Pokalbis apie tai su Klaipėdos universitetinės ligoninės (KUL) atvejo vadybininke Samanta Savickaite.
– Kas yra atvejo vadybininkas ir ką jis veikia?
– Onkologinės ligos patirtis žmogui išties neretai yra labai didžiulis išbandymas. Tik išgirdus diagnozę "vėžys", natūralu, kad sergantysis patiria baimę, nežinomybę, stresą, rūpestį dėl savo sveikatos, o visa tai lydi klausimai "kas manęs laukia? Ką man daryti?"
Kyla tam tikra sumaištis dėl ateities – ligos gydymo, kasdienio gyvenimo. Atvejo vadybininko tikslas – suvaldyti šį ligonio patiriamą chaosą, užtikrinti, kad nuo pat pirmo patekimo pas gydytoją onkologą pacientas gautų visą reikalingą pagalbą ir paramą.
KUL praktikoje veikia vadinamasis "Žaliasis koridorius", per kurį ligoniai, kuriems pirmą kartą diagnozuotas vėžys, pagreitintai patenka pas gydytoją specialistą.
Tokiu būdu užsiregistravę pacientai po konsultacijos su gydytoju onkologu siunčiami pas atvejo vadybininką, kuris skubos tvarka suorganizuoja visus reikiamus tyrimus ir specialistų konsultacijas, kad būtų galima kuo greičiau pradėti ligos gydymą, kiekvieną pacientą išsamiai informuoja dėl tolimesnių veiksmų, konsultuoja įvairiais pagalbos galimybių klausimais.
Atvejo vadybininkas gali būti įvardijamas kaip pacientą lydintis asmuo, kuris savo veikla siekia padėti ligoniui orientuotis jo ligos gydymo kelyje, išgirsti ir suprasti paciento įvairius poreikius ir padėti rasti sergančiajam svarbių problemų sprendimus.
Iš tiesų, atvejo vadybininkas tampa tuo pirminiu kontaktiniu asmeniu, į kurį pacientas gali kreiptis iškilus įvairiausioms su jo liga susijusioms problemoms (nuo sunkumų atvykti į ligoninę iki stiprių emocinių išgyvenimų) ir kuris taip pat rūpinasi paciento gerove viso gydymosi laikotarpiu.
– Kuo atvejo vadybininkas skiriasi nuo socialinio darbuotojo?
– Labai svarbu atskirti terminus "atvejo vadybininkas" ir "socialinis darbuotojas", nes mūsų visuomenėje jie gana dažnai sutapatinami.
Socialinio darbuotojo veikla yra aiškiai apibrėžta, susijusi su socialinių klausimų, tokių kaip neįgalumas, darbingumas, šalpos išmokos ir kt., sprendimu.
Atvejo vadybininkas veikia kaip vadybininkas tiesiogine to žodžio prasme.
O atvejo vadybininkas veikia kaip vadybininkas tiesiogine to žodžio prasme, nes, esant poreikiui, jis organizuoja įvairias konsultacijas su specialistais, taip pat ir su socialiniu darbuotoju.
Taigi, socialinis darbuotojas, kaip ir dvasininkas ar psichologas, yra didelės komandos, kuri dirba su onkologiniais pacientais, narys, o atvejo vadybininko paskirtis – koordinuoti šį komandinį darbą.
– Kiek laiko dirbate ligoninėje? Ar tai pirmoji jūsų darbovietė kaip atvejo vadybininkės?
– Ligoninėje dirbu nuo šių metų sausio ir tai yra pirmoji mano darbovietė, kurioje dirbu konkrečiai kaip pirminių onkologinių ligonių atvejo vadybininkė.
Tačiau norėčiau pažymėti, kad patirties dirbant su onkologiniais ligoniais turiu iš ankstesnės savo mokslinės ir savanoriškos veiklos.
Nuo pat mano bakalauro studijų pradžios teko savanoriauti ne vienoje onkologijos srityje dirbančioje organizacijoje, kur galėjau susipažinti su esama pagalbos onkologiniams ligoniams situacija ir ypatumais.
– Kokius mokslus reikia baigti, kad galėtumei dirbti šį darbą?
– Esu baigusi specialius konsultavimo ir bendravimo su onkologiniais ligoniais mokymus.
Iki šiol esu Psichosocialinės onkologijos asociacijos Lietuvoje, Tarptautinės psichoonkologijos asociacijos, Jaunųjų gydytojų asociacijos narė.
Turiu tarptautinės praktikos antroje pagal dydį Jungtinės Karalystės labdaros organizacijoje "Macmillan", kuri labai plačiai ir aktyviai vykdo lobistinę ir praktinę veiklą kuriant į asmenį orientuotą onkologinių ligonių sveikatos priežiūrą.
Šios praktikos metu susipažinau su šiuolaikinės onkologinių ligonių sveikatos priežiūros politiniais ir vadybiniais aspektais, pamačiau tą "tikrąją" atvejo vadybą.
Žinoma, negaliu nepaminėti ir savo sveikatos priežiūros vadybos magistro studijų Klaipėdos universitete.
– Minėjote, kad atvejo vadybininko pareigybė Lietuvoje yra gana nauja. Gal galite papasakoti plačiau?
– Pasaulinėje praktikoje sveikatos sektoriuje dirba sertifikuoti atvejo vadybininkai, kurie baigia specialus apmokymus, kursus. Lietuvoje tokios pareigybės kaip atvejo vadybininkas nėra, todėl atitinkamai ir šių specialistų niekas dar neruošia.
Šiandienė situacija yra tokia, kad atvejo vadybininko atsiradimas yra realiai konkrečios įstaigos iniciatyvos rezultatas.
Norėčiau pažymėti, kad KUL pirminių onkologinių ligonių atvejo vadyba pradėta taikyti būtent gydytojo Alvydo Česo iniciatyva. Man labai pasisekė, kad su savo idėjomis atsiradau tinkamoje vietoje tinkamu laiku.
Dabar, žinoma, mes šia savo bandomąja veikla sieksime, kad perspektyvoje mūsų šalyje atsirastų tokia pareigybė, būtų paruošti veiklos standartai, pareigybių aprašas, nes tai yra išties labai svarbu.
Bendrais bruožais kalbant apie atvejo vadybininko veiklos ypatumus, galiu iš patirties pakomentuoti, kad norint dirbti šį darbą labai svarbu turėti tarpdisciplininių žinių ir kompetencijų.
Meluočiau sakydama, kad pakanka vadybinių žinių ir įgūdžių, kurie, žinoma, yra būtini. Tačiau taip pat labai svarbios ir onkologijos srities žinios, šios tikslinės pacientų grupės poreikių ir jų gydymo ypatumų suvokimas.
Nors vienas iš mano pagrindinių veiklos tikslų yra operatyviai suorganizuoti pacientui reikiamus tyrimus ir specialistų konsultacijas, kad jis galėtų pradėti gydymą ir gauti savalaikę pagalbą, taip pat labai svarbu ir kontakto su pacientu užmezgimas, bendradarbiavimui palankios aplinkos sukūrimas.
Šiame darbe reikalingi ir komunikaciniai gebėjimai, tam tikras psichologinis pasiruošimas. Galiausiai konsultuojant pacientus būtina turėti daug informacijos apie tai, kur ir kokiais atvejais juos nukreipti, kad būtų suteikta reikalinga pagalba.
– Kokia šios srities patirtis kitose gydymo įstaigose Lietuvoje ir užsienyje?
– Atvejo vadyba onkologijoje yra plačiai taikoma JAV, Anglijoje, Skandinavijos šalyse, tačiau ši praktika vis sparčiau integruojama ir į kontinentinės Europos šalis.
Amerikietiškojo modelio atveju, kad taptum sertifikuotu atvejo vadybininku, yra būtina baigti specialius kursus. O, pavyzdžiui, Anglijoje, Suomijoje atvejo vadybininkais dažnai tampa ilgametę patirtį dirbant su onkologiniais ligoniais turinčios vyr. slaugytojos ar socialiniai darbuotojai, kuriems skiriami specialūs apmokymai, kompetencijų kėlimo kursai.
KUL yra vienintelė gydymo įstaiga Lietuvoje, kuri taiko tokią atvejo vadybą "Žaliajame koridoriuje", dirbant su įvairių tipų onkologinėmis ligomis.
– Kaip žmonės reaguoja į jūsų pareigas?
– Atvirai prisipažinsiu, kad prieš pradėdama šią veiklą baiminausi, kaip mane priims pacientai, koks bus pačių ligoninėje dirbančių specialistų požiūris.
Mano dideliam džiaugsmui, pacientai į mano pareigas reaguoja labai palankiai, maloniai bendrauja ir bendradarbiauja, savo išgyvenimais atvirai dalijasi tiek vyrai, tiek moterys.
Manau, kad onkologinės ligos kelyje atsidūrę žmonės tikrai džiaugiasi, kad yra žmogus, į kurį visada galima kreiptis, kuris padeda, paaiškina, individualiai išklauso ir rūpinasi visapusiška sergančiojo gerove. Tai juos ramina, suteikia pasitikėjimo ir saugumo jausmą šiuo kartais tikrai nelengvu gyvenimo laikotarpiu.
– Kokių bėdų kyla šiame darbe?
– Kalbėti apie bėdas šiame darbe gana sudėtinga, nes turiu nuostabius kolegas – komandą, į kuriuos kreipiuosi atsiradus kokiems neaiškumams ir kurie visada maloniai padeda.
Turbūt šiandien man didžiausias iššūkis yra paciento lūkesčiai mano atžvilgiu, kai kalbama apie pačią onkologinę ligą medicinine prasme. Dar ne visi supranta, kad aš nesu gydytoja ir mano darbas neturi jokio ryšio su jų tyrimų, gydymo rezultatų komentavimu ir pan.
Dar ne visi supranta, kad aš nesu gydytoja ir mano darbas neturi jokio ryšio su jų tyrimų, gydymo rezultatų komentavimu.
Žinoma, kai vykdai precedento neturinčią veiklą, natūralu, kad iškyla ir įvairių klausimų, nesklandumų, netgi tam tikro pasipriešinimo, bet tai yra neišvengiama.
Nors prieš pradėdama dirbti labai daug domėjausi ir susipažinau su kitų šalių patirtimi, praktikoje dirbant vis tiek žiūriu, kas labiausiai tinka mūsų kontekste.
Drįsiu pasakyti, kad mano darbas yra tam tikrame kūrybos procese, kuriasi savitas Vakarų Lietuvos atvejo vadybos modelis.
Apibendrindama galiu pasakyti, kad ši veikla išties reikalauja labai didelės atsakomybės, todėl turiu užsitarnauti pasitikėjimą tiek iš pacientų, tiek iš pačių gydytojų.
Siekiu įrodyti ir pagrįsti, kad atvejo vadyba yra tikrai reikalinga ir naudinga mūsų šalies onkologinių ligonių sveikatos priežiūroje.
– Jūs taip pat esate Klaipėdos universiteto vadybos krypties doktorantė. Papasakokite daugiau apie savo mokslinę veiklą, susijusią su atvejo vadybininkės darbu.
– Onkologinių ligonių sveikatos priežiūros sistema, jos politika domiuosi jau nuo bakalauro studijų 2 kurso. Mano mokslinių interesų sritis – personalizuota, t. y. į asmenį orientuota psichosocialinė pagalba onkologiniams ligoniams.
Domiuosi, kaip yra integruojami sveikatos ir socialinių paslaugų sektoriai teikiant pagalbą onkologiniams ligoniams, kokiais būdais siekiama užtikrinti kompleksinių asmens poreikių patenkinimą siekiant kuo geresnių sveikatos priežiūros išeigų.
Norėčiau pabrėžti, kad teikiant personalizuotą pagalbą atvejo vadybos taikymas yra vienas iš kertinių elementų.
Turbūt savo mokslinės veiklos kelio pradžią susiečiau su 2015 m. Lietuvos mokslo tarybos stipendijos laimėjimu, kai atlikau pirmąjį savo tyrimą dėl psichosocialinių paslaugų personalizavimo galimybių onkologiniams ligoniams, stiprinant NVO ir valstybės bendradarbiavimą Lietuvoje.
Personalizuotos psichosocialinės pagalbos tematika rašiau tiek savo bakalauro, tiek magistro baigiamuosius darbus.
Magistro studijų laikotarpis man, asmeniškai, buvo pats reikšmingiausias, nes tuomet atlikau išsamią KUL atvejo analizės studiją, kurios rezultatai patvirtino, kad išties Klaipėdoje mes turime išskirtinai palankias sąlygas pasaulinius standartus atitinkančio kompleksinės pagalbos modelio sukūrimui Lietuvoje, o tai nulemia išplėtota KUL paslaugų infrastruktūra ir šalia esantys išoriniai resursai tęstinei pagalbai užtikrinti. Taip atsiradau čia – KUL.
Įsitikinusi, kad ši tema yra tiek praktine, tiek moksline prasme aktuali, įstojau į vadybos krypties doktorantūrą, tad lygiagrečiai derinu ir praktinę, ir mokslinę veiklas.
Esu be galo dėkinga ligoninės vyriausiajam gydytojui prof. Vinsui Janušoniui ir Chemoterapijos klinikos vadovui A.Česui už suteiktą galimybę savo mokslines idėjas pritaikyti įstaigoje, realizuoti savo seniai gvildentus troškimus ir siekius. Jų pasitikėjimas ir tikėjimas manimi yra didžiausias mano kelerių metų nuoširdaus įdirbio įvertinimas.
Tikiu, kad dabartinės veiklos ir ateities planai atneš "skanių vaisių" ne tik KUL ir jos pacientams, bet ir visai Lietuvai.
