Anot jos rengėjų, tarp kurių yra ir teatro režisierius Oskaras Koršunovas, Ričardo Gavelio romanu besiremianti paroda išsiskirs potyrių forma.
„Šitas klausimas, matyt, yra vienas iš tų klausimų yra kurį visi užduoda. Kodėl „Vilniaus pokeris“? Atrodytų, ne pats šviesiausias kūrinys, jei žvelgiant iš pirmo žvilgsnio, bet pirmiausia „Vilniaus pokeris“ todėl, nes Vilniui – 700. (...) tik 1989 metais išleidus „Vilniaus pokerį“ mes turime kūrinį, skirtą miestietiškai kultūrai, kuriame Vilnius yra vienas pagrindinių veikėjų“, – pristatydama parodą teigė MO muziejaus vadovė Milda Ivanauskienė.
Organizatorių teigimu, „Vilniaus pokeris“ lankytojus įtrauks jungdamas dailės kūrinius, kompozitoriaus Antano Jasenkos kurtą garsą, Eugenijaus Sabaliausko šviesų sprendimus bei R. Gavelio romano citatas, o visą tai apipavidalins scenografo Gintaro Makarevičiaus sumanytas labirintas.
Scenografija tai yra sukurtas pasaulis, išplaukiantis iš R. Gavelio tyrės.
„Teatras tai yra sukurtas pasaulis, ir kai mes kalbame apie scenografiją, scenografija tai yra sukurtas pasaulis, išplaukiantis iš R. Gavelio tyrės“, – kalbėjo O. Koršunovas.
„Kuriant spektaklį man visada susikuria pati, tarkim, scenografija, o iš tikrųjų tai nėra scenografija, kaip jau minėjau, o tu sukuri pasaulį, tas pasaulis inspiruotas, visų pirma, R. Gavelio“, – pažymėjo režisierius.
Kūriniai skleis romano turinį
„Kintant parodos erdvėms permąstoma įvairialypė, tarsi upė taki miesto atmintis, aptemdyto ir pavergto proto būsenos; reflektuojama prarasta atmintis ir neužpildoma netekties tuštuma. Parodos labirinto erdvės kalba apie laisvę ir jos formas – nuo kūrybos, improvizacijos, džiazo iki dešimtajame dešimtmetyje įvykusio eksperimentų bei saviraiškos sprogimo, besitęsiančio iki šių dienų“, – pažymima muziejaus pranešime spaudai.
Scenografas G. Makarevičius sakė, kad didelę kūrybinio laiko dalį jis praleidžia teatre, kur „tu susiduri su literatūriniu kūriniu ir jį reikia konvertuoti“.
„Tai šiuo atveju buvo panašiai“, – sakė scenografas.
Anot jo, pagrindinis tikslas buvo neužgožti parodos kūrinių, kad jie „kalbėtų ir skleistų turinį“.
Pagrindinis R. Gavelio romano „Vilniaus pokeris“ veiksmo laikas – vėlyvasis sovietmetis, tad XX amžiaus antrosios pusės kūrėjus parodoje reprezentuos Kosto Dereškevičiaus, Arvydo Šaltenio, Raimundo Sližio, Marijos Teresės Rožanskaitės, Kazimieros Zimblytės tapybos darbai.
Parodoje bus pristatyti studijas Sąjūdžio metais baigusių, po Nepriklausomybės atgavimo nuo savo įgyto išsilavinimo atitolusių menininkų Artūro Railos, Aido Bareikio, Ievos Martinaitytės-Mediodia, G. Makarevičiaus, Dainiaus Liškevičiaus kūriniai.
Idėją lėmė „Vilniaus pokerio“ aktualumas
Viena iš parodos kuratorių Algė Gudaitytė pažymėjo, kad paroda yra bandymas žiūrovą „pravesti pro Vilniaus istoriją“.
Parodoje plėtojama žmogaus ir miesto tapatybės bei santykio su istorija tema, atspindima per miesto simbolius.
„Parodoje plėtojama žmogaus ir miesto tapatybės bei santykio su istorija tema, atspindima per miesto simbolius: Gediminą ir geležinį vilką, Vilniaus katedrą, romanui ypač svarbią balandžio simboliką klausiama, koks Vilnius yra šiandienos laisvėje. Svarbiu parodos akcentu tampa režisieriaus Gedimino Lapės videomontažas, atminties upėje sutalpinantis įvairių laikmečių dokumentinę medžiagą; savo vietą parodoje atranda Liudo Parulskio, Antano Dubros specialiai parodai kurti darbai“, – teigiama MO pranešime.
Mo muziejaus vadovė M. Ivanauskienė teigė, kad „Vilniaus pokeris“, nors ir skirtas Lietuvos sostinei, bus artimas bei atpažįstamas lankytojams iš bet kur. Pasak jos, parodoje gvildenami universalūs, laisvės, laisvos valios ir apsisprendimo klausimai.
„Svarbi priežastis, kodėl „Vilniaus pokeris“ – jo universalumas ir aktualumas čia ir dabar, šiandien tai yra kūrinys, kuris vis dar skamba aktualiai (...). Šiandien labai svarbiai ir reikšmingai skamba laisvės tema, apsisprendimo, laisvos valios prieš paveiktą, manipuliuojamą protą, kūrinio universalumas ir aktualumas“, – teigė ji.
Muziejaus lankytojai „Vilniaus pokerį“ galės pamatyti nuo penktadienio iki kitų metų sausio.
