Radikalus smurtas

"Mane šokiruoja tai, kad žmones labiau trikdo smurto parodymas teatre negu pats smurtas", – taip kalbėjo pati S.Kane apie savo pjesės "Apvalytieji" itin kritiškas refleksijas žiniasklaidoje po pagal šią pjesę pastatytos premjeros Londone 1998 m. (beje, irgi balandžio mėnesį). Panašią žiūrovų reakciją galima buvo pajusti ir Kaune po beveik dvidešimties metų. Arba bent jau skeptišką požiūrį. Iš dalies norėtųsi sutikti su žiūrovais, iš dalies – su režisieriumi ir dramaturge.

Kuo dramaturgės pjesė tokia "bloga"? Vidinį pasipriešinimą ji kelia todėl, kad yra be galo atvira. Atvira ta prasme, kad dramaturgė joje apnuogino tiesiog tragiškumu permirkusį savo vidinį pasaulį, kupiną juodžiausių vizijų, neatsiejamų nuo išorinio pasaulio purvo. O pastarasis ypač tepa sielą, kai tu esi psichiatrijos ligoninės pacientas. Būtent tokia rašytoja tapo kai kuriais savo gyvenimo periodais, kai draskantys depresijos nagai tapdavo pernelyg aštrūs. Vieną dieną, 28-erių, vienoje Londono ligoninių nutrūko ir jos pačios gyvenimo siūlas.

Lyg nujausdama mirtį dramaturgė savo kūrybiniame palikime – šešiose pjesėse – nesistengė vaizduoti pasaulio gražesnio, nei jis yra. Priešingai – jį vaizdavo tokį, koks yra, atverdama jo tamsiąją pusę, kurios mes kai kurie nematome arba sąmoningai ignoruojame. Tokie yra ir "Apvalytieji", kur skleidžiasi kūrėjos (pa)sąmonės tamsusis natūralizmas.

Veiksmas vyksta psichiatrijos ligoninėje, kur veikia gydytojas, sanitarai ir meilės ieškantys pacientai narkomanai. Papuolęs čia kelio atgal nerasi, nes būsi greitai pripumpuotas vaistų ir pavirsi psichopato gydytojo vergu, tenkinančiu bet kokią jo iškreiptos vaizduotės viziją, kurioje žmogiškumas neegzistuoja.

Scenoje daug smurto. Radikalaus smurto. Fizinio ir psichologinio. Pastarasis čia skleidžiasi įvairiausiomis formomis – lyg inkvizicijos laikais savo žiaurumu stebinantys kūno žalojimai, seksualinė ir emocinė prievarta, žudymas, kūnų deginimas. Sunkus, tvaikus, glitus, nužudantis bet kokią viltį spektaklis.

Kai jaunystė tampa trūkumu

Kaip ir S.Kane, O.Koršunovas taip pat nesistengia nieko pagražinti ar išbraukti. Jis suteikia visišką laisvę dramaturgės pačioms slapčiausioms mintims materializuotis. O šios virsta šaltakraujais demonais, scenoje plakančiais veikėjų kūnus, salėje – žiūrovų sielas. Būtent taip jautiesi spektakliui pasibaigus –  lyg nuplakta kraujuojančia siela. Ir tai tikrai ne kiekvienam priimtina būsena, todėl natūraliai savisaugos instinktas liepia priešintis, nepasiduoti ar net nuo paties spektaklio atsitverti nematoma siena. Tačiau kuo esi ištvermingesnis ir kuo daugiau priimi rykščių, tuo stipresnį pajunti apsivalymo skonį.

Tokį jį turėtų finale patirti ir svarbiausi spektaklio veikėjai – miręs pacientas Gremas, jo ieškoti čia atėjusi sesuo Greis ir šioje įstaigoje įkalintas Karlas, kuriuos įkūnija jaunieji aktoriai Greta Petrovskytė, Kęstutis Cicėnas ir Laurynas Jurgelis. Antraeilius ir šalutinius veikėjus vaidina taip pat visas būrys jaunų aktorių. Vis dėlto dar sceninės patirties stokojantys aktoriai iki galo neįtikina žiaurumo būtinybe. Jaunystė jiems kiša koją. Turėję tapti save užmiršusiais laidininkais tarp dramaturgės, režisieriaus ir žiūrovo, jie prislopina tą tekančią srovę ir žiūrovo nepasiekia toji pradinė kontrolinį smūgį suduodanti žinutė. Kai juodžiausioje kančioje, it visiškoje tamsoje, nušvinta ryški saulės šviesa. Veikėjams trūksta tikrumo, paslapties ir, svarbiausia, vidinio kismo kontrastų. Kartu su tuo smunka ir spektaklio vertė. Jis darosi nuobodokas ir vienspalvis. Neprofesionalu. O juk vaidinimas galėjo tapti dar vienu O.Koršunovo perlu.

Spektaklis tarytum sako: teatras nėra pramoga, nebent tokia laikysime patį smurtą ir žiaurumą.

Situaciją kiek gelbsti režisieriaus kūrybinis bendrakeleivis – Darius Meškauskas, vyriausias aktorius spektaklyje. Jo vaidinamas sadistas gydytojas Tinkeris – daugiasluoksnis veikėjas su kontrastingų jausmų palete. Simboliškai ir kiek ironiškai jis tampa aktorystės meistriškumo pavyzdžiu jauniesiems kolegoms. O pats spektaklis – lyg sunkus studijas ką tik baigusių ar bebaigiančių Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorių sunkus įšventinimas. Juk atsidūręs pas patį maestro režisierių su mokykline vaidyba toli nenueisi. Reikia tikėtis, kad pastarieji apsivalys nuo nereikalingų profesinių šiukšlių ir taps tais apvalytaisiais, kurie galės pakeisti tų gabiųjų aktorių pamainą, kurie iki šiol taip meistriškai realizuodavo O.Koršunovo idėjas.

Nešiuolaikiškas šiuolaikiškumas

"Apvalytieji" – gana šiuolaikiška pjesė, nors ir parašyta praėjusio amžiaus pabaigoje. Paradoksalu, tačiau atsidūrusi Kaune, sovietmečiu kvepiančioje "Girstučio" scenoje, ji atrodo vis dar per daug šiuolaikiškai.

Spektaklis, lyg koks žaibas medį, įskelia mūsų kasdienybę, atverdamas tiesą, kad mūsų teatras didžiąja dalimi yra atitolęs nuo šiandienos, įstrigęs kažkur kitoje laiko tėkmėje, kaip ir mes patys – lyg ir šiuolaikiški, bet ne tikrai šiuolaikiški. Žinoma, galbūt tai, kas yra šiuolaikiška Vakarų didmiesčiui nebūtinai bus vienodai šiuolaikiška mažesnės šalies miestui. Tačiau faktas, kad mažai teturime šių dienų pasaulį reflektuojančios nacionalinės dramaturgijos, nemaloniai akivaizdus.

Spektaklis tarytum sako: teatras nėra pramoga, nebent tokia laikysime patį smurtą ir žiaurumą. Jeigu atsistotume ties riba, skiriančia sceną su aktoriais ir kėdes su žiūrovais, ir į viską pažvelgtume iš šono, pamatytume tai, kad šios dvi erdvės tarytum susikeičia vietomis. O su jomis kartu ir opozicijos "tikrovė – iliuzija" dėmenys. Tai, kas regima scenoje, atrodo, kad yra tikroji apnuoginta realybė, kupina aplink mus egzistuojančio smurto, narkomanų, savižudžių, prostitučių, benamių ir visokiausių kitų autsaiderių, neįtelpančių į normalios visuomenės rėmus. Ir viso to yra gana daug. Bet ką mes dėl to darome? Neretai tik pasipiktiname, kad apie tai viešai dar yra kalbama. Kaip kad ir per šį spektaklį. Sėdėdami pasipuošę, pasikvėpinę skendime iliuzijoje, kad nieko nėra, kad viskas yra gražu. Iliuzijoje susikurto pasaulio, tokio, koks jis turėtų būti, bet iš tikrųjų nėra.

Teatre kaip kine

Pačioje scenoje taip pat pinasi dvi erdvės – realus veiksmas ir veikėjų minčių pasaulis. Ko gero, šiandien visa tai lengviausiai ir taikliausiai būtų galima perteikti pasitelkus vaizdo kamerą. Viena prigimtinių kino savybių ir yra gebėjimas audiovizualine kalba perteikti žmogaus vidinį pasaulį.

"Apvalytieji" – itin kinematografiškas kūrinys, kurio autentišką atmosferą atkurti teatro priemonėmis yra ganėtinai sudėtinga užduotis. Tačiau šiuo požiūriu režisierius, kuris pats yra ir spektaklio scenografijos autorius, ir kompozitorius Antanas Jasenka su šia užduotimi susitvarko pagirtinai puikiai.

Iš pirmo žvilgsnio paprasti, bet efektyvūs ir kūrybingi sprendimai įtikinamai ir gana originaliai perteikia veikėjų (kartu ir dramaturgės) vidinius konfliktus. Spektaklyje įprasta vaidyba jungiami su kūno plastika, verbalinis žodis – su judesiu (judesio konsultantė – Vesta Grabštaitė), masinės scenos – su solo vaidyba. O scenos viduryje esanti geležinė lova atlieka daugybę funkcijų – vaizduoja vis skirtingas veiksmo vietas ir tampa kūnišką pavidalą įgijusiu riboženkliu tarp šiapus ir anapus.

S.Kane yra prisipažinusi, kad parašyti "Apvalytuosius" ją įkvėpė nugirsta prancūzų filosofo Roland'o Bartheso frazė, kad būti įsimylėjusiam – tai lyg būti Aušvice. Mylėti trokštame absoliučiai kiekvienas, vadinasi, visas gyvenimas yra tarsi koncentracijos stovykla ir galbūt tik skausmas mumyse atveria tikrąjį regėjimą.

Spektaklio kūrėjai šią mintį perteikia su kaupu, palikdami vietos ir individualiai interpretacijai. Nepaisant anksčiau minėtų trikdžių, O.Koršunovas įrodo, kad teatras nėra paprastas veidrodis, atspindintis mūsų mielas šypsenas, bet galintis pavaizduoti tai, ko net patys nenorime ar nepajėgiame matyti savo sielos gelmėse. Ir nė kiek ne prasčiau nei kinas.

"Būti įsimylėjus – tai lyg būti Aušvice", – tokia Roland'o Bartheso mintis paskatino S.Kane parašyti bene atviriausią savo dramą "Apvalytieji". Po pirmosios premjeros ją užsipuolusi kone visa britų žiniasklaida klausė, kodėl ji rašo tokias žiaurias pjeses. Dramaturgė nė kiek nesutriko: "Aš nerašau žiaurių pjesių – aš tiesiog stengiuosi būti maksimaliai nuoširdi."

Režisierius O.Koršunovas OKT studijoje kartu su ką tik Auksinio scenos kryžiumi apdovanotu geriausiu metų aktoriumi Darium Meškausku bei jauniausia savo aktorių karta pristato spektaklį pagal šį itin anksti bei itin tragiškai gyvenimą sustabdžiusios rašytojos kūrinį.

"Nebe pirmą kartą grįžtu prie S.Kane. Jos tekstai turi tos pačios prigimties trauką, kaip nelaimė ar nusikaltimas. Jie baisūs ir kartu švarūs. Juose tarsi nėra atsitiktinumų žaismės ar buitiškumo – čia kiekvienas žodis virsta neišvengiamybe. Taip S.Kane tekstai priartėja prie antikinės tragedijos branduolio ir pareikalauja iš teatro to, kas jau nebeįmanoma, kaip ir "Apvalytieji" reikalauja iš meilės", – teigia režisierius, šiame spektaklyje kūręs ir scenografiją.

Po pirmojo savo kūrinio premjeros 1995 m. S.Kane per vieną naktį iš nieko tapo kone viskuo. Kritikai tiesiog užliejo absoliučiai visą spaudą. Netgi bulvarinė spauda, iki tol nesukusi galvos dėl teatro, savo pirmuosius puslapius skyrė S.Kane pjesės verdiktui.

"The Telegraph" kritikas Charles Spenceris po pirmojo spektaklio rašė: "Čia reikia ne teatro kritiko, o psichiatro". Kalbėdamas apie "Apvalytuosius" kritikas taip pat buvo kategoriškas: "S.Kane nepajėgia sukurti gilių charakterių ir jais paveikti publikos, todėl mieliau renkasi spyrį publikai žemiau juostos".

Britų laikraščio "Daily Mail" kritikas Jackas Tinkeris "Prakeiktuosius" pavadino "Pasibjaurėtina nešvankybių orgija". Atrodo, jog pastarąjį kritiką S.Kane prisiminė rašydama "Apvalytuosius".

Pačią S.Kane itin glumino ši audra žiniasklaidoje. Jos nuomone, žurnalistai be reikalo pirmuosius puslapius skyrė ne pačiai problemai, o jos refleksijai mene. "Mane šokiruoja tai, jog žmones labiau trikdo smurto parodymas teatre negu pats smurtas. Kalbos apie mano pjesę spaudoje užima daugiau vietos negu kalbos apie realų penkiolikmetės išprievartavimą. Viskas, ką jie pasakė, yra melas, išskyrus tai, jog aš parašiau pjesę", – po pirmųjų reakcijų teigė S.Kane.

Kas užkliuvo britams? Jau ne kartą minėtas žiaurumas. Kai vieną kartą S.Kane paklausė, kodėl ji rašo tokias žiaurias pjeses, ji nė kiek nesutrikusi atsakė: "Ne, aš nerašau žiaurių pjesių – aš tiesiog stengiuosi būti maksimaliai nuoširdi."

Lietuvos teatrų kritikai, regis, išgirdo S.Kane žinią. "Neikite į spektaklį vedami skambių antraščių apie spektaklį ar pjesės autorę. Čia jos biografijos nebus. Neikite ir vedami šakališko instinkto pažiūrėti žiaurumo. Ateikite atsigręžti į save, ateikite nustėrti, bet neišsigąskite – juk žmogui įprasta pažinti daiktus skalpeliu", – rašė Toma Stasiukaitytė bernardinai.lt.

S.Kane mirė palikusi penkias pjeses ir vieną kino scenarijų.

Kas? OKT / Vilniaus miesto teatro spektaklis "Apvalytieji" (N-16).

Kur? Girstučio kultūros centre.

Kada? Balandžio 12 d. 18 val.

Po itin sėkmingo tarptautinio debiuto aktoriai sugrįžta į Vilnių, kur jau gruodžio 23 d. vaidins Menų spaustuvės Juodojoje salėje.

Vaidinti „Apvalytuosius“ viename didžiausių festivalių Ispanijoje - nemenkas iššūkis, gulęs ant jaunųjų aktorių pečių. Dažnam jų tai buvo apskritai pirmosios gastrolės užsienio šalyse. Kartu su jais vaidinusio jų mokytojo Dariaus Meškausko nuomone, aktoriai su šiuo iššūkiu susitvarkė puikiai.

„Manau, jie su pirmųjų gastrolių iššūkiu susitvarkė 100 procentų. Tai parodė katalonų publikos reakcija. Pamenu pirmąsias savo gastroles užsienyje - spektaklį „Kelias į Damaską“ rodėme Rumunijoje. Jutau didelę įtampą. Dabar labiau tikiu, jog pavyks padaryti tai, kas sumanyta“, - įspūdžiais dalinasi Tinkerio vaidmenį kuriantis D. Meškauskas.

Kiekvienas iš jaunųjų aktorių skirtingai tramdė jaudulį. Vienų jis neapleido viso spektaklio metu, kitiems pakako tiesiog kiek labiau susikaupti, treti teigia apskritai nejutę jokio jaudulio.

„Jutau didelį jaudulį, bet galbūt ne dėl to, jog vaidinome Ispanijoje. Apskritai man dabar toks metas, kada pradėjau jaudintis. Anksčiau taip nebuvo - tikuosi, tai tik etapas“, - prisimena pagrindinį Greis vaidmenį kurianti Greta Petrovskytė.

„Papildomo jaudulio nejutau. Galbūt labiau susikaupiau. Bent jau aš asmeniškai“, - teigia Robino vaidmenį kuriantis Martynas Ališauskas.

„Prieš šį spektaklį visuomet aplanko jaudulys. Žinoma, tai, jog rodome jį Ispanijoje, mums nepažįstamui žiūrovui, ir dar tokią medžiagą kaip Sarah Kane, pridėjo „kutulių“ pilve“, - pasakoja Gremą vaidinantis Kęstutis Cicėnas.

Ką jaučia aktorius, kuomet žiūrovai nesupranta jo sakomų žodžių bei turi pasikliauti vertimu titruose? Tai buvo dar vienas iššūkis aktoriams.

„Jausmas vaidinti, kuomet tavo žodžių nesupranta, yra dviprasmiškas. Bet veiksmas scenoje vistiek tikras, o jausmų kalba - universali“, - prisimena M. Ališauskas.

„Nepajutau kažko išskirtinai kitokio - „Apvalytuose“ svarbus kreipinys į žiūrovą, siunčiama žinutė ir energija. Norisi, jog žiūrovas būtų liudininkas. Neatrodė, kad žiūrovui sunku sekti titrus. Juolab, kad šioje pjesėje nėra švaistomasi tekstu“, - teigia K. Cicėnas.

„Man atrodo, šiame spektaklyje ypač daug dalykų pasakyta ne žodžiais, o emocijomis ir kūnu. Kitoje šalyje vaidinti dar įdomiau, nes tada žiūrovas atkreipia dėmesį į detales, kurių nepamato tas, kuris visų pirma klausosi žodžių“, - kolegai pritarė Karlo vaidmenį kuriantis Laurynas Jurgelis.

„Koršunovas pasitelkia muziką bei širdies garsą, kurio nėra originaliame tekste ir kuris, nuolat pasi-kartodamas, atsveria šį jausmą, sukurdamas dygią atmosferą ir tuo pačiu metu poetiškai išsprendžia tas akimirkas, dėl kurių šitiek režisierių prakeikė ir mylėjo Sarah Kane“, - aktoriams antrino ir katalonų spauda.

Turbūt dažnas trupės aktorius skrisdamas į gastroles Žironoje galvojo, kaip į tokį atvirai nepatogiomis temomis kalbantį spektaklį reaguos pietiečiai ispanai? Publikos reakcija buvo daugiau nei teigiama, ir tai kiek nustebino jaunus aktorius.

„Po „Apvalytųjų“ niekada nesitikiu teigiamos žiūrovų reakcijos. Nežinau, ar kunigas tikisi teigiamos reakcijos po mišių. Negretinu šio spektaklio su mišiomis, tačiau atmosferos prasme jie turi kažką bendro“, - teigia K. Cicėnas.

„Buvo sunku tikėtis kažkokios reakcijos. Labiau koncentravomės į kokybę ir tikrumą. Žinoma, buvo nuostabu, jog publika taip šiltai priėmė spektaklį“, - prisimena M. Ališauskas.

„Jei atvirai, nieko nesitikėjau - tiesiog norėjau, jog spektaklis įvyktų, pasidalintume tuo, ką sukūrėme, būtume išgirsti. Sprendžiant iš žiūrovų reakcijos, tai pavyko. Žiauriai džiugu dėl to“, - teigiamų emocijų neslėpė L. Jurgelis.

„Tikrai nesitikėjau tokios reakcijos”, - lakoniškai atsakė pagrindinio vaidmens kūrėja G. Petrovskytė.

„Intensyvūs žiūrovų pokalbiai po spektaklio – įrodymas, kad šis drumsčiantis pastatymas sukrėtė publiką“, - taip publikaciją užbaigė vieno iš katalonų dienraščių apžvalgininkas.

Katalonų publikos ir kritikų įvertinti „Apvalytieji“ Vilniuje - jau gruodžio 23 d., 19 val., Menų spaustuvės Juodojoje salėje.

Pasak režisieriaus, tai nebus vien tik spektaklio erdvės pakeitimas – „Apvalytieji“ įgaus visiškai naują veidą.

Premjera Menų spaustuvės Juodojoje salėje – tai ne tik spektaklio perkėlimas į didesnę erdvę. O. Koršunovas laikosi savo principo nuolatos ieškoti naujų požiūrio į statomą medžiagą kampų, nepaisant to, jog premjera jau įvykusi. Spalio 1-osios „Apvalytuose“ žiūrovai išvys visiškai naujas dekoracijas. Pats spektaklis taip pat keisis – režisierius ir aktoriai vėl renkasi į repeticijas, tad S. Kane pjesės interpretacija įgaus dar kitokių atspalvių.

Spalio 1-osios pasirodymas festivalio „Sirenos“ publikai – tarsi „Apvalytųjų“ apšilimas prieš tarptautinį debiutą. Lapkričio 12 d. O. Koršunovo „Apvalytieji“ bus pristatyti Žironoje (Ispanija) vykstančiame tarptautiniame teatro festivalyje „Temporada Alta“, kartu su tokiais teatro menininkais, kaip Peter Brook, Lluis Pasqual, Krystian Lupa, Thomas Ostermeier, Alex Rigola, Alain Platel bei kitais.

Pasak O. Koršunovo, S. Kane „Apvalytieji“ buvo ta medžiaga, kurią į OKT Studiją atsinešė patys jaunieji aktoriai.

„Aš ir mano kartos aktoriai pirmaisiais modernios dramos pastatymais kiek aplenkėme laiką. Šie revoliucijos vaikai, kaip aš juos vadinu, bei jų kuriamas spektaklis rezonuoja su tuo, kas yra visuomenėje. Būrys jaunų žmonių atsineša savo požiūrį ir jis yra kitoks negu buvo mūsų. Nesinorėjo keisti jų intencijų – norėjosi jas tik stiprinti. Negalėjau nepaisyti jų noro imtis tokios radikalios dramaturgijos, tačiau negalėjau sau leisti neatsakingai juos vesti iki „Apvalytųjų“ skaistyklos epicentro“, - teigia režisierius O. Koršunovas.

„Man patiko kontrastas „Apvalytuose“, kuomet per siaubą, žiaurumą, brutalumą kalbama apie tokius dalykus, kaip skaistumas, draugystė, rūpestis. Ta pagrindinės veikėjos Greis drąsa, neįmanomybės siekimas, ėjimas iki pat galo, atsakymas už savo žodžius. Visa tai man pasirodė lyg kažkokie šventi dalykai. Žinoma, dar ir tai, jog visiškai visi pjesės personažai įsimylėję bei skendi meilės grožyje ir purve tuo pat metu“, - pažintį su S. Kane „Apvalytaisiais“ prisimena pagrindinį Greis vaidmenį kurianti aktorė Greta Petrovskytė.

Naują veidą įgavę „Apvalytieji“ – jau spalio 1 d., 14 val., Menų spaustuvės Juodojoje salėje. Spektaklis pristatomas tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ programoje.

Šiandien Greta – diplominius darbus apsigynusi aktorė. Tarsi norisi pasakyti: gyvenimo kryžkelėje stovinti jauna aktorė. Tačiau pati ji nesijaučia esanti kryžkelėje. Pasak jos, iki šiol viskas labai natūraliai dėliojasi.

Apie natūraliai besidėliojančius gyvenimiškus bei kūrybinius kelius kalbamės su pačia Greta.

– Pirmas savaime kylantis klausimas – ar nebuvo baisu imtis tokios medžiagos kaip Sarah Kane? Kokios mintys kilo Tavo galvoje pirmą kartą perskaičius „Apvalytuosius“?

– Nebuvo baisu – dabar baisiau. Buvau tik antram kurse, tad nebuvo vietos baimei. Buvo įdomu surasti, išpainioti. Pamenu, kursiokui Gediminui Rimeikai bandžiau papasakoti, kokios medžiagos norėčiau, – kaip tik tada reikėjo pasirinkti pjesę. Jis užsiminė apie „Apvalytuosius“, apie tai, kaip brolis su sese pasimyli ir virš jų galvų išauga saulėgrąža. Tai tapo atspirties tašku.

Man patiko kontrastas, kuomet per siaubą, žiaurumą, brutalumą kalbama apie tokius dalykus, kaip skaistumas, draugystė, rūpestis. Ta pagrindinės veikėjos Greis drąsa, neįmanomybės siekimas, ėjimas iki pat galo, atsakymas už savo žodžius. Visa tai man pasirodė lyg kažkokie šventi dalykai. Žinoma, dar ir tai, jog visiškai visi pjesės personažai įsimylėję bei skendi meilės grožyje ir purve tuo pat metu.

– Antras taip pat natūraliai kylantis klausimas – kaip sumąstei imtis tokios kone pačios nestabiliausios profesijos kaip aktorystė?

– Aš pati tokia nenustygstanti vis. Niekada neturėjau kito varianto, neįsivaizdavau, ką dar galiu veikti. Kažkoks intuityvus jausminis pasirinkimas. Ir šiaip aš tokia iš vienaragių, mėgstančių svajoti ir būti kažkur kitur, pasaulio. Aktorystė suteikia man tokią galimybę. Kiekvieną kartą nauja medžiaga nusineša gyvenimą, dingsta buitis. Mėgstu tai.

Kartais klausiu savęs, galbūt visa tai tik dėl to, jog mėgstu dėmesį? Tada būna liūdna.

– Dažnam „Apvalytieji“ atrodo tik kaip dar viena dozė gyvenimiško purvo ir žiaurumo. Iš tiesų, kas joje slypi po visu tuo purvu?

– O gi pilna gėlių, kurios išauga iš to purvo. Personažų jaunystės žavesys, kuomet seki paskui savo tiesą, nebijodamas nieko. Liūdna, jeigu mums nepasisekė atskleisti pjesės poetiškumo ir joje slypinčios transcendencijos.

„Apvalytieji“ prisunkti chaoso ir anarchijos, o tai yra varomoji jėga, neleidžianti uždusti pasauliui. Tai nėra gyvenimiškas purvas. Pjesė labai poetiška, o poezija juk ir kyla iš skausmo? Ne tik poezija, apskritai kūryba.

Čia kiekvienas personažas maksimaliai nuoširdus ir atviras, atskleidžiantis esmines žmogaus tiesas, didžiąsias aistras. Tai gyvuliškumas, kurio nereikia bijoti.

O dėl žiaurumo, tai pats gyvenimas yra žiaurus ir ką čia bepridursi. Mano meilė yra teatro teoretikas Antoninas Artaud ir jo žiaurumo teatras. Žinoma, nelengva išpildyti jo vizijas, bet norisi bent jau pabandyti, prisiliesti prie to. Aš esu už tai.

– Režisierius minėjo, jog tam tikru laiku nedrįso statyti šios pjesės Lietuvoje. Beje, pasak jo, šią medžiagą jūs pasirinkote patys. Tai reiškia, jog jūsų karta drąsesnė ar tiesiog šiandienos visuomenė tapo atviresnė?

– Mes, kursiokai, esame labai laimingi, nes gavome daug laisvės, galėjome save išbandyti kur tik norime. Žinoma, visuomenė taip pat tapo atviresnė.

– Kaip tik baigi aktorystės studijas, esi tam tikroje kryžkelėje. Nekirba nerimas dėl ateities? Nekankina elementarus klausimas – bus ar nebus vaidmenų?

– Aišku, norisi tikėti, jog bus vaidmenų. Kita vertus, neprarandu noro mokytis. Žinau, kad dar labai labai daug ko trūksta. Nesijaučiu esanti kažkokioje kryžkelėje – viskas labai natūraliai dėliojasi. Žinoma, žiemą viskas gali netyčia apniurti.

– „Apvalytuose“ vaidinate kartu su savo dėstytoju. Ar daug kas keistųsi, jeigu Tinkerio vaidmenyje būtų tiesiog vienas iš daugelio aktorių?

– Kai tą patį personažą vaidina skirtingi aktoriai, daug kas keičiasi. D. Meškausko sukurtas Tinkeris yra visiškai kitoks nei mano kursioko G. Rimeikos Tinkeris. Aišku, čia jau ir režisieriaus vizija. Pernelyg neakcentuoju to, jog D. Meškauskas yra mūsų dėstytojas. Kita vertus, smagu, jog „Apvalytuose“ visi esame savi, dalyvavę ilgame šio spektaklio kūrybiniame procese. Žmogui iš šalies būtų buvę ne taip jau ir lengva įsilieti.

S. Kane „Apvalytieji“ (rež. O. Koršunovas) – birželio 7 ir 9 d., OKT Studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius). Pradžia 19 val.

„Būti įsimylėjus – tai lyg būti Aušvice“, - tokia Rolando Barthes‘o mintis paskatino skandalingiausią britų dramaturgę Sarah Kane parašyti bene atviriausią savo dramą „Apvalytieji“. Po pirmosios premjeros ją užsipuolusi kone visa britų žiniasklaida klausė, kodėl ji rašo tokias žiaurias pjeses? Dramaturgė nei kiek nesutriko: „Aš nerašau žiaurių pjesių – aš tiesiog stengiuosi būti maksimaliai nuoširdi.“ Jau sausio 25 d. režisierius Oskaras Koršunovas OKT Studijoje kartu su aktoriumi Darium Meškausku bei jauniausia savo aktorių karta pristato spektaklį pagal šį itin anksti bei itin tragiškai gyvenimą sustabdžiusios rašytojos kūrinį.

„Nebe pirmą kartą grįžtu prie Saros Kane. Jos tekstai turi tos pačios prigimties trauką, kaip nelaimė ar nusikaltimas. Jie baisūs ir kartu švarūs. Juose tarsi nėra atsitiktinumų žaismės ar buitinumo – čia kiekvienas žodis virsta neišvengiamybe. Taip Saros Kane tekstai priartėja prie antikinės tragedijos branduolio ir pareikalauja iš teatro to, kas jau nebeįmanoma, kaip ir „Apvalytieji“ reikalauja iš meilės“, - teigia režisierius O. Koršunovas.

Vos per naktį tapo žvaigžde

Po pirmojo savo kūrinio „Prakeiktieji“ premjeros 1995 m. S. Kane per vieną naktį iš nieko tapo kone viskuo. Kritikai tiesiog užliejo absoliučiai visą spaudą. Netgi bulvarinė spauda, iki tol nesukusi galvos dėl teatro, savo pirmuosius puslapius atlaisvino „Prakeiktųjų“ verdiktui.

„The Telegraph” kritikas Charles Spenceris po pirmojo spektaklio rašė: „Čia reikia ne teatro kritiko, o psichiatro“. Kalbėdamas apie „Apvalytuosius“ kritikas taip pat buvo kategoriškas: „Kane nepajėgia sukurti gilių charakterių ir jais paveikti publikos, todėl mieliau renkasi spyrį publikai žemiau juostos“. „Daily Mail“ kritikas Jackas Tinkeris „Prakeiktuosius“ pavadino „Pasibjaurėtina nešvankybių orgija“. Panašu, jog pastarąjį kritiką S. Kane prisiminė rašydama „Apvalytuosius“.

Kaip į tokį visuotinį puolimą reagavo pati autorė? Net ir čia S. Kane neišvengė jos kūryboje dažno lyčių klausimo – jai tiesiog atrodė, jog ją puola todėl, kad ji yra moteris. Ryškaus autorės atkirčio kritikai nesulaukė dėl elementarios priežasties – ji tiesiog nekentė interviu. „Aš esu rašytoja. Man labiau patiktų jeigu jūs parašytumėte man laišką, o aš į jį galbūt atsakysiu“, - taip ji bendravo su žurnalistais.

Pačią S. Kane itin glumino ši audra žiniasklaidoje. Jos nuomone, žurnalistai be reikalo pirmuosius puslapius paskyrė ne pačiai problemai, o jos refleksijai mene.

„Mane šokiruoja tai, jog žmones labiau trikdo smurto parodymas teatre negu pats smurtas. Kalbos apie mano pjesę spaudoje užima daugiau vietos negu kalbos apie realų penkiolikmetės išprievartavimą. Viskas ką jie pasakė yra melas, išskyrus tai, jog aš parašiau pjesę“, - po pirmųjų reakcijų teigė S. Kane.

Už brutualumu kaltinamų kūrinių – jauna švelni mergina

Neatsargiai žvilgtelėjus į S. Kane kūrinius, pirma kylanti mintis – visa griaunantis monstras prie rašymo mašinėlės. Dažnas taip galvojo, bet tik iki tol, kol susitiko su pačia autore.

„Sarą įsivaizdavau kaip šėlstančią, pompastišką kiaušų spardytoją. Ir staiga priešais save matau mielą, linksmą, išdykėlišką, ironišką ir gražią merginą“, - pirmąsias „Apvalytųjų“ repeticijas prisimena aktorius Danielis Evansas, Londono karališkojo teatro pastatyme vaidinęs Robiną.

„Viskas, ką ji darė, buvo švelnu, teisinga ir protinga“, - tokią S. Kane prisimena režisierius Jamesas MacDonaldas, režisavęs pirmuosius jos pjesių pastatymus.

Kas užkliuvo britams? Jau ne kartą minėtas žiaurumas. Kai vieną kartą S. Kane paklausė, kodėl ji rašo tokias žiaurias pjeses, ji nė kiek nesutrikusi atsakė: „Ne, aš nerašau žiaurių pjesių – aš tiesiog stengiuosi būti maksimaliai nuoširdi“.

Tarp klasikinio graikų teatro ir šiandienos gatvės kalbos

Dažnas kritikas S. Kane malė į miltus už paviršutinišką smurto bei žiaurumo demonstravimą. Panašu, jog tokius kritikus reikėtų pačius sumalti už paviršutinišką analizę.

„S. Kane buvo šiuolaikinė dramaturgė, turėjusi klasikai būdingą jautrumą. Ji savo teatrą dėliojo iš nuostabių grožio ir žiaurumo epizodų. Tai jautrumas, kurį būtų pripažinęs Šekspyras, Sofoklis ar Rasinas, tačiau tai buvo pernelyg keblu moderniai publikai, ir, panašu, nesuvokiama kritikams“, - pasakoja Markas Ravenhillas, kultinio „Shopping and Fucking“ autorius bei artimas S. Kane draugas.

Apie atsispyrimą nuo klasikinio teatro šaknų bei jų apauginimą šiuolaikiškumu dažnai kalbėjo ir pati dramaturgė.

„Aš noriu išlaikyti klaikinio graikų teatro normas – meilę, neapykantą, mirtį, kerštą, savižudybę, tačiau apie tai kalbėti šiuolaikine gatvės kalba“, - teigė ji.

S. Kane buvo nusbodęs teatras, tampantis tiesiog vakarine pramoga ir nieko daugiau. Jos nuomone, supurtymo atžvilgiu už teatrą buvo pranašesnis netgi futbolas.

„Aš nekenčiu teatro kaip vakarinės pramogos idėjos. Jis turėtų būti emociškai bei intelektualiai reiklus. Aš dievinu futbolą. Kai minia ošia tribūnose – koks tai gilus įsijautimas į tai kas vyksta. Kad žmonės taip elgtųsi teatre... Bet jie nesielgia. Jie renkasi tiesiog sėdėti ir nedalyvauti“, - pasakojo autorė, kurios gyvenime Manchester United futbolo klubas buvo ne ką mažiau svarbus nei teatras.

Už gerklės griebiantis bei purtantis teatras

S. Kane kartu su M. Ravenhillu bei kitais savo bendraamžiais atnešė naują bangą į Europos teatrą. Naujieji brutalistai, radikalieji britai, skandalingoji banga – tai tik keletas epitetų, apibūdinusių naują dramaturgijos gūsį.

Bene taikliausiai S. Kane ir jos amžininkus apibūdino „In-yer-face“ sąvoka. Tai teatras, griebiantis žiūrovus už gerklės bei purtantis juos, kol jie priima spektaklio nešamą žinią. Menininkai dar kartą permąsto moralines normas to, kas gali bei turi būti rodoma scenoje. Čia saugi publikos erdvė yra daugiau nei pažeista, o šoko terapija tėra vienas iš būdų atrasti dar gilesnę prasmę.

Kita vertus, pati S. Kane ypač jautriai reaguodavo į bet kokius mėginimus įsprausti jos kūrybą į vienus ar kitus rėmus.

„Aš noriu būti tiesiog rašytoja ir tiek“, - paklausta apie jai lipdomas etiketes atsakė ji.

„Būti įsimylėjus – tai lyg būti Aušvice“

Idėja rašyti „Apvalytuosius“ S. Kane kilo perskaičius Rolando Barthes‘o frazę „būti įsimylėjus – tai lyg būti Aušvice“. M. Ravenhillas buvo vienas pirmųjų (o galbūt ir pats pirmas), perskaitęs „Apvalytuosius“. Dramaturgė patikėjo jam ką tik užbaigtą pjesę.

„Dar 1997-ųjų vasarą ji man perdavė „Apvalytųjų“ kopiją. Jaučiau, jog tai labai geras kūrinys, galbūt netgi geresnis nei jos „Prakeiktieji“. Pjesėje buvo daug žiaurių scenų, už kurias kritikai ją peikė, tačiau nuostabiausia tai, jog „Apvalytuose“ buvo tiek daug tikėjimo visa atperkančia meilės galia. „Puiku, Sara“, - pamenu, pasakiau jai. „Taip, puiku, nes aš įsimylėjusi“, - nusišypsojusi atsakė ji. Po keleto mėnesių ji statė Buchnerio „Voceką“, kuriame nebuvo nė krislelio vilties. Aš paklausiau Saros, kodėl taip nutiko? „Aš tiesiog nebeesu įsimylėjusi“, - atsakė ji.

Keliama versija, jog „Apvalytųjų“ veikėją sadistą Tinkerį įkvėpė dienraščio „The Daily Mail“ kritikas Jackas Tinkeris, pirmąjį S. Kane spektaklį pavadinęs „Pasibjaurėtina nešvankybių orgija“. Pati autorė to nei patvirtino, nei paneigė.

„Vien tik meilė gali mane apsaugoti ir vien tik meilė gali mane sunaikinti“, - po „Apvalytųjų“ premjeros teigė S. Kane.

Universitetas virsta koncentracijos stovykla

Pati S. Kane „Apvalytųjų“ vieksmo vietą įvardija kaip universitetą – koncentracijos stovyklą. Čia Greis (aktorė Greta Petrovskytė), jauna mergina, ieško Gremo (aktorius Kęstutis Cicėnas), savo brolio, kurio gyvenimą nutraukė jį globojęs gydytojas sadistas Tinkeris (aktorius Darius Meškauskas). Greis apsirengia Gremo drabužiais, šoka su jo siela ir galiausiai – tampa juo.

Tuo pat metu Karlas (aktorius Laurynas Jurgelis) prisiekia Rodui (aktorius Karolis Vilkas) amžinoje meilėje, tačiau išduoda jį. Rodas miršta dėl meilės. Robinas (aktorius Martynas Ališauskas), stokojantis devyniolikmetis, įsimyli Greis kuomet ji moko jį skaityti. Tinkeris striptizo šokėją (aktorė Paulina Taujanskaitė) identifikuoja kaip Greis. Finale Greis atrodo identiška Gremui, Robinas dėvi Greis rūbus, o Tinkeris turi susikūręs savąją Greis.

„Nematau čia nieko žiauraus. Tai labai taiki istorija“, - taip apie „Apvalytųjų“ siužetą kalba pati S. Kane.

O. Koršunovo režisuojamame spektaklyje taip pat vaidina Gediminas Rimeika, Gailė Butvilaitė, Oskar Vygonovski, Lukas Malinauskas, Ugnė Šiaučiūnaitė, Kamilė Petruškevičiūtė, Taura Kvietinskaitė, Augustė Pociūtė, Jonas Braškys ir Inga Šepetkaitė.

Spektaklio muziką kuria kompozitorius Antanas Jasenka. Kostiumų dailininkė – Luryna Liepaitė. Judesio konsultantė – Vesta Grabštaitė. Scenografiją kuria pats režisierius O. Koršunovas.

Pirmąjame pastatyme Greis vaidmenį kūrė pati S. Kane

Dažnai pagrindinė „Apvalytųjų“ veikėja Greis identifikuojama kaip pati S. Kane. Nors pati autorė kategoriškai neigia bet kokius autobiografinius motyvus, sutapimų tarp jos gyvenimo ir kūrybos – nemažai. Susižeidus Londono karališkojo teatro aktorei bei iškilus dilemai, ką daryti toliau, S. Kane nedvejojusi pasakė: „Aš vaidinsiu Greis“.

„Saros vaidyba? Ji tiesiog nevaidino. Kad ir ką ji bedarytų scenoje, viskas buvo taip apčiuopiama ir stipru. Ji tiesiog išmoko tekstą, vaidino visiškai be repeticijų ir nunešė visiems stogą. Jos akyse nebuvo jokio nerimo. Spektaklyje reikėjo nusimesti visus drabužius ir Sara tai padarė be menkiausių dvejonių“, - premjerinius spektaklius prisimena aktorius D. Evansas.

Beje, vaidindama „Apvalytuose“ S. Kane jau nebesijautė taip, kaip juos rašydamas. Akivaizdu, jog ji buvo praradusi vienintelį stimulą, vedusį ją pirmyn – meilės jausmą.

„Tai ne tas pats kaip vaidinti savo pjesėje, kadangi ją parašęs žmogus turėjo vilties“, - po premjeros teigė S. Kane.

Revoliucijos vaikų kartai tai – realybė

Režisieriaus O. Koršunovo nuomone, jauniesiems aktoriams S. Kane bei panašių autorių kūryba jau nebėra toks barjeras, kurį teko peržengti jam bei jo kartos aktoriams statant Bernardo-Mare Colteso „Roberto Zucco“ ar M. Ravenhillo „Shopping and Fucking“.

„Šie revoliucijos vaikai tokioje dramaturgijoje maudosi kur kas natūraliau ir organiškiau nei tai darėme mes. Jei mums tai buvo tuometinio teatro taisyklių bei estetinių ir etinių kanonų laužymas, neretai tapdamas šiuolaikiškumo iššūkiu visuomenėje, dabartiniam jaunimui – tai tiesiog jų naujoji realybė. Tai dramaturgija, labiausiai atspindinti jų būtį. Jiems tai yra būdas kalbėti apie savo godas. Taigi, jie ateina į tai savo noru ir labai organiškai“, – teigia O. Koršunovas.

Baimė parašyti septintą pjesę – nuo to pabėgo S. Kane

1999-ųjų sausį, praėjus keletui mėnesių po „Geismo“ sėkmės bei ką tik pabaigus rašyti „Psichozę 4. 48”, S. Kane prarijo 150 piliulių antidepresantų bei 50 piliulių migdomųjų. Prabėgus dar dviem dienom, Sara buvo palikta viena palatoje 90-iai minučių. Ji nušliaužė į tualetą bei pasikorė, šiam tikslui panaudodama savo batraiščius.

„Žinote, dauguma gerų dramaturgų parašo septynias geras pjeses ir tada jiems kažkas nutinka. Jie pradeda rašyti šlamšta. Aš esu labai netoli savo septintosios“, - yra pasakiusi S. Kane. Prieš pasitraukdama ji jau buvo parašiusi penkias pjeses ir vieną kino scenarijų. Trūko vos vienos pjesės iki to neramaus septyneto, kurio taip bijojo S. Kane.

S. Kane žavėjosi britų grupe Joy Division, ypač – jų vokalistu Ianu Curtisu, gyvenimą taip pat užbaigusiu savižudybe. Šis žavesys buvo tarsi preliudija į jos pačios gyvenimo finalą. Beje, I. Curtisu žavėjosi ne tik S. Kane – jis buvo O. Koršunovo režisuotos „Žuvėdros“ pagrindinio veikėjo Trepliovo alter ego.

Greis ir Gremo istorija atsikartojo

S. Kane turėjo vyresnįjį brolį Simone‘ą, itin panašų į ją. Ji buvo trumpai kirptais plaukais, kiek berniukiška, jis – švelnus, kiek moteriškas. Paskutiniais savo gyvenimo metais S. Kane ėmė kviesti brolį stebėti savo spektaklius, rekomendavo tekstus, kuriuos jis turėtų perskaityti, kalbėjo su juo apie naujus pastatymus. Sara tarsi ruošė Simoną jo naujam gyvenimui, kuriame nebus jos, tačiau bus jis – tai pernelyg artima Greis ir Gremo istorijai, kad būtų tiesiog dar vienas sutapimas.

„Lėkšta ir naivu pjesę traktuoti tiesiog kaip kažkieno biografiją – tai atima galimybę interpretuoti bei žaisti galimomis prasmėmis. Saros darbai daug turtingesni nei tiesiog asmeninės kančios išraiška“, - Simone‘as bėgo nuo bet kokio autobiografiškumo, lygiai kaip ir jo sesuo.

„Man pikta, kuomet Saros kūriniai vadinami tik savižudžio palikimu. Tai yra daug aukščiau“, - praėjus lygiai šešeriems metams po S. Kane pasitraukimo teigė M. Ravenhillas.

Premjeros Švedijoje metu vienas žiūrovas nualpo

Tai – jau trečias kartas, kuomet O. Koršunovas imasi S. Kane kūrybos. Dar 2002-aisiais OKT teatre režisierius pristatė spektaklį „Geismas“, o 2003-aisiais Stokholmo karališkajame dramos teatre gimė „Apvalytųjų“ interpretacija.

O. Koršunovo režisuotų „Apvalytųjų“ premjera pagrindiniame Stokholmo teatre tapo ne ką mažesniu įvykiu negu pačios S. Kane įsiveržimas į britų scenos bei žiniasklaidos pirmąsias eiles. Tai buvo pirmasis „Apvalytųjų“ pastatymas Švedijoje, pažymėtas itin kontraversiškomis nuomonėmis, pasipiktinusių bei palaikančiųjų konfrontacija bei vieno teatralo nualpimu tiesiog žiūrovų salėje.

Pagrindinis švedų dienraštis O. Koršunovo spektaklį pavadino viena gražiausių mūsų laikų maldų, kurios klausytis – tai tarsi įeiti į psichozės būseną ir likti joje 100 minučių. Kiti apžvalgininkai teigė, jog tai yra šedevras, šalia kurio dauguma tokio paties žanro pastatymų Švedijoje atrodo saviveikliniai.

Premjera pagal S. Kane „Apvalytieji“ (režisierius O. Koršunovas) – jau sausio 25 d., OKT Studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius). Pradžia 19 val. Spektaklio prodiuseriai – OKT/Vilniaus miesto teatras bei Lietuvos muzikos ir teatro akademija.