Reaguodamas į atakas iš separatistinės Pietų Osetijos rugpjūčio 8-ąją Tbilisis paskelbė atkuriantis konstitucinę tvarką joje, šį pareiškimą palydėdamas karine operacija. Į vidaus konfliktą tiesiogiai įsikišo Rusija, dar išvakarėse konflikto zonos prieigose dislokavusi savo kariuomenę, evakavusi dalį diplomatų ir surengusi kibernetinę ataką prieš Sakartvelo valdžios institucijas. Jau artimiausiomis dienomis Rusija bombardavo svetimos šalies miestus, karines bazes, desantininkai siautėjo Počio uoste, buvo sunaikintas kartvelų laivynas.
Netrukus Kremlius savo perversišką galybę demonstravo ne tik Michailui Saakašviliui, kurio Vladimiras Putinas nekenčia asmeniškai – kad KGB papulkininkis nesugeba atskirti politikos ir sambo ringo, tarptautinės teisės ir tarpuvartės paniatkių per šiuos penkiolika metų, deja, daugybę kartų įsitikinome. Nepaisant Tbilisio paskelbtų paliaubų tęsdamas žygį į suverenios šalies teritoriją, Kremlius, kalbant vieno nevykusio Lietuvos prezidento žodžiais, „pa*iko ir patapšnojo“ taikdarį imituoti bandžiusio Nicolo Sarkozy pašonėje. Porciją šios smarvės gavo ir Barackas Obama, tik neišsidavė, klaidingai supainiojęs bendravimo su kagėbistu protokolą ir diplomatijos taisykles.
Kaltę prieš žiaurios agresijos auką Vakarai vis dar bando išpirkti integraciniais projektais, finansine pagalba Sakartvelo visuomenei.
Kaltę prieš penktadalio teritorijos netekusią žiaurios agresijos auką Vakarai vis dar bando išpirkti integraciniais projektais, finansine pagalba Sakartvelo visuomenei. Padaryta investicija duoda dividendų. Tą matome, kai Tbilisis masinėmis akcijomis sustabdo bandymus įbrukti rusiškų įstatymų analogijas, Batumis švilpimu pasitinka turistaujančią maskvėnų minią, kai girdime angliškai, o ne rusiškai kalbant jaunąją kartvelų kartą.
Tačiau Penkių dienų karu pavadintas Rusijos karas prieš Sakartvelą tebetrunka iki šiol. Tik šiandien jis kitoks, o frontas – Ukrainoje.
