinta, kai pradeda domėtis žemės ūkio sektoriaus veiklų reglamentavimu, taisyklėmis, – pasakojo R. Jurgaitė. – Jos nuolat keičiasi, nėra jokio pastovumo. Pradeda ūkininkauti pagal vienas nuostatas, jas perpranta, o žiūrėk, jos jau pasikeitė, vienais metais deklaruoji vienaip, kitais metais – jau kitaip, skiriasi įvairiausių žurnalų, dokumentų pildymas... Tai labai vargina visus ūkininkus, bet labiausiai – pradedančius.“

Devyndarbiai: šeima pati ir uogas skina, ir daigus augina, ir buhalteriją tvarko, ir vadyba užsiima. Marmakų ūkio nuotr.

Vien pinigų neužtenka

Jaunieji ūkininkai yra bene pati jautriausia agrosektoriaus dalis ir ji užtikrina kaimo gyvybingumą. Labai svarbu – ES finansinė parama, kurios pradedantys ūkininkauti ir tikisi. Deja, ne visada jauniesiems ūkininkams sukuriamos palankesnės taisyklės ja pasinaudoti. Iki šiol didžiausią ES paramos kąsnį atsikąsdavo stambiausi žemės ūkio sektoriaus dalyviai. O juk parama yra labai svarbi konkuruojant tiek Lietuvos, tiek visos ES rinkoje.

Vis dėlto ES parama yra vienas iš svarbiausių motyvų renkantis verslą kaime. „Jaunimas labiau nei kas kitas moka naudotis skaitmeninėmis priemonėmis, tad labai greitai geba rasti ES projektų paramai gauti ir susigundo galimybe jais pasinaudoti, – sakė R. Jurgaitė. – Kita vertus, ne mažiau svarbus ir kitas motyvas – galimybė susikurti ekologišką, nechemizuotą ūkį, maitintis sveiku maistu. Tai išskirtinis dabar jaunųjų ūkininkų kuriamų ar jau esamų ūkių bruožas. Visi mes gręžiamės į ekologiją, tačiau jaunajai kartais tai ypač svarbu.“

Ar pakankama ES skiriama finansinė parama? Pasak R. Jurgaitės, pinigų niekada niekam nebus užtektinai. Tačiau jaunimui parama  reikalingiausia, nes jis dar nesusikūręs materialinės bazės, dar nieko neturi. Žemės ūkio priemonės labai brangiai kainuoja, jaunas žmogus be paramos niekada jų neįsigytų.

„Finansinė parama jaunajam ūkininkui yra labai svarbus faktorius, nes lėšų, kurių jis dar nesukaupęs, stoka riboja ūkio plėtrą, – pasakojo LJŪJS vadovė. – Pradedantys ūkininkauti jauni žmonės neturi ir materialinio turto, pastatų, žemės, kuriuos galėtų įkeisti imdami paskolą banke. Laimė, dabar jau gali, teikdami paraišką paramai gauti, teikti paraišką ir lengvatinei paskolai.“

Nesigaili pabėgęs iš miesto

Kaunietis Egidijus Marmakas vienkiemyje prie Dubysos, tiek Jurbarko ir Kauno rajonų riba, apsigyveno daugiau kaip prieš dešimtmetį. Pradžioje negalvojo apie ūkį, tiesiog įsikūrė savo malonumui. Pabėgimas iš miesto pasiteisino – kaip pats Egidijus sako, kas gali būti geriau už rytą gamtos apsuptyje, puodelis kavos čiulbant paukščiams, nuolatinis erdvės pojūtis.

Egidijus Marmakas: ūkis netrukdo pramogoms, juolab kad galima investuoti į tokią įrangą, kuri palengvina mūsų darbą. Pavyzdžiui, automatinę daigų laistymo sistemą, kurią gali užprogramuoti ir bus palaistyta. Asmeninio archyvo nuotr.

„Ir laisvė daryti, ką nori ir kada nori, – kaimynai į duris nebels, kad triukšmauji“, – juokavo Egidijus. Darbo Kaune neatsisakė kone dešimt metų – kasdien važinėdavo iš Vilkijos.

Jaunos šeimos vaikai lanko mokyklą Vilkijoje, šiame miestelyje dabar dirba ir Egidijus, tad į mokyklą vaikus pats nuveža ir parsiveža. Ar vaikams priimtinas gyvenimas kaime?

„Vaikai visur yra vaikai – vos atmuši nuo kompiuterio, tačiau vis dėlto veiklos jiems čia yra kur kas daugiau, ypač vasarą“, – pasakojo Egidijus. Jis nedramatizuoja atstumų, kuriuos kas kartą reikia įveikti norint aplankyti kiną, teatrą ar nuvažiuoti pas gydytojus (šeima taip ir liko prisirašiusi Kaune). Tiesa, susisiekimas su Kaunu iš Vilkijos – neprastas, keliai gana geri, atstumas nedidelis.

Ūkį įkūrė vėliau

Ne iš karto, kiek vėliau, atsirado noras šalia namų įkurti ir ūkį. Suviliojo aktinidijos – lietuviškieji kiviai. Dabar Marmakų ūkyje jų jau beveik 3 ha. Tai nedaug, tačiau aktinidijų Lietuvoje iš viso deklaruojama tik apie 11 ha.

Žiemą aktinidijos ištveria lengvai, didžiausias iššūkis – pavasarinės šalnos.

 

 

Jaunasis ūkininkas neslepia, kad norint sukurti šį ūkį reikėjo atlikti nemenkus namų darbus – pasiskaityti apie patį augalą, kuris Lietuvoje dar mažai žinomas, įsigilinti į auginimo subtilybes, veisles, atsirinkti, kokias geriausiai tiktų auginti mūsų klimato sąlygomis. Veislių yra labai daug, atrado, kad kai kurios gali tvert net ir -40 °C šalčio, kitos, kurios paprastai auginamos panašaus klimato zonose – Lenkijoje, Vokietijoje, gali pakelti šaltį iki -28 °C.

„Žiemą aktinidijos ištveria lengvai, didžiausias iššūkis – pavasarinės šalnos, – pasakojo jaunasis ūkininkas. – Nuo šalnų nėra draudimo, tad nuostoliai tampa paties ūkininko problema.“

Po praėjusių metų pavasario šalnų daugumos uogininkystės ūkių patirtus nuostolius valstybė kompensavo, deja, aktinidijos į kompensuojamųjų sąrašą nebuvo įtrauktos.

Ūkis: dabar Marmakai augina jau apie 3 ha aktinidijų. Marmakų ūkio nuotr.

Samdo tik pavieniams darbams

E. Marmakas džiaugiasi, kad ūkio įkūrimas jį daug ko išmokė. Dabar jis  – ir Marmokų sodybos aktinidijų ūkio savininkas, ir tiekėjas, ir buhalteris, ir projektų finansinei paramai rengėjas. Viską sugeba atlikti pats. Egidijaus šeima neturi ūkininkaujančių tėvų ar senelių, tad viską kūrė nuo nulio, savo rankomis. Tiesa, teikė paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros programą finansinei paramai („Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“) gauti. Tai buvo visa pagalba iš šalies kuriant ūkį.

Marmakų ūkio nuotr.

Ūkyje, prie aktinidijų, taip pat dažniausiai dirba pati šeima. Samdo tik tuomet, kai neužtenka savų rankų. Čia pagelbsti dabar populiari kvitų sistema. Pagalbos prireikia ir tuomet, kai šeima keliauja, lanko renginius.

„Ūkis netrukdo pramogoms, juolab kad galima investuoti į tokią įrangą, kuri palengvina darbą. Pavyzdžiui, automatinę daigų laistymo sistemą, kurią gali užprogramuoti ir bus palaistyta“, – džiaugėsi Egidijus.

E. Marmakas, kaip ir R. Jurgaitė, pripažįsta, kad pasikeitimų įstatymuose, poįstatyminiuose aktuose, taisyklėse vyksta nuolat ir daug. Reikia nuolat stebėti naujienas, tuomet viską galima padaryti taip, kaip reikia, ir gyvenimas kaime tampa visavertis.

Skaičių kalba

• Lietuvoje tik 17 proc. žemės ūkio savininkų yra jaunesni nei 40 metų.

• Per pastarąjį dešimtmetį iš žemės ūkio sektoriaus pasitraukė apie 50 proc. jaunimo.

• Lietuvos kaimo gyventojų skaičius per pastaruosius dešimt metų sumažėjo beveik 15 proc.

Šaltinis: Žemės ūkio rūmai