Specialiai šiam projektui muziką sukūrė tarptautinio garso latvių kompozitorius Ērikas Ešenvaldas, kurio kūriniai žinomi ir atliekami visame pasaulyje. Kompozitorius yra tris kartus laimėjęs Latvijos didžiosios muzikos premiją, pelnęs tarptautinį pripažinimą, o jo kūrinius atlieka tokie pasaulio kolektyvai kaip Bostono, Birmingemo simfoniniai orkestrai, amerikiečių chorai ir kiti.

Kartu su „Lietuvos“ choru, šokėjais ir nacionalinių instrumentų orkestru scenoje pasirodys choras „Vilnius“, Vilniaus universiteto kamerinis orkestras bei žiūrovų įvertinti solistai – aktoriai Vladas Bagdonas ir Vytautas Rumšas pakaitomis, folkloro atlikėja Rasa Serra, operos solistė Jovita Vaškevičiūtė ir neįtikėtinu talentu stebinantis, jauniausias projekto solistas Teodoras Lipčius.

Anot kūrėjų, 13 yra magiškas, baugus ir apipintas mistika, tai – skaičius, kartą jau atnešęs mirtį ir atgimimą, kovą tarp gėrio ir tamsos. Su 13 išgyvenamas virsmas, kai visko pabaiga tampa naujo pradžia. Emociškai pagauli oratorija „13“ – tarsi kitokia istorijos knyga, 1991-ųjų sausio įvykius atskleidžianti per šeimos patirtį, pasakojama vaiko, mamos ir tėvo, kiekvieno jų būsenomis bei jautriais vidiniais išgyvenimais. Ką jaučia mažas vaikas, taip arti pamatęs mirtį ir čia pat degančius vilties laužus?

„Istorinė atmintis išlieka per ateitį, per mūsų vaikus. Todėl oratorijoje žvelgiama vaiko žvilgsniu. Mes jam tarsi perduodame tai, ką patyrėme, ko liudininkais tapome. Vaikai juk irgi toje aikštėje buvo kartu su tėvais, stebėjo pro langus ar gatvėse. Reikia žinoti, prisiminti ir vertinti savo istoriją, o tuos įvykius pasirinkome atspindėti būtent per vieną šeimą. Atskiri kūriniai veikia itin emociškai giliai“, – pasakoja oratorijos režisierė Leokadija Dabužinskaitė, kūrusi ir ansamblio baltišką misteriją „Dievai ir žmonės“.

Naujoje oratorijoje tekstu, muzika ir šiam žanrui nebūdinga modernia choreografija bus kuriama refleksija, kuri vieniems reikštų grįžimą mintimis į Sausio 13-osios naktį, kitiems – gilesnį suvokimą, kuo iš tiesų gyveno tuo metu Vilnius, Lietuva, jos žmonės. Oratorijos kūrinius sieja bendros emocinės temos, o šeimos išgyvenimus sustiprina pasakotojų V. Bagdono ir V. Rumšo vyresniojo balsai, lietuvių liaudies dainų motyvai, šūksniai, maldos ir giesmės. Pirmą kartą pajėgas apjungia „Lietuvos“ ir „Vilniaus“ chorai, kurių bendros masinės scenos skambės įtaigiausiai.

„Oratorija skambės kitaip nei įprasta. Čia daug teatro ir jo apraiškų, o pati programa – tarsi spektaklis. Ta forma ir pasaulyje kinta, joje nebematysime tik stovinčių ir dainuojančių choristų, kas būdinga koncertiniam oratorijos atlikimui. Turinio atžvilgiu kūriniai susijungs į vieną pasakojimą, o kiekviena oratorijos dalis turės savo paskirtį. Istorinė, giliai paveiki programa – su kovos išgyvenimais, tačiau šviesia ir viltinga muzika“, – sako režisierė L. Dabužinskaitė, už nuopelnus Lietuvai Prezidentės apdovanota Riterio kryžiumi.

Pasak pranešimo, dauguma oratorijos „13“ kūrėjų atpažįstami iš kitos ansamblio „Lietuva“ programos – koliažinės operos „Mažvydas“. Oratorijai libretą parašė Arnas Ališauskas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premijos laureatas. Oratorijos scenografas – Gintaras Makarevičius, dirbantis su tokiais režisieriais, kaip Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas, Jonas Vaitkus, Éric‘as Lacascade’as. Garsi ir kostiumų dailininkė – Olga Filatova-Kontrimienė, dažnai bendradarbiaujanti su režisiere Anželika Cholina. Oratorijos „13“ choreografiją kūrė režisierė L. Dabužinskaitė bei ansamblio „Lietuva“ vyr. baletmeisterė, Auksinio scenos kryžiaus ir Padėkos kaukės laureatė Aušra Krasauskaitė.

Oratorija „13“ po Laisvės gynėjų dienai atminti skirtos premjeros Kaune bus pristatyta ir kituose šalies miestuose – Vilniuje, Klaipėdoje, Panevėžyje, Marijampolėje ir Alytuje. 2023 – 2024-aisiais oratoriją planuojama kartoti Sausio 13-osios proga, teigia ansamblio „Lietuva“ atstovai.

Toks sprendimas priimtas dėl ansamblyje nustatyto COVID-19 susirgimo atvejo, todėl imtasi visų priemonių, siekiant užtikrinti atlikėjų ir žiūrovų saugumą. Atsižvelgiant į naujausius vyriausybės nurodymus ir saugumo rekomendacijas, sąlytį su sergančiuoju turėję asmenys privalo izoliuotis mažiausiai iki neigiamo PGR testo rezultatų gavimo.

„Mes ilgą laiką nuoširdžiai džiaugėmės, kad dauguma ansamblio darbuotojų yra pasiskiepiję ir pandemija mus aplenkė viso koliažinės operos „Mažvydas“ turo metu. Deja, nepaisant visų saugumo priemonių, kurių ėmėmės, turime susirgusį komandos narį, kuris dalyvavo bendrose premjeros repeticijose. Dabar svarbiausia, kad susirgęs kolega pasveiktų, išsiaiškinti, ar infekcija nepaplito tarp kitų atlikėjų ir užkirsti kelią naujiems užsikrėtimams. Sunku apsakyti, kaip mums skaudu, kad turime nukelti premjerą, kuriai tiek intensyviai ruošėmės, bet mūsų pareiga yra apsaugoti tiek žiūrovus, tiek kitus mūsų komandos narius“, – situaciją komentuoja ansamblio „Lietuva“ vadovė Edita Katauskienė.

Nors sąlytį su sergančiuoju turėjo tik dalis ansamblio atlikėjų, o absoliuti dauguma yra paskiepyti arba jau persirgę, siekiama užtikrinti maksimalų renginių saugumą bei tolimesnių renginių įgyvendinimą. Visas ansamblis izoliuosis iki kol paaiškės atlikėjų PGR testų rezultatai, tai yra iki kitos savaitės pradžios.

Informuojama, kad visi anksčiau į performansą „Siūbuojanti žemė“ įsigyti bilietai galios ir dėl jų papildomai kreiptis nereikia.

Performanso režisierės – pripažinimą pelniusios choreografės Agnija Šeiko ir Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė.

Tolimesni renginiai

Dėl COVID-19 susirgimo atvejo perkeliami ir lapkričio 19 d. numatyti renginiai – sakralinės muzikos koncertas „Tikiu“ Naujojoje Akmenėje bei ansamblio dalyvavimas Tarptautinėje metodinėje-praktinėje konferencijoje „Ateities balsai“.

Neigiamų testų atveju, nuo kitos savaitės toliau bus tęsiamas modernaus šokio spektaklio „Dėdės ir dėdienės“ turas po Lietuvą – lapkričio 23 d. Kaune, lapkričio 24 d. Biržuose, lapkričio 26 d. Ukmergėje, gruodžio 1 d. Šiauliuose ir gruodžio 3 d. Jonavoje.

Ansamblis „Lietuva“ nuoširdžiai atsiprašo už sukeltus nepatogumus, dėkoja už supratingumą ir prašo saugoti save bei artimuosius.

Ansamblis „Lietuva“ jaunuosius menininkus pakvietė savaip pasižiūrėti ir interpretuoti ansamblio repertuarą, todėl performansas kvies išgyventi tikrą kūrybinį eksperimentą – muzikinių stilių, laikmečių ir tiems laikmečiams būdingų išgyvenimų, vidinių prieštaravimų sintezę. Režisierės – pripažinimą pelniusios choreografės Agnija Šeiko ir Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, kurios kartu su jaunaisiais šiuolaikinio šokio ir muzikos kūrėjais atskleis visiškai netikėtą matymą apie ansamblį „Lietuva“, jo istoriją ir žanro galimybes, gimusias kūrybinių dirbtuvių metu.

„Savu laiku lietuvių liaudies sceninis šokis buvo sukurtas tam, kad iš principo atitiktų tuometinius poreikius. Ir visuomet kėliau klausimą, kaip į liaudies šokį ir apskritai tautinį meną galima pažvelgti naujai. Mūsų tikslas – jį priartini dabartiniam žiūrovui, sudominti šiuolaikinį jaunimą. Kurdami performansą pasižiūrėjome į tai, kas buvo ansamblio repertuare, iš to panaudojome, mūsų nuomone, aktualiausias temas ir idėjas, o vėliau joms suteikėme šiuolaikinę prizmę. Tokios programos turėtų itin sudominti žiūrovus ir kartu atjauninti „Lietuvos“ ansamblio auditoriją“, – sako L. Puodžiukaitė-Lanauskienė, Šiuolaikinio šokio asociacijos pirmininkė. Lina taip pat dėsto šokį LMTA, yra nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja-ekspertė, veda seminarus Lietuvoje ir užsienyje.

Simonas Kairys ir Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė. / L. Masio nuotr.

Į jaunųjų menininkų kūrybines dirbtuves, kurių rezultatas – unikalus ansamblio „Lietuva“ performansas, susibūrė jauni bei perspektyvūs kūrėjai iš Lietuvos ir užsienio. Liaudies žanrą interpretuos choreografai Sigita Juraškaitė-Baužienė, Raimonda Gudavičiūtė, Niels Claes ir Mantas Černeckas, taip pat kompozitoriai Rytas Svilainis, Kazimieras Krulikovskis, Silvija Miliūnaitė-Bliūdžiuvienė ir Nikita Kiriuchinas.

Kūrybinių dirbtuvių užkulisiai

Pasak ansamblio „Lietuva“ meno vadovo ir performanso muzikinės dalies koordinatoriaus Giedriaus Svilainio, ši programa – visiškai naujas reiškinys ansamblyje. Kurti „Siūbuojančią žemę“ buvo įdomu dėl nuoseklaus kūrybinio proceso ir ypač laukiamo rezultato.

„Viskas prasidėjo nuo idėjos įtraukti kuo daugiau jaunų, talentingų žmonių. Režisierės Lina ir Agnija pradėjo gvildenti šią viziją, ir galiausiai nusprendėm įgyvendinti kūrybines dirbtuves. Pakvietėme po keturis kompozitorius ir choreografus, kurie į šį projektą pasižiūrėjo visai kitu kampu. Pats kūrybinis procesas, tarpusavio bendravimas vyko apie metus, o kadangi buvo karantinas, daugiausiai dirbome nuotoliniais skambučiais ir konsultacijomis. Jaunieji kūrėjai pasiskirstė duetais, kartu brandino idėjas, jas pateikė mums, ir po bendrų diskusijų gimė štai toks kūrybinis rezultatas. Organizavome liaudies šokio seminarą, kurį vedė prof. Laimutė Kisielienė – visus supažindinom su liaudies žanru.“

Performansas sujungs du skirtingus, sugyvenimo ieškančius pasaulius – šiuolaikinį ir sceninį lietuvių liaudies meną. Jaunieji choreografai ir kompozitoriai, dirbantys akademinės, elektroninės ir eksperimentinės muzikos srityse, pasitelkė naujas menines formas ir interpretacijas, panaudodami ansamblio „Lietuva“ unikalumą, repertuaro motyvus ir savo kūrybinę patirtį.

„Kai pasiūlėm jauniesiems kūrėjams interpretuoti „Lietuvos“ tautinį repertuarą, jiems buvo neįprasta, bet kartu ir smalsu. Susipažinę su kūriniais, jie patys atsirinko sau artimas temas ir liaudies motyvus. Vėliau jau vyko ieškojimai. Kompozitoriai pažindinosi su mūsų orkestro instrumentais ir gyvu jų skambesiu. Kūrybinės dirbtuvės dėl to ir įdomios, nes pradedama ne nuo griežto scenarijaus parašymo, o atvirkščiai. Tokiu būdu mes ugdom jaunąją kartą, kad ateity ji būtų lanksti dirbdama su režisieriais ir scenaristais“, – teigia G. Svilainis.

Muzikinių permainų fone performansas kvies pokalbiui su liaudies sceninį meną kūrusiais žmonėmis. Tai kartu retrospektyvinis žvilgsnis į ansamblio ilgametę kūrybą, kurią modernia forma atliks ansamblio „Lietuva“ choras, orkestras ir šokėjai.

Agnija Šeiko. / E. Sabaliauskaitės nuotr.

Asmeniniai išgyvenimai

Viena iš programos režisierių, žinoma choreografė A. Šeiko įsitikinusi – performanse svarbus ir kiekvieno asmeninis santykis su jį supančia aplinka. Į praėjusio laikmečio išbandymus, kuriuos išgyveno to meto žmonių bendruomenės, performanso komanda pažvelgs per asmenines ansamblio kūrėjų ir atlikėjų patirtis.

„Prie ansamblio praeities ir viso kūrybinio palikimo siekiame prieiti individualiai – per „Lietuvos“ atlikėjus ir ten kūrusius žmones. Ansamblis visą laiką buvo pristatomas kaip grupė, tačiau mažai kalbama apie pačius žmones. Ne veltui šiame projekte turėsime daug skirtingų solistų, besikeičiančias sudėtis. Čia svarbūs kiekvieno išgyvenimai, asmeninis santykis su liaudies ir šiuolaikiniu šokiu, muzika, tradicijomis ar pačiu ansambliu. To ieškojome kūrybinių dirbtuvių metu. Performanse susitinka istorija ir dabartis, todėl reikalingas kiekvieno asmeninis indėlis“, – pasakoja Agnija, Šeiko šokio teatro įkūrėja, triskart apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“, pelniusi Boriso Dauguviečio auskarą bei du kartus pripažinta metų choreografe.

Kūrybinis performansas tarsi kasa „supintas“ iš istorijų bei lietuvių liaudies sceninės kūrybos šiuolaikinių interpretacijų. Čia atsiskleis ir aktualios visuomenei temos – meilė, intymumas, darbas, moters padėtis visuomenėje ir besiformuojančioje valstybėje. Šias temas atspindės ir ansamblio „Lietuva“ vadovų dienoraščių ištraukos, bylojančios to meto asmenines patirtis.

Performanso „Siūbuojanti žemė“ scenarijaus autorė – Sondra Simana, taip pat kūrusi modernaus šokio spektakliui „Dėdės ir dėdienės“ pagal J. Tumą-Vaižgantą. Kostiumų dailininkė – garsi dizainerė, festivalio „Mados infekcija“ sumanytoja Sandra Straukaitė, du kartus apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“. Vaizdo projekcijų kūrėjas – Saulius Paliukas, o šviesų dailininkas – Povilas Laurinaitis.

Po šiemet vienintelio programos „Siūbuojanti žemė“ pristatymo Vilniuje, performanso turas numatomas kituose Lietuvos miestuose 2022 m.

Vienas profesionaliausių Lietuvos jaunosios kartos dirigentų įvertintas už nuopelnus chorui ir orkestrui, atlikėjų lygio kėlimą bei naujus kūrybinius vėjus. Jau dešimtmetį ansamblyje minintis E. Kaveckas ir toliau žiūrovus džiugins energija, scenoje trykštančia charizma bei netikėtais ansamblio sprendimais.

„Smagu būti įvertintam savo komandos, ypač, kai jie visi savo sričių profesionalai. Iki šiol stengiausi atiduoti savo energiją, kūrybą, muzikines mintis, tad įvertinimas tik paskatins tęsti savo sumanymų įgyvendinimą. Gal kiek aktyviau pradėsiu koordinuoti muzikinę abiejų grupių dalį, intensyviau dirbsiu ne tik su orkestro, bet ir choro programų parinkimu, atlikimu. Džiaugiuosi, kad Ansamblyje galiu įgyvendinti daug muzikinių sumanymų, o juos palaiko mano kolegos. Per tuos dešimt metų, kuriuos praleidau ansamblyje, pasikeitėme ir augome visi kartu: tiek aš, kaip muzikas, menininkas, tiek visa komanda“, – sako naujasis ansamblio „Lietuva“ vyr. dirigentas.

Vertinamas už talentą ir pokyčius

„Egidijus yra vienas veržliausių mūsų komandoje. Tai dirigentas, kuris patiems ansamblio orkestro atlikėjams įrodė, kad jie tautiniais instrumentais gali groti kur kas platesnį spektrą kūrinių, nei daug metų iki šiol. Ir nesvarbu, kas tai būtų – J. S. Bacho, W. A. Mozarto, L. Rimšos – akademinės muzikos ar šiuolaikinių kompozitorių kūriniai, bendri koncertai su bardais ar liaudies muzikos interpretacijos. Dirigento iniciatyva, į naujas programas buvo įtrauktas ir ansamblio choras, kuris per pastaruosius kelerius metus patobulėjo, kaip ir orkestras“, – pokyčius komentuoja Edita Katauskienė, ansamblio „Lietuva“ vadovė.

Ji teigia, kad E. Kavecko indėlis ypač svarbus įgyvendinant naują ansamblio strategiją, kuria siekiama istoriją aktualizuoti per muzikinius spektaklius.

Egidijus Kaveckas. / M. Siruso nuotr.

„Mūsų koliažinėje operoje „Mažvydas“ Egidijus pasirodė itin ryškiai – jis ne tik puikiai vadovavo jungtiniam orkestrui, bet ir dirigavo maždaug pusšimčiui atlikėjų, tarp kurių – nemažai kviestinių aktorių ir solistų. Dirigento talentu ir energija šiame projekte žavėjosi „Mažvydo“ režisierius Kęstutis Jakštas, kompozitorius Jonas Jurkūnas, aktorius Vladas Bagdonas ir kiti kultūros lauko kūrėjai. Ateityje numatoma daugiau didelių ir atlikimu gana sudėtingų programų, kurioms svarbu komandą skatinti. Egidijaus paskyrimas vyr. dirigentu – vienas iš pirmųjų žingsnių ansamblio stiprinime.“

Vyr. dirigentu tapęs E. Kaveckas žavisi naujausia ansamblio kryptimi – gyva istorija. Tokią „Lietuvos“ vertybę stiprins ir tolimesniuose darbuose.

„Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi nauja Ansamblio kryptimi ir strategija bei tuo, ką esame numatę įgyvendint ateityje. Smagu, kad paskutiniu metu kuriame labai įdomias ir išskirtines programas. Tiesa, kartais, bet vis dar esame tapatinami su senuoju veidu, tad stengsimės, kad visuomenėje suformuoti kanonai ir požiūris keistųsi kartu su mumis.“

Ambicingi planai

Nuo šiol maestro atkakliau dirbs ne tik su orkestru, bet ir ansamblio „Lietuva“ choru. Jame vyr. dirigentas įžvelgia rimtų perspektyvų.

Per tuos dešimt metų, kuriuos praleidau ansamblyje, pasikeitėme ir augome visi kartu: tiek aš, kaip muzikas, menininkas, tiek visa komanda.

„Planas – daryti daugiau ir įvairiau. Chore turime labai gerus dainininkus, dauguma jų – įgiję solisto kvalifikacijas mūsų aukštosiose mokyklose. Su jais galima kurti įvairiapusiškas, sudėtingesnes programas, lygiagrečiai dalyvauti festivaliuose, kaip ir kiti mūsų šalies chorai. Planuoju daugiau laiko skirti choro repertuaro parinkimui, atskirų choro grupės pasirodymų planavimui. Tai ypač stipri ansamblio grupė, kuri gali būti ryški ir spalvinga, todėl norėčiau juos matyti ir parodyti ne tik kaip ansamblio visumos dalimi, bet ir kaip atskiru muzikiniu dariniu.“

Kūrybinių ambicijų nestokojantis dirigentas turi rimtų užmojų ir dėl orkestro unikalumo viešinimo bei jo ribų plėtimo.

„Mūsų nacionaliniai instrumentai yra išskirtiniai, pasauliniu mastu žiūrint – vienetiniai, tad savo išskirtinumu jie niekuo nenusileidžia klasikiniams orkestrų instrumentams. Man ypač svarbu atskleisti ansamblio „Lietuva“ orkestro galimybes, kad jis iš tikrųjų pajėgus atlikti skirtingų stilių ir žanrų muziką. Žmonėms tai kelia intrigą, o muzikų bendruomenę – gerąja prasme – stebiname pasirenkamais atlikti kompozitoriais. Beje, turiu minčių ir bandymų tobulinti lietuviškus instrumentus, jų gamybą. Kitaip tariant, neužsisėdėti ties tuo, kas jau sukurta.“

Stiprins ryšį su kūrėjais

Vyr. dirigentas E. Kaveckas puoselės dar vieną ansamblio vertybę – bendruomeniškumą ir partnerystę su muzikinio pasaulio profesionalais.

„Norėtųsi, kad ne tik publika, bet ir kompozitoriai, kiti kūrėjai atkreiptų į mus dėmesį bei ryžtųsi kurti, eksperimentuoti tokiai choro ir orkestro sudėčiai. Ir po truputį tai vyksta – tą parodo besiplečiantis „Lietuvos“ repertuaras. Vis daugiau kompozitorių, kitų savo srities profesionalų noriai sutinka su mumis dirbti. Tikimės stiprinti ryšį su visa kultūros bendruomene.“

Naujame ansamblio „Lietuva“ sezone sugrįš ir turą po Lietuvą tęs koliažinė opera „Mažvydas“ pagal Just. Marcinkevičių. Rugsėjo 18 d. Šv. Jokūbo festivalyje lauks premjera – šiuolaikinė lietuvių moterų kompozitorių programa „Ludi Fortunae“, kurioje skambės Zitos Bružaitės, Jurgitos Mieželytės ir Ramintos Šerkšnytės kūriniai. Rugsėjo 23 d. Mažeikiuose įvyks sakralinės muzikos koncertas „Tikiu“, įeinantis į sakralinio meno ir paveldo simpoziumo „Versmės“ programą. Rudenį numatoma ir daugiau ansamblio „Lietuva“ pasirodymų.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje E. Kaveckas įgijo chorinio dirigavimo magistro laipsnį, 2016 m. apsigynė daktaro disertaciją, taip pat tobulinosi pas garsius Vokietijos, Latvijos, Austrijos, Švedijos chorinės muzikos ir dirigavimo profesionalus.

Greta naujų valstybinio ansamblio „Lietuva“ pareigų, dr. E. Kaveckas šiuo metu yra choro „Bel Canto“ meno vadovas, dirba su „Vilnius City Opera“ komanda, ruošia koncertus ir muzikinius pastatymus su kitais Lietuvos profesionaliais kolektyvais. Taip pat jis dirbo Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ meno vadovu ir vyr. dirigentu, ilgą laiką dainavo Vilniaus miesto savivaldybės chore „Jauna muzika“, buvo jo chormeisteris ir antrasis dirigentas. 2006–2014 metais buvo įkūręs ir vadovavo vokaliniam ansambliui „Balsai“ su kuriuo pelnė daugybę prestižinių apdovanojimų.

E. Katauskienė taip pat yra vadovavusi organizuojant Dainų švenčių ansamblių vakarus, dirbusi kitų renginių organizatore ir prodiusere, televizijos žurnaliste ir redaktore. E. Katauskienė yra įgijusi verslo vadybos magistro kvalifikacinį laipsnį Vytauto Didžiojo universitete. 

„Sugrįžti į ansamblį „Lietuva“ mane traukia komandos įvairiapusiškumas ir profesionalumas. Tai ne kartą akcentavo ir režisierius Kęstutis Jakštas, kartu su ansambliu pastatęs koliažinę operą „Mažvydas“. Tuo įsitikino ir kiti kartu dirbę kūrėjai bei atlikėjai. Įvairiapusiškumą rodo ir repertuaro įvairovė – nuo klasika tapusios tautinių koncertų programos, baltiškos misterijos „Dievai ir žmonės“ iki modernaus šokio spektaklio „Dėdės ir dėdienės“ bei žiūrovų taip pamėgtų koncertų su bardais. Iš esmės skirtingiems auditorijos segmentams kuriamos atitinkamos programos. Kaip rodo grįžtamasis ryšys, šios strategijos reikėtų laikytis ir ateityje“, – sako E. Katauskienė.

Žodis „gyva“ šiuo atveju taip pat koreliuoja su aktualumu, istorijos perteikimu šiuolaikiškai per meną, kas svarbu auditorijai.

Jos teigimu, skirtingas programų koncepcijas jungia svarbiausia ašis – šalies istorijos, jos reikšmingų įvykių, iškilių asmenybių atspindėjimas scenos mene bei Lietuvos autorių kūrybos pasirinkimas. Pagrindinė visuomeninė vertybė, kuri bus siūloma žiūrovams – gyva istorija. Ji apima plačiau nei tautinį meną, apeliuoja į gilesnes dvasines, identiteto ir prasmės vertes.

„Galiausiai tai įpareigoja pats ansamblio pavadinimas „Lietuva“. Gyva istorija perteikia pasakojamąjį žanrą scenos mene, čia svarbios žmogaus, šalies ir bendros patirtys. Žodis „gyva“ šiuo atveju taip pat koreliuoja su aktualumu, istorijos perteikimu šiuolaikiškai per meną, kas svarbu auditorijai ir skatina ansamblį tobulėti dinamiškai kintančioje aplinkoje“, – teigia E. Katauskienė.

Jos atliktos apklausos ir auditorijos poreikių analizė rodo, kad žiūrovams reikia daugiau intelektinio ir turiningo poilsio, jaunimas pageidauja daugiau pramogos ir pakilių emocijų, šiuolaikinių scenos meno sprendimų. Todėl, pasak E. Katauskienės, ateityje numatoma daugiau muzikinių spektaklių ir koncertų, į kuriuos bus kūrybiškai ir novatoriškai integruojamas tautinis menas, tautiniai instrumentai. Tuo ansamblis yra unikalus profesionalaus scenos meno srityje.

Konkursą laimėjusio asmens tinkamumas eiti pareigas tikrinamas teisėsaugos institucijų, kaip numatyta teisės aktuose. Koncertinės įstaigos valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai.  

XXI amžiuje vis dar populiaru kalbėti apie moteriškumo pradą. Ypač jaunosios kartos atstovėms būdinga ieškoti savo tapatumo, pasirenkant labiausiai viešumoje pripažįstamus idealus. Kaip pačios turėtume elgtis sprendimų kryžkelėse – išlikti tvirtomis, užsispyrusiomis ar pasiduoti gaivališkiems jausmams ir įtikėtam likimui? 

Tokios moteriškumo temos atrandamos ir klasikinėje lietuvių literatūroje. Nuo lapkričio 6 d. startuojanti premjera „Dėdės ir dėdienės“ žiūrovams užduos daugybę aktualių klausimų ne tik apie moterų elgesį, bet ir santykius, šeimą, sunkiausius gyvenimo momentus ir jautriai išgyvenamas patyčias.

Išgyvenimai neturi laikmečio

K. Tarasevičiūtė sutinka, kad nauja Vaižganto apysakos versija atkreips dėmesį ne tik dėl šokio žanro, bet ir šiuolaikiniam žmogui būdingos istorijos.

„J. Tumo-Vaižganto apysaka neturi laikmečio, tai vyksta ir dabar, ir vyko visados. Man sunku kalbėti apie kitus personažus... Tačiau tokių severijų šiais laikais nemažai, tad norėtųsi, kad jaunimas (ypač merginos), pamatęs spektaklį, dar kartą įvertintų situaciją, ar tikrai verta taip besąlygiškai pasiduoti lengvesniam keliui“, – pasakoja viena pagrindinių solisčių.

Šokio spektaklyje Severija atsiduria tarp kitų pagrindinių veikėjų – Mykoliuko ir Rapolo Geišės. Vieno iš jų pasirinkimą lemia ne tik širdis, bet ir negailestingos socialinės aplinkybės. Severijos meilė tuo pačiu metu kupina ir geismo, ir giliausio moteriško švelnumo.

„Aš ją suprantu. Būnant 20-ties tolimą ateitį dar sunkiai įsivaizduoji, tačiau Severijos pasirinkimai man asmeniškai nėra priimtini. Vis dėlto skirtumų ar panašumų tarp mudviejų neieškau, tiesiog leidžiuosi išgyvendama visai kitais principais paremtą Severijos gyvenimą“, – komentuoja K. Tarasevičiūtė.

Nelengva perteikti žinutę

Įsijausti į personažų gyvenimus ir perteikti svarbias žinutes nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti. 

„Džiaugiuosi, kad Severijos vaidmuo nėra lengvas ir man gan svetimas. Esu artistė, kuri mėgsta tokius iššūkius, tad kiekviena repeticija suteikia emocijų ir priverčia mąstyti. Nieko nėra baisiau nei šokio spektakliai, kuriuose tereikia tavo kūno scenos užpildyme, kuriuose nėra jokios minties ar fizinio iššūkio. Šiame jaučiu pilnatvę – stengtis yra kur“, – įspūdžiais dalinasi pramogų pasauliui žinoma šokėja.

Kitą pagrindinį veikėją Mykoliuką įkūnijantis šokėjas Deividas Meškauskas spektaklyje pasirodo kaip kaimo pastumdėlis – jautrus, sunkiai pritampantis ir susiduriantis su patyčiomis.

„Kaip ir Mykoliukas, esu emocingesnė asmenybė. Kartais man irgi taip nutinka, jog nepasitikiu savimi, tačiau realybėje tenka daugiau pastovėti už save. Beje, man patinka šis nekasdienis pastatymas, kuomet modernus šokis susijungia su tautiniu stiliumi ir baletu, todėl šioje premjeroje tikrai nebus senovės“, – sako D. Meškauskas, garsus sportinių šokių atstovas, televizijos projektų ir konkursų dalyvis, vis dažniau priimantis muzikinio teatro išbandymus.

Temos, kurias norisi perkelti į sceną

„Kurti šokio spektaklį inspiravo nepaprastai įtaigus Vaižganto kūrinys. Jautriai ir detaliai aprašyta Mykolo, Severijos bei Rapolo drama skatina leistis į skirtingos meilės analizes. Socialinės padėties įtaka tolimesniam veikėjų likimui ir visas spektras dramatiškų aplinkybių – temos, dėl kurių norisi šį kūrinį perkelti į sceną“, – apie gimusią idėją pasakoja režisierė Aušra Krasauskaitė, kaip choreografė apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.

Modernaus šokio spektaklyje pasirodo dvasinio ryšio saistomi Mykoliukas ir Severiutė, kurių idiliškiems santykiams nelemta susiklostyti. Čia pat įsiterpia ir įtaigią meilės istoriją sujaukia trečiasis veikėjas Rapolas Geišė, kurį įkūnija kitas valstybinio ansamblio „Lietuva“ šokėjas Vadimas Krupeninas. Atlikėją taip pat galima pamatyti tokiuose Anželikos Cholinos šokio spektakliuose kaip „Otelas“ ar „Idiotas“.

Šokio spektaklis „Dėdės ir dėdienės“ – dar viena naujiena ansamblio „Lietuva“ repertuare, kurią pristatys tik ansamblio šokėjai. Šį rudenį pasirodė ir kita premjera – koncertas „Dainuoju Tau gyvenimą“, kuriame žinomas poetų dainas naujame amplua atliko ansamblio choras ir tautinių instrumentų orkestras kartu su bardais Sauliumi Bareikiu, Olegu Ditkovskiu ir Gediminu Storpirščiu. Netrukus į sceną sugrįš viena įspūdingiausių ansamblio programų – misterija „Dievai ir žmonės“.

Valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“ premjerą „Dėdės ir dėdienės“ rodys Birštone, Anykščiuose, Kretingoje, Švenčionyse ir Vilkaviškyje. 2020 m. programa bus tęsiama ir kituose Lietuvos miestuose.

Programa skirta rašytojo J. Tumo-Vaižganto 150-osiomis gimimo metinėmis paminėti, o 2019-ieji paskelbti šio literatūros klasiko metais.

Jau lapkritį premjera atskleis įtaigią meilės istoriją kartu su solistais Kristina Tarasevičiūte, Vadimu Krupeninu ir kitais valstybinio ansamblio „Lietuva“ šokėjais.

Meilės trikampis

Rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto apysakos veikėjai atsiduria meilės trikampyje ir skirtingai išgyvena savo lemtį. Kaimo pastumdėlis Mykoliukas – bene jautriausias personažas, su kuriuo šokio spektaklyje susitapatins D. Meškauskas.

„Visada save laikiau charakteringu šokėju. Pasirodo, galiu būti kitoks – trapus, švelnus ir mylintis. Kaip ir Mykoliukas, esu emocingesnė asmenybė. Kartais man irgi taip nutinka, jog nepasitikiu savimi, tačiau realybėje tenka daugiau pastovėti už save“, – sako garsus sportinių šokių atstovas, televizijos projektų ir konkursų dalyvis, kuris vis dažniau priima muzikinio teatro išbandymus.

D. Meškauskas kartu su šokėja K. Tarasevičiūte įkūnys dvasinio ryšio saistomus Mykoliuką ir Severiutę. K. Tarasevičiūtė atvira širdimi išgyvena kitais principais grindžiamą Severijos gyvenimą.

„Aš ją suprantu. Būnant 20-ties tolimą ateitį dar sunkiai įsivaizduoji, tačiau Severijos pasirinkimai man asmeniškai nėra priimtini. Severijos vaidmuo tuo ir sužavėjo – ji nėra stereotipinis personažas. Severijos likimas turi daug spalvų, tonų ir pustonių. Kiekvienoje scenoje ji kinta. Kinta jos santykis su kitais personažais, tiesa, jie tolygiai tamsėja. Tokie vaidmenys, manau, kiekvienai artistei suteikia didelį kūrybinį džiaugsmą“, – pasakoja profesionali ansamblio „Lietuva“ baleto šokėja.

Čia pat įsiterps ir įtaigią meilės istoriją sujauks trečiasis veikėjas Rapolas Geišė, kurį įkūnys dar vienas šokėjas V. Krupeninas. Pasak solisto, jo vaidmuo turi nemažai iššūkių.

„Turbūt sudėtingiausias dalykas jaunam artistui – perteikti kur kas vyresnio amžiaus personažą. Nepaisant to, aš puikai su „juo“ sutariu. Atrandu savybių bei išraiškų, kurios panašios į manąsias, nors ir nesu toks plepus ar tingus kaip Rapolas“, – teigia V. Krupeninas, šokantis valstybiniame ansamblyje „Lietuva“.

Ne žodžiais, o judesio kalba

„Šokame Vaižgantą!“, – taip pristatomas modernus šokio spektaklis „Dėdės ir dėdienės“. Atlikėjai istoriją pasakos ne žodžiais, kaip įprasta girdėti, o judesio kalba. Dar niekas nebuvo pasiryžęs šios lietuvių apysakos pateikti vien tik per šokį.

„Spektaklis „Dėdės ir dėdienės“ neabejotinai įeis į Lietuvos šokio istoriją. Tai retas reiškinys, kai lietuviška apysaka yra pasakojama tik judesio pagalba, o dar specialiai spektakliui sukurta dieviška kompozitoriaus Kristijono Lučinsko muzika. Nepraleiskite progos išgyventi istoriją, atliktą visame pasaulyje suprantama kalba“, – ragina K. Tarasevičiūtė, kurios personažas Severiutė trykšta gaivališku jaunystės žavesiu.

Solistai K. Tarasevičiūtė ir V. Krupeninas džiaugiasi, jog ansamblio „Lietuva“ šokėjai pirmą kartą atliks tik šokio programą ir naujai atsiskleis. Kolektyvas turės galimybę įrodyti, kad jie nėra tik vieno  stiliaus atstovai ir gali susidoroti su įvairiausiomis užduotimis. Šiuo metu ansamblio choras ir orkestras koncertuoja su kita programa „Dainuoju Tau gyvenimą“ ir bardais G. Storpirščiu, O. Ditkovskiu ir S. Bareikiu.

Naujos patirtys

Pramogų pasauliui žinomas D. Meškauskas pirmą kartą dalyvauja ansamblio „Lietuva“ programoje.

„Aš atėjau nieko nepažinodamas, ir visi maloniai priėmė. Kolektyvas pozityvus, draugiškas, bet kartu labai atsakingas, susikaupia ir dirba“, – apie kūrybinę grupę atsiliepia D. Meškauskas. Ansamblio šokėjų pasirodymus tautinėse programose labai mėgsta nuolatiniai gerbėjai, tačiau mažai kas žino, kad dauguma atlikėjų dalyvauja choreografės Anželikos Cholinos pastatymuose ir kituose muzikinio teatro projektuose.

Valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“ pastaruosius metus nuolat ieško įvairesnių šiuolaikinių sprendimų, kaip tautinį meną pateikti dar aktualiau ir patraukliau jaunimui, sudominti kuo įvairesnę publiką. Organizatoriai žada, kad šokio spektaklio žiūrovai išvys tautinio ir modernaus stiliaus praturtintą choreografiją, o liaudies dainos naujai suskambės per elektroninę muziką, kurią specialiai šiam spektakliui kūrė kompozitorius Kristijonas Lučinskas (dar žinomas kaip grupės „Driezhas“ narys). Spektaklio režisierė – Aušra Krasauskaitė, kaip choreografė apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.

Premjera numatoma nuo lapkričio 6 d. Birštone, Anykščiuose, Kretingoje, Švenčionyse ir Vilkaviškyje. 2020 m. programa bus tęsiama ir kituose Lietuvos miestuose.

Programa skirta rašytojo J. Tumo-Vaižganto 150-osiomis gimimo metinėmis paminėti, o 2019-ieji paskelbti šio literatūros klasiko metais.

Atlikėjų manymu, kūrybiniai ieškojimai padeda daugiau atrasti ir kitais būdais pasiekti klausytojų širdis. Spalio mėnesį O. Ditkovskis, S. Bareikis ir G. Storpirštis kartu su ansamblio „Lietuva“ choru ir orkestru pristatys koncertinę programą „Dainuoju Tau gyvenimą“.

Gimsta iš jų pačių

„Kūryba nėra tai, kuomet sėdi prie stalo ir nusprendi parašyti dainą. Tai greičiau muzikinis ar netgi dvasinės savijautos dienoraštis. Ypač jaunystėje mane domino autorystė, kurią iki šiol labai vertinu. Kūryba ne tik kyla iš individualių patirčių ar atspindi žmogaus vidų, bet ir siunčia asmeninę žinutę“, – mintimis dalijasi vienas iš „Aktorių trio“ narių S. Bareikis.

„Mes niekada negalvojome, kad mūsų dainos pasieks visuomenę ir bus tokios populiarios. Tai buvo subjektyvu, asmeniška, labai artima kasdienybei, bet vis tiek praėjome į viešumą.  Žinoma, kalbame apie kitos pakraipos muziką, kurioje pasilikau ir šiandien“, – sako kitas „Aktorių trio“ narys O. Ditkovskis.

Bandome jungti autorines dainas su tautiniu paveldu – šitaip perkuriame savo dainas.

Mylėti tai, ką turime

Kalbinami atlikėjai sutinka, kad į dainuojamąją poeziją galima pažvelgti ne tik kaip į asmeninę patirtį, bet ir kaip į tautinės saviraiškos būdą. Bardus galime sieti su lietuvybe, netgi švietimu.

„Nesame skurdūs nei savo kultūra, nei istorija, nei apskritai genetika. Esame turtingi, norime tuo dalintis taip pat ir su jaunimu: temomis, turiniu, išraiška. Mylėkime tai, ką turime“, – ragina S. Bareikis. Be koncertų ir teatro veiklos, atlikėjas dėsto aktorinį meistriškumą ir aktyviai bendrauja su studentais.

„Lietuvybė yra labai plati samprata. Mes esame šioj žemės plutelėj, su šia kalba, šioje kultūroje. Be abejo, jie daro mums įtaką. Jeigu būtume lenkai, dainuotume lenkiškai, jeigu kitos tautybės – vėl kitaip. O dabar esame lietuviai ir galime nevaržomai dainuoti lietuviškai“, –  teigia O. Ditkovskis, šiuo metu daugiausiai koncertuojantis su dainininke Neda Malūnavičiūte.

Naujas formatas

Šiandien bardus galima sutikti visai kitokius nei įprastai – didesniu sąstatu ar net kitame stiliuje.

„Kai kuriame projektus, nebūdingus bardiniam variantui, išgirstame labai įdomiai suskambančią muziką. Dabar bendradarbiaujame su ansambliu „Lietuva“, ir čia daug kas priklauso nuo aranžuočių, partitūrų. Mano supratimu, tai stiprus kolektyvas, su kuriuo galima ieškoti ir atrasti. Bandome jungti autorines dainas su tautiniu paveldu – šitaip perkuriame savo dainas“, – naujo projekto užkulisius atskleidžia S. Bareikis.

„Solistai palaiko visą kūrybinį procesą. Galbūt jie pratę vieni, su gitaromis, o čia turėsime daug veiksmo. Būsime ne tik subtilūs, bet ir žaismingi, pakvailiosim ir pajudėsim su žiūrovais. Jie nustebs, kai išgirs žinomą dainą, o ji bus visai kitoje nuotaikoje. Pavyzdžiui, dainoje „Kaštonas“ būsime romantiški, nes kaštonai žydi pavasarį, kai norisi mylėti. Vieną dalyką atėję bardų mylėtojai tikrai suras – dvasinius išgyvenimus. Dainos atspindės tai, ko labiausiai trūksta žmogui“, – tikina premjeros „Dainuoju Tau gyvenimą“ režisierius Donatas Bakėjus, dar žinomas kaip šokėjas, choreografas, Anželikos Cholinos trupės narys.

Ansamblis „Lietuva“ pirmą kartą pristato jungtinį projektą su dainuojamosios poezijos atlikėjais S. Bareikiu, O. Ditkovskiu ir G. Storpirščiu. Koncerte „Dainuoju Tau gyvenimą“ legendiniai bardų šlageriai „Žalia, žalia“, „Aš mylėjau tave tau nežinant“ ir kitos poetų dainos skambės nauju, dar negirdėtu stiliumi kartu su choru ir tautinių instrumentų orkestru.

Nuo spalio 9 d. premjera numatoma Vilniuje, Šiauliuose, Ignalinoje, Marijampolėje, Pakruojyje, Tauragėje ir Radviliškyje. 2020 m. programa bus tęsiama ir kituose Lietuvos miestuose.