Prieš 30 metų, 1991 m. rugpjūtį, komunistų partijos kietosios linijos šalininkų grupė pabandė perimti valdžią iš sovietų lyderio Michailo Gorbačiovo. Užtvindė Maskvą tankais, civiliai stojo prieš. Pasaulis sulaikęs kvapą stebėjo, ar vėl stos Šaltojo karo priešprieša, reformos žlugs.

M. Gorbačiovui atostogaujant Kryme, Borisas Jelcinas, vienos iš penkiolikos Sovietinių Rusijos Respublikų prezidentas, buvo Maskvoje, užlipo ant tanko smerkdamas perversmą ir paragino visuomenę nepaklusti.

„Tas užlipimas ant tanko... Toks buvo B. Jelcino charakteris – ryžtingai ginti savo tiesą, tai, ką laikė teisinga“, – kalbėjo buvęs B. Jelcino patarėjas Genadijus Burbulis.

O perversmininkams to jelciniško ryžto trūko. Kad pučas tuoj žlugs, išdavė pučistų konferencija – jie prakaitavo, mikčiojo, o vieno organizatoriaus Genadijaus Janajevo rankos drebėjo. Kaip pats skelbė, M. Gorbačiovas neva sunkiai serga, todėl jis perima valdymą.

Aplink valdžios pastatus ėmė rinktis žmonės, kilo barikados.

„Tvyrojo entuziazmas, ryžtas ir tvirtas tikėjimas mūsų galutine pergale“, – sakė G. Burbulis.

Perversmo rengėjai nepuolė prieš žmones naudoti jėgos, bet trys žmonės žuvo protestuotojams pastačius autobusų barikadą prieš riedančius tankus.

Dabartinė Rusija yra labai toli nusmukusi atgal, lyginant su tuo, kas buvo prieš 30 metų, politiškai ir dvasiškai.

„Šarvuočiai daužė troleibusus, pro langą kybojo vaikinas. Pribėgau, ištiesiau rankas jo link padėti, ir iš kažkur pasigirdo šūvis. Mane nutvilkė deginantis skausmas“, – pasakojo išgyvenęs sužeistasis Genadijus Veretilnijus.

Pučas žlugo per tris dienas. M. Gorbačiovas iš Krymo grįžo į Maskvą, paskelbė, kad kontroliuoja padėtį. Bet valdžia M. Gorbačiovui jau slydo iš rankų, nes kilo B. Jelcino žvaigždė.

Scanpix nuotr.

Pučas nepavyko, neišgyveno ir komunistų partija. M. Gorbačiovas atsistatydino. Puču pasinaudojo Latvijos ir Estijos vyriausybės, tą rugpjūtį paskelbusios atkuriančios nepriklausomybę.

Po pučo Lietuvą užgriuvo tarptautinio pripažinimo lavina. Iki rugsėjo Lietuvą pripažino beveik visos Europos šalys, įkandin Amerika ir Sovietų Sąjunga, o praėjus vos keturiems mėnesiams po pučo, subyrėjo ir Sovietų Sąjunga.

Bet iš Maskvos glėbio iki šiol išsiveržė ne visos tautos.

„Todėl, kad tos tautos nebuvo pasirengusios progai. O Lietuva pati darė tą progą. Ji žinojo, ko nori. Nei ukrainiečiai, nei gudai nežinojo, ko jie nori“, – sakė Aukščiausiosios tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.

Imperinių ženklų apstu ir dabar, valdant Vladimirui Putinui. Opozicija užgniaužta, kaip ir žiniasklaidos bei rinkimų laisvė.

„Dabartinė Rusija yra labai toli nusmukusi atgal, lyginant su tuo, kas buvo prieš 30 metų, politiškai ir dvasiškai. Dabar visai neseniai V. Putinas apdovanojo pučistų generolą“, – teigė V. Landsbergis.

Jis pareiškė esąs įsitikinęs, kad prisiminimai apie vienybę, parodytą prie barikadų laužų, visuomet liks Latvijos valstybės ir tautos jėgų šaltiniu.

„Šie laužai mūsų vaikams ir anūkams visuomet pasakos apie drąsą ir didvyriškumą, kuriuos parodė mūsų žmonės, plikomis rankomis stoję prieš tankus ir ginkluotus OMON kovotojus“, – pažymima prezidento paskelbtame pranešime.

Latvijos prezidentas pažymėjo, kad tokį pavyzdį parodę žmonės savo vaikams ir jaunimui gali įskiepyti tokias vertybes, kaip nesavanaudiškumas, vienybė, meilė gimtajai žemei ir pasirengimas visuomet saugoti ir ginti savo šalį.

„Šiandien, 1991 metų barikadų gynėjų atminimo dieną, kaip ir kiekvienais metais, prie laužų Katedros aikštėje petys petin stovi tų įvykių dalyviai, o šalia jų – jaunimas, besiklausantis jų pasakojimų apie tas dienas. Šiandien šiuolaikinėje Latvijoje auga nauja karta, kuri turi žinių ir gebėjimų ginti mūsų šalį. Nes Latvija turi ateitį tik tuomet, jeigu ir po dešimties, dvidešimties ar šimto metu čia gyvens ir dirbs žmonės, kurie pačiomis sunkiausiomis akimirkomis stos ginti savo šalį“, – sakė R. Vėjuonis.

„Linkiu, kad visuomet turėtume pakankamai drąsos, nesavanaudiškumo ir vienybės ginti savo šalį ir tautą! Tegu barikadų gynėjų – Latvijos didvyrių – atminimas visuomet lieka gyvas mūsų širdyse“, – savo pareiškime linkėjo Latvijos valstybės vadovas.

Barikadų dieną minimi 1991 metų sausio įvykiai, kai Baltijos šalių sostinių gyventojai prie strategiškai svarbių vietų, kaip antai parlamento ir nacionalinio radijo, pastatė barikadų, kad jas apsaugotų nuo sovietinių karių, norėjusių numalšinti Baltijos šalių nepriklausomybės siekį. Per OMON dalinių atakas Vilnius ir Rygoje tuomet žuvo kelios dešimtys žmonių.

1991 metų barikadų Rygoje statybas organizavo Latvijos liaudies frontas, o jas statė ir prižiūrėjo patriotai iš visų Latvijos regionų. Tai buvo unikalus nesmurtinio protesto pavyzdys.

Anų laikų liudijimas

R.Rezgevičiaus rankose, kaip mokytojai pasakytų, "špargalkė" – pageltusio pradeginto popieriaus skiautė, kurios vienoje pusėje užrašyta – 1991 01 13, 4 būrys. Toliau išvardytos pavardės, pasirašė – vadas R.Rezgevičius.

Lietuvai lemtingomis dienomis ant po ranka pasitaikiusio popieriaus lapo išvardytos savanorių, laisvės gynėjų, tomis dienomis saugojusių savivaldybės pastatą, pavardės.

"Istorinės reikšmės dokumentas. Keista, kad tik po 28 metų jis sugrįžo į mano rankas. Buvau perdavęs jį vienam žmogui, o jis jau kurį laiką miręs. Šį dokumentą man sugrąžino jo našlė. Sąrašą tada sudariau tam, kad visiems šiems žmonėms, kurie tuo metu budėjo savivaldybėje, būtų išduotos pažymos jų darbovietėms, jog tuo metu jie tikrai buvo merijoje", – pasakojo R.Rezgevičius.

Vartydamas šį seną popierių, klaipėdietis tikino jaučiąs anų laikų virpuliuką, kai nežinomybė, laukimas ir nuolatinė įtampa buvo apėmusi visą šalį.

Sąraše išvardyta per 40 pavardžių, tarp jų – dvi moteriškos. Visi šie žmonės įtemptomis 1991-ųjų sausio dienomis pasikeisdami budėjo savivaldybėje.

"Šis kai kam gal ir nieko vertas dokumentas man asmeniškai yra istorijos dalis. Aš pats tuos žmones surinkau. Pamenu, kai viskas prasidėjo, atbėgau į savivaldybę ir pasakiau ten jau buvusiems gynėjams, kad noriu būti su jais. Jie pasiūlė man surinkti dar žmonių. Per dvi paras juos surinkau. Ir jau sausio 12-ąją mes budėjome trečiajame pastato aukšte, apsistatę buteliais su padegamuoju skysčiu. Pirmajame ir antrajame aukšte budėjo skautai ir šauliai", – prisiminė Robertas.

Mirtino ginklo receptas

Kitoje šio savotiško dokumento pusėje matyti dar vienas įrašas: "Muilas, nitroglicerinas, žibalas". Ir nurodytos proporcijos, kiek kokių medžiagų reikia. Sudėties variantų gali būti ir kitokių.

Ne paslaptis – tai vienas populiariausių partizanų, miesto mūšių ir riaušių ginklo – Molotovo kokteilio receptas.

Šio kokteilio paskirtis – padegti taikinį. Padegamųjų butelių gamyba ir pardavinėjimas daugelyje pasaulio šalių uždrausti, tačiau 1991-ųjų sausį strateginiuose Lietuvos miestų objektuose, tarp jų – ir Klaipėdos merijos pastate Liepų gatvėje, šis draudimas negaliojo.

"Ko tik nedarėme. Be šito jau minėto, maišėme ir magnio, salietros, kalio permanganato mišinius. Iš kur gaudavome medžiagų? Net nežinau, bet visko turėjome. O aš pats gaminau sprogmenis mažais kiekiais, išbandydavau, ar sprogsta. Po kelių tokių sprogimų apdegė ir šitas lapelis su gynėjų pavardėmis. Situacija beveik kaip filme. Bet tai buvo ne filmas", – kalbėjo R.Rezgevičius.

"Pilėnų variants"

Anot liudininkų, tomis dienomis savivaldybės pastate buvo tiek Molotovo kokteilių, kad belieka tik stebėtis, kad kažkas netyčia nesprogo. O gynėjai buvo pasirengę viskam.

"Turėjome labai daug ir signalinių raketų, iš uosto gavome. O tai labai galingas ginklas, ypač kai geriau nieko neturi. Turėjome metalinių strypų, prie virvių pritvirtintų kablių, kad jais pargriautume kareivius ir prisitraukę atimtume iš jų ginklus, nes šautuvų neturėjome. Buvome apmąstę, kaip veikti, kad tik kažkaip gautume šautuvą", – pasakojo R.Rezgevičius.

Tomis lemtingomis dienomis buvo apgalvota viskas, net ir tai, kad išėjimo iš pastato nėra. Ir, jeigu scenarijus būtų pasisukęs kitaip, gyviems išlikti šansų buvo itin mažai.

"Mes tada strategavome, ką darysime, kai atvažiuos karinė technika. Turėjome pro langus mėtyti Molotovo kokteilius. O ką daryti paskui? Paskui reikėtų bėgti. O kur? Išėjimo juk nėra, jei kariškiai užimtų pirmą aukštą, mes būtume atkirsti. Tada vienas mūsų žemaitiškai pajuokavo: "Pilėnų variants" (susideginimas – A.D.). Tai sukėlė visų mūsų juoką, nors buvo gana baisu", – pasakojo R.Rezgevičius.

Tuomet gynėjų štabui vadovavęs, vėliau ilgametis Valstybės saugumo departamento Klaipėdos padalinio vadovas Algirdas Grublys neslėpė – savivaldybėje buvo palikti mirtininkai, tik, ačiū Dievui, jų aukos neprireikė.

"Kokia būtinybė tuo metu buvo saugoti savivaldybės pastatą? Jokios. Tai buvo simbolinis momentas. Po daugybės metų pavyko sužinoti, kad sovietų kariškiai privalėjo užimti prokuratūros ir miesto tarybos pirmininko rezidenciją dabartinėje Vilties gatvėje. O merija buvo tik simbolis, kur buvo susirinkę daug jaunų žmonių, šalia degė laužai", – pasakojo tuomet aktyvus sausio įvykių dalyvis, laisvės gynėjas Raimundas Praleika.

Kokia būtinybė tuo metu buvo saugoti savivaldybės pastatą? Jokios. Tai buvo simbolinis momentas.

R.Rezgevičiaus surinktas būrys savivaldybėje budėjo kelias dienas, o kai kilo pavojus, kad gali būti puolamas Girulių TV bokštas, R.Rezgevičių ir jo komandą išsiuntė saugoti šio objekto.

Kas padegė šarvuotį?

Vis dėlto vienas bandymas panaudoti Molotovo kokteilį Klaipėdoje buvo.

Butelis su padegamuoju skysčiu mestas į vieną keturių dabartinėje Atgimimo aikštėje stovėjusių šarvuočių, kurių įgulos saugojo V.Lenino paminklą.

R.Praleika teigė, jog tarp gynėjų provokatorių ar diversantų nebuvo. Vis dėlto šarvuotį kažkas uždegė.

"Iki šiol nežinau, kas tai padarė – mūsiškiai patriotai ar KGB žmonės. Tuometėje Lenino aikštėje stovėjo keturi šarvuočiai, į stovėjusį arčiausiai Dangės kažkas metė Molotovo kokteilį. Kaip tik tuo momentu kartu su Vytautu Šliogeriu (1943–2006) jo "žiguliais" buvome begrįžtą iš Girulių bokšto į savivaldybę ir pamatėme liepsnojantį šarvuotį. Skubiai prilėkėme, tuoj privažiavo ir policijos ekipažas. Ėmėme gesinti ugnį. Šiaip ne taip uždaužėme liepsnas, o šalia stovėjo išsigandę jaunučiai kareiviai ir pertraukinėjo automatų spynas, šoviniai byrėjo ant grindinio. Mes juos raminome, kad tik nešaudytų. Bet iki šiol taip ir nesužinojau, kas padegė tą šarvuotį", – teigė R.Praleika.

Šis incidentas Klaipėdoje nutiko būtent sausio 13-osios dieną ir tik per plauką išvengta baisios provokacijos.

Paskui prie tų šarvuočių buvo pastatytas vienas policijos ekipažas, skirtas tvarkai palaikyti.

Ir, kaip pamena R.Praleika, iš to policijos automobilio radijo pro praviras duris tarybiniams kareiviams prie V.Lenino paminklo transliavo lietuviškas žinias ir kas kaip mokėjo vertė į rusų kalbą.

Nes kareiviai visai nesusigaudė, kas čia vyksta.

Na, o šios sausio 13-osios išvakarėse, klaipėdiečio R.Rezgevičiaus paklausus, kaip mano, ar dabar, jei reikėtų, pavyktų jam surinkti tiek laisvės gynėjų, kaip tada prieš 28-erius metus, jis nedvejodamas atsakė: "Manau, kad surinkčiau."

Būsimo monumento kontūrai

Sklype, kur iškils ir nauja bažnyčia, vykusio renginio dalyviams vakare buvo pristatyti būsimo monumento kontūrai drauge su juose suspindusiomis Lietuvos vėliavos spalvomis. Tai buvo padaryta dangaus erdvėje, pasitelkus šviesos instaliaciją.

Sausio 13 d. aukos buvo jautriai pagerbtos Šv. Mišiose, kurias aukojo arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius. Po Šv. Mišių vakaro dalyvius sušildė Kauno Šv. Jono Pauliaus gimnazijos folkloro ansamblio ,,Gilė" koncertas, o renginio kulminacija tapo renginio dalyvių vieningai sugiedota „Tautiška giesmė". Ji buvo giedama prie 14 uždegtų laužų žuvusiems už Lietuvos laisvę pagerbti. Laužus uždegė renginyje dalyvavę Sausio 13-ąją žuvusiųjų artimieji, kiti garbingi svečiai, parapijiečiai.

Dalijosi prisiminimais

Skambant Laisvės dainoms, plevenant Laisvės liepsnai, susirinkusieji šildėsi tarpusavio artuma, karšta arbata, ragavo Kauno Jono Pauliaus II gimnazijos virėjų su meile išvirtą košę, dalijosi prisiminimais apie agresiją 1991 m. sausį, kalbėjosi apie laisvės kainą.

Šv. Jono Pauliaus II parapijos bendruomenės vardu kunigas klebonas Andrius Alminas padėkojo visiems Sausio 13-osios aukų pagerbimo renginio dalyviams ir svečiams už atvykimą.

Per sovietų agresiją Vilniuje 1991 metų sausio 13-ąją tėvo netekęs Robertas Povilaitis kreipėsi į Lietuvos generalinę prokuratūrą, ragindamas aktyviau tirti tuometinio Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo atsakomybę.

Žinomas psichologas R.Povilaitis prašymą pateikė, prokurorams rengiantis artimiausiu metu teismui perduoti bylą su 69 įtariamaisiais.

„Generalinės prokuratūros prašome peržiūrėti turimus įrodymus ir svarstyti dėl specialaus liudytojo statuso suteikimo M.Gorbačiovui“, - BNS sakė R.Povilaitis.

Pagal Lietuvos įstatymus, specialaus liudytojo statusas suteikiamas asmeniui, jei yra duomenų apie jo galimą nusikaltimą, bet šių duomenų nepakanka asmenį pripažinti įtariamuoju.

Sausio 13-osios byloje Lietuvos prokurorai jau prašė Rusijos apklausti M.Gorbačiovą, bet 2012 metų sausį pranešė, kad Maskva atsisakė tai padaryti.

R.Povilaitis sako, kad „pasigenda žymiai aktyvesnių Generalinės prokuratūros veiksmų bei iniciatyvos, tiriant aukščiausios grandies karo vado - tuomečio SSRS prezidento M.Gorbačiovo - atsakomybės klausimą“.

Jo teigimu, prokuratūra turėtų siekti apklausti visus kitus asmenis, kurie galėtų duoti parodymus dėl M.Gorbačiovo vaidmens.

„Mano žiniomis, iki šiol nebuvo bandyta apklausti tuomečių TSKP CK (Tarybų sąjungos Komunistų partijos Centro komiteto) Politinio biuro narių, ypatingai demokratiškojo sparno atstovų - Vadimo Medvedevo, Anatolijaus Černiajevo“, - pažymėjo jis.

R.Povilaitis teigė, kad per žiniasklaidą viešai nori kreiptis į M.Gorbačiovą kviesdamas „padėti tirti karo nusikaltimus“.

„M.Gorbačiovas savo dalyvavimu apklausoje galėtų padėti išaiškinti karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, todėl aš kaip nukentėjęs asmuo kviečiu jį atvykti į Lietuvą ir duoti parodymus šioje byloje. Ir jis, jeigu yra garbingas ir neturintis ką slėpti žmogus, turėtų pats sutikti atvykti ir dalyvaudamas apklausoje padėti prokuratūrai išsiaiškinti karo nusikaltimų aplinkybes“, - BNS teigė R.Povilaitis.

Kreipimesi prokuratūrai jis taip pat nurodė, jog 2011 metų kovą rusų disidentas Vladimiras Bukovskis kreipėsi į Londono Vestminsterio teismą dėl arešto orderio tuo metu Londone viešėjusiam M.Gorbačiovui. Pasak R.Povilaičio, Lietuvos teisėsaugai būtų naudinga gauti šį kreipimąsi, nes „teismui pateikta argumentacija ir teismo sprendimas gali suteikti papildomos informacijos vykdomame ikiteisminiame tyrime“.

„Matau, kad dėl lėktuvo numušimo virš Ukrainos Jungtinėse Tautose yra bandoma kurti Tarptautinį karinį tribunolą. Kyla klausimų, ar dėl Sausio įvykių nusikaltimų tyrimo esame išnaudoję visas iki paskutinės priemones, ar esame pasitelkę tarptautinius karo nusikaltimų ekspertus ir įgyvendinę visas įmanomas rekomendacijas“, - teigė jis.

Lietuvos generalinės prokuratūros atstovė spaudai Rita Stundienė BNS sakė, kad R.Povilaičio prašymas gautas ir šiuo metu nagrinėjamas.

Prokurorai pernai lapkritį paskelbė 69 įtariamųjų atžvilgiu baigę ikiteisminį tyrimą Sausio 13-osios byloje. Įtariamieji yra Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos piliečiai, nuo baudžiamojo persekiojimo dauguma jų pasislėpę užsienyje ir turbūt bus teisiami už akių.

Vienas iš įtariamųjų - Lietuvoje suimtas Rusijos pilietis, buvęs sovietų karininkas Jurijus Melis. Prokurorų duomenimis, Rusijos pilietis buvo viename iš tankų sovietams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą.

Proceso dalyviai susipažinti su bylos medžiaga turėjo iki šios vasaros. Anot R.Stundienės, šiuo metu baigiamas rašyti kaltinamasis aktas ir byla netrukus turėtų būti perduota teismui.

1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių.

1999 metais Sausio 13-osios byloje dėl antivalstybinių organizacijų kūrimo ir kitų nusikaltimų kalėti buvo nuteisti šeši asmenys - Mykolas Burokevičius, Juozas Jarmalavičius, Juozas Kuolelis, Leonas Bartoševičius, Stanislavas Mickevičius ir Jaroslavas Prokopovičius.

Penktadienį vyks paskutinės Lietuvos sovietinės okupacijos aukos, kario savanorio, parlamento gynėjo Artūro Sakalausko 24-ųjų žūties metinių minėjimas prie paminklinio akmens žūties vietoje netoli parlamento rūmų.

Ceremonijoje dalyvaus krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, Seimo pirmininko pavaduotojas Algirdas Sysas, artimųjų, kariuomenės atstovai, pranešė Seimo Ryšių su visuomene skyrius.

Po minėjimo vakare Seime bus demonstruojami trumpametražiai filmai, pristatyta fotografijų paroda „Karys savanoris Artūras Sakalauskas“. Parodoje eksponuojamos ne tik parlamento gynėjo nuotraukos, bet ir pristatomi 1991 metų rugpjūčio pučo įvykių kadrai. Taip pat eksponuojami dailininkės, A.Sakalausko pusseserės Auros Lengvenis grafikos darbai su A.Sakalausko mamos Genovaitės Sakalauskienės tekstais.

A.Sakalauskas būdamas 27-erių žuvo 1991 metų rugpjūčio 21 dieną, kai žlungant pučui sovietų armijos provokacijos metu Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų prieigose įvyko Lietuvos savanorių susirėmimas su sovietų armijos specialiosios paskirties dalinio kariais. Priešai automobiliu įsiveržė į karių savanorių saugomą teritoriją prie pirmojo posto A.Goštauto gatvėje, pasipriešinimo metu Alytaus rinktinės savanoris A.Sakalauskas žuvo, dar du Alytaus rinktinės savanoriai buvo sužeisti.

Savanoris A.Sakalauskas po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus pirmojo laipsnio ordinu, Sausio 13-osios atminimo ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių kūrėjo medaliais.

„Tegul laisvės šviesa niekada neužgęsta mūsų širdyse",- šie žodžiai buvo skirti minėjimo dalyviams, sekmadienį pagerbusiems 1991 metais žuvusio kario, gynusio Lietuvos valstybės nepriklausomybę, Artūro Sakalausko atminimą. Alytaus rajono savivaldybės meras Algirdas Vrubliauskas dalyvavo švč. Mišiose Angelų sargų bažnyčioje, ant kario kapo padėjo gėlių.

Kario atminimą pagerbė ir Seimo narys Julius Sabatauskas, Alytaus miesto savivaldybės vadovai, karinių struktūrų atstovai, alytiškiai. Žuvusio kario motina Genovaitė Sakalauskienė padėkojo minėjimo dalyviams už jos sūnaus atminimo išsaugojimą ir pagarbą jam.

Savanoris A. Sakalauskas gimė 1963 m. spalio 26 d. Alytuje. Jo senelis Antanas Letkauskas buvo Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvis, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius. 

A. Sakalauskas 1991-ųjų sausį įstojo į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą, aktyviai dalyvavo sausio įvykiuose, budėjo Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo rūmuose, taip pat savanorių postuose Kaune, Sitkūnuose. 1991 m. rugpjūčio 19 d. kartu su Alytaus rinktinės savanoriais atvykęs budėti į Vilnių, vėl stojo ginti Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo. Rugpjūčio 21 d., žlungant pučui, sovietų armijos provokacijos metu Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo rūmų prieigose įvyko Lietuvos savanorių susirėmimas su sovietų armijos specialiosios paskirties dalinio kariais, kurie automobiliu įsiveržė į karių savanorių saugomą teritoriją prie pirmojo posto A. Goštauto gatvėje. Pasipriešinimo metu Alytaus rinktinės savanoris A. Sakalauskas žuvo, dar du Alytaus rinktinės savanoriai buvo sužeisti.

Savanoris A. Sakalauskas po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus pirmojo laipsnio ordinu, Sausio 13-osios atminimo ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių kūrėjo medaliais.

Kroatijos pareigūnai pranešė, kad Serbijos ir Australijos pilietybes turintis asmuo, kuris per Balkanų karą dešimtajame dešimtmetyje vadovavo sukarintoms pajėgoms, yra grąžinamas į Kroatiją, kur bus teisiamas už karo nusikaltimus.

Draganas Vasilkovičius, dar žinomas kaip Kapitonas Drakonas ir Danielis Sneddenas (Danielis Snedenas), buvo perduotas Kroatijos pareigūnams trečiadienį Sidnėjaus oro uoste, kai pralaimėjo10 metų trukusį teisminį ginčą dėl ekstradicijos.

Jis yra kaltinamas civilių gyventojų žudymu ir kankinimu nuo 1991 iki 1995 metų trukusiame kare, kurio metu vadovavo serbų sukilėliams.

Serbijoje gimęs D.Vasilkovičius būdamas 15-os išvyko į Australiją, tačiau 1991 metais sugrįžo į Balkanus mokyti Kroatijos serbų sukėlių, kurie ėmėsi ginklų Kroatijai atsiskyrus nuo Jugoslavijos.

D.Vasilkovičius pripažįsta tarnavęs serbų pajėgose, tačiau ne kartą atmetė kaltinimus karo nusikaltimais konflikto metu.

Vyriausybė trečiadienį pasiūlė Seimui svarstyti įstatymo projektą, pagal kurį sunkiai nukentėjusieji per sovietų agresiją 1991-ųjų sausio mėnesį būtų laidojami valstybės lėšomis.

Numatoma, kad laisvės gynėjų, kurie dėl šių įvykių pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais, laidojimui būtų skiriama 1520 eurų (40 bazinių socialinių išmokų) iš valstybės biudžeto. Pašalpą išmokėtų savivaldybės, kurioje gyveno mirusysis, administracija.

Paprasta laidojimo pašalpa Lietuvoje siekia aštuonias bazines socialines išmokas - 304 eurus.

Pataisų iniciatorės Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, dėl 1991 metų sausio 11-13 dienomis ir po to vykdytos SSRS agresijos netekusiais darbingumo ar iš dalies darbingais pripažintų yra daugiau nei 100 asmenų.

1991 metų sausio 13 dieną sovietai karine jėga bandė nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo SSRS. Sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, žuvo 14, nukentėjo daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių.

Nors kariams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugoto tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastato.

Šiuo metu valstybės lėšomis laidojami už Lietuvos laisvę kovoję pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyviai-kariai savanoriai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, taip pat kariai, kurie tikrosios tarnybos metu mirė dėl priežasčių, susijusių su karine tarnyba ar kitomis aplinkybėmis, bei žymūs Lietuvos visuomenės veikėjai.

Seimas antradienį nusprendė, kad duomenys apie prisipažinusius buvusius sovietų specialiosios tarnybos KGB bendradarbius bus slapta saugomi 75 metus. Už tokį įstatymą balsavo 80 parlamentarų, prieš buvo 12, susilaikė 17 Seimo narių.

Projektą inicijavusi Vyriausybė siūlė prisipažinusius įslaptinti visam laikui, bet šią nuostatą pakeitė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Komitetas atkreipė dėmesį, kad atsižvelgiant į kitų NATO valstybių praktiką, informacija negali būti įslaptinama neribotam laikui, o ilgiausias įstatyme numatytas informacijos įslaptinimo terminas - 75 metai. Komitetas taip pat pažymi, kad įslaptinimo terminas pagal galiojančius teisės aktus gali būti pratęstas.

Pataisų šalininkai pabrėžė, kad prisipažinusiems slaptumą yra garantavusi valstybė, o jų paskelbimas būtų naudingas Rusijos slaptosioms tarnyboms.

„Būkime garbingi prieš tuos žmones, kurie patikėjo valstybe, kurie pripažino savo klaidą ir nesulyginkime jų su tais, kurie paniekino mūsų valstybę, ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių valstybei netapo žinomas jų bendradarbiavimo su šia sovietų struktūra faktas. Jauskime atsakomybę už valstybės duotus įsipareigojimus“, - sakė liberalas Vitalijus Gailius.

Konservatorius Arvydas Anušauskas sakė, kad „didžiausia FSB sėkmė būtų žinoti tuos žmones, kurie savo laiku atsisakė bendradarbiauti su KGB ir užpildė Valstybės saugumo departamento parengtas anketas“.

„Aš neginu slapto bendradarbiavimo fakto, tačiau įstatymo principai, kurie buvo įdėti savo laiku prieš 15 metų į įstatymą, buvo tokie, kad šis įstatymas neliečia pretenduojančių eiti į politiką, į teisėjus, į prokurorus, į prezidentus, į ministrus, t.y. jokia apsauga jiems netaikoma. Dažnai spekuliuojama, kad yra žmonės (slapti prisipažinę bendradarbiai), kurie vaizduoja patriotus ir sėdi politikoj, šiuo atveju tai žmonės, kurių politikoje ir nėra, tai dažniausiai eiliniai mūsų piliečiai, kurie savo laiku prisiėmė tam tikrą atsakomybę ir informavo apie tuos žmones, kurie dirbo KGB, apie jų metodus, informavo, jei su jais mėgino susisiekti dabartinės Rusijos slaptosios tarnybos, ir buvo ne vienas toks atvejis“, - kalbėjo A.Anušauskas.

Socialdemokratas Algirdas Sysas su tuo nesutiko, teigdamas, jog su šalies nepriklausomybe daugelis gyventojų turėjo savo lūkesčių, bet ne visi jie išsipildė - kodėl tada esą reikėtų ginti prisipažinusių bendradarbiu lūkesčius likti nežinomais. Jis teigė norintis „žinoti tuos žmones, kad jie šiandien nevaidintų herojų“.

„Atsakydamas apie lūkesčius, aš manau, kad prieš 25 metus daugelis lietuvių patikėjo labai gražiais lūkesčiais, ne visus tuos lūkesčius valstybė įvykdė, todėl mes pirmaujame pagal emigravusių žmonių skaičių iš Lietuvos. Kažkodėl mes pamirštame tuos lūkesčius, bet pradedame galvoti apie labai mažos grupės žmonių, kurie gal suklydo pasirašydami bendradarbiavimą su KGB, bet praėjo 25 metai. Aš nelaikau jokio pykčio tiems žmonėms,bet aš noriu žinoti tuos žmones, kad jie šiandien nevaidintų herojų, nevaidintų patriotų“, - sakė A.Sysas.

„Tikrai niekada negalvojau, kad turėsiu ginti slapta bendradarbiavusius su KGB asmenis nuo socialdemokratų“, - replikavo liberalė Dalia Kuodytė, buvusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė. „Tai, kas šiandien kalbama, tikrai laikyčiau nesusipratimu. Kai buvo priimamas šitas įstatymas, nebuvo kalbama apie jokią galimybę išslaptinti šiuos asmenis, jiems buvo pasakyta vienareikšmiškai - ateikit, prisipažinkit ir valstybė saugos jus nuo informacijos viešinimo ir kitų valstybių įtakų“.

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovas Zbignevas Jedinskis teigė, kad prisipažinimo faktas „dabar nieko nereiškia“. „Būdami įslaptintais, kai visuomenė apie juos nežino, jie gali būti šantažuojami ne tik vidaus politikų, bet ir iš išorės. Tie žmonės yra potencialūs valstybės kenkėjai, ir kas gali garantuoti, kad jie iki šiol nėra kaimyninės valstybės agentai“, - sakė Z.Jedinskis.

Iki šiol įstatymas numatė, kad prisipažinusių buvusių slaptų KGB bendradarbių duomenys įslaptinami, tačiau šiemet sueina terminas, kai jų byloms baigia galioti slaptumo žyma.

Valdančiosios koalicijos politinė taryba prieš kurį laiką svarstė galimybę paviešinti asmenis, kurie prisipažino slapta bendradarbiavę su sovietų saugumu, bet idėjos atsisakyta.

Paskelbus savanoriško prisipažinimo terminą, Liustracijos komisijai apie bendradarbiavimą su slaptosiomis SSRS tarnybomis prisipažino 1589 asmenys. Remiantis išlikusia KGB dokumentine medžiaga daroma prielaida, kad 1940-1991 metais su LTSR KGB slapta bendradarbiavo apie 118 tūkst. asmenų.