Subtiliomis, plonomis linijomis drobėse kuriamas ritmas – tolygus ir stabilus, nepriklausomas nei nuo pirmojo įspūdžio, nei nuo antrojo. Drobes gaubia ramybė, tokia, kokia įsivyrauja suvokus akimirkos laikinumą ir išjaučiant jos įspaudą sieloje. Detalės pasimiršta, o jausmai, lyg tos švarios plokštumos tapytojos paveiksluose, atsiveria ir išorės chaoso neliečiami, leidžiasi atpažįstami, prisijaukinami, sugyvenami.
Kaune gimusi jaunosios kartos menininkė A.Pukelytė, Vilniaus dailės akademijoje studijuoja tapybos magistrantūrą. Tapytoja yra dalyvavusi grupinėse parodose Prancūzijoje, Danijoje, Lietuvoje taip pat surengusi dvi personalines parodas Vilniuje, Naujamiestyje (Panevėžio r.). Jauna menininkė 2018-aisiais pradėjo bendradarbiauti su didžiausia privačia galerija Lietuvoje "Vartai". Šiuo metu tapytoja ruošiasi vasario 8 d. galerijoje "Meno parkas" į atidarymus pakviesiančioms parodoms – "Kontr–argumentas" ir "Between". Pastaroji – tai bendradarbiavimo su menininke One Maldonyte rezultatas, jau rodytas "Q" parodinėje erdvėje Kopenhagoje.
– Kaip manote, autoportretas – tai savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?
– Labiau tarsi objektyvi savęs analizė, kuri geru atveju baigiasi savęs suvokimu.
– Ar "geras atvejis" yra prognozuojamas, ar ištinkantis netikėtai?
– Labiau netikėtai, praėjus šiek tiek laiko ir naujoms mintims susigulėjus galvoje.
– Kokie jūsų asmenybės bruožai atsiskleidžia šiame kūrinyje "47, 34"? Kodėl būtent jį prigretinote autoportreto žanrui?
– Kiekvienas mano darbas yra apie man svarbų įvykį. Paveikslas "47, 34" fiksuoja kūrinių visumą ir, galima sakyti, reziumuoja mano tapybos filosofiją – objektų sudėliojimą į jiems skirtas lentynas. Šis paveikslas ne tik vaizdu, bet ir pavadinimu man yra labai svarbus. "47, 34" – tokį kvadratinių metrų plotą užima mano namai – artimiausia man vieta.
– O kas yra namai? Tai labiau būsena ar erdvė, prieglobstis?
– Manau, kad visi trys raktažodžiai puikiai apibūdina namus. Namai gali būti būtent tai, ko tą akimirką reikia.
– Ar kūrinyje siekėte reflektuoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikėte savo emocijas, būsenas, pajautas?
– Visuose darbuose yra mano atspindžių. Tačiau intensionaliai aš tapau patyrimus. Proceso metu susistyguoju emocijas, permąstau motyvų kilimo, kuriuos inspiruoja fiziniai objektai, aplinkybes. Užbaigtas paveikslas yra iki galo išmąstytas grynuolis.
– Ar tapant paveikslą "47, 34" buvo svarbu atkartoti realų vaizdą, ar eksperimentuoti, paliekant tik keletą atpažįstamų, asociatyvių detalių?
– Realus vaizdas man visada svarbus kaip pirminis impulsas, tačiau vėliau, tapant, stengiuosi atrasti kertines linijas, kurios leidžia žiūrovui suprasti vaizdą ir be detalių.
– Kuo rėmėtės pasirinkdama darbo spalvinę išraišką?
– Visada stengiuosi remtis natūra.
– Ar natūra žavi dėl savo pastovumo? Ar niekada nesinori, pasitelkus vaizduotę, jos pakeisti?
– Nedrįsčiau teigti, kad natūra pastovi. Ji nuolat keičiasi, ir tai padaro jos stebėjimą labai įdomų. Būtent kaita padedi pamatyti svarbius niuansus.
– Kokia yra fono reikšmė kūrinyje?
– Fonas – tai tik dar vienas paveikslo plotas, turintis savyje gausybę informacijos. Savimi jis prisideda prie paveikslo konteksto kūrimo.
– Šiame kūrinyje išryškėja praeities įvykių refleksijos, esamasis momentas ar ateities lūkesčiai?
– "47, 34" talpina tiek praeitį, tiek dabartį, tiek ateitį.
– Kurį teiginį – "tai mano darbas" ar "tai aš" – pagrindžia šis kūrinys?
– Tai aš.
– Nes esate namuose?
– Nes tapau savo namus. Ir taip atskleidžiu, kas man yra svarbu.
– Kuo šis kūrinys išsiskiria iš kitų jūsų darbų?
– Mažai mėlynos spalvos. (Juokauju, nors tai ir tiesa.) Šis diptikas universaliausias visoje mano darbų kolekcijoje. Jis nereflektuoja tam tikro įvykio, o bendrai aiškina mano kūrybą.
– Kaip per šį darbą suvokiate save jus supančio pasaulio kontekste?
– Mąstau apie save kaip apie tvarkytoją, bandančią kiekvienai minčiai atrasti vietą. Pasaulis man dažnai atrodo chaotiškas, todėl bandau nors mažą dalį jo išsigryninti. Manau, kad taip gyventi paprasčiau.
