Ko išsigando KGB?

KGB įgaliotinis Klaipėdoje papulkininkis Viktoras Terechovas 1963 m. kovo pradžioje savo vadams į Vilnių išsiuntė slaptą pranešimą apie "antitarybinį elementą", prekybos jūrų uosto elektriką Alfonsą Stanį.

Pasirodo, 1963 m. vasario 5 d. kažkoks KGB patikėtinis K pranešė, jog "jo sūnaus pažįstamas, vardu Alfonsas, dirbantis prekybos jūrų uoste elektriku, vasario 16-ąją, buržuazinės Lietuvos nepriklausomybės dienos proga nusiteikęs išspausdinti antitarybinio turinio lapelių ir juos paskleisti mieste".

19-metis A.Stanis tam tikslui esą ieškojo spausdinimo mašinėlės, bet neapdairiai pasiteiravo ne to žmogaus.

Toliau V.Terechovo pažymoje rašoma, kad, "siekiant nustatyti A.Stanio bendraminčius, teko organizuoti pilną jo sekimą su pasiklausymu", o patikėtinis K įpareigotas suartėti su stebimuoju, juolab "A.Stanis leido suprasti, kad jis yra ne vienišas kovotojas".

Taip buvo išaiškintas A.Stanio artimas bičiulis, 18 metų Petras Kairys, dirbęs ten pat prekybos jūrų uoste.

Įvertinę susiklosčiusią situaciją, artėjant vasario 16-ajai, KGB veikėjai ėmėsi aktyvių veiksmų užkardyti bet kokias "antitarybinio pobūdžio provokacijas" Klaipėdoje.

Juolab A.Stanis jau buvo sumanęs steigti antitarybinę organizaciją ir net buvo sugalvojęs jos pavadinimą – "Lietuvos jaunimo sąjunga".

Abu stebimus jaunuolius kagėbistai dar vasario 14 d. atgabeno į Klaipėdos KGB skyrių "auklėjamajam pokalbiui".

Tolesnis jų likimas KGB dokumentuose neatspindėtas, tačiau veikiausiai nuo šių jaunų klaipėdiečių saugumiečiai akių nenuleido visą laiką.

"Šalin vergovės pančius!"

Patriotiškai nusiteikę lietuviai, paminėdami ir kitas svarbias laisvos Lietuvos datas, nuo pat antrosios okupacijos pradžios, net tada, kai rodėsi, jog bet koks pasipriešinimas nuslopintas, atsikvėpti kagėbistams neleido.

Remiantis KGB dokumentais, Klaipėdoje dar 1961-ųjų birželio 23 d., kai sukako 20 metų nuo Birželio sukilimo, pasirodė štai tokio turinio lapeliai:

"Draugai, Lietuvos patriotai, kovokite už laisvę ir Lietuvos nepriklausomybę. Šalin vergovės pančius!"

Lapeliai buvo parašyti ranka lietuviškai, pieštuku, per kopijavimo popierių ir kanceliariniais smeigtukais pritvirtinti prie stulpų, medinių tvorų ir net Vykdomojo komiteto durų.

Klaipėdos KGB aparato darbuotojai ir kiti sovietų valdžiai lojalūs piliečiai surinko 22 tokius atsišaukimus.

"Po išsamaus tyrimo nustatyta, kad antitarybinio turinio lapelius parašė trys autoriai, galimas dalykas, vienos miesto vidurinės mokyklos 7–9 klasės mokiniai", – rašoma saugumo ataskaitoje.

"Blogas auklėjimas"

Netrukus, tų pačių metų liepos 7 d., KGB gavo agento "Famas" pranešimą, kad laivų remonto įmonėje dirbantis ir 5-ojoje vidurinėje jaunimo darbininkų mokykloje besimokantis Julius Mačernius buvo iškėlęs "buržuazinės" Lietuvos vėliavą ir yra "pasirengęs dar kažką padaryti".

Todėl jaunuolis buvo patikrintas. Po grafologinės ekspertizės paaiškėjo, kad dalies jau minėtų atsišaukimų autorius – būtent jis.

"Aiškinantis J.Mačerniaus antitarybinių veiksmų priežastis, paaiškėjo, kad tokios mintys užgimė dar 1960 m., kai jis taip ir nesuprato, kodėl lietuviai buvo iškeliami į Sibirą, nacionalizuojami jų namai ir t. t. (…) Paskui J.Mačernius papasakojo, kad savo antitarybiniais pamąstymais pasidalijo su bendradarbiais Stankumi ir Neimontu. 1961 m. birželio 20 d. J.Mačerniaus iniciatyva, J.Mačernius, Stankus ir Neimontas nusprendė pagaminti ir išplatinti antitarybinio turinio lapelius, pagaminti ir iškelti buržuazinės Lietuvos vėliavą, ieškojo galimybių įsigyti ginklų, taip pat į laivų gamyklą atvykus Amerikos lietuviams, ketino pamėginti surengti streiką", – rašoma 1961 m. slaptoje KGB pažymoje.

Paskui dar rašoma, kad pasinaudodama vienos merginos pagalba ši valstybės "nusikaltėlių" grupė ketino pavogti spausdinimo mašinėlę, spausdinti ir platinti antitarybinius lapelius.

Galiausiai J.Mačerniaus byloje prisegtas jo artimų giminaičių sąrašas, kuris tarsi paaiškino, kodėl 19 metų jaunuolis nelojalus tarybų valdžiai: "Patikrinus, nustatyta, jog J.Mačernius kilęs iš valstiečių, jo tėvas (Klemensas Mačernius) kalvis, turėjo 7 ha žemės, prasidėjus kolektyvizacijai, 1948 m. paliko savo ūkį ir persikėlė į Klaipėdą. Šiuo metu jis dirba Klaipėdos laivų remonto gamykloje kalviu. Tėvo brolis Pranas Mačernius vokiečių okupacijos metu buvo baltaraištis ir už tai nuteistas. Antrasis tėvo brolis Ignas Mačernius yra kunigas. Trečias tėvo brolis (vardas nenurodytas – A.D.) nuteistas 10 metų pagal 58 straipsnį (1926 m. patvirtintas Rusijos SFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnis, numatantis mirties bausmę arba laisvės atėmimą už politinius ("kontrrevoliucinius") nusikaltimus – A.D.), tėvo sesuo Stefanija Valentienė turėjo buožės ūkį, buvo banditų ryšininkė, ji iškeldinta už Lietuvos TSR ribų. J.Mačerniaus pusbrolis Miklovas 1961 m., būdamas turistinėje kelionėje Prancūzijoje, išdavė tėvynę."

Garsiausi Klaipėdos "diversantai"

Trispalvės Klaipėdoje suplazdėdavo ir vėlesniais metais, net išaiškinus jų iškėlimo iniciatorius, vis atsirasdavo kitų.

1969 m. gegužės pirmosios rytą miestiečiai išvydo trispalvę, iškabintą ant statybinio krano strėlės. Kranas stovėjo prie statomo devynaukščio namo priešais "Vėtrungę". Tada buvo pastatyti vos du namo aukštai.

Vėliau žmonės kalbėjo, kad pėdsekys šuo milicininkus nuvedė pas kranininką ir darbininkui teko ilgai aiškinti, kad tai ne jis iškėlė trispalvę.

Dar vieną trispalvę saugumiečiai tą dieną pamatė tik priešpiet, nors ji buvo iškelta pačioje miesto širdyje, ant Manto gatvės 1-ojo namo stogo.

Mat vėliavos kotas nebuvo labai ilgas. Ją turėjo pamatyti Gegužės 1-osios demonstracijos dalyviai.

O 1970 m. vasario 16-ąją mieste pasirodė ir antitarybinių lapelių bei trispalvė, pritvirtinta ant 100 metrų aukščio Celiuliozės ir popieriaus kombinato kamino žaibolaidžio.

Po tokio akibrokšto saugumiečiai gavo velnių ir buvo įpareigoti kuo greičiau pagauti kaltininkus.

Tų metų liepos naktį iš 22-osios į 23-iąją "Baltijos laivų statykloje" apsilankė solidūs vyrai, ieškantys 26 metų jūreivio Jono Šilinsko.

"Pavojingų antitarybinių nusikaltėlių grupė", erzinusi saugumiečius trispalvėmis ir atsišaukimais Klaipėdoje, buvo susekta.

J.Šilinskas buvo teisiamas kartu su 6 metais jaunesniais Stasiu Balkaičiu ir Aleksu Alfonsu Pašiliu. J.Šilinskas tada gavo 5, S.Balkaitis – 3, o A.A.Pašilis – 4 metus nelaisvės.

Vyrai atliko visą bausmę iki paskutinės dienos. Jie buvo bemaž garsiausi to meto "diversantai" Klaipėdoje, kurie lietuviams nuolat primindavo, kad Lietuva yra okupuota.

Kontrolė kiekviename žingsnyje

Šie ir tūkstančiai kitų atvejų rodo, kad KGB kontroliavo, baudė ir skverbėsi į daugybės žmonių gyvenimus.

Istorikai teigia, kad per visą sovietmetį šiai represinei struktūrai tarnavo daugiau nei 160 tūkst. Lietuvos žmonių.

O keliems šimtams tūkstančių ši sovietų tarnyba sulaužė likimus, sunku įsivaizduoti.

Vien Klaipėdoje 1973 m. "valstybinės sienos saugojimo interesams KGB tarnavo 86 agentai ir 174 patikėtiniai, iš kurių 1972 m. buvo užverbuota 14 agentų, taip pat 59 patikėtiniai".

"1973 m. kovo 15 d. Klaipėdos miesto KGB skyrius tikrina 29 žmones, kurie įtariami išdavikiškais ketinimais (24 jų yra LTSR KGB įskaitoje)", – rašoma sovietinio saugumo ataskaitoje.

Toliau vardijamos įtariamų asmenų pavardės ir "nuodėmės".

Štai klaipėdietis K.Petrikas, gimęs 1939 m., kaltas tuo, jog nori emigruoti į Vokietijos Federacinę Respubliką.

"Operatyvinio tyrimo objektas A.A.Balkaitis, gimęs 1952 metais, Klaipėdos gyventojas, muzikos mokyklos moksleivis, nusiteikęs bėgti į užsienį. 1972 metais agentui jis prasitarė, jog perskristi Baltijos jūrą nebūtų sunku. Užgrobti lėktuvą prireiktų 6 žmonių. A.A.Balkaičio brolis yra nuteistas už antitarybinių lapelių platinimą, tėvai – religiniai fanatikai, nusiteikę prieš tarybų valdžią", – rašoma toje pačioje LTSR KGB 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotojo pulkininko V.Ginko ataskaitoje 1973 m. kovą.

Laisvės sulaukti nesitikėjo

Už trispalves ir antitarybinius atsišaukimus atsėdėjęs sovietų lageryje J.Šilinsko ir S.Balkaičio bendražygis klaipėdietis A.A.Pašilis teigė, kad sovietmečiu "nepatikimų" asmenų stebėjimas buvo labai intensyvus.

"Tuo laikotarpiu niekas juk nežinojo, su kuo iš tikrųjų bendrauja, kas ką stebi. Su nepažįstamais žmonėmis būdavome labai atsargūs ir su pažįstamais taip pat. Tačiau turėjau svajonę, kad Lietuva būtų laisva. Bet tada realybė buvo visai kita. Tokia baisi KGB darbuotojų armija buvo kone ant kiekvieno kampo, jau nekalbu apie visokius neetatinius jų darbuotojus. Logiškai mąstant, nesitikėjau, kad pavyks iškovoti nepriklausomybę, jaučiausi kaip kalėjime, galvojau, kad taip ir numirsiu", – kalbėjo A.A.Pašilis.

A.A.Pašilis pasakojo, kad jau atgavus nepriklausomybę kelis kartus sapnavo tuos baisius laikus ir pripažino viso šio reikalo paradoksą.

"Vieną dieną kažkaip su malonumu prisiminiau lagerį ir pats labai labai nustebau. Bet išsyk supratau, kad visi tie, kurie liaupsina buvusią SSRS, ilgisi ne tų laikų "ubagyno", o savo jaunystės. Ir pačiam tuos laikus, kai man buvo 20 metų, malonu prisiminti. Tai ir yra paradoksas", – šypsojosi klaipėdietis A.A.Pašilis.

"Aš – tik mažas Dievo gabaliukas. Gal ne pats geriausias, gal ne iš pačios geriausios Šefo vietos, bet visgi – Šefo dalis", – taip šmaikščiai autobiografinėje apybraižoje save apibūdina klaipėdietis Aleksas Pašilis iš Girulių. Smalsaus proto, maištingos sielos, budistiškos išminties ir sveiko humoro jausmo kupinas inžinierius toks buvo nuo jaunų dienų, dar tada, kai nepabūgo mesti iššūkio gyvenimus traiškančiai sovietinei sistemai.

Antitarybinis – iš prigimties

– Ir kur esate kilęs ir kas jūsų tėveliai?

– Esu gimęs Klaipėdoje, šeimoje augome keturi vaikai – dvi seserys ir mes, du broliai. Mano tėtis buvo tautodailininkas iš Palangos, mama kilusi iš Kauno, taip pat gamino įvairius meno dirbinius.

– Regis, nuo mažų dienų buvote nelojalus sovietinei sistemai. Kaip susiformavo toks požiūris, juk daugelis jaunų žmonių tada tiesiog gyveno ir nemąstė, kad Lietuvoje kažkas negerai?

– Mūsų šeimoje labai dažnai buvo kalbama, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, yra okupuota, kad jokiais tarptautiniais aktais negalima to pateisinti ir civilizuotos valstybės tai pripažįsta kaip okupaciją. Tokie pokalbiai namuose ir suformavo mano požiūrį į esamą aplinką.

– Vis tiek ilgai neištvėrėte, mokykloje prisišnekėjote ir teko nukentėti už "nusikaltimus" tarybų valdžiai.

– Prisišnekėjau. Klausėmės radijo laidų iš Vakarų, labiausiai patiko "Laisvės radijas". Susibūrėme bendraminčių grupė, rašėme antitarybinio turinio proklamacijas, patys spausdinome ir platinome. Už tai ir teko palikti mokyklą, nors jaučiau, kad kai kurie mokytojai mane palaiko, ypač lietuvių kalbos mokytoja ir mokytojas Kazys Trukanas. Mane išmetė iš 12-osios vidurinės (dabar "Žemynos" gimnazija – A.D.) Tada direktorė buvo Klaipėdos miesto komunistų partijos komiteto pirmojo sekretoriaus Jono Gurecko žmona. Įstojau į vakarinę mokyklą, iš ten gavau šaukimą į tarybinę armiją ir nepaisant, kad mokiausi, mane paėmė į Šiaurės laivyną.

Lageryje – tarp intelektualų

– Kas jus tada įskundė?

– Konkretaus išdaviko įvardyti negalėčiau, bet vieną dieną "atsitiko areštas". Kariuomenėje atitarnavau metus, ten mane ir areštavo. Iš laivyno keliavau tiesiai už grotų. Ketverius metus teko sėdėti Mordovijos politinių kalinių kalėjime.

– Kuo įsiminė tie kalinimo metai?

– Visai neseniai pagavau save mąstantį, kad su malonumu prisimenu lagerį. Dabar yra daugybė žmonių, kurie atvirai ilgisi sovietinių laikų. Jie jau neprisimena, kad 20 metų reikėdavo taupyti zaporožiečiui, jie nebeprisimena, kad buvo "blatas", deficitas ir eilės parduotuvėse. Jie viso to prisiminti nenori, bet ilgisi sovietinių laikų. Netiesa. Supratau esminį dalyką, kad jie ilgisi ne sovietmečio, o – savo jaunystės. Taip ir aš, su malonumu galvodamas apie lagerį, ilgėjausi savo jaunystės, ten, kur mane supo daugybė išsilavinusių, inteligentiškų žmonių, intelektualūs pokalbiai. Natūralu, kad šitie prisiminimai yra malonūs. Supratau, kad ilgiuosi jaunystės, o ne lagerio.

– Su kuo teko ten bendrauti lageryje?

– Daug laiko teko praleisti su Baliu Gajausku (politikas, Kovo 11-osios Akto signataras – A.D.), kalbant apie jaunimą, ten buvo labai inteligentiška žydų kompanija.

– O jie kuo nusidėjo?

– Jie planavo lėktuvą nuvaryti. 32 tada pasodino, jie organizavo operaciją "Vestuvės". Organizatoriai rinkdavosi į dideles grupes ir aptarinėjo, kaip jie tą operaciją atliks. Kadangi žydai žydais pasitiki, jie nė įtarti negalėjo, kad tarp jų yra KGB agentų. Taigi saugumas žinojo visas smulkmenas. Jie išsiruošė skristi iš tuomečio Leningrado AN-2 lėktuvu, buvo nusipirkę bilietus. Kai jie tik priartėjo prie lėktuvo, iš jo išlipo žmonės su kalašnikovais ir juos visus "susėmė". Kai kurie gavo 10–15 metų lagerio. Be jų kalėjime dar buvo nemažai dėstytojų, profesorių, kitų intelektualų.

Vasario 16-osios "vardadieniai"

– Kaip pavyko įsitvirtinti gyvenime grįžus iš kalėjimo?

– Sėkmingai atsėdėjęs grįžau į Lietuvą. Užgriuvo rūpesčių lavina. Aukštojo mokslo baigti neleido. Pats Kauno politechnikos instituto rektorius M.Martinaitis iškilmingai paaiškino, kad diplomuoti "antisovietčikai" Tarybų Lietuvai nereikalingi. Vis dėlto grįžti į darbą didelių trukdžių nebuvo. Pagal įstatymą galėjau įsidarbinti ten, kur dirbau prieš įkalinimą. Ėmiau darbuotis Klaipėdos radijo ir televizijos stotyje.

– Tokioje strateginėje vietoje?

– Strateginė vieta tai buvo tik iš dalies. Ten nebuvo ruošiamos televizijos programos.

– O jei jūs būtumėte įvykdęs kokią diversiją?

– Už diversiją būčiau nuteistas 15 metų. Darbe turėjau labai gerą viršininką – Donatą Šliažą. Jis priėmė į darbą ir mane, ir mano brolį, ir buvusį tremtinį genialų žmogų Vytautą Šarką. Taigi atvirai išreikštų antitarybinių elementų darbovietėje buvome mes trys, o prijaučiančių – visas telecentras. Pamenu inžinierę Būdienę. Vasario 16-ąją ji pasižiūrėdavo į kalendorių, kieno tądien vardadieniai ir pradėdavo visiems aiškinti, kad tuos vardadienius mes būtinai turime atšvęsti, nors visi puikiai suprasdavo, ką mes švenčiame. Tada švęsti Vasario 16-ąją buvo labai įdomu. Dabar tas įdomumas pranyko. Švęsdavome didelė kompanija, nieko nekalbėdami apie tikrąją šventės priežastį. Įdomūs laikai buvo.

– Jūsų paties ir patriotiškų jūsų kolegų iš televizijos centro dėka Lietuvos žmones pasiekdavo teisėtos šalies valdžios informacija po sausio 13-osios įvykių Vilniuje?

– Sausio 12-osios ryte Tarybos pirmininkas V. Čepas nusiuntė mane budėti ir, jei prireiks, vadovauti Klaipėdos radijo ir televizijos stočiai Giruliuose. Sausio 13-osios naktį buvau įsitikinęs, kad mane netrukus sušaudys sovietų kariškiai, nes mes vieninteliai, praėjus vos kelioms sekundėms po Vilniaus radijo ir televizijos studijų užėmimo, pradėjome transliuoti radijo ir televizijos laidas Klaipėdai ir Žemaitijai. Maniau, kad tokio elgesio omonininkai nepakęs. V.Šarka visą laiką buvo greta. Mudu suprasdavome vienas kitą iš pusės žodžio. Tą naktį Vytautas sugalvojo vieną "netikėtumą" sovietų okupantams. Jis sumanė mažo galingumo (100 W) televizinį siųstuvą nugabenti į Lietuvos parlamento rūmus. Tą mintį pasakiau kompetentingiems kolegoms ir po paros siųstuvas jau buvo Vilniuje. Prasidėjo televizijos transliacija iš Parlamento rūmų.

Indijoje – tarsi namie

– Tris kartus buvote Indijoje, kuo jus traukia ši šalis?

– Kalbant apie meilę Indijai, žmonės susiskaido į dvi grupes. Vieną kartą nuvykę į Indiją, "suserga" ta šalimi ir juos visą laiką ten traukia. Labai mažas procentas lietuvių pasišlykšti ir daugiau ten nevažiuoja. Visai kitaip į tai žiūri anglai ir amerikiečiai. Indija jiems atgrasi, jie nesupranta, ko reikia važiuoti į tą apskretusių bėdžių kraštą. Aš kai atvykau į Indiją, pasijutau atvažiavęs namo. Aplinkui tvyrojo smarvė, netvarka, milijonai skurdžių, bet vidinis jausmas tarsi sakė, kad grįžau namo. To paaiškinti racionaliai nepavyko, kaip ir visų kitų jausmų.

– Jums teko susitikti su legendiniu indų dvasiniu mokytoju Satja Sai Baba, kuo jis traukė žmones?

– Jį supo tūkstančiai žmonių, ir vyko neįprasti dalykai. Niekas nebesistebėjo Sai Babos galimybėmis. Nuomonės pasaulyje apie jį yra labai įvairios – nuo to, kad jis pats šėtonas iš pragaro iki to, esą tai – mesijas, tolygus Kristui. Pradžioje, kai apie jį pasklido žinia, Vatikanas pareiškė, kad čia neapsieinama be piktųjų galių. O praėjus kažkiek metų tame pačiame Vatikane viename kiemelyje kas vakarą buvo demonstruojamas filmas apie Sai Babą, kad gyvena pasaulyje šventasis, bet – ne krikščioniškas.

– Ar jūs nuolat galėtumėte gyventi Indijoje?

– Galėčiau. Man ten labai patinka. Pamenu, kai man buvo penkeri, gavau dovanų sąsiuvinį ir spalvotų pieštukų, tada per dvi dienas pripaišiau visą sąsiuvinį palmių prie vandenyno, nors net panašaus paveikslėlio nebuvau matęs. Kodėl, nežinau. Aš gerai jaučiuosi po palmėmis. Man nepatinka mūsų klimatinė juosta, mūsų žiemos. Tie žmonės, kurie gyvena ten, nesuvokia, kad gyvena rojuje.

– Tik tas rojus, mūsų akimis, atrodo baisokas?

– Kai pirmą kartą atvažiavau, ir man buvo toks jausmas, kad tą šalį reikia gelbėti nuo skurdo, nuo atsilikimo. Indų charakteris yra savotiškas, kitoks mąstymas, bet manau, kad mes, europiečiai, visi iš ten, ne veltui esame vadinami indoeuropiečiais. O musulmonai man nepatinka. Kartą buvau Egipte, daugiau ten nenoriu.

– Ar kas nors negero nutiko?

– Ne, nenutiko, bet žmonių akys – agresyvios. Pasakai ką nors, ir jau jų akys krauju pasrūva.

– Tai manote, kad jų įsileidimas pas mus nėra geras sprendimas?

– Tai katastrofa. A.Merkel per anksti suvaikėjo. Sako, asimiliuosis. Musulmonai asimiliuosis? Tegul pasižiūri į čigonus, šimtmečius tarp mūsų gyvena ir nepriima nei mūsų kultūros, nei mąstymo, nei gyvenimo būdo. Ir čigonai – indoeuropiečiai, o anie? Man baisu pagalvoti, kad Europa prisileido tiek potencialių žudikų ir teroristų. Juk niekas jų nepatikrina. Didesnės nesąmonės sugalvoti nebuvo galima. Tai ne tie žmonės, su kuriais galėtume normaliai bendrauti. Dabar visai Europai iškilo grėsmė. Nekalbu apie visus musulmonus, nenoriu visų smerkti, bet geriau gyvenkime atskirai.

Vizitinė kortelė

Gimė 1949 m. lapkričio 23 d. Klaipėdoje.

Mokėsi Klaipėdos 12-ojoje vidurinėje mokykloje.

1970–1974 m. kalėjo Mordovijos politinių kalinių lageryje.

Dirbo Girulių televizijos centre.

1990 m. išrinktas į Klaipėdos miesto tarybą.

Dirbo Klaipėdos universitete, yra keliolikos patentuotų išradimų autorius.

Su žmona Lina užaugino tris dukras, turi tris anūkus.

Kruvini 1991 metų sausio 13-osios įvykiai buvo lietuvių tautos kovų už laisvę kulminacija. Iki tol pusę amžiaus dauguma Lietuvos žmonių sovietų okupacijai priešinosi tyliai – slapta klausydamiesi Vakarų valstybių transliuojamų radijo laidų. Nors tuometė valdžia ir sukūrė galingą sistemą, blokuojančią "Vakarų blogio propagandą".

Imtuvus reikėjo registruoti

Nuo pat antrosios sovietų okupacijos pradžios, kai tik Vakarų valstybės ėmė transliuoti Tarybų Sąjungos šalims skirtas radijo laidas, kone visa Lietuva prigludo prie radijo imtuvų. Šią savotišką tautos rezistenciją pamena ir 64-erių klaipėdietis Aleksas Pašilis, sovietų valdžios kalintas už antitarybinę veiklą.

A.Pašilis – buvęs Girulių radijo ir televizijos stoties darbuotojas. 1991-ųjų sausio 13-osios naktį jis organizavo televizijos ir radijo transliacijas iš Girulių radijo ir televizijos stoties.

"Prisimenu, kai buvau dar labai mažas, stovėjau lovytėje ir žiūrėjau, kaip tėvas sukioja pasiskolintą radijo imtuvą. O kai tėvai patys įsigijo radijo imtuvą "Doneck", tai buvo didelis įvykis šeimoje", – pasakojo A.Pašilis.

Anot jo, to meto komunistai neabejojo, kad visi, turintys radijo imtuvus, yra užmezgę vienpusį ryšį su kapitalistiniu pasauliu.

"Todėl visi radijo imtuvai privalėjo būti registruoti. Procedūra paprasta – reikėdavo nueiti su pasu ir radijo imtuvo dokumentu į artimiausią pašto skyrių, o ten jau viską užfiksuodavo", – prisiminė A.Pašilis.

"Slaptas objektas" – kapinėse

Sovietams tada iškilo kita problema, kaip padaryti, kad transliuojama informacija iš Vakarų TSRS piliečių nepasiektų. Taip visoje Tarybų Sąjungoje ėmė dygti radijo ryšio trukdymo stotys.

Klaipėdoje, netoli Senojo turgaus, taip pat atsirado "labai slaptas objektas" su daugybe styrančių antenų. Tačiau apie jo paskirtį žinojo visi klaipėdiečiai.

Objekto funkcija buvo blokuoti "Amerikos balso", "Laisvės radijo" ir kitų "priešų" stočių transliavimą, kad bent jau jaunuoliai užaugtų tikrais tarybiniais piliečiais.

Šis objektas buvo pastatytas žydų kapinėse. Klaipėdietis inžinierius Donatas Šležas, kuris nuo 1968 metų šalindavo šiame objekte įtvirtinto siųstuvo gedimus, prisiminė, kad vieta buvo parinkta to meto miesto vykdomojo komiteto sprendimu.

Kapinės buvo užtvertos, jose stovėję antkapiniai paminklai panaudoti kaip pamatas įrangos įtvirtinimui.

Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis pasakojo, kad 1991 metais, kai kapinės vėl sugrąžintos bendruomenei, visa radijo ryšio trukdymo įranga jau buvo išardyta ir išgabenta.

"Kai savivaldybė mums perdavė šitą pastatą, mes radome nuimtus radiatorius, langų ir durų nebuvo, stogas nuardytas. Teritorijoje mėtėsi kaulai, nes kai jie ardė tą radijo ryšio trukdymo įrangą, sunkia technika suniokojo senuosius kapus", – prisiminė F.Puzemskis.

Pasak žydų bendruomenės vadovo, vieta tokiam objektui pasirinkta neatsitiktinai. Sovietai tokiu būdu siekė kuo greičiau sunaikinti žmonių atmintį – ant lietuvių, vokiečių, žydų kapinių neretai atsirasdavo stadionai, mokyklos, kitos įstaigos.

Virė dvejopi jausmai

Paradoksalu, bet kurį laiką radijo ryšio trukdymo stotyje darbavosi vėliau už antitarybinę veiklą nuteistas ir kalintas A.Pašilis.

"Kai 1967 metais 12-osios vidurinės mokyklos direktorė man nebeleido mokytis mokykloje už antitarybinių minčių skleidimą, nuėjau į vakarinę ir pradėjau ieškotis darbo. Kadangi buvau gana gabus radijo konstruktorius mėgėjas, kreipiausi į Girulių telecentro viršininką Andrių Opermaną. Jis patikino, jog darbo man ras, nes radijo mėgėjai reikalingi", – prisiminė A.Pašilis.

Taip jau sutapo, kad darbdaviai A.Pašilio gebėjimus panoro išmėginti būtent radijo ryšio trukdymo stotyje. Jis tik buvo įspėtas niekam nesakyti, ką čia dirba.

"Mano jausmai buvo dvejopi: sąžinės graužimas, kad dirbu tokioje vietoje, juk pats su tėvais kas vakarą klausiausi tų radijo stočių, ir didžiulis smalsumas, – dabar tai viską sužinosiu, kaip dirba šitas objektas, gal kada nors pravers darant kokią nors diversiją", – pasakojo A.Pašilis.

Diversijos jis nepadarė, bet sužinojo išties daug. Tačiau A.Pašilis ten dirbo trumpai, nes greitai išaiškėjo jo politinis nepatikimumas. Tada kilo skandalas, kaip šitoks žmogus atsidūrė tokioje vietoje.

Per visą veikimo laiką tame radijo ryšio trukdymo centre jokių sabotažų neįvyko, nes jame dirbo daugiausia rusų tautybės patikimi, valdžiai lojalūs asmenys.

Slopino elektroniniu triukšmu

TSRS ideologai užsienio radijo stotis pagal turinį skirstė į tris kategorijas. Viena jų – juodosios propagandos, kuriai priskirtas "Laisvės radijas", "Izraelio balsas", "Tiranos radijas" . Jų transliacija slopinta elektroniniu triukšmu.

Pilkosios propagandos kategorijai priskirtas "Amerikos balsas", BBC, "Pekino radijas". Jie blokuoti iškraipytu radijo "Majak" programos garsu.

Nekenksmingos radijo stotys – "Švedijos radijas", ORTF iš Paryžiaus slopinamos nebuvo.

Vakarų radijo stočių blokavimu Lietuvoje rūpinosi pats Antanas Sniečkus. Jis į Maskvą nusiuntė ne vieną raštą. Viename jų rašoma, kad "antitarybinės radijo laidos, taip pat ir lietuvių kalba, pastaruoju metu labai intensyvėja, o turimų techninių priemonių respublikoje visiškai nepakanka, kad būtų galima visiškai tas laidas nuslopinti."

Nurodymai – tiesiai iš Maskvos

Pradžioje radijo stočių blokavimui sovietai naudojo amerikietiškus siųstuvus, kuriuos gavo dar karo metais pagal Lendlizo programą (JAV karinis tiekimas Antrojo pasaulinio karo metu koalicijos partneriams, tarp jų ir Tarybų Sąjungai – A.D.).

Teigiama, kad trukdymo organizavimas kainavo brangiau nei pačių radijo laidų rengimas.

Klaipėdos pašto, esančio dabartinėje Liepų gatvėje, viršutiniame aukšte buvo įsikūręs komandinis punktas.
"Ten dirbantys žmonės turėjo visų "priešiškų" radijo stočių darbo grafikus. Tiesiai iš Maskvos Morzės abėcėle gaudavo šifruotus pranešimus apie darbo pasikeitimus.

Jie turėjo prisistatę specialių radijo imtuvų eterio kontrolei. Aptikę girdimą radijo stotį, paspausdavo mygtuką ir trukdymo stotyje pradėdavo skambėti skambutis", – pasakojo A.Pašilis.

Iš komandinio punkto buvo nurodoma, kurį siųstuvą ir kokiam dažniui įjungti.

Tarp žmonių – slaptas kodas

Užsienio radijo stočių klausymas buvo visuotinis reiškinys. A.Pašilio įsitikinimu, tai prisidėjo prie jaunosios kartos auklėjimo, nes tėvai nesakydavo vaikams, kad Lietuva yra okupuota, nenorėdami, jog atžala taip kalbėtų ir užsitrauktų saugumiečių nemalonę.

"Kas gi anais laikais neklausė užsienio radijo? Juk tai buvo vienintelis tiesos balsas. Prisimenu, abu mano seneliai vakarais, kai aš jau nueidavau miegoti, junginėdavo savo VEF'ą ir bandydavo sugauti kokios nors Vakarų radijo stoties dažnį", – pasakojo F.Puzemskis.

"Labai dažnai skambėdavo: "O ar girdėjai, ką balsai sakė?" Balsais buvo vadinamos visos užsienio radijo stotys, skirtos TSRS teritorijai. Toks žodis prigijo nuo radijo stoties "Amerikos balsas" pavadinimo. Jie rengė laidas ir okupuotai Lietuvai, ten skambėjo kandi tarybinės valdžios kritika", – teigė A.Pašilis.

Klaipėdietis istorikas Dainius Elertas neslėpė, kad nuolat ir pats sovietmečiu klausydavosi užsienio radijo stočių.
"Liaudies folklore buvo ir kitas slaptas kodas. Tie, kurie išgirsdavo kokią nors naujieną per užsienio radijo stotį, patikimiems žmonėms pabrėždavo, kad "Marytė pasakė". Žinantieji suprasdavo, jog informaciją transliavo Vakarų radijo stotis. Paslaptingoji "Marytė" buvo minima ir miestuose, ir kaimuose", – teigė D.Elertas.

Istoriko įsitikinimu, žmonių siekis klausytis to, kas draudžiama, susiklostė dar pokario kovų tradicijų pagrindu. Slaptas užsienio radijo stočių klausymas buvo viena iš pavergtos tautos pasipriešinimo formų.

"Visi jautė melą, tvyrantį oficialioje tarybinėje spaudoje, ir ieškojo kažkokios alternatyvos. Tačiau žmonės aklai nepasitikėjo ir tais visais balsais. Jie paklausydavo "balsų", paskaitydavo tarybinės propagandos ir darydavo savo išvadas. Manau, kad tai padėjo lavinti analitinį mąstymą", – įsitikinęs D.Elertas.

Radijo kontrolė

Radijo transliacijų trukdymas buvo viena iš kovos su priešo "propaganda" formų, ypač dažnai naudota Antrojo pasaulinio karo metais bei Šaltojo karo metu.

Ši "radijo gynyba" pradėjo veikti 1948 metų vasarį, kai prasidėjo "Amerikos balso" transliacijos rusų kalba.

Trukdymai ypač sustiprėjo 1953-iųjų pavasarį, kai rusiškai pradėtas transliuoti ir "Laisvės radijas" iš Miuncheno.

Lietuvoje veikė 5 radijo transliacijų trukdymo stotys. Vienos tokios stoties įrengimas kainuodavo nuo 400 tūkst. rublių (dabar apie 10 mln. litų). Jų efektyvumas miestuose siekė 80–100 proc. Šia veikla, reguliuodami 60 siųstuvų, užsiėmė šimtas žmonių.

Iki Michailo Gorbačiovo "perestroikos" 1985 metais TSRS nepripažino, kad cenzūruoja tarptautinį eterį ar blokuoja radijo signalus, todėl visos trikdžių stotys buvo maskuojamos, vadinamos "objektais" ar "radijo ryšių stotimis".

Iš viso 1988 metais radijo trukdymų stotys veikė 81-ame TSRS mieste.

"Laisvės radijas" buvo vienintelis, kuris be jokių pertraukų buvo trukdomas iki pat 1988 metų lapkričio 30 d., kai apskritai liovėsi visi trukdžiai.

Iki šių dienų radijo trukdymus masiškai naudoja Kinija, Iranas ir Kuba.

Mažesnio intensyvumo radijo ryšio slopinimą vykdo Vietnamas, Šiaurės Korėja, Marokas, Saudo Arabija, Pietų Korėja ir Mianmaras.

Po trejų metų bandymų Klaipėdos universiteto išradėjai sako pagaminę nedidelio galingumo bangų elektrinę. Tai pirmoji tokia elektrinė ne tik Baltijos šalyse, bet ir pasaulyje.

Apie 80 kilogramų sverianti konstrukcija išbandyta ant Palangos tilto. Bangų elektrinės kūrėjas klaipėdietis Aleksas Pašilis sako, kad pagaliau bandymas pavyko. Generatorių, kurį galima pritaikyti bangų energetikai, išradėjas sukūrė prieš ketverius metus, tačiau pažaboti bangų vis nesisekė.

„Bangos banguoja, bet jas reikia paversti į tiesiaeigį arba sukamąjį judesį, o tai padaryti ganėtinai sunku, kadangi jūroje yra labai daug faktorių. Tai ir audros, ir štormai. Elektrinė turi visą tai atlaikyti. Tai padaryti ganėtinai sunku ne tik mums, bet, kaip matom, visam pasauliui“, – teigia išradėjo asistentas Audrius Knolis.

„Reikėjo ilgai laužyti galvą, kaip supaprastinti kiekvieną elementą. Dabar ji yra supaprastinta iki minimumo. Mes turime plūdurą, kurį banga kilnoja, lynai magnetinę štangą stumdo, turime atsvarą. Ir dėl šito judesio generatorius gamina elektros energiją“, – sako išradėjas Aleksas Pašilis.

Paklaustas, kiek elektrinė pagamina elektros, pašnekovas sakė, kad prietaisas rodo apie 28 voltus. Tai, pasak bangų elektrinės autoriaus, nėra daug.

Tokią energiją gamina vos 20 centimetrų bangelė. Kuo ji didesnė, tuo – daugiau energijos.

Pasak išradėjo, jo prie konstrukcijų tvirtinama bangų elektrinė – tokia pirmoji ne tik Baltijos šalyse, bet ir pasaulyje, nors panašių projektų gana daug. Esą dalį elektrinių sulaužo štormai.

Išradėjas sako sieksiąs, kad jo bangų elektrinė, kurios kūrimą finansuoja Europos Sąjunga, pirmiausia būtų panaudota Palangos tiltui apšviesti.