Kurti mažoje šalyje – it gyventi meno saloje | Diena.lt

KURTI MAŽOJE ŠALYJE – IT GYVENTI MENO SALOJE

Sostinėje įsikūręs šiuolaikinio scenos meno centras "Menų spaustuvė", organizuojanti festivalį KITOKS, kviečia apsilankyti Norvegijoje sukurtame spektaklyje "Triukšmo kontrolė", kurį patys kūrėjai apibūdina kaip elektroninės muzikos ir šokio instaliacijų šou.

Elektroninės muzikos festivaliui kurtoje "Triukšmo kontrolėje" žiūrovai laisvai vaikščios po erdvę ir patys rinksis, prie kurių instaliacijų užtrukti, o kurioms skirti mažiau dėmesio. Renginyje labiausiai laukiami 13–18 metų jaunuoliai.

Pasirodymo idėja kilo norvegų choreografėms Mari Bø ir Silje Solheim Johnsen, dirbančioms "Dansarena Nord" centre, kurio pagrindinis tikslas – rūpintis profesionalaus šiuolaikinio šokio sklaida šiaurinėje Norvegijos dalyje. Su viena choreografių – Silje Solheim Johnsen – kalbame apie menininko misiją dirbant Europos pakraštyje ir idėjas, leidusias sukurti spektaklį tai amžiaus grupei, kuriai jų kuriama mažiausiai.

– Papasakokite plačiau apie "Dansarena Nord" – kokia tai įstaiga, kaip prie jos prisijungėte?

– "Dansarena Nord" yra profesionaliems šokėjams skirtas kompetencijų centras Šiaurės Norvegijoje. Ši įstaiga užsiima profesionalaus šokio sklaida, taip pat aktyviai palaiko profesionalus regionuose. Po "Dansarena Nord" sparnu gali glaustis šokio trupės, veikiančios šiaurinėje Norvegijos dalyje. Tai nepaprastai atvira įstaiga, nuolat siūlanti prisijungti prie įvairių programų ir veiklų. Taip pat visai nesudėtinga patiems susisiekti su "Dansarena Nord" ir pristatyti projektus, kuriuos norime vykdyti. Įstaigos darbuotojai nuolat domisi regionuose gyvenančių šokio menininkų veikla ir šokio reiškiniais savo regione.

– Su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduriate dirbdami Europos pakraštyje?

– Iššūkis, su kuriuo, manau, susiduria dauguma panašių įstaigų – nedidelis gyventojų skaičius. Dėl to neretai kyla problemų ieškant finansavimo ir siekiant pritraukti daugiau publikos į kultūros reiškinius, neatliepiančius didžiosios visuomenės dalies interesų.

Iš meninės pusės sudėtingiausia yra tai, kad gyvendamas pakraštyje neturi tiek daug galimybių semtis geriausios šokio patirties – stebėti gerus spektaklius, dalyvauti seminaruose etc. Todėl pats turi visiškai tikėti, kad tai, ką darai, yra vertinga, ir iš dalies net neatsižvelgti į tai, kas tuo pačiu metu šokio srityje vyksta Europoje. Kartais jautiesi taip, tarsi dirbtum atskirtoje saloje, neturėdamas nė mažiausio supratimo, ar tai, ką darai, atitinka pagrindiniame "meno žemyne" egzistuojančias tendencijas. Tiesa, vietinė publika, be abejo, taip pat neturi pakankamai galimybių susidurti su šiuolaikiniu šokiu, todėl mūsų darbas neabejotinai įgyja svarbią edukacinę reikšmę.

Viena iš galimybių susidoroti su minėtais iššūkiais – susikoncentravimas į tą publikos dalį, kurią sudaro tavo gyvenamosios vietos bendruomenė, ir dirbti kryptimi, kuri yra artima bei įdomi tau pačiam kaip menininkui ir šalia esančiai bendruomenei. Žinoma, visuomet turi būti atsakingas ir domėtis tuo, kas šokio srityje vyksta už tavo bendruomenės ribų, o gyvenant Trumsės mieste tai išties brangu tiek pinigų, tiek laiko atžvilgiu. Kelionės išlaidos faktiškai žudo biudžetą, be to, reikalauja labai daug laiko ir pastangų. Tai yra vienos priežasčių, dėl kurių mažiau keliaujame po festivalius, profesionalų susitikimus ir kitus renginius, vykstančius toliau Pietuose.

– O kuo skiriasi Oslo ir kitų Norvegijos miestų, kraštų publika?

– Skirtumus sunku paaiškinti. Galbūt Oslo publika yra daugiau mačiusi, labiau patyrusi, todėl stipriau trokšta kažko provokuojamo?

– Į festivalį KITOKS atvežate spektaklį "Triukšmo kontrolė". Apie ką šis spektaklis / instaliacijų šou?

– "Triukšmo kontrolė" atkreipia žmonių dėmesį į tai, kaip patiriama muzika veikia judesio išraišką. O spektaklio kompozicija gali sudominti judesiu išreiškiamų muzikos patyrimų įvairove.

– Kodėl "Triukšmo kontrolei" parinkote elektroninę muziką?

– Spektaklio pastatymo projektas buvo inicijuotas Mari Bø ir elektroninės muzikos festivalio "Insomnia Festival" Tromsø mieste direktoriaus. Be to, eksperimentavimas su garsais ir garsiakalbiais labai artimas elektroninės muzikos laukui, tad galima sakyti, kad tai buvo nekvestionuojamas pasirinkimas. Turėjome nuojautą, jog elektroninė muzika geriausiai atitinka pradinę projekto idėją.

– Perskaičius "Triukšmo kontrolės" aprašymą susidaro įspūdis, kad spektaklis turėtų skatinti žmones drąsiau leisti sau rinktis ir improvizuoti. Ar svarstėte apie tai kurdamos spektaklį?

– Dėl pasirinkimų (juk juos darome kiekvieną dieną) – taip. Improvizacijos, ko gero, ne. Kurdamos daug galvojome apie tai, kaip padėti publikai spektaklio pabaigoje suprasti, kad jų patirtis priklausė nuo to, kur jie stovėjo, ką rinkosi stebėti, klausyti, ir kaip sekė tuo, kas jiems pasirodė įdomu, užkabino. Teko daug padirbėti svarstant, kaip paskatinti publiką jaustis laisvai ir saugiai ieškant to, kas jiems patiems įdomu.

– Ar spektaklis priklauso nuo to, ką jo metu veikia publika?

– Spektaklis nuo to nepriklauso, tačiau pačios publikos patirtis priklauso nuo to, ką jie veikia spektaklio metu. Kita vertus, bet kuris spektaklis priklauso nuo to, kaip į jį reaguoja publika, tad ir "Triukšmo kontrolė" dėl savo kompozicijos ir choreografijos gali būti paveikta publikos.

– Kaip šokėjai ruošiasi spektakliui, kurio metu publika nuolat juda ir, sakykim, gali padaryti bet ką?

– Kadangi visuomenėse egzistuoja tam tikros normos, nurodančios, kaip galima ir negalima elgtis esant tam tikroms situacijoms, iš esmės į spektaklį susirinkusi publika nedaro bet ko. Turime palyginti aiškius rėmus ir nemanau, kad atlikėjai kuria nors prasme nesijaučia laisvi dėl publikos elgesio. Būtų tikrai įdomu, jei vis dėlto kažkas iš publikos išsišoktų – tada, matyt, pasakyčiau, kad dar nesame gerai pasiruošę išsisukti iš nenumatytų situacijų.

Spektakliui atrinkti šokėjai yra stiprios asmenybės, turinčios didelės patirties šokio srityje. Mes, kaip choreografės, nuolat leidžiame jiems kurti bei improvizuoti ir dabar, kai "Triukšmo kontrolę" esame parodę daugybę kartų, matome, kad suteikta laisvė iš tiesų atnešė spektakliui daug naudos, nes gimė daugybė individualių momentų tarp šokėjų ir tuo metu atėjusios publikos. Šokėjai skaitė situacijas bei žiūrovų reakcijas ir labai subtiliai panaudojo publiką kaip įkvėpimo šaltinį.

– Ar "Triukšmo kontrolę" iškart skyrėte paaugliams, ar toks sprendimas išsikristalizavo kūrybinio proceso metu?

– Iš pradžių kurdami turėjome omenyje "Insomnia Festival" auditoriją, kuri gali būti apibrėžiama kaip jaunimas, nors oficialiai festivalis skirtas suaugusiesiems. Rodydami spektaklį paaugliams tiek kūrybos proceso metu, tiek jau sukūrę spektaklį, suvokėme, kad "Triukšmo kontrolė" puikiai atliepia šios grupės žmones. Dėl to labai džiaugiamės, nes mums įdomu dirbti su mokyklinio amžiaus vaikais ir jaunimu, be to, su tokia publika esame puikiai pažįstamos.

– Ar šiuolaikinis šokis populiarus tarp Norvegijos paauglių?

– Sakyčiau, ir ne, ir taip. Dauguma paauglių nėra matę daug šiuolaikinio šokio, tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad paprastai ši meno šaka juos pakeri ir sudomina. Daugybė mano sutiktų paauglių noriai kalba apie savo patirtis, susijusias su šiuolaikiniu šokiu.

– Kokį vaidmenį Norvegijos švietimo sistemoje atlieka menai?

– Deja, menų vaidmuo dažnai priklauso nuo individualių mokyklų ar dėstytojų iniciatyvų, tad paaugliai su meno reiškiniais pažindinami gana vangiai. Tiesa, turiu omenyje tuos paauglius, kurie, baigę 10 klasių, nepasirenka kurios nors meno formos (instrumento, dailės, šokio) savo specialybe stodami į koledžą. Norvegijoje turime "Den Kulturelle Skolesekken" (liet. kultūrinį mokinio krepšelį), kuris yra skirtas mokiniams susipažinti su įvairių rūšių profesionaliuoju menu ir kultūra. Toks susipažinimas gali turėti daugybę formų, tačiau dažniausiai arba kokia nors trupė ar menininkas atvyksta pasirodyti mokykloje, arba klasė apsilanko meno centre, kino teatre, galerijoje ar dar kur nors, kur pristatomos įvairios meno formos. Tai naudingas susitarimas, egzistuojantis kiek daugiau nei dešimt metų ir daugybe atžvilgių puikiai veikiantis, tačiau iš pagrindų jis neturi nieko bendra su valstybine mokymo programa, mokytojais ar pačia mokykla.


Kas? Projektas "Triukšmo kontrolė".

Kur? "Menų spaustuvės" Juodojoje salėje (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje).

Kada? Sausio 13 d. 10, 14 val.

GALERIJA

  • Kurti mažoje šalyje – it gyventi meno saloje
  • Kurti mažoje šalyje – it gyventi meno saloje
Rašyti komentarą
Komentarai (1)

jons

nuo taip dažnai kartojamo žodžio "iššūkis" - vemt verčia. Ar jau nebėra gabių žurnalistų, kurie be nuvalkiotų klišių suregztų nors kiek įdomesnią mintį?

SUSIJUSIOS NAUJIENOS