Pirmą kartą šis spektaklis parodytas spalio 3-iąją.
Antradienio pavakarę dar du būreliai klaipėdiečių turėjo galimybę pamatyti šį šokio teatro spektaklį, bet prapliupo šaltas lietus, ir jauniesiems šokėjams A. Šeiko liepė pasaugoti sveikatą.
Žiūrovai nusprendė, kad pavasario, kai šis spektaklis bus rodomas nuolat, nelauks. Jie nepasigailėjo savo sprendimo, nes rudeniškomis spalvomis besipuošiančio, neseniai audrą išgyvenusio parko vaizdai buvo verti pastangų.
Iš ausinių sklido ramūs vyro ir moters balsai. Miesto praeitis skleidėsi su kiekvienu žingsniu, A. Šeiko vedė paskui save žiūrovus, užkrėsdama savo ramybe.
50 minučių užtrukęs pasivaikščiojimas neprailgo. Ekskursiją primenantis spektaklis baigėsi aukščiausiame parko taške – ant šanco viršaus.
„Labai jautru, parkas nušvito kitomis spalvomis. Gal ir gerai, kad lijo, galėjome labiau įsigilinti į tekstą. Pavasarį būtinai pakartosime, kai viskas skleisis ir žydės, tik reikės klausytis dar ir čiulbesio“, – negailėjo gerų žodžių spektaklio autoriams žiūrovai.
Pavasarį, kai atšils, spektaklis keturis kartus bus pakartotas nemokamai.
Teksto autorė, rašytoja ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoja atsakinga už Skulptūrų parką Sondra Simanaitienė patikino, kad jau nuo lapkričio kiekvienas galės panašiai pasivaikščioti po parką, telefonu nuskaitęs švieslentėse QR kodą, tiesa, šokėjų jie nepamatys.
S. Simanaitienė pasidalijo savo svajone sukurti dar vieną panašų renginį, kuriame daugiau dėmesio skirs jausmams ir pajautoms.
