Rusija vykdo taikią užsienio politiką ir yra viskuo apsirūpinusi šalis, kuriai nereikalingos svetimos teritorijos arba ištekliai, sekmadienį pareiškė prezidentas Vladimiras Putinas.

„Rusijos išorinė politika yra taiki – nė kiek neperdedant“, – šalies vadovas sakė duodamas interviu vienai televizijos „Rossija 1“ laidai.

„Jeigu pažvelgtume į pasaulio politinį žemėlapį ir pamatytume, kokia yra Rusija, taptų aišku, kad mums nereikalingos nei svetimos teritorijos, nei svetimi gamtos turtai. Pas mus visko apstu. Mes – viskuo apsirūpinusi šalis“, – pabrėžė V.Putinas ir pridūrė, kad Rusijai nėra jokios būtinybės su kuo nors kariauti arba konfliktuoti.

„Dar daugiau – juk 1990 metais būtent Rusija buvo buvusios Sovietų Sąjungos „skyrybų“ iniciatorė. Tai mes parodėme gerą valią ir suteikėm nepriklausomybę visoms buvusioms TSRS respublikoms. Tai įvyko ne dėl kokio nors pilietinio karo ir kitų panašaus pobūdžio konfliktų. Tai buvo bendras sprendimas“, – tęsė jis.

Pasak V.Putino, „to bendro sprendinio pagrindinis elementas buvo pačios Rusijos sprendimas“.

„Todėl neturime jokio noro atkurti imperiją, atkurti Sovietų Sąjungą. Tačiau turime apginti savo nepriklausomybę ir Rusijos suverenumą. Ir mes, žinoma, tai darėme bei darysime“, – pabrėžė Kremliaus vadovas.

Lazdijų rajone minimas Europos kelio 25-metis. Būtent čia 1990 metais buvo surengtas Lietuvos sąjūdžio mitingas, reikalaujant atverti vartus į Europą.

Pasak Lietuvos sąjūdžio garbės pirmininko Vytauto Landsbergio, Europos kelio diena svarbi kaip priminimas, kad visos Europos šalys turi būti laisvos.

„Nors Maskvos valdovai kartais mėgina pasišaipyti, kad mes padarėme klaidą, – nieko panašaus. Jie sėdi savo diktatūros baloje, ir ką padarysi – rusų tautai nesiseka. O mes pasirinkome teisingai ir dabar Europos keliu keliaujame, statome savo gyvenimą – kiek pajėgiam, kiek išmanom, su pasisekimais, su klaidomis, bet gyvenimas yra pasikeitęs nepalyginamai.

Europos kelias buvo Lietuvos manifestacija, bet mes turėjome delegatų, svečių abejose sienos pusėse. Tad jis buvo labai svarbus tęstinumas laisvės idėjos ir laisvos Europos, kuri visa turi būti laisva“, – LRT Radijui sako profesorius V. Landsbergis.

Europos kelio jubiliejaus proga Veisiejuose bus pasodintas ąžuolas, Lazdijų bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios, vyks konferencija „Kaip toli nuėjome Europos keliu“.

Kultūros ministerija ieško naujo Valstybinio Vilniaus mažojo teatro vadovo - paskelbtas konkursas į šias pareigas.

Nuolatinio vadovo teatras neturi nuo praėjusių metų rugsėjo, kai nesulaukusi kadencijos pabaigos iš pareigų pasitraukė ketverius metus Vilniaus mažajam teatrui vadovavusi Greta Cholina. Nuo to laiko teatrui laikinai vadovauja Daiva Baltūsytė - Len.

Reikalaujama, kad pretendentai turėtų aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą ir ne mažesnę kaip vienerių metų vadovaujamojo darbo patirtį.

Konkurso sąlygose taip pat nurodyta, kad dalyviai privalo turėti įgūdžių strateginio planavimo, kultūros politikos įgyvendinimo, išteklių ir personalo valdymo srityse, mokėti organizuoti ir planuoti teatro darbą, mokėti vertinti, analizuoti kūrybinės veiklos programas-projektus, žinoti kūrybinės ir meninės veiklos taikomuosius tyrimus ir gebėti pritaikyti juos prognozuojant kultūros bei meno rinkos raidos perspektyvas. Jie turi mokėti vertinti esamą kultūros ir meno aplinką, žinoti pagrindines etikos normas, sklandžiai dėstyti mintis raštu ir žodžiu, mokėti bent vieną iš oficialių Europos Sąjungos kalbų - anglų, prancūzų ar vokiečių.

Pretendentai turi parengti Valstybinio Vilniaus mažojo teatro penkerių metų perspektyvinę kūrybinės veiklos programą.

Dokumentus norintieji gali teikti iki rugsėjo 18 dienos.

Su konkursą laimėjusiu asmeniu sudaroma terminuota darbo sutartis penkeriems metams.

Vilniaus mažasis teatras įkurtas 1990 metais. 1997 metais jam suteiktas valstybinio teatro statusas. 1999 metais už nuopelnus Vilniaus miestui jis apdovanotas garbingu sostinės savivaldybės apdovanojimu - šv. Kristoforo statulėle. Ilgą laiką jam vadovavo režisierius Rimas Tuminas, šiuo metu dirbantis Maskvos J.Vachtangovo teatre. Jis taip pat oficialiai eina Vilniaus mažojo teatro meno vadovo pareigas.

Prisipažinusius buvusius slaptus sovietų saugumo bendradarbius rusai bandė susigrąžinti į įtakos zoną, sako Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas Artūras Paulauskas.

Jo teigimu, pagal Valstybės saugumo departamento darbuotojų liudijimus, su buvusiais KGB bendradarbiais bandyta susisiekti.

„Liustracijos įstatyme yra pasakyta, kad yra pareiga ginti juos nuo šantažo, verbavimo ir kitokios įtakos. VSD darbuotojai taip pat tikina, kad ne kartą buvo bandoma juos (prisipažinusius buvusius KGB bendradarbius) „atverbuoti“, įtaką daryti“, - antradienį BNS sakė A.Paulauskas.

Pasak jo, labiausiai tikėtina, jog veikė Rusijos saugumas.

„Be abejo, turbūt nevažiuos kokie vokiečiai, kadangi Baltarusijos ir Rusijos žvalgybos veikia sutartinai ir suderintai, tai iš šių valstybių galėjo kreiptis. Bet aš manau, kad Rusijoje tie archyvai (buvusių slaptų KGB bendradarbių Lietuvoje), ir daugiau niekam jie nedalina“, - kalbėjo komiteto vadovas.

Jis teigė, kad tokių atvejų buvo fiksuota „ne vienas ir ne du“. „Žmogus kreipiasi į VSD ir pasako, kad toks kontaktas įvyko, ir jų (VSD) reikalas, kaip spręsti. Bet kad jis buvo veikiamas ir pranešė, tai faktas“, - apie bandymus susigrąžinti buvusius slaptus agentus sakė A.Paulauskas.

Valdantiesiems svarstant, kaip elgtis su prisipažinusių buvusių slaptų KGB bendradarbių bylomis, A.Paulauskas primena, kad jiems buvo duotas pažadas užtikrinti duomenų slaptumą. Anot jo, paviešinus pavardes šia informacija galėtų pasinaudoti Rusijos tarnybos, žinodamos, kurie asmenys neprisipažino.

Valdančiosios koalicijos politinė taryba prieš porą savaičių svarstė galimybę paviešinti asmenis, kurie prisipažino slapta bendradarbiavę su sovietų saugumu. Tuomet esą pritarta, kad tokių žmonių pavardės gali būti paskelbtos. Tačiau vėliau valdantieji nusprendė klausimą persvarstyti, sužinoję, kad prisipažinusiems buvo garantuotas slaptumas.

1990 metais Aukščiausioji Taryba buvo priėmusi nutarimą, kviečiantį „kiekvieną asmenį – buvusį TSRS valstybės saugumo komiteto informuojantį bendradarbį iki š.m. kovo 31 dienos apsispręsti ir nebeteikti pagalbos TSRS valstybės saugumo komiteto organams“. Tuo pačiu užtikrinta, „jog nė vienas asmuo, nepadaręs sunkių nusikaltimų prieš Lietuvos gyventojus ir atsisakęs palaikyti tolesnius ryšius su TSRS VSK, taip pat jų šeimos bei artimieji nepatirs nei moralinių, nei teisinių, nei jokių kitokių Respublikos valdžios persekiojimų. Slaptų informatorių sąrašuose esančios jų pavardės niekada nebus oficialiai skelbiamos ar patvirtinamos, jeigu viešumon iškiltų kokiu kitu būdu.“

2000 metais įsigaliojo ir vadinamasis Liustracijos įstatymas, kuris buvusiems KGB ir kitų sovietinių spectarnybų darbuotojams bei slaptiems bendradarbiams leido prisipažinti ir registruotis specialioje komisijoje. Tai padariusiesiems garantuota apsauga, numatyta, kad prisipažinimo faktas bei prisipažinusio asmens pateikti duomenys yra valstybės paslaptį sudaranti informacija, kuri įslaptinama, naudojama ir išslaptinama įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau Valstybės tarnybos ir paslapčių įstatymas nustato paslapties saugojimo trukmę.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovo A.Paulausko teigimu, slaptumo žyma prisipažinusiųjų byloms baigia galioti šiemet, ir Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija turės spręsti, ar slaptumo žymą pratęsti.

Paskelbus savanoriško prisipažinimo terminą, Liustracijos komisijai apie bendradarbiavimą su slaptosiomis SSRS tarnybomis prisipažino 1589 asmenys. Remiantis išlikusia KGB dokumentine medžiaga daroma prielaida, kad 1940-1991 metais su LTSR KGB slapta bendradarbiavo apie 118 tūkst. asmenų.

Neseniai ilgametis Kazachstano lyderis Nursultanas Nazarbajevas pareiškė, esą jam būtina pasitikrinti populiarumą. Nieko nelaukdamas jis paskelbė pirmalaikius šalies vadovo rinkimus. Ir, žinoma, juos laimėjo.

Rekordinis palaikymas

Nieko nauja. Dar prieš paskelbiant šios Azijos šalies savarankiškumą nuo SSRS aukščiausiame šalies valdžios poste įsitvirtinęs N.Nazarbajevas įtikinama persvara nugalėjo savo varžovus. Taigi jis šaliai vadovaus dar mažiausiai penkerius metus. Vadinasi, šios kadencijos pabaigoje sukaks lygiai 30 metų, kai Kazachstanas yra valdomas to paties žmogaus – N.Nazarbajevo.

Vadovauti didžiausiai Vidurio Azijos šaliai N.Nazarbajevas pradėjo 1989 m. Tuomet jis tapo vietos Komunistų partijos vadovu, o po SSRS žlugimo, 1990 m., buvo išrinktas pirmuoju šalies prezidentu. Tiesa, jis nebuvo iš tų, kurie pernelyg džiūgavo dėl SSRS žlugimo. Priešingai, nors pertvarkos metais jis ir dirbo iš vien su komunistais reformatoriais, tokiais kaip buvęs pirmasis Rusijos vadovas Borisas Jelcinas ar paskutiniuoju SSRS prezidentu vadinamas Michailas Gorbačiovas, bandžiusiais reformuoti sąjungą bei besipriešinusiais konservatyviems komunistų sluoksniams, vėliau N.Nazarbajevas gailėjosi SSRS, tad visais įmanomais būdais stengėsi palaikyti bene visas buvusios SSRS erdvės reintegracijos iniciatyvas.

Šiuo metu Kazachstanas drauge su Rusija ir Baltarusija sudaro Eurazijos sąjungą, yra kolektyvinių posovietinės erdvės gynybos struktūrų narys, be to, ko gero, artimiausias Rusijos sąjungininkas regione.

Ekonominiai sunkumai

Maskvos ir Astanos interesai sutampa, tačiau lazda turi du galus. Vakarų šalių paskelbtos sankcijos Rusijai smogė ir Kazachstano ekonomikai. Pastaruoju metu ji kaip reikiant susitraukė. Tiesa, prie to dar prisidėjo ir naftos kainų sumažėjimas, o Kazachstanas – vienas iš didžiausių juodojo aukso eksportuotojų pasaulyje.

Ekonomikos problemas lėmė ir stojanti Kinijos ekonomika. Ši Azijos milžinė – taip pat viena iš svarbiausių Kazachstano prekybos partnerių.

N.Nazarbajevas pažadėjo, kad ekonomika – šios jo kadencijos prioritetas. Regis, jo žodžiais kazachai tiki. Nors tarptautiniai rinkimų stebėtojai teigė, kad rinktis nelabai buvo iš ko.

"Dabartinis valstybės vadovas ir jo partija dominuoja politikoje, todėl šalyje trūksta patikimos opozicijos, – konstatavo Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro rinkimų stebėjimo misijos vadovė Cornelia Jonker. – Rinkėjams nebuvo pasiūlytas realus pasirinkimas tarp politinių alternatyvų. Būta rimtų saviraiškos laisvės, taip pat žiniasklaidos suvaržymų."

Opozicija, kuri Kazachstane – silpna, nors, tiksliau sakant, net neegzistuoja, savo kandidato, kuris mestų iššūkį tautos tėvu vadinamam N.Nazarbajevui, net neiškėlė. Tad ilgametis šalies lyderis rinkimuose rungėsi su dviem provyriausybiniais politikais, kuriuos be vargo įveikė. Nieko nuostabaus, kad ir šie rinkimai tarptautinių stebėtojų nebuvo įvertinti kaip sąžiningi ar laisvi. Tokių nebuvo per visą Kazachstano rinkimų istoriją.

Tautos tėvas

N.Nazarbajevui, pagal 2007 m. pakoreguotą Kazachstano konstituciją bei 2010 m. suteiktą tautos lyderio statusą, kaip pirmajam šalies vadovui suteiktos teisės šalies prezidento pareigas užimti neribotą laiką. Taigi pastaroji kadencija – jau penktoji. Tiesa, daugelis mano, kad ji gali būti ir paskutinė. Jau prieš šiuos rinkimus sklido kalbos, kad tautos tėvas ketina rinkimuose stumti į aukščiausią šalies postą savo galimą įpėdinį.

Kol kas įpėdinis nebus įvardytas, tikriausiai N.Nazarbajevas nesunkiai sugebės surinkti absoliučią daugumą balsų rinkimuose.

Šį kartą parama jam – neįtikėtina. Už N.Nazarbajevą balsavo 97 proc. šalies rinkėjų. Turgunas Syzdykovas, atstovaujantis Kazachstano komunistų liaudies partijai ir dalyvavęs kampanijoje prieš globalizaciją bei rengiantis protestus prieš Holivudą, mėsainius ir kompiuterinius žaidimus, tesurinko vos 1,6 proc., o Abelgazis Kusainovas, trečiasis kandidatas, valdančiosios "Nur Otan" partijos narys, užėmęs kelis svarbius vyriausybės postus ir šiuo metu vadovaujantis Nacionalinei prekybos profsąjungų federacijai, – vos 0,7 proc.

Būtent tokius duomenis patvirtino vyriausioji Kazachstano rinkimų komisija. Pasak jos vadovo Kuandyko Turgankulovo, į rinkimus savo valią išreikšti atėjo 95,22 proc. rinkėjų. Panašiai tiek balsų N.Nazarbajevas surinko 2011 m., kai ketvirtą kartą tapo šalies vadovu.

Žinoma, tokie skaičiai vargu ar atspindi tikrąją padėtį. Net išsivysčiusios demokratijos šalyse į rinkimus sunkiai susirenka daugiau kaip 60 proc. rinkėjų, o 95 proc. aktyvumas stebina.

Kaip ir 97 proc. palaikymas N.Nazarbajevui, kuris, nors ir gerbiamas Kazachstane, bet sensta ir jam suvaldyti situaciją valstybėje tampa vis sunkiau, ypač turint galvoje tarptautinius iššūkius, tokius kaip svarbiausios sąjungininkės Rusijos ir Vakarų santykių problemos, Vidurio Rytų chaosas bei didėjanti ekstremizmo grėsmė ir tarptautinės naftos kainos, nuo kurių smarkiai priklauso Kazachstano gerovė.

Gerovė ir stabilumas

Nepaisant problemų tiek šalies viduje, tiek tarptautiniuose santykiuose, kurios vienaip ar kitaip liečia ir didžiausią Vidurio Azijos šalį, niekas prieš šiuos rinkimus neabejojo, kad juos vėl laimės N.Nazarbajevas.

Dosymas Saptajevas, iš didžiausio šalies Almatos miesto, kuriame yra įsikūrusi mokslinių tyrimų organizacija, pažymėjo, kad šių rinkimų nereikėtų laikyti rinkimais: "Tai ne rinkimai, tai perrinkimas. Šio įvykio svarba nėra didesnė už faktą, kad tai gali būti paskutinis N.Nazarbajevo kartas." Aleksejus Malašenka, Maskvos Karnegio centro analitikas, pastebėjo: "Jeigu ir yra koks nors įpėdinio planas, jo, akivaizdu, niekas nežino, galbūt tik pats N.Nazarbajevas."

Tiek apklausos prieš šiuos rinkimus, tiek gyventojų komentarai tarsi rodo, kad N.Nazarbajevu Kazachstano gyventojai kol kas dar pasitiki. Pasak apklausų, net 91 proc. kazachų pasisakė už dabartinį šalies vadovą. Rinkimų teisę šioje šalyje turi maždaug 9,5 mln. žmonių.

63 metų buvusi buhalterė Tamara sakė, kad balsavo už ilgametį šalies vadovą. "Be jokių problemų gaunu pensiją, jos man pakanka išgyventi, – džiaugėsi moteris. – Pažiūri televiziją, ypač apie krizę Ukrainoje, atrodo, kad pasaulis ruošiasi karui. N.Nazarbajevas yra politikas, kuris visuomet yra stabilumo pusėje."

"Balsavau už N.Nazarbajevą, – pažymėjo ir pensininkas Valerijus Černoknižnis. – Aš juo pasitikiu. Kiek jam leidžia sveikata, tegul valdo. Svarbiausia, kad mes čia, Kazachstane, gyvename taikiai ir vyrauja stabilumas."

Taigi kol kas kalbos apie galimą įpėdinystę Kazachstane – ankstokos. N.Nazarbajevas teigė, kad visų pirma reikia išspręsti problemas šalies viduje. Nors niekada nėra užsiminęs apie savo įpėdinį, šių metų kovo mėnesį per vieną susitikimą su piliečiais jis buvo išreiškęs nenorą dalyvauti šiuose rinkimuose. Tiesa, jau kitą savaitę vis dėlto paskelbė, kad balotiruosis.

Įtikti neketina

Po rinkimų N.Nazarbajevas pareiškė, kad "Kazachstanas pademonstravo aukštą politinę kultūrą ir demokratiją". Atsakydamas į kritiką, kuri kilo dėl rezultatų, šiek tiek primenančių SSRS laikus, N.Nazarbajevas ironizavo: "Tenka atsiprašyti, kad didelės demokratijos šalims šie skaičiai veikiausiai nėra priimtini. Tačiau nieko negaliu padaryti. Jeigu kiščiausi, juk būčiau pavadintas nedemokratišku."

N.Nazarbajevas ne kartą yra sakęs, kad demokratija jo šalyje bus kontroliuojama. Pasak jo, tik taip galima išlaikyti stabilumą šioje milžiniškoje šalyje, besiribojančioje su Rusija ir Kinija.

Režimo kritikai pažymi, kad N.Nazarbajevo noras kontroliuoti politinę virtuvę trukdo atsirasti vaisingoms alternatyvoms. Iš esmės, Kazachstane nėra nei rimtų opozicinių partijų, nei gebančių konsoliduoti opoziciją politinių lyderių, kurie arba buvo įkalinti, arba turėjo palikti šalį.

Įpėdinis iš šeimos?

N.Nazarbajevas yra iškėlęs tikslą ne tik sureguliuoti dabartinę situaciją šalies ekonomikoje, bet ir pasiekti, kad 2050 m. Kazachstanas taptų vienu iš 30 galingiausių ekonomiškai pasaulio šalių.

Tikėtina, kad tam, anot analitikų, gali tekti pakeisti šiuo metu esančią absoliučiai prezidentinę šalies politinę santvarką į kiek lankstesnę, pavyzdžiui, pusiau prezidentinę. Šalies prezidentas dalytųsi valdžia su parlamentu, kuris būtų ne marionetinis kaip dabar, o įtakingas. Be to, būtų suformuotas stiprus ministrų kabinetas.

Tiesa, kaip ši reforma, o ir Kazachstanas po N.Nazarbajevo atrodys, sunku pasakyti. Šalis iš esmės dar nebaigė pereinamojo laikotarpio po SSRS žlugimo. Taigi galimi bent trys scenarijai: arba atsiras naujas tautos tėvas, tiksliau, įpėdinis, arba susiformuos demokratinė (ar artima jai) santvarka su normaliu valdžios pasiskirstymu, arba šalį gali ištikti chaosas, nes skirtingos elito grupės nesugebės tinkamai pasidalyti valdžios.

Rusijoje 1999 m. buvęs šalies vadovas B.Jelcinas savo įpėdiniu pasirinko Vladimirą Putiną. Yra versija, kad N.Nazarbajevas gali pasirinkti įpėdiniu savo giminaitį, kaip tai padarė buvęs Azerbaidžano lyderis Hejdaras Alijevas, paskelbęs savo įpėdiniu sūnų Ilhamą Alijevą. Šis iš pradžių vadovavo šalies valdančiajai partijai, o vėliau tapo valstybės vadovu.

Ekspertai mano, kad šis scenarijus – sunkiai tikėtinas, nes vienas iš anksčiau labai rimtai vertintų kandidatų užimti N.Nazarbajevo vietą, jo buvęs žentas Rakhatas Alijevas rastas pasikoręs viename Austrijos kalėjime. Būtent į šią šalį jis pabėgo susipykęs su įtakingu uošviu ir išsiskyręs su jo dukterimi. Kitų potencialių N.Nazarbajevo giminių, kurie galėtų perimti šalies vadeles, ekspertai nemato.

Įvairūs scenarijai

Kitas scenarijus – "spalvotoji revoliucija", būdinga buvusios SSRS erdvės šalims. Būtent šios "revoliucijos", palaikomos Vakarų, sukėlė valdžios permainas Ukrainoje, Gruzijoje ir Kirgizijoje.

Apie šį scenarijų analitikai kalba atsargiai. Pasak jų, problema, kad skirtingai nei minėtose šalyse, Kazachstane neegzistuoja apskritai jokios alternatyvios politinės jėgos, galinčios inicijuoti perversmą ir kurias vakariečiai galėtų esant reikalui paremti.

Yra ir tokių analitikų, kurie mano, kad N.Nazarbajevo įpėdinis gali iškilti iš įtakingo Kazachstano verslo elito. Jo nariai susikrovė pasakiškus turtus, pardavinėdami naftą ir gamtines dujas. Skaičiuojama, kad šios Vidurio Azijos šalies naftos atsargos, pasak skaičiavimų, tebėra vienos iš didžiausių pasaulyje – 30 mlrd. barelių. O dujų – 85 mlrd. kub. m.

"Kazachstane gerokai daugiau įvairių įtakingų ir galinčių ateiti į valdžią jėgų negu bet kurioje kitoje Vidurio Azijos šalyje. Valstybėje – stiprūs verslo ir politinis elitai, jie konkuruoja tarpusavyje, tiesa, bent kol kas apie šalies vadovo postą jų nariai nekalba", – teigė ekspertas D.Saptajevas.

Jis pridūrė, kad po N.Nazarbajevo, kuris šiuo metu išlaiko galių pusiausvyrą tarp minėtų grupių, kova dėl aukščiausių šalies valdžios postų gali būti nuožmi. Būtent taip nutiko Ukrainoje, iš valdžios pasitraukus ilgamečiam šios šalies lyderiui Leonidui Kučmai. Nors jis sugebėjo suderinti skirtingų frakcijų interesus, po jo Ukrainoje įsivyravo kova dėl įtakos ir šalis paskendo rietenose.

Pasak A.Malašenkos, vienas iš galimų kandidatų pakeisti N.Nazarbajevą yra buvęs Kazachstano premjeras Karimas Masimovas.
Jis šalies vyriausybei vadovavo nuo 2007 iki 2012 m. Pasak analitiko, jis garsėja kaip patyręs ir intelektualus politikas, todėl jam patikėtos atsakingos pareigos įgyvendinant reformų planus šalyje. Teigiama, kad K.Masimovas kalba net keliomis kalbomis: kazachų, rusų, uigurų, mandarinų, arabų ir anglų. Jis, pasak A.Malašenkos, gali būti pakankamai geru pusiausvyros išlaikymo garantu, o tai leistų Kazachstano ekonomikai vystytis ir modernizuotis.

Kazachstanas: svarbiausi faktai

• Istorija: XIX a. pradžioje Kazachstanas tapo Rusijos imperijos integralia dalimi. Nuo 1936 m. Kazachstanas įgijo sąjunginės respublikos statusą. 1956 m. dalis teritorijų buvo prijungtos prie Rusijos ir Uzbekistano sovietinių respublikų. Nuo 1965 m. Kazachstano SSR vadovavo Dinmuchamedas Kunajevas, o nuo 1989 m. – N.Nazarbajevas. Nuo SSRS Kazachstanas atsiskyrė 1991 m. gruodį. Tiesa, N.Nazarbajevas ragino išsaugoti SSRS, todėl šalies savarankiškumas nuo SSRS buvo paskelbtas praėjus aštuonioms dienoms po to, kai Rusija, Baltarusija ir Ukraina pasirašė Belovežo susitarimą ir likvidavo SSRS. 1992 m. atlikta apklausa parodė, kad 62 proc. Kazachstano gyventojų mano, jog SSRS žlugimas buvo didelė nesėkmė.

• Geografija: Kazachstanas – didžiausia Vidurio Azijos šalis. Jis yra pačiame Eurazijos viduryje ir tęsiasi nuo Volgos lygumos vakaruose iki Altajaus kalnyno rytuose, taip pat nuo Vakarų Sibiro lygumos šiaurėje iki Tian Šanio kalnyno pietuose. Tai yra didžiausia pasaulyje valstybė, kuri neturi priėjimo prie atviros jūros. Tiesa, Kazachstanas turi išėjimą į Kaspijos jūrą – didžiausią pasaulio ežerą. Taip pat jo teritorijoje yra kiti dideli ežerai: Aralo jūra (nunykęs), Balchašas, Alakolis, Tengizas, Zaisanas ir kt. Didžiąją dalį šalies ploto užima bekraščiai pievų plotai – Kazachstano stepė.

• Politika: Kazachstanas – prezidentinė respublika, vadovaujama visuotiniuose rinkimuose penkeriems metams renkamo prezidento. Šias pareigas nuo 1990 m. eina N.Nazarbajevas, kuriam, kaip pirmajam Kazachstano prezidentui, pagal Konstitucijoje padarytą išimtį netaikomas kadencijų skaičiaus apribojimas. Prezidento rankose sutelkta gana didelė galia, jis skiria ministrą pirmininką, gali vetuoti priimtus įstatymus. Vykdomoji valdžia priklauso vyriausybei, kuriai vadovauja ministras pirmininkas. Įstatymų leidžiamosios valdžios organas yra dviejų rūmų parlamentas. Žemieji rūmai turi 77 narius, aukštieji – 47. Kadencija trunka atitinkamai penkerius ir šešerius metus.

• Ekonomika: Kazachstanas turi didžiulius akmens anglių ir geležies rūdos išteklius, taip pat didžiausią pasaulyje chromo kasyklą. 2002 m. buvo išgauta 360 mln. barelių naftos iš viso už 7 mlrd. eurų. Taip pat valstybės gelmėse yra aukso, vario, cinko, švino, geležies rūdos, mangano, chromo ir urano. Kasyba yra pagrindinė Kazachijos ūkio šaka. Nuo 1999 m. bendrasis vidaus produktas kasmet augo apie 9,3 proc. Šalies ekonominį augimą iš esmės lėmė naftos ir dujų eksporto apimties didėjimas bei aukštos pasaulinės naftos kainos. Pagrindinės eksporto kryptys yra Rusija, Italija, Prancūzija, Šveicarija, Kinija, Nyderlandai. Importo – Rusija, Kinija, JAV, Ukraina, Vokietija.

Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris (Žanas Kliodas Junkeris) ketvirtadienį griežtai pareikalavo, kad Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas paneigtų savo išsakytą prielaidą, kad šalyje vėl gali būti pradėta vykdyti mirties bausmė.

Paprašytas pakomentuoti anksčiau šią savaitę V.Orbano išsakytą mintį, kad mirties bausmės sugrąžinimas turėtų būti įtrauktas į Vengrijos politinę darbotvarkę, J.-C.Junckeris pažymėjo, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija „draudžia mirties bausmę“.

„Ponas Orbanas turi nedelsdamas paaiškinti, kad tai nėra jo intencija. Jei tai būtų jo intencija, būtų kova“, - pabrėžė jis žurnalistams.

V.Orbanas antradienį paragino pradėti diskutuoti apie galimybę sugrąžinti šalyje mirties bausmę, nes, pasak jo, dabartinės bausmės yra per švelnios.

Šis premjero siūlymas iš karto sulaukė griežtos reakcijos po virtinės jo kivirčų su ES dėl savo griežtos pozicijos žmogaus teisių ir pilietinės visuomenės normų, kurios yra svarbiausios Bendrijos vertybės, atžvilgiu.

Vienas ES šaltinis antradienį sakė, kad jei V.Orbano iniciatyva Vengrijoje būtų sugrąžinta mirties bausmė, Bendrija galėtų „suspenduoti kai kurias Vengrijos teises, pavyzdžiui, teisę balsuoti Europos Vadovų Taryboje“.

„Visi dabar (dėl to) susitelkę prieš Orbaną, todėl tai nenutiks“, - sakė šaltinis, pageidavęs likti neįvardytas.

V.Orbanas paragino pradėti diskusijas apie galimybę sugrąžinti mirties bausmę po praėjusią savaitę atgarsio sulaukusio jo pasisakymo, esą Bendrijos pozicija dėl imigracijos yra „kvaila“. Tai jis pareiškė po Viduržemio jūroje įvykusios migrantų laivo katastrofos, pareikalavusios šimtų gyvybių.

Dešiniųjų pažiūrų V.Orbano, kuris prie vyriausybės vairo stovi jau penkerius metus, populiarumas pastaruoju metu mažėja, stiprėjant ultradešiniosios partijos „Jobbik“, kuri pasisako už mirties bausmės sugrąžinimą ir yra griežtai nusistačiusi prieš imigrantus, pozicijoms.

Vengrija mirties bausmę panaikino 1990 metais ir pagal ES, kurios nare šalis tapo 2004-aisiais, protokolus negali jos sugrąžinti.

Rusija antradienį pareiškė, kad stabdo savo dalyvavimą grupėje, vykdžiusioje konsultacijas dėl įprastinių pajėgų Europoje, o šis žingsnis byloja apie tebedidėjančią įtampą tarp Maskvos ir Vakarų šalių.

Rusija dar 2007 metais pareiškė stabdanti savo dalyvavimą Įprastinių ginkluotųjų pajėgų Europoje sutartyje (Treaty on Conventional Forces in Europe, CFE). Tačiau Maskva toliau dalyvavo konsultacinėje grupėje, susijusioje su ta 1990 metais pasirašyta sutartimi.

Maskva tebėra sutarties, reguliuojančios įprastinės ginkluotės, tokios kaip tankai, lėktuvai ir artilerija, signatarė. Šis dokumentas laikomas vienu svarbiausiu saugumo elementų Europoje, sukurtų po Šaltojo karo.

„Rusijos Federacija nusprendė sustabdyti savo dalyvavimą Jungtinės konsultacinės grupės susitikimuose nuo 2015 metų kovo 11 dienos“, – Rusijos užsienio reikalų ministerija citavo aukšto rango diplomatą Antoną Mazurą.

„Taigi, dalyvavimo CFE sutartyje įšaldymas, paskelbtas Rusijos 2007 metais, tapo visišku“, – URM citavo A.Mazurą, kuris vadovauja Rusijos delegacijai Vienos derybose dėl karinio saugumo ir ginklų kontrolės.

Vienoje įsikūrusi Jungtinė konsultacinė grupė sprendžia klausimus, susijusius su CFE sutarties laikymusi.

A.Mazuras sakė, kad Rusijai toliau dalyvauti toje struktūroje per brangu ir nebėra prasmės, nes Vakarų šalys naudojosi konsultacine grupe, spausdamos Maskvą atnaujinti dalyvavimą CFE sutartyje.

Kita vertus, Maskva pridūrė liekanti atvira „tolesniam dialogui dėl įprastinės ginkluotės Europoje, jeigu – arba kuomet – mūsų partneriai bus pasiruošę“.

Pranešime nurodoma, kad nuo šiol konsultacinėje grupėje Rusijai atstovaus Baltarusija.

Ukrainoje praeitais metais pasidėjus separatizmo krizei, santykiai tarp Rusijos ir Vakarų šalių pablogėjo labiausiai nuo Šaltojo karo pabaigos.

„Tai tiesiog dar vienas būdas trenkti antausį Vakarams“, – Maskvos žingsnį komentavo Londone leidžiamo savaitraščio „IHS Jane's Defence Weekly“ redaktorius Peteris Felsteadas (Piteris Felstedas).

„Ta sutartis sako, kad leidžiama laikyti ribotą kiekį tam tikros (karinės) technikos tam tikruose regionuose, o tai užkirto kelią destabilizuojantiems veiksniams, tokiems kaip ginkluotės sutelkimas prie sienų“, – jis aiškino naujienų agentūrai AFP.

NATO nusivylusi 

NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas trečiadienį pareiškė esą „nusivylęs“ Rusijos sprendimu stabdyti dalyvavimą Įprastinių ginkluotųjų pajėgų Europoje sutartyje (Treaty on Conventional Forces in Europe, CFE), nes ginklavimosi kontrolė tebėra svarbus dalykas visoms šalims.

„Mus nuvylė Rusijos sprendimas stabdyti savo dalyvavimą bendroje konsultacijų dėl įprastinių pajėgų Europoje grupėje“, – sakė J.Stoltenbergas per spaudos konferenciją NATO būstinėje Monso mieste Belgijoje.

„Mes paremsime visas pastangas ginklavimuisi kontroliuoti ir manome, kad ši sutartis yra svarbi..., mes manome, kad konsultuotis dėl ginklavimosi kontrolės yra svarbu“, – pridūrė NATO vadovas.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dar 2007 metais sustabdė Rusijos dalyvavimą CFE, pareiškęs, kad JAV pažeidė šios sutarties sąlygas. Tačiau Maskva tada dar nutarė likti konsultacinėje grupėje, susijusioje su 1990 metais pasirašyta CFE sutartimi.

O šį antradienį Rusija paskelbė nebedalyvausianti ir konsultacinės grupės darbe Vienoje.

Vienoje įsikūrusi Jungtinė konsultacinė grupė sprendžia klausimus, susijusius su CFE sutarties laikymusi. Šaltajam karui pasibaigus pasirašytoje sutartyje nurodytos Europoje dislokuojamų ginkluotųjų pajėgų ir karinės technikos ribos, kurių privalėjo laikytis ir NATO, ir tuometinio Rusijos vadovaujamo Varšuvos pakto šalys.

Maskva tebėra sutarties, reguliuojančios įprastinės ginkluotės, tokios kaip tankai, lėktuvai ir artilerija, signatarė. Šis dokumentas laikomas vienu svarbiausiu saugumo elementų Europoje, sukurtų po Šaltojo karo.

Beje, Rusija trečiadienį pareiškė esanti pasirengusi dalyvauti naujos sutarties aptarime, bet kol kas nepateikta konkrečių pasiūlymų svarstymui ir NATO regis, nepasirengusi tokioms deryboms.

„Mes pasirengę svarstyti galimybę ir vesti atitinkamas derybas dėl naujos sutarties, kuri atitiktų naujas realijas, nebūtų labai brangi, būtų kruopščiai apgalvota, pasverta ir, žinoma, būtų atsižvelgta į Rusijos interesus“, – sakė Rusijos URM ginklavimosi kontrolės departamento direktorius Michailas Uljanovas.

Branduolinius ginklus – į Krymą

Rusija turi teisę dislokuoti branduolinius ginklus Kryme, kurį Maskva aneksavo praeitais metais, trečiadienį pareiškė vienas Užsienio reikalų ministerijos pareigūnas, pridūręs, kad jam kol kas nežinoma, ar planuojamas toks žingsnis nuo Ukrainos atplėštoje teritorijoje.

„Nežinau, ar ten dabar esama branduolinių ginklų. Nežinau apie jokius planus, bet iš principo Rusija gali tai padaryti“, – naujienų agentūra „Interfax“ citavo URM ginkluotės kontrolės departamento vadovą Michailą Uljanovską.

Lietuvos išsivadavimas iš Sovietų Sąjungos prieš ketvirtį amžiaus pradėjo naują Europos ir Vakarų pasaulio erą, trečiadienį sakė Islandijos prezidentas Olafuras Ragnaras Grimssonas, dalyvaudamas nepriklausomybės atkūrimo 25-mečio minėjime.

„Dviejų pasaulinių karų ir totalitarinių režimų amžiui einant į pabaigą, Lietuvos ir Baltijos tautų istorija paskutiniame amžiaus dešimtmetyje tapo demokratinės revoliucijos žiburiu ir forumu, kuriame kultūros ir prisiminimo apie ankstesnius laikus subrandinti nacionaliniai judėjimai pradėjo naują Europos ir Vakarų pasaulio erą“, - Lietuvos Seime trečiadienį sakė Islandijos vadovas.

Anot jo, ši istorinė kova visada gyvuos žmonių atmintyje „kaip įrodymas, kad jokia imperija nėra tokia stipri, kad palaužtų žmonių valią, ir kad demokratijos ir laisvės vizija galų gale triumfuos“.

Svečias kalboje prisiminė, kaip islandai šiltai sutiko į parlamentą atvykusį tuometinį valstybės vadovą Vytautą Landsbergį, ir šios nuotaikos paskatino 1991 metų vasarį Islandiją pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, o vėliau tvirtai paremtiė siekį prisijungti prie NATO.

O.R.Grimssono teigimu, Lietuvai 2004 metais tapus Europos Sąjungos ir NATO nare išsipildė prieš 25 metus V.Landsbergio per kalbą Islandijoje išsakytas lūkestis, kad mažosios tautos susiburs į aljansą, siekdamos atremti didžiųjų galių dominavimą.

„Islandijos priimti sprendimai ir sėkminga Lietuvos bei kitų Baltijos valstybių raida, jūsų kelias nuo nepriklausomybės paskelbimo iki visavertės partnerystės NATO ir ES, visa tai rodo, kaip mažosios pasaulio tautos gali paveikti savo bendrą ateitį, rodyti kelią kitiems persitvarkymo link ir siekti demokratijos, laisvės, klestėjimo ir gerovės visiems“, - kalbėjo Islandijos vadovas.

„Šiandien noriu patvirtinti jums apie mūsų šalių draugystę ir perduoti jums nuo Uslandijos žmonių solidarumo žinią, užtikrinančią, kad mūsų aljansas amžinai liks įsišaknijęs tuose istoriniuose laikuose, kai nepriklausomybės troškimas suvedė mūsų tautas drauge“, - pridūrė prezidentas.

Islandijos Altingas Lietuvos nepriklausomybę pirmasis pasaulyje pripažino 1991 metų vasario 11 dieną. Daugelis kitų valstybių šiuo žingsniu pasekė po to, kai rugpjūtį žlugo Maskvos pučas, kurio metu komunistai mėgino susigrąžinti valdžią Sovietų Sąjungoje.

Sveikindamas su nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiu, Europos Komisijos pirmininkas Jeanas Claude'as Junckeris (Žanas Klodas Junkeris) Lietuvą trečiadienį pavadino sėkmės pavyzdžiu visoms Europos Sąjungos (ES) Rytų kaimynėms.

Liuksemburgo politikas pabrėžė, kad 1990 metų kovo 11-oji „įėjo į pasaulio istoriją kaip ryžtingas Lietuvos žmonių žingsnis į laisvę ir teisę patiems spręsti savo likimą“.
„Tai buvo laikas, kai buvo atkurta Europos vienybė, o milijonai žmonių išsilaisvino iš tironijos. Tai tikras istorijos stebuklas. Europoje nebėra vietos sienoms ir nelaisvei“, - teigiama J.C.Junckerio sveikinime.

Pasak jo, Lietuvos žmonės per ketvirtį amžiaus pasiekė „svaiginančiai daug - modernizavo ekonomiką, atliko sudėtingas reformas, įsijungė į ES šeimą“.

„Pirmininkaudami Europos Sąjungos Tarybai ir įstodami į  euro zoną, įrodėte savo ryžtą ir pasišventimą pačiame Europos Sąjungos branduolyje. Jūs esate sėkmės pavyzdys visoms mūsų Rytų kaimynėms. Per 25 metus užaugo nauja Lietuvos laisvės karta. Tikiu, kad ji ves Europą į priekį“, - sakė Europos Komisijos vadovas.

Prieš ketvirtį amžiaus Lietuva tapo pirmąja respublika, paskelbusia nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.