Rusų kilmės smuikininkas – dvyliktąjį veiklos sezoną pradedančio Kauno miesto simfoninio orkestro (KMSO) svečias. Kauniečių kolektyvas, įrašęs ne vieną kūrinį su tokiomis pasaulinio ryškumo žvaigždėmis kaip Dmitrijus Chvorostovskis, Ildaras Abdrazakovas ir Lawrence Brownlee, žada dar vieną nepakartojamą vakarą su mūsų šalyje iki šiol nekoncertavusiu atlikėju. Koncerto programoje – ne tik įspūdinga technika atliekamas Niccolo Paganini Koncertas Nr.2 smuikui ir orkestrui, bet ir paties A.Markovo sukurti kūriniai, pritaikyti išskirtiniam, specialiai šiam talentingajam muzikantui pagamintam, elektriniam smuikui.
Koncerto išvakarėse susitikęs su "Santakos" žurnaliste A.Markovas prasitarė, kad su neįprasta savo programa – pirmiausia klasika, paskui – roku, jis stengiasi į koncertus pritraukti kuo daugiau jaunų žmonių.
– Kiek jums buvo metų, kai pirmą kartą į rankas paėmėte smuiką?
– Kadangi užaugau smuikininkų šeimoje, turėjau laimės anksti pradėti mokytis. Pirmą kartą smuiką į rankas paėmiau penkerių metų. Tėtis buvo pagrindinis mano mokytojas.
– Ar tai buvo jūsų idėja paprašyti tėvo, kad pamokytų groti, ar vis dėlto tai buvo tėvų sprendimas?
– Mane įkvėpė tėvas, motina, pats taip pat labai norėjau pradėti mokytis. Be abejo, tėvai pasinaudojo mano entuziazmu ir tėvas pradėjo mane lavinti.
– Labai dažnai žmogus, pradėjęs mokytis groti kokiu nors instrumentu, susiduria su dideliais sunkumais, nelengvai perpranta techniką. Kaip buvo jums?
– Aš jaučiausi taip, lyg groti smuiku man būtų visiškai natūralus procesas. Iškart supratau, kad smuikas yra mano pašaukimas, tarsi nuo pat gimimo žinojau, kad taip ir turėjo būti. Kai kurie iš mano kolegų susidurdavo su didesniais sunkumais mokantis, tačiau aš niekaip nesuprasdavau, su kokiais ir kodėl, nes man smuikavimas buvo įaugęs į kraują nuo pat pradžių.
– Ne paslaptis, kad klasikinę muziką mėgstate ne mažiau nei roką. Bet, pavyzdžiui, gitara – daug įprastesnis instrumentas atliekant sunkiąją muziką. Ar nesusiduriate su tokia kritikų nuomone, kad smuikas yra skirtas tik klasikai atlikti?
– Iš mano pusės viskas atrodo labai paprasta. Žymūs gitaristai, tokie kaip Jimi Hendrixas, Ericas Claptonas ir panašios žvaigždės, iškėlė ypač aukštą kartelę atliekant roko muziką, ir ji buvo pradėta sieti su abiem muzikos stiliais: tiek klasika, tiek roku. O būtent smuikininkų, grojančių ir kuriančių roko muziką smuiku, dar nebuvo. Visi žinomiausi smuikininkai priklausė klasikų kategorijai. Be abejo, tokios asmenybės kaip N.Paganini, iki maksimumo išvystė muzikos atlikimo smuiku techniką ir tai, ką jis darė, yra įspūdinga, tačiau smuiko pasaulyje vis vien dar nebuvo atsiradęs naujas J.Hendrixas. Tai mane ir įkvėpė – ta tuščia erdvė, kurioje nėra nė vieno smuikininko rokerio, galimybė ją užpildyti pačiam. Na, o atsakant konkrečiau į jūsų klausimą apie kritikus – man jie visiškai nerūpi. Aš jaučiu neapsakomą aistrą muzikai, tiek klasikinei, tiek rokenrolui. Žinau, ką darau, ir ką sako skeptikai, man tikrai nesvarbu.
– Savo koncertuose jūs sugebate suderinti klasiką ir roką, tačiau ar kada nors darote tokius eksperimentus, kad, pavyzdžiui atliekate vieną iš klasikinių 24 N.Paganini kapričo roko stiliumi?
– Kalbant apie atlikimo stilių, aš mėgstu naudoti ir atlikti originalią kūrinio versiją. Yra labai daug žmonių, kurie kryžmina įvairius muzikos stilius, roką paverčia elektronine muzika, elektroninę klasikine... Norite tikėkit, norite ne, aš esu puristas. Ir man – originalioji versija visuomet bus pati geriausia, aš nemėgstu kopijų. Galbūt todėl man taip stipriai patinka rokenrolas, ši muzika yra originali įvairiomis prasmėmis.
– Tai jokių mišinių jūsų koncertuose neišgirsime?
– Koncertuose aš galiu atlikti klasikinę dalį, o vėliau rokerišką, tačiau jos yra atskiros, niekada jų neišgirsite sulipintų į vieną. Taip yra garantuojama atlikimo kokybė, nes skirtingi stiliai nesipeš tarpusavyje ir nebus nuklysta į lankas.
– Viename savo interviu esate pasakojęs, kaip paauglystės metais susipažinote su tokių grupių kaip "Metallica", "Led Zeppelin" atliekamais kūriniais. Tuo metu ypač susižavėjote tuo, kad šie atlikėjai ne tik atlieka, bet ir patys kuria savo muziką, ir jums tai atrodė kaip tikras iššūkis. Tuomet jautėte, kad viena jūsų proto dalis jau yra visiškai išsivysčiusi savo galimybėmis technine, atlikimo prasme, tačiau kita, už kūrybą atsakinga dalis – dar visiškai neištobulinta. Kaip jaučiatės dabar, palyginti su paauglystės metais? Ar abiejomis prasmėmis pavyko iki galo ištobulinti savo galimybes?
– Mano nuomone, dabar jau esu labai arti to, ką norėjau pasiekti. Per daugelį metų, daug ir sunkiai dirbau bei tobulinau savo kaip kompozitoriaus gabumus. Todėl dabar esu beprotiškai laimingas, nes pradedu jausti ryšį su savo klausytojais koncertuose ne tik kaip atlikėjas, tačiau ir kaip muzikos kūrėjas.
– Koks jūsų visų laikų mėgstamiausias, labiausiai įkvepiantis atlikėjas, kūrėjas?
– Kalbant apie klasikinę muziką, aišku, mane visada stipriai įkvepia tėvas, nes būtent jis buvo mano mokytojas pradėjus smuikininko kelią. Be abejo, reikia paminėti ir N.Paganini, XIX a. genijų. Net mūsų dienomis jo sukurtos technikos atrodo ypatingai, o įsivaizduokite, kaip turėjo jaustis jį gyvai matę žmonės. Jie ėjo iš proto! Žinoma, dievinu Mozartą, dar ir dabar niekaip neįmanoma suprasti, kaip jis, būdamas toks jaunas, sugebėjo parašyti tokius kūrinius. Na, o labiausiai įkvepiantis ir patinkantis roko atlikėjas – Jimmy Page iš "Led Zeppelin". Priežastis, kodėl jis man taip patinka, greičiausiai yra ta, kad jo kurti gitaros rifai labai lengvai yra transformuojami smuikui. Todėl "Led Zeppelin" muziką yra taip malonu, paprasta ir natūralu groti. Aišku, mėgstu ir kitas grupes – "Van Halen", "Nirvana", "Metallica", iš naujesnių – "System of a Down".
– Grojate specialiai pagal užsakymą jums sukurtu elektriniu smuiku, kuris yra padengtas tikru auksu. Kodėl būtent roko muzika ir atlikimas įkvėpė prašyti konkrečiai tokio instrumento?
– Labiausiai norėjau, kad mano smuiko skambesys būtų ne tik panašus į elektrinio instrumento skambesį, bet ir jo išorė būtų kuo panašesnė į rokeriškas elektrines gitaras. Tad kai pamačiau nuostabaus dizainerio Jameso V.Remingtono maketą, iškart nusprendėme, kad jis tinkamas, – ir smuikas dabar atrodo būtent taip, kaip ir norėjau. Jis modernus, išskirtinis, savitas. Tiesiog įspūdingas.
– Palinkėkite ko nors visiems muzikantams, kurie kartais praranda pasitikėjimą, negali sugroti konkretaus kūrinio ar tiesiog nebesuranda įkvėpimo.
– Svarbiausias dalykas – aistra tam, ką darai. Jei turi pakankamai užsidegimo, tai tik laiko klausimas, kada tau pavyks. Kai kurie sako, kad neturi talento ar panašiai, bet talentas yra išugdomas. Svarbiausia, kad širdis degtų meile muzikai, – tuomet viskas yra įmanoma, svarbiausia to nepamiršti ir niekada nesustoti. Niekada.
