1948-aisiais gimęs ir užaugęs Zanzibaro saloje, dabar priklausančioje Tanzanijai, A. Gurnah septintojo dešimtmečio pabaigoje tapo pabėgėliu ir atvyko į Didžiąją Britaniją. Čia jis gyvena iki šiol. Jis ne vieną dešimtmetį dėstė pokolonijinę literatūrą Kento universitete, parašė dešimt romanų, du kartus pateko į „Man Booker“ premijos sąrašus ir galiausiai gavo Nobelio literatūros premiją.
Su Nobelio premijos laureato kūryba jau galima susipažinti ir lietuvių kalba. Neseniai leidykla „Alma littera“ išleido romaną „Rojus“, kurį vertė Valdas V. Petrauskas. Kitais metais lietuviškai bus išleisti dar du šio autoriaus romanai „Desertion“ ir „Afterlives“.
Nobelio premijos laureatą A. Gurnah kalbino rašytoja, vertėja Akvilina Cicėnaitė.
– Neseniai lietuvių kalba pasirodė jūsų romanas „Rojus“. Tai viena žinomiausių jūsų knygų, patekusi į „Booker“ ir „Whitbread“ premijų trumpuosius sąrašus. Pagrindinio knygos veikėjo, į vergiją tėvo parduoto dvylikamečio berniuko Jusufo akimis regime besikeičiančius XX amžiaus Rytų Afrikos peizažus ir bendruomenes, girdime, kaip susipina legendos ir prietarai, stebime skaudžią kolonializmo tikrovę. Kur sėmėtės įkvėpimo rašydamas šią istoriją?
– Įkvėpimas radosi iš daugybės elementų, kaip paprastai būna su knygomis, – viena veda prie kito ir dar kito. Pirmiausia parašiau tai, kas galiausiai tapo „Rojaus“ pabaiga, – karo epizodą. Man buvo įdomu rašyti apie karą teritorijoje, kuri anuomet buvo vokiečių kolonija, daugiausia dėl to, kad augdamas girdėjau žmonių pasakojimus, apie tai tebebuvo kalbama. Anais laikais šia tema galėjai rasti labai nedaug informacijos, ir man buvo smalsu pasigilinti. Vėliau temos nebetęsiau, rašiau kitką, bet galvojimo apie karą sėkla jau buvo pasėta.
Ne mažiau svarbu tai, kad žmonės iš skirtingų kultūrų, kalbantys skirtingomis kalbomis, pavyzdžiui, iš Lietuvos, – nori skaityti šias knygas.
Po daugybės metų pagaliau galėjau grįžti į Zanzibarą. Tai buvo devintojo dešimtmečio vidurys, jau buvau parašęs dvi pirmąsias knygas, bet nė viena dar nebuvo išleista. Viešėjau Zanzibare, mano tėvas tada dar buvo gyvas – jis mirė kitais metais. Pamenu, kaip stebėjau jį žingsniuojantį iš namų į mečetę kitoje aikštės pusėje ir galvojau, koks jis senas – tėvas tada buvo perkopęs aštuoniasdešimt. Susimąsčiau, kad jis buvo vaikas, kai mūsų gyvenamoje vietovėje įsitvirtino europiečių kolonijinė sistema. Čia, Zanzibare, kolonistai įsigalėjo gana vėlai, XIX amžiaus pabaigoje. Kokie vaiko akimis būtų pasirodę svetimi žmonės, kurie ateina ir ima kontroliuoti visų gyvenimus? Šios mintys tapo dar vienu impulsu rašyti apie tą laiką.
Tada buvo leidžiamos kitos mano knygos, dar nebuvau pradėjęs rašyti „Rojaus“. Šovė į galvą mintis pakeliauti pakrante, – tuo metu jau dirbau Kento universitete, buvau pasiėmęs kūrybinių atostogų. Pamaniau, pakeliausiu ir galbūt apie tai parašysiu – esė ar gal kokį kitą negrožinį tekstą. Tačiau išgirdau ir pamačiau tiek daug, kad grįžęs atsisėdau ir pradėjau rašyti knygą. Tuomet viskas susidėliojo į savo vietas – ir kelionės patirtis, ir ankstesnis susidomėjimas, ir pasakojimai apie karą, ir noras perteikti jį vaiko akimis. Galvojau apie vaiką, iš kurio buvo atimti namai, prisiminiau biblinę istoriją apie Juozapą, brolių parduotą į vergiją. Tai tapo dar vienu romano sluoksniu. Galiausiai mąsčiau, ką jautė vietos gyventojai, kai buvo diegiama kolonijinė sistema, ir kodėl kolonistams taip lengvai pasisekė.
– „Rojus“ – pirmoji mano skaityta jūsų knyga. Išsyk po jos paėmiau „Afterlives“ ir negalėjau nepastebėti, kad šie du romanai susiję. „Afterlives“ tam tikra prasme pratęsia Jusufo istoriją, tik jau kito personažo – Hamzos – portretu, tad skaitytojai gauna progą susipažinti su Rytų Afrikos istorija nuo pat XX amžiaus pradžios iki laiko po Antrojo pasaulinio karo. Knygų atsiradimą skiria dešimtmečiai – „Rojus“ buvo parašytas 1994-aisiais, o „Afterlives“ – 2020 metais. Kokia šių dviejų romanų sąsaja, jeigu jos iš tiesų esama?
– Toji sąsaja išties yra. „Rojų“ pradėjau rašyti nuo pabaigos, nuo karo, jo nuojautos. Romanas baigiasi karu dar ir dėl to, kad ketindamas rašyti šia tema suvokiau nežinąs užtektinai, galvoje turėjau tik pasakojimus, kuriuos girdėjau augdamas. Medžiagos, kuri padėtų geriau suprasti istoriją, negalėjau rasti. Mane taip pat ėmė dominti, kaip atsirado žmogus, pasirodęs paskutinėje romano scenoje. Bėgant metams vis apie tai pagalvodavau, bet turėjau kitų temų, rašiau jas.
2017 metais baigiau darbą Kento universitete. Išėjęs į pensiją galėjau koncentruotis tik į rašymą. Sukaupęs trisdešimt penkerių metų dėstymo patirtį, dabar daug daugiau žinojau apie kolonializmą, galėjau kur kas daugiau skaityti nei tada, kai dirbau. Buvau geriau pasirengęs rašyti. „Afterlives“ – išties anos istorijos tąsa, bet ne jos tęsinys, ne antra dalis. Man regis, norėjau pasakyti tai, kad Jusufas iš „Rojaus“ veikiausiai nebuvo unikalus. Buvo ir kitų žmonių, dėl skirtingų priežasčių įtrauktų į karą, ir tai, kas nutiko Jusufui, galėjo nutikti ir tokiam žmogui kaip Hamza.
– Kada pradėjote kurti? Ar pamenate akimirką, kai nusprendėte tapti rašytoju?
– Tokia akimirka buvo, bet rašytoju netapau išsyk. Nobelio premijos paskaitoje pasakojau, kaip atvykęs į Angliją susidūriau su sunkumais, koks jaučiausi svetimas. Buvau toks jaunas, netekau namų. Manau, rašyti pradėjau norėdamas suprasti, kas vyksta, ir tai reflektuoti, rašydamas supratau, kad tai – nebe mano istorija, kad pradedu kurti fikciją. Vis rašiau, tekstas plėtėsi, mačiau, kad jis gali tapti romanu.
Niekam nepasakojau apie tai, kad rašau, ketinimas tapti rašytoju atrodė milžiniškas užmojis. Prieš pasakydamas kam nors kitam iš pradžių tariau sau, kad manau norįs pabandyti rašyti. Man buvo vos per dvidešimt, kai pradėjau apie tai galvoti, bet prireikė daug laiko, kad juo tapčiau. Laiko reikėjo ir tam, kad kas nors pamanytų, jog mano darbus verta publikuoti. Bet kai pradedi galvoti apie galimybes ir sieki įgyvendinti savo ambicijas, turi atiduoti visą save.
– Jūsų kūrinių kalba – elegantiška, išraiškinga, daugiasluoksnė. Kiek dėmesio skiriate tyrimui, medžiagos rinkimui?
– Nepasakyčiau, kad koncentruojuosi į medžiagos rinkimą. „Afterlives“ yra istorinis romanas, tad rašant išties rūpėjo detalių tikslumas – tarkime, kur buvo susitelkusios kariuomenės? Kokios karių uniformos? Kokia seka vystosi įvykiai?
Bet tai yra tik kontekstas. Negali atlikti žmonių gyvenimų tyrimo, turi juos įsivaizduoti. Turi patekti į tų žmonių sąmonę, tarsi prikelti juos gyvenimui.
Medžiagą renku tada, kai noriu užsitikrinti, kad situacija, kurią aprašau, jos kontekstas yra įtikinamas. Daugiausia pasikliauju tuo, ką pats žinau, savąja patirtimi, tuo, ką išgirstu iš kitų žmonių, tuo, ką skaičiau, visa kita yra vaizduotė – esminis rašytojo įrankis.
– Kokį vaidmenį jūsų kūrybos procese atlieka atmintis – jūsų asmeninė atmintis, šeimos atmintis, kolektyvinė atmintis?
– Atmintis atlieka svarbų vaidmenį. Tam tikro tipo tekstams – nenoriu apibendrinti, kad visiems, – atmintis yra absoliučiai būtina. Ji – derlinga dirva rašytojui. Mes vis iš naujo atsigręžiame į atmintį, ir, žinoma, tas procesas reiškia pokyčius, atmintis kartais iškraipoma. Žmonės gali sakyti, kad taip nebuvo, bet tuomet atsakai, kad rašai fikciją, tau leidžiama daryti tai, ką nori. Fikcija neturi būti tiesa, bet atmintis gali dovanoti kibirkštėlę, idėją.
Atminties nenaudoju, kaip ja naudojamasi rašant memuarus. Bet labai dažnai, apibūdindamas kokį nors žmogų, galvoju apie konkretų asmenį arba tris skirtingus asmenis, kurių savybės gali susilieti į vieną personažą. Atmintis yra svarbi ir, laimei, prisimenu gana gerai. Nors Didžiojoje Britanijoje pragyvenau penkiasdešimt metų, kai kurie labai seniai nutikę dalykai tebėra gana ryškūs. Žinoma, vykstu atgal į gimtinę, kelionės atgaivina atmintį arba suteikia naują perspektyvą tam, ką maniausi prisimenąs.
Įdomu, kaip laikas keičia tai, ką galvojau aiškiai prisimenąs. Atmintį užkloja kiti sluoksniai, prisimeni vienaip, o vėl pamatęs supranti, kad viskas iš tikro buvo ne taip. Rašytojui atmintis yra nuostabus įrankis siekiant konstruoti ir dekonstruoti, kurti ir perkurti tai, kas gali būti žinoma, ir tai, ką žinai.
– Jau daug dešimtmečių gyvenate Jungtinėje Karalystėje, bet palaikote glaudžius ryšius su Zanzibaru. Viename interviu minėjote: „Esu iš ten. Mintyse gyvenu ten.“ Ką jums reiškia namai? Kuri iš šių šalių jums yra namai?
– Namai nėra viena vieta. Namai turi daugybę skirtingų prasmių. Jei protėvių žemę, vietą, kurioje gimei, palikai dar labai jaunas, trejų, ketverių, penkerių metų amžiaus, tavoji namų samprata turbūt labai skirsis nuo to žmogaus, kuris namus paliko sulaukęs aštuoniolikos, devyniolikos ar dvidešimties. Galbūt žmogus dar nėra brandus, bet jau susiformavęs. Jis užauga su istorijomis, kurių niekada nepamirš, ir, žinoma, su žmonėmis. Tai yra namai, ir tas namų jausmas niekada neišblėsta.
Niekam nepasakojau apie tai, kad rašau, ketinimas tapti rašytoju atrodė milžiniškas užmojis.
Bet namus gali ir susikurti. Namus galima pasirinkti, nors čia reikėtų stabtelėti ir pamąstyti, ar „pasirinkti“ yra tinkamas žodis. Galbūt juos renkiesi spaudžiamas būtinybės, aplinkybių. Vis dėlto pasirenki vietą ir, laikui bėgant, jei pasiseka, ji irgi tampa tavo namais – čia esi su kitais žmonėmis, galbūt su kuo nors gyveni, turi vaikų, darbą, kolegų, pildai savo profesinius ir intelektinius siekius. Taigi ši vieta taip pat tampa saugia, išsipildymo vieta. Aš turiu dvejus namus. Turiu namus, kurie, kaip sakau, mano mintyse yra kasdien. Bet turiu ir šiuos namus, kur gyvenu, kur dirbu, kur gyvena mano vaikai ir anūkai. Abi šios vietos yra namai. Nejaučiu tarp jų jokios prieštaros.
– Jūsų romanuose analizuojamos skirtingų kultūrų sankirtos, atminties, migracijos, gyvenimo egzilyje, praradimo, pabėgėlių ir kitos svarbios temos. Kodėl svarbu apie tai kalbėti?
– Visų pirma todėl, kad tai yra šiuolaikinė realybė milijonams išvietintų arba kitur gyventi pasirinkusių žmonių. Bet reikia pabrėžti, kad vien tai, jog pasirinkai išvykti ir būti kitur, nereiškia, kad nepatirsi įvairiausių sunkumų ir traumų. Kadangi pats turiu tokios patirties, rašau šiomis temomis – tai mano gyvenimo dalis.
Svarbūs abu šie aspektai – ir dabartis, jos neteisybės ir laimėjimai, ir mano patirtis, jausmas, kad turiu apie tai kalbėti. Man regis, rašytojai ne visada pasirenka savo temas, kartais temos renkasi juos. Kartais nė neturi pasirinkimo – tam tikromis temomis tau būtina kalbėti. Todėl ir rašau, nes man reikia, būtina apie tai rašyti.
– Jūsų pasakojimų centre dažnai atsiduria žmonės, kurių balsai nėra girdimi, – tai tylios bebalsių žmonių istorijos. Jums svarbu, kad jas išgirstume?
– Nepažįstu jokių herojų. Dauguma mano pažįstamų žmonių gyvena įprastais rūpesčiais. Galbūt tie rūpesčiai smulkūs, bet jie nėra nesvarbūs. Gana dažnai rašau apie žmones, turėjusius vienokių ar kitokių trauminių patirčių. Žinoma, kiekvienas jų turime, bet ne visuomet jas atpažįstame ar su jomis dorojamės. Man visada įdomu, kaip žmonės sugeba iš skausmingos patirties pasimokyti, pasisemti išminties, vėl atsistoti ant kojų, gyventi toliau, produktyviau, rasti meilę ir ramybę. Herojams šito nereikia! Man įdomesni žmonės, kurie nėra herojai.
– Laimėti Nobelio literatūros premiją yra milžiniškas pasiekimas. Jūs šią premiją laimėjote, cituoju, „už bekompromisį ir užuojautos kupiną įžvalgumą nagrinėjant kolonializmo padarinių ir pabėgėlių likimų, pakibusių tarp kultūrų ir žemynų, temas“. Ką jums reiškia svarbiausia literatūros premija?
– Keletą dalykų. Pirmiausia tai didžiulis pripažinimas, staigmena, paveikusi globaliai. Apie Nobelio premiją žino net tie žmonės, kurie ne itin daug skaito. Nuostabu būti išrinktam šios premijos laureatu. Gavęs šią premiją patekau į sąrašą rašytojų, kurių kūrinius skaičiau ir kuriais žavėjausi. Įstabu galvoti, kad galiu būti jų gretose.
Ne mažiau svarbu tai, kad žmonės iš skirtingų kultūrų, kalbantys skirtingomis kalbomis, pavyzdžiui, iš Lietuvos, – nori skaityti šias knygas, dargi ir savo gimtąja kalba. Ko gi daugiau rašytojas galėtų trokšti – kad knygos keliautų per skirtingas kalbas ir skirtingas pasaulio vietas.
– Jūsų romanai pasakoja apie vietas ir žmones, apie kuriuos mes žinome labai mažai, tad jie gali užpildyti šią spragą, tapti tiltu tarp kultūrų. Ko dar skaitytojai gali tikėtis iš jūsų kūrybos? Ką jiems norėtumėte perduoti?
– Svarbiausias mano noras – kad romanai jiems patiktų. Kad ir koks būtų kitas šio proceso rezultatas – galbūt naujos žinios, atpažinimas, susitapatinimas, – tikiuosi, jis taps malonaus skaitymo dalimi.
