PAVOJUS SUGRĮŽO – AR KELIUOSE SUGYVENSIME DRAUGIŠKAI?

Pastarosios dienos nėra palankiausios dviratėms eismo dalyvėms, bet į gatves jau sugrįžo tūkstančiai motociklininkų, dviratininkų ir paspirtukininkų. Sezono pradžioje ir automobilių vairuotojams reiktų pasikartoti Kelių eismo taisykles (KET), susijusias su dviratėmis transporto priemonėmis.

Klaidos sankryžose

Asociacijos „Lietuvos motociklistų klubas“ (LMK) prezidentas Virginijus Aučyna teigia, kad motociklininkams pavojingiausi yra didmiesčiai. Ypač atsargiems reikėtų būti T formos ir kitose sankryžose, mat būtent jose dažnai įvyksta pavojingi eismo įvykiai.

„Dažnas atvejis, kai motociklininkas važiuoja pagrindiniu keliu, o automobilis į T formos sankryžą įvažiuoja iš šalutinio kelio. Vairuotojas tarsi apsidairo, bet motociklo nepamato, užkerta jam kelią ir motociklas trenkiasi į automobilį“, – pavyzdį pateikė V. Aučyna.

Jis pridūrė, kad motociklininkams ypatingai svarbu neprarasti sveikos nuovokos važiuojant pirmus kilometrus. Vėliau turimi įgūdžiai jau atsigamina. Tiesa, motociklininkai turėtų likti itin budrūs ir viso sezono metu. Jiems patariama atidžiai stebėti kelią bent 50 metrų į priekį. Taip pat reiktų operatyviai įvertinti kiekvieną situaciją ir atitinkamai reaguoti į kliūtis ir kitus potencialius pavojus, tokius kaip smėlis ar žvyras kelių ir gatvių pakraščiuose.

„Dabar smėlis ir žvyras, kuris buvo likęs po žiemos, daug kur jau nuplautas, gatvės valomos, tad yra ne taip pavojinga. Be to, šiemet oro ir dangos temperatūra greitai pakilo, sukibimas yra geras. Bet ankstyvą pavasarį buvo tikrai pavojinga važiuoti. Motociklininkams labai pavojingos yra ir po žiemos atsiveriančios duobės. Automobilis jose tik prakirs padangą, o motociklas gali tiesiog versis kūlversčiais“, – aiškino LMK prezidentas.

Grėsmė: po žiemos dar neužlopytos duobės motociklininkams yra kur kas pavojingesnės nei automobiliams. / Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Avarijų pikas – vasarą

Draudimo bendrovių duomenys rodo, kad kai kurie mėnesiai išsiskiria augančiu avaringumu. Pavyzdžiui, draudimo bendrovės BTA ilgalaikė statistika, apimanti pastaruosius beveik du dešimtmečius (2005–2023 m.) rodo, kad daugiausia pranešimų apie žalas, susijusias su motociklininkais, gaunama liepą ir rugpjūtį – vidutiniškai po daugiau nei 170.

Didžiausia draudikų fiksuota išmoka viršijo 276 tūkst. eurų. Tokia suma išmokėta po tragiško įvykio, kai automobilis nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančio motociklo ir su juo susidūrė. Įvykio metu žuvo motociklininkas, sudegė motociklas ir kaltininko transporto priemonė.

„Manoma, kad motociklai ir apskritai visa dviračių motorinių transporto priemonių grupė yra viena rizikingiausių, o jų vairuotojai laikomi tikrais patrakėliais. Vis dėlto šie stereotipai neteisingi, – įsitikinęs BTA Ekspertizių skyriaus vadovas Andrius Žiukelis. – Nutrūktgalvių galima rasti visose vairuotojų kategorijose. Faktas, kad nelaimingų ar net tragiškai besibaigiančių eismo įvykių pavyktų išvengti, jei visi būtų akylesni, stengtųsi ne tik būti matomi, bet ir pastebėtų kitus ir, žinoma, laikytųsi KET.“

276 tūkst. – tiek eurų buvo išmokėta didžiausios motociklo ir automobilio avarijos nuostoliams padengti.

Atpranta nuo motociklų

Anot pašnekovo, jei motociklų sezonas Lietuvoje tęstųsi ištisus metus, situacija keliuose galbūt būtų geresnė. Dabar automobilių vairuotojai per žiemą tiesiog atpranta nuo motociklų eismo gatvėse ir keliuose.

„Po žiemos kai kurie vairuotojai net krūpteli išgirdę motociklo garsą ar pamatę jį galinio vaizdo veidrodėlyje. Dėl to motociklininkams, ypač sezono pradžioje, reikėtų labai tvarkingai manevruoti, iš anksto, dar prieš manevrą rodyti posūkius, nesisprausti tarp mašinų“, – patarė A. Žiukelis.

Panašios nuomonės yra ir V. Aučyna. Jis sako, kad pagrindinė rizika motociklininkams yra jų pačių prarandamas budrumas.

„Bet norėtųsi, kad ir automobilių vairuotojai dažniau žiūrėtų į veidrodėlius prieš darydami manevrus“, – pridūrė motociklininkų klubo vadovas.

Kolegas jis ragina prieš vasarą gerai patikrinti motociklų techninę būklę, ypač šviesas, stabdžius ir padangas. Pastarosioms labiausiai nereikėtų taupyti.

„Jei imate abejoti, ar padangos ištemps dar vieną sezoną, geriau jas iš karto pakeiskite“, – patarė V. Aučyna.

Skirtumas: jeigu elektrinio paspirtuko galios ir greičio parametrai pasiekia motorinio dviračio rodiklius, jam galioja dviratininkams taikomi reikalavimai. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Vežimėlis – ne dviratis

Savo technikos saugumu privalu pasirūpinti ir dviračiais ar elektriniais paspirtukais keliaujantiems eismo dalyviams.

Toli gražu ne visi žino, kad dviračiu oficialiai laikoma nebūtinai dviratė, bet ne mažiau kaip du ratus turinti transporto priemonė, varoma ja važiuojančio asmens raumenų jėga, naudojant pedalus ar rankenas. Neįgaliųjų vežimėliai prie dviračių nepriskiriami.

Galingesnė dviračio atmaina – motorinis dviratis. Jis turi ne mažiau kaip du ratus ir vidaus degimo variklį ar dabar itin populiarų elektros variklį, kurių didžiausia naudingoji galia ne didesnė kaip 1 kW, ir kurios didžiausiasis projektinis greitis ne didesnis kaip 25 km/val.

Perėja pirmiausia skirta pėstiesiems, tad prieš ją kertant privaloma sustoti, nulipti nuo dviračio ir stumtis jį šalia.

Beje, jeigu elektrinių paspirtukų galios ir greičio parametrai atitinka motorinio dviračio apibrėžtį, tokie elektriniai paspirtukai priskiriami prie motorinių dviračių. Tad tokios transporto priemonės vairuotojas turi laikytis KET reikalavimų, taikomų dviračių vairuotojams. Kartu jis turi ir tokias pat teises, kaip dviratininkai, įskaitant leidžiamą važiavimą dviračių taku.

Dešinės rankos taisyklė

Vilniaus miesto savivaldybės įmonė JUDU prieš sezono bumą priminė, kad dar nuo praėjusių metų kai kuriose sostinės gatvėse apribotas šių transporto priemonių eismas. Be to, nuo šių metų atnaujintos KET.

Savivaldybės specialistai priminė, kokios yra pagrindinės dviratininkams ir elektrinių paspirtukų vairuotojams taikomos taisyklės. Pirmiausia, važiuoti dviračiu leidžiama tik tam skirtais dviračių takais, pėsčiųjų ir dviračių takais, dviračių juostomis arba dviračių gatvėmis. Tiesa, jei jų nėra, leidžiama riedėti važiuojamosios dalies kelkraščiu.

Svarbu atsiminti, kad šaligatviai skirti tik pėstiesiems. Važiuoti jais galima tik tuo atveju, kai aplinkui nėra dviračiams skirtos infrastruktūros. Riedėti leidžiama tik pėsčiųjų judėjimo greičiu (3–7 km/val.). Taip pat būtina išlaikyti saugų, bent pusės metro atstumą.

Prireikus pasukti į kairę, apsisukti ar pervažiuoti į kitą kelio pusę, kirsti sankryžą, reikėtų sustoti arba sulėtinti greitį. Tęsti manevrą galima tik įsitikinus, kad jis bus atliktas saugiai. Būtina suvokti, kad perėja pirmiausia skirta pėstiesiems. Tad, prieš ją kertant, privaloma sustoti, nulipti nuo dviračio ir stumtis jį šalia. Važiuojant per dviračių pervažą, nulipti nuo dviračio nebūtina, tačiau saugu judėti tik įsitikinus, kad kiti eismo dalyviai dviratininką mato ir praleidžia.

Važiuojant dviračiu reikia laikytis dešinės kelio pusės, o manevruojant būtina apsižvalgyti, parodyti manevro ženklą – pakelti ranką posūkio kryptimi, ir tik tuomet sukti. Dviračiams, kaip ir kitoms transporto priemonėms, galioja dešinės rankos taisyklė: kai nėra pirmumo ženklų, privaloma praleisti visus, kurių trajektorijas reikia kirsti atliekant manevrą.

Apribojimas: šaligatviais dviračiu riedėti leidžiama tik jei nėra kitų pasirinkimų ir ne sparčiau nei pėsčiųjų judėjimo greičiu (3–7 km/val.). / E. Šemioto nuotr.

KET reikalavimai dviratininkams

Važiuoti važiuojamąja kelio dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip keturiolikos metų asmenims, o išklausiusiems mokymo kursą ir turintiems mokyklos išduotą pažymėjimą, – ne jaunesniems kaip dvylikos metų asmenims. Prižiūrint suaugusiajam, važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip aštuonerių metų asmenims. Gyvenamojoje zonoje dviračių vairuotojų amžius neribojamas.

Dviračio vairuotojui leidžiama važiuoti keliu tik tvarkingą stabdį ir garso signalą turinčiu dviračiu. Dviračio gale turi būti raudonas šviesos atšvaitas arba žibintas, iš abiejų šonų – oranžiniai šviesos atšvaitai, pritvirtinti prie ratų stipinų.

Važiuodamas važiuojamąja dalimi, dviračio vairuotojas privalo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o gale – raudonos šviesos žibintas.

Dviračio vairuotojas (keleivis) iki aštuoniolikos metų, važiuodamas (vežamas) keliu, privalo būti užsidėjęs ir užsisegęs dviratininko šalmą. Vyresniam kaip aštuoniolikos metų asmeniui, dviračiu važiuojančiam keliu, rekomenduojama užsidėti ir užsisegti dviratininko šalmą.

Dviračių taku ar dviračių juosta dviračio vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau tako ar juostos dešiniojo krašto. Kai kelyje nėra dviračių tako ar pan., leidžiama važiuoti šaligatviu arba viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta. Dviratininkas, norėdamas kirsti važiuojamąją dalį ten, kur eismas nereguliuojamas, privalo praleisti važiuojamąja dalimi važiuojančias transporto priemones.

Vietose, kur eismą reguliuoja šviesoforai, dviračių vairuotojai privalo paisyti šviesoforų su dviračio simboliu, o kai jų nėra, – transporto šviesoforų signalų.

Dviračiams (elektriniams paspirtukams) draudžiama:

1. Važiuoti važiuojamąja dalimi, jeigu įrengti dviračių takai, išskyrus KET nustatytus atvejus.

2. Važiuoti automagistralėmis ir greitkeliais.

3. Važiuoti nelaikant bent viena ranka vairo.

4. Vežti keleivius, jeigu nėra įrengtų specialių sėdėjimo vietų.

5. Vežti, vilkti ar stumti krovinius, kurie trukdo vairuoti arba kelia pavojų kitiems eismo dalyviams.

6. Būti velkamiems kitų transporto priemonių.

7. Vilkti kitas transporto priemones, išskyrus tam skirtas priekabas.

8. Važiuoti įsikibus į kitas transporto priemones.

9. Kirsti važiuojamąją dalį važiuojant pėsčiųjų perėjomis.