Antruoju žvilgsniu

Pirmasis – atsargus apsižvalgymas – nelabai sužavėjo, pasirodė, kad tai tiesiog gerai atrinkti (parodos kuratorius Donatas Stankevičius), profesionalūs kadrai iš fotoreporterio archyvo. Vis dėlto antrasis žvilgsnis kvietė gilintis labiau, atsakyti, ar tai tikrai tik nespalvotos fotografijos, kuriose daugiausia (bet ne tik) užfiksuoti vieno miesto – Klaipėdos – kasdienybės epizodai?

Reportažinės fotografijos žanras žiūrovui visada garantuoja nuotykį, suteikia galimybę atsidurti svarbių įvykių epicentre, išgyventi dramą ar euforijos būseną. Tad juslės visada būna sužadintos, iš parodos išeinama su nauju patyrimu. Tačiau poetiškesnę sielą turinčiam žiūrovui to pakanka ne visada. Nuotykis – trumpalaikis įvykis, kuris gali ir pasimiršti. Todėl žvelgiant į kūrinius norisi dvasios suvirpėjimo, patikrinančio, kiek jautrių stygų viduje dar nėra nutrūkusios. Dabarties laike, kai tiek daug įrankių mūsų fantazijai sujaudinti, praplėsti galimybių ribas, labiausiai trūksta to, kas pažadintų jausmus. Neteigiu, kad jais visai nesinaudojame ar jų nepuoselėjame, tačiau galima būtų nuoširdžiai prisipažinti, jog dažniau pildome savo norus, o ne tenkiname jausmus.

Paprastumo magija

Tikriausiai pirmasis įspūdis A.Stubros parodoje buvo klaidinantis todėl, kad ėjau vedama noro pamatyti kažką tokio, ko šiandieniame pasaulyje jau net su žiburiu nebesurasi, tačiau išvydau tai, ko pilna kasdienybė: praeivius gatvėse, rėkaujančius darbininkus naujai išdygusiose statybvietėse, romius senolius, šeimas, kiemuose spygaujančius vaikus. Pasirodė, kad šie kasdieniški vaizdai skiriasi tik laikmečiu: nuotraukos – iš praėjusio amžiaus 8-ojo, 9-ojo dešimtmečių.

Paroda priminė neseniai vienoje rytietiška kultūra besidalijančioje svetainėje perskaitytą mintį: "Jei dairaisi vien tik to, kas įspūdinga, nepastebėsi magijos to, kas paprasta."  A.Stubros fotografijos – apie mažus, paprastus dalykus: vaikystės spontaniškumą, šeimos bendrystę, kartų ryšį, viltį praeivių veiduose ar šviesos žaižaravimą vandenyje karštą vasaros popietę, irstančią, praeitį menančią architektūrą, masinių švenčių euforiją ir išplaukiančius laivus. Tačiau labiausiai, žinoma, apie žmones: artimus, svetimus, besidžiaugiančius ar susirūpinusius, dirbančius ir besiilsinčius – apie tuos kasdienybės mohikanus, kurie veikdami savo paprastus dalykus geba patirti džiaugsmą. Ir dabar jie leidžiasi būti stebimi parodos žiūrovo.

Klaipėdos portretai

A.Stubrai ne mažiau svarbus ir miestas. Kaip pastebima parodos anotacijoje, fotografo nuotraukos apima kelis dešimtmečius trukusį mylimo miesto – Klaipėdos – stebėjimo procesą.

Uostamiesčio atmosferą A.Stubra atskleidė ne fiksuodamas centrines miesto gatves, bet namų kiemus, judrias aikštes ir, be abejo, prieplauką. Kasdienis žmonių bruzdesys nuspalvina šias erdves, pripildo jas gyvybės. Ir Klaipėda nuotraukose tampa dar vienu veikėju, kurio kaita atsispindi kasdienybės portretuose.

Maži dalykai iš tikrųjų yra dideli. Tik kartais mūsų akys yra per plačios juos pastebėti. A.Stubra sekė detales, sulaikydamas jas akimirkose, kurios greitos praeiti, tačiau po savęs paliekančios pilnatvės jausmą.

Kas: Paroda "Albinas Stubra. Fotografijos".

Kur: Kauno fotografijos galerijoje.

Kada: Veikia iki gruodžio 30 d

Muziejuje iki lapkričio 11 d. bus eksponuojama iš gausybės A.Stubros nuotraukų jo dukros Rasos Stubraitės-Marcinkevičienės ir žento Vlado Marcinkevičiaus suformuota fotografijų paroda "Mažoji Lietuva pro Albino Stubros objektyvą".

Parodoje žiūrovai gali pamatyti Mažosios Lietuvos paveldo objektus, bažnyčias, jų griuvėsius, kapines ir pačius lietuvininkus bei jų tradicijas. Nuotraukose – dar gyvas vyskupas Jonas Kalvanas, tarybiniais metais kentęs saugumo persekiojimus.

Lankytojai gali pajusti, kaip autorius matė rašytoją Ievą Simonaitytę, kuri yra Albino Stubros pusseserė iš tėvo pusės, bei visai dar jauną dr. Martyną Purviną, o greta – jo tėvą Eriką Purviną. Apsilankiusieji parodoje galės išvysti ir kaip lietuvininkai sodina "Lietuvininkų ąžuolyną" Agluonėnuose.

Parodos atidarymas buvo įspūdingas, retai į tokius renginius susirenka tiek žmonių, kad vos telpa į parodų salę. Šįkart didžioji dauguma jų pažinojo fotografijų autorių. Apie A.Stubrą pasakojo jo sesuo Jūratė, buvę bendradarbiai, mokiniai.

Ypatingos nuotaikos vakarui suteikė Klaipėdos etnokultūros centro folkloro ansamblio "Kuršių ainiai" atliekamos dainos.

Atidaryme dalyvaus A.Stanevičius, E.Barauskienė, J.Stubraitė, Lietuvininkų bendrijos nariai. Klaipėdos krašto dainas atliks Klaipėdos etnokultūros centro folkloro ansamblis „Kuršių ainiai“ (vadovai Jolita ir Alvydas Vozgirdai).

Parodoje bus galima pamatyti klaipėdiečio fotografo A.Stubros (1929–2007) užfiksuotus Mažosios Lietuvos paveldo objektus, bažnyčias, jų griuvėsius, kapines ir pačius lietuvininkus bei jų tradicijas. Nuotraukose dar gyvas vyskupas Jonas Kalvanas, tarybiniais metais kentęs saugumo persekiojimus. Taip pat iš nuotraukų žvelgia rašytoja Ieva Simonaitytė – A.Stubros pusseserė iš tėvo pusės bei visai dar jaunas dr. Martynas Purvinas, o greta – jo tėvas Erikas Purvinas. Apsilankiusieji parodoje galės išvysti ir kaip lietuvininkai sodino ,,Lietuvininkų ąžuolyną“ Agluonėnuose.

Parodą paruošė Rasa Stubraitė-Marcinkevičienė ir Vladas Marcinkevičius.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2) paroda „Mažoji Lietuva per Albino Stubros objektyvą“ bus eksponuojama iki lapkričio 11 d.

Uostamiesčio metraštininkas, ilgametis dienraščio "Klaipėda" fotožurnalistas Albinas Stubra (1929–2007) šią vasarą būtų šventęs 85 metų jubiliejų. Legendinis fotografas, pasirinkęs Klaipėdžio slapyvardį, per savo gyvenimą sukaupė didžiulį vertingų archyvinių nuotraukų lobyną, kuriuo šiandien gali naudotis visi, kurie domisi uostamiesčio istorija.

Prasmingas įamžinimas

A.Stubra fotoreporterio darbą spaudoje dirbo 35 metus. Dar dienraščio "Klaipėda" redakcijoje jis pradėjo rinkti, kaupti medžiagą apie uostamiesčio plėtrą, nes jam tai buvo įdomu. O fotografuoti jis pradėjo dar ankstyvoje jaunystėje.

"Per tą laiką tų nuotraukų susikaupė labai daug. Kadangi visose jose įamžinta miesto istorija ir kultūra, etnografija ir sportas, pramonė, jautėme tokią pareigą, kad tai reikia viešinti", – pasakojo A.Stubros dukra Rasa
Marcinkevičienė.

Ji su vyru ir dar keliais bendraminčiais įkūrė interneto svetainę klaipedis.lt. Klaipėdžio slapyvardį kadaise pasirinko pats A.Stubra.

Savo archyvą, pasak jo dukters, tėvas tvarkė nepriekaištingai. Negatyvai pagal temas buvo sudėlioti chronologiškai.

"Negatyvai buvo sudėti į aplankus ar vokelius ir ant jų užrašyta, kas tai yra. Vokeliuose labai dažnai aptinkame ir laikraščio iškarpų. Tada mes jau turime visą informaciją, kas ten buvo, koks įvykis, kokie žmonės nufotografuoti. Yra net labai įdomių detalių", – pasakojo R.Marcinkevičienė.

Pasak jos, tėčio archyve ji aptiko daugybę istorinių asmenybių – nuo Antano Sniečkaus iki Michailo Gorbačiovo.

"Net negaliu pasakyti, ką fotografuoti jis labiausiai mėgo. Tėtis buvo prisiekęs klaipėdiškis, jis fotografavo visus pamatinius akmenis, žinojo, kur kokia vinis buvo įkalta senamiestyje. Su juo šiaip buvo labai įdomu. Pamenu, eidavome kartu per miestą ir jis rodydavo, kur veikė senoji spaustuvė ar muilo fabrikas. Jis labai mėgdavo pasakoti, mes su tais pasakojimais ir užaugome", – prisiminė Rasa.

Interneto svetainėje, kurioje eksponuojamas A.Stubros nuotraukų archyvas, palikta vieta komentarams.
Fotografo dukra teigė, kad labai džiaugiasi, kai žmonės parašo, patikslina, kas pavaizduota kai kuriose fotografijose.

Paliko dienoraščius

A.Stubra nuo vaikystės rašė dienoraščius. Dalis jų taip pat publikuojama svetainėje klaipedis.lt. Širdį spaudžia skaitant dešimtmečio berniuko rašyseną, kuri atspindi permainingus įvykius to meto Lietuvoje.

"1939 m. kovo 22 d. trečiadienį aš ir kiti vaikai žaidėme gatvėje. Jau buvome iš mokyklos paleisti. Eidami namo vaikai kalbėjo, kad bus karas. Aš tik juokiausi ir sakiau, kad, užims miestą ir baigta. Arti namų užėjau pas Vėbrą, mūsų kaimyną, jis buvo prisipirkęs pilną krepšį mėsos ir dešros. Parėjau namo, mano mamytė buvo labai nusiminusi, kad atėjo Hitleris į Klaipėdą", – tokia žinia apie Klaipėdos krašto atplėšimą nuo Lietuvos palikta mažojo Albino dienoraštyje.

Šiandien skaitant ano meto vaiko išgyvenimus, širdis virpa, kaip tie nevaldomi pasauliniai kataklizmai vėliau palietė atskiras šeimas ir likimus.

"Pervažiavę tunelį, įvažiavome į miestą. Štai aš vėl Klaipėdoje, atvažiavau čia po tiek laiko. Juk išvažiavome iš čia 1940 metų lapkričio 4 d. (...) vis dar tebeskamba ausyse gestapo viršininko šunies Grabovskio žodžiai: "Niekados jūs jau nebegrįžkite į Klaipėdą! Suprantate, niekados!" Šuva. Dabar pasikeitėme rolėmis. Dabar jau jis nebegrįš", – savo dienoraštyje 1945-ųjų žiemą rašė tada dar 16-os metų neturintis A.Stubra.

Įdomu tai, kad tarnaudamas sovietinėje armijoje A.Stubra savo dienoraštį rašė rusų kalba. Veikiausiai kitaip buvo neįmanoma.

Auklėjo lietuviška dvasia

Albinas Endrius Stubra gimė 1929 m. birželio 10 d. Klaipėdoje, lietuvininkų Martyno Stubros (1893–1974) ir Bertos Mejerytės-Stubrienės (1900–1982) šeimoje.

Stubros užaugino keturis vaikus: sūnus Martyną (1926–1992), Albiną (1929–2007), Gediminą (1932–2008) ir dukrą Jūratę.

Tėvui pradėjus dirbti bendrovėje "Lietuvos eksportas", šeima persikėlė arčiau naujosios darbovietės – į Smeltę (dabartinį Žvejybos uosto rajoną – A.D.). Pamaryje ir prabėgo Albuko, kaip jį tada vadindavo, vaikystė.

1939 m., vokiečiams okupavus Klaipėdą, buvo uždaromos lietuviškos mokyklos. Tėvas, nenorėdamas vaikų leisti į vokišką mokyklą, 10-metį Albiną ir 3 metais vyresnį brolį Martyną apgyvendino pas ūkininkus Kretingoje. Tačiau po metų jiems teko grįžti į Klaipėdą ir lankyti vokišką mokyklą, nes 1940 m. buvo uždaryta siena su Didžiąja Lietuva.

Moksleiviai buvo verčiami stoti į "Hitlerjugend" organizaciją. Albino tėvas, vokiečių kalba raštu atsakydamas mokytojui, kad neleis sūnums stoti į šią organizaciją, jį baigė žodžiais "su lietuvišku pasveikinimu" vietoj tada įprasto "Heil Hitler".
Dėl tokio įžeidimo Albino tėvas buvo pasodintas į kalėjimą, o 1940 metų pabaigoje visa šeima buvo ištremta iš Klaipėdos.

Užsikrėtė fotografija

Kai kilo karas, prasidėjo ir šeimos klajonės, kol Stubros vėl grįžo į Klaipėdą. 1945 metų rugsėjį A.Stubra pradėjo lankyti Vytauto Didžiojo gimnaziją, vėliau pervardytą Klaipėdos 1-ąja vidurine mokykla.

Tuo metu jis aktyviai sportavo, pasiekė neblogų rezultatų lengvojoje atletikoje. Įspūdinga to laiko apdovanojimų kolekcija taip pat eksponuojama tinklalapyje klaipedis.lt.

Po tarnybos sovietų armijoje A.Stubra įstojo į Klaipėdos mokytojų institutą. Kaip tik tuo metu prasidėjo jo pažintis su fotografija.

Pirmąjį fotoaparatą "Liubitel" gavo kaip prizą už 1952 metais vykusioje "Žalgirio" spartakiadoje laimėtą 1-ąją vietą disko metimo rungtyje.

Esą ilgokai šis fotoaparatas dulkėjo lentynoje, kol kartą fotografuoti priprašė jo draugai. Iš pradžių fotografavimo gudrybių būsimą legendinį fotografą pamokė vyresnysis brolis Martynas, savarankiškai to pats pramokęs kariuomenėje.

Netrukus A.Stubrai fotografavimas tapo aistra, vėliau daug ko jis mokėsi iš knygų.

Kol studijavo, jam neretai užsidirbti pragyvenimui tekdavo fotografuojant, nes tėvai nepajėgė finansiškai jo paremti. Fotografijos jis neapleido ir vėliau, jau dirbdamas įvairiose mokslo įstaigose.

Legendinis metraštininkas

Prieš 50 metų – 1964 m. rudenį Albiną pakvietė dirbti į vienintelio tuomet dienraščio "Tarybinė Klaipėda" redakciją fotokorespondentu.

Taip legendinis uostamiesčio metraštininkas pradėjo kaupti fotografijų archyvą. Jis daug ir rašė, sistemingai komplektavo laikraščio numerius.

Jo fotoobjektyvas ir plunksna fiksavo visa, kas buvo reikalinga laikraščiui, ir daug daugiau. Kone kiekvienas kultūros, sporto ar koks nors kitas renginys, šventė, paroda, politinis ar šiaip svarbesnis įvykis neliko neužfiksuotas A.Stubros objektyvo.

Jo fotografijos vertingos ne tik dėl to, kad atspindi istoriją, Albinas buvo puikus socialinio portreto meistras, gerai jautė aplinką ir emocijas. Jis turėjo visas fotoreporteriui reikalingas savybes.

A.Stubra, kaip fotožurnalistas, vykdavo ir į karštus taškus, pavyzdžiui, Azerbaidžaną. Pasak jo dukters Rasos, tėvas visa širdimi stojo už atgimstančią Lietuvą. Ir vėl fiksavo lietuvių tautos laisvės kelią.

A.Stubra dienraščio redakcijoje dirbo iki 1999 metų. Po žmonos Angelės mirties buvo praėjęs gal mėnuo, kai Klaipėdis baigė savo 35 metus trukusį darbą "Klaipėdoje".
Išeidamas pareiškime parašė: "Prašau leisti mane į pensiją. Su meile minėsiu mirusius ir gyvus šio mielo leidinio žmones".

Nepaisant atsisveikinimo su redakcija, A.Stubra fotografavo iki pat savo mirties 2007-ųjų kovo 15 dieną. Šiandien jo sukauptą neįkainojamą istorinį lobį A.Stubros artimieji padarė prieinamą visiems besidomintiems Klaipėda ir jos žmonėmis.