Spalio 27–29 d. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Pasaulio lietuvių universiteto simpoziume dalyvausianti Lietuvos universiteto profesoriaus dr. Alfredo Senno anūkė, VDU profesoriaus dr. Alfredo Ericho Senno dukra pasakos apie Sennų šeimos paveldą kuriant ir sugrąžinant Lietuvos universiteto tradiciją.

Lietuvių ir šveicarų kilmės JAV mokslininkas, VDU garbės daktaras, Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys, vienas svarbiausių Lietuvos XX a. istorijos tyrinėtojų prof. A.E.Sennas VDU dirbo daugiau kaip dešimtmetį, nuolat skaitė paskaitas studentams, buvo vertinamas kaip talentingas rašytojas ir žurnalistas, kalbinęs ne tik Aleksandrą Solženicyną, bet ir Arvydą Sabonį, Algirdą Brazauską.

1999 m. VDU A.E.Sennui suteikė Garbės daktaro regalijas, o 2004 m. profesorius buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi už nuopelnus Lietuvos valstybei. Po A.E.Senno mirties jo dukra VDU padovanojo didžiulę tėvo ir senelio knygų, žurnalų, straipsnių, užrašų knygelių ir užrašų rinkinių kolekciją.

Antrojoje pokalbio su A.Senn dalyje (pirmoji – spalio 14 d. „Santakoje“) dėmesį skyrėme legendinio A.Senno atžalai, sūnui Alfredui Erichui.

– Jūsų tėvas pasekė senelio pėdomis – išvyko į Lietuvą dirbti atkurtajame VDU. Ar tai buvo apgalvotas žingsnis siekiant tęsti šeimos tradicijas? Kokie buvo jo ryšiai su Lietuva prieš atvykstant dėstyti į universitetą Kaune?

– Mano tėvo domėjimasis Lietuva prasidėjo nuo jo giminystės ryšių. Jis mėgo sakyti, kad jei Lietuva nebūtų tapusi nepriklausoma 1918-aisiais, jo tėvai niekada nebūtų susitikę ir jo paties apskritai nebūtų buvę. Šis susidomėjimas peraugo į akademinę karjerą. Senelis darė didelę įtaką tėvo moksliniams interesams ir juos palaikė. Mano tėvas save apibūdino kaip laimingą istoriką, nes istorija jam buvo asmeniška. Pavyzdžiui, jo susidomėjimą Antanu Smetona paskatino tėvų pasakojimai apie darbą ir bendravimą su A.Smetona ir jo žmona XX a. trečiajame dešimtmetyje. Senelis supažindino mano tėvą su žmonėmis, kurie dalijosi savo patirtimi ir formavo jo mąstymą.

Mano tėvas save apibūdino kaip laimingą istoriką, nes istorija jam buvo asmeniška.

Pirmą kartą mano tėvas Lietuvoje lankėsi 1960 m. pagal jaunųjų mokslininkų vizitų programą Rytų Europoje. Jam buvo leista po kelias dienas praleisti Maskvoje, Leningrade, Rygoje ir Vilniuje. Galimybė pirmą kartą aplankyti Lietuvą buvo jaudinanti. Traukiniu keliaujant iš Rygos į Vilnių lietuviai bendrakeleiviai primygtinai prašė, kad Kaune jis išliptų ir žengtų ant tikros lietuviškos žemės.

Antrą kartą į Lietuvą tėvas atvyko po dešimties metų, vėl į Vilnių. Būtent šios kelionės metu jis susipažino su Kaune gyvenusiu savo dėde – mamos broliu. Tai buvo pirmasis tėvo susitikimas su lietuviu giminaičiu, tačiau baigėsi tragedija. Jo dėdė grįžo į Kauną, kaip teigiama, sumišusios būsenos, o vėliau mirė. Šeima įtarė, kad dėdė buvo apklaustas apie susitikimą. Mano močiutė buvo įniršusi, todėl tėvas pažadėjo negrįžti į Lietuvą, kol močiutė bus gyva.

Ženklas: 1999 m. A.E.Sennui buvo suteiktos VDU Garbės daktaro regalijos.  VDU archyvo nuotr. 

Kitas vizitas į Lietuvą įvyko 1984 m. balandį, iškart po močiutės mirties. Vilniaus universitete tuo metu studijavęs Alfonsas Eidintas susisiekė su tėvu, nes norėjo studijuoti lietuvių imigraciją JAV ir jam buvo reikalingas amerikiečių profesorius, kuris galėtų paremti vizitą. A.Eidintas ir mano tėvas pirmą kartą susitiko Maskvoje, ir A.Eidintas pakvietė jį savaitei apsilankyti Lietuvoje kaip Lietuvos mokslų akademijos svečią. Jie susitiko Vilniuje, o A.Eidintas mano tėvo gimtadienio proga padarė jam staigmeną ir nusivežė į Kauną (tai buvo pirmasis jo apsilankymas šiame mieste) ir Raudondvario pilį (mano močiutės gimimo ir vaikystės vieta).

Tarp vizitų į Lietuvą tėvas daugiausia dėmesio skyrė rusų emigracijos istorijos tyrinėjimams. Jis keletą kartų lankėsi Maskvoje ir Lenkijoje, kur tyrinėjo rusų emigrantus ir jų knygų leidybą, taip pat metus Šveicarijoje studijavo Šveicarijos ir Sovietų Sąjungos diplomatinius santykius tarpukario metais. 1975 m. jis susitiko su A.Solženicynu, kuris išreiškė gilią pagarbą lietuviams, pavadindamas juos didžia tauta, ir paragino mano tėvą grįžti prie lituanistikos. Šis patarimas išliko mano tėvo atmintyje ir įdomu tai, kad būtent aistra sportui atvedė jį atgal į Lietuvą.

1980 m., jam būnant Maskvoje, JAV vyriausybė boikotavo Maskvos olimpines žaidynes dėl sovietų veiksmų Afganistane. Tai paskatino mano tėvą tyrinėti sporto ir politikos sąsajas, tad galiausiai atsirado olimpinių žaidynių politinės istorijos kursas ir jo knyga „Galia, politika ir olimpinės žaidynės“ (1999 m.). Tyrinėdamas sportą Sovietų Sąjungoje, jis suprato, kad nors lietuviai sudarė gal tik 1 proc. Sovietų Sąjungos gyventojų, jų buvo neproporcingai daug sporto, ypač krepšinio, futbolo ir plaukimo, srityje. Tad jis ėmėsi publikuoti straipsnius apie sovietinės Lietuvos sportą ir sporto veikėjus.

– Jūsų tėvas ne tik sugrąžino į Kauną Lietuvos universiteto akademines tradicijas, bet ir aktyviai dalyvavo politikoje siekiant Lietuvos nepriklausomybės. Kiek tai jam buvo svarbu?

– 1984 m. kelionė į Lietuvą jam buvo tokia įdomi, kad jis norėjo vėl ten sugrįžti. Tad po ketverių metų tėvas atvyko į Lietuvą A.Eidinto kvietimu. Šios kelionės metu jis planavo tyrinėti lietuvių tautinių jausmų raidą XX a. pradžioje ir socialinę lietuvių inteligentų gyvenimo ir buities perspektyvą sovietmečiu. Visa tai jis galiausiai aprašė knygoje „Lithuania Awakening“ (1990) („Bundanti Lietuva“, 1992). Atsitiktiniai įvykiai lėmė, kad tėvas atsidūrė tarp besikuriančios Sąjūdžio grupės narių ir pateko į Sąjūdžio suvažiavimą Vilniuje 1988 m. spalį, kur dalyvavo kaip Čikagos lietuvių mėnraščio „Akiračiai“ korespondentas.

Vėliau jis sugrįžo į Lietuvą 1990 m. sausį ir dalyvavo žiniasklaidos renginiuose Michailo Gorbačiovo vizito metu kaip užsienio korespondentas. Kolegos lietuviai jį net pastūmėjo užduoti sovietų atstovui klausimą, kuris šį papiktino ir nudžiugino patalpoje buvusius lietuvius. Aš keliavau kartu kaip kompiuterių specialistė ir apsistojau pas privačią šeimą.

Per kelerius ateinančius metus mano tėvas, turėdamas spaudos akreditaciją ir nelietuvio statusą, galėjo tiesiogiai stebėti daugelį audringų įvykių ir buvo įtrauktas į vidinių sluoksnių, skatinančių ir planuojančių Lietuvos nepriklausomybę, pokalbius. Ši patirtis paskatino parašyti nemažai darbų, kuriuose buvo analizuojami tuomečiai įvykiai, vykstantys besiformuojant naujai šalies istorijai. Tuo metu mano tėvas jautėsi laimingas galėdamas tiesiogiai stebėti svarbius įvykius. Kadangi jis turėjo istorinių žinių, padedančių tuos pokalbius ir įvykius vertinti objektyviai, buvo dažnai kviečiamas duoti interviu Lietuvoje ir JAV.

– A.E.Sennas buvo vertinamas ne tik kaip istorikas ar politologas, bet ir kaip visuomenės veikėjas ir žurnalistas. Ar tai turėjo įtakos jo mokslinei veiklai?

– Mano tėvas buvo savo srities maištininkas. Kolegos žavėjosi jo drąsa pasipriešinti akademinės bendruomenės spaudimui susikoncentruoti į siaurą sritį ir vietoj to kelis kartus iš naujo atrasti save, vis dar pritraukiant studentų į savo kursus. Jis nagrinėjo platų spektrą temų. Be pagrindinių jo specializacijų, tokių kaip Rytų Europos diplomatijos istorija, XX a. pradžios Rusijos revoliucijų istorija, Šiuolaikinių olimpinių žaidynių politinė istorija ir Naujausiųjų laikų Lietuvos istorija, jis taip pat rašė apie rašytojų, aktyvistų ir menininkų, tokių kaip Vincas Krėvė, A.Solženicynas, Nikolajus Rubakinas, Jonas Basanavičius ir Mikalojus Konstantinas Čurlionis, kūrybą ir gyvenimą.

Mano tėvas sunkiai dirbo tobulindamas savo kalbinius gebėjimus, tvirtindamas, kad jie ne tik suteikė galimybę susipažinti su žmonėmis, bet ir padėjo jam pasižymėti savo darbo srityje. Interviu ir paskaitų metu jis kalbėjo šešiomis kalbomis, keturiomis iš jų rašė straipsnius. Jis ypač didžiavosi, kad knygos „Rusijos revoliucija Šveicarijoje“ recenzentas pavadino jį poliglotu.

Paklaustas apie savo šaknis, mano tėvas atsargiai aiškino, kad jis nėra lietuvis (nelietuvis, lietuviams pašalietis), tačiau pripažino, kad jį sieja ypatingi vidiniai ryšiai dėl motinos šeimos šaknų, tėvo profesinės veiklos ir jo paties kalbinių gebėjimų. Jis save apibūdino kaip „amžiną pašalietį“, nes jam nereikėjo stoti į vieną ar kitą pusę, kai Lietuvos politika skaldėsi, jis turėjo draugų ir pažįstamų iš viso Lietuvos politinio spektro.

Šeimos memuaruose jis rašė: „Žmonės, kurie negali vienas kito pakęsti, man laisvai skundžiasi dėl vienas kito.“ Jis dažnai buvo nusivylęs, kad tiek vakariečiai, tiek rytiečiai kritikuoja jo šališkumą ir galiausiai jo interpretacijas. Tačiau jis taip pat didžiavosi šia kritika, nes suprato, kad ji dažnai tiesiogiai atspindėjo jo unikalią saviškio–pašaliečio poziciją. 2002 m. mano tėvas rašė: „Vytautas Landsbergis, Lietuvos vadovas 1990–1991 m. chaoso metu, gana gerai apibendrino, sakydamas, kad rašiau iš vakarietiškos pozicijos, o ne taip, kaip rašytų geras lietuvis nacionalistas. Dėl to aš jam pritariau.“

Mano tėvas metė sau iššūkį peržengti neryškias ribas, skiriančias šiuolaikinę istoriją, žurnalistiką, politikos mokslus ir asmeninę nuomonę, ir savo poziciją išreikšdavo remdamasis akademiko nuoseklumu. Pasak mano tėvo, šiuolaikinė istorija yra ta sritis, „kurioje susilieja politologija, istorija ir žurnalistika“. Jis išvystė savo komunikacijos stilius įvairiais formatais, įskaitant paskaitas, akademinį rašymą, žurnalistiką, trumpus nuomonių straipsnius (laiškus redaktoriui), interviu ir kasdienius pasakojimus. Jis netgi rašė tai, ką apibūdino kaip istorijos paslaptį – džiaugdamasis laisve rašyti „knygą be išnašų“.

Asmenybės: A.E.Sennas su V.Adamkumi pirmą kartą susitiko 1990 m. Anot A.Senn, vėlesnių susitikimų metu V.Adamkus dalijosi mintimis apie galimybę tapti prezidentu, paskui — apie savo patirtį einant prezidento pareigas.  A. Vaitkevičiaus nuotr. 

– Pavasarį atvykote į Lietuvą išbarstyti čia savo tėvo pelenų. Ar tai buvo jo paskutinis noras? Kokie jausmai jus užplūdo šios kelionės metu?

– Mano tėvas turėjo keletą paskutinių norų. Vienas iš jų buvo padovanoti jo archyvą VDU, kitas – įamžinti mano senelio darbą Lietuvoje.

Per pastaruosius kelerius savo gyvenimo metus tėvas jautėsi prastai ir vis kartojo gydytojui, jog nori sustiprėti, kad galėtų grįžti į Lietuvą. Jis mirė prieš pat savo 85-ąjį gimtadienį, kurį labai norėjo atšvęsti Kaune.

Šiemet balandžio 12 d. Kaune minėjome mano tėvo 90-ąjį gimtadienį. Susirinkome kaip „Al'o šeima“ – mano tėvas visada sakydavo: „Draugai yra šeima, kurią pasirenki“ – ir prisiminėme mano tėvą ir jo darbus. Lietuva ir jos istorija buvo mano tėvo gyvenimas. Galimybė dėstyti VDU, toje pačioje institucijoje, kurioje dėstė mano senelis, buvo nepaprasta galimybė. Jo draugai lietuviai – jo lietuviška šeima – jam reiškė viską. Po minėjimo išbarstėme jo pelenus Raudondvaryje, toje pačioje vietoje, kurioje jis prieš kelerius metus išbarstė savo sesers pelenus.