Buvęs Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovas neseniai pristatė Kaune naujausią savo knygą "Nepriklausomybės gvardija". Tai – detalus ir įtraukiantis liudijimas apie vieną svarbiausių šalies laikotarpių, pasakojamas iš pirmų lūpų.

Pokalbis su autoriumi – apie pirmaisiais savanoriais tapusius pankus, pastangas po Sausio įvykių apsaugoti Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Vytautą Landsbergį, iššūkius, kilusius saugant Medininkų žudynes išgyvenusį Tomas Šerną.

– Savanorių sambūris, neoficialiai pavadintas Nepriklausomybės gvardija, pradėjo kurtis 1988 m. per Sąjūdžio mitingą. Tada pirmieji savanoriai, pasiryžę apsaugoti mitinguotojus nuo KGB provokatorių, ant kairės rankos užsirišo žalius raiščius su Gedimino stulpais. Būtent jūs paskatinote kurtis šį sambūrį – kaip kvietėte pirmuosius jo dalyvius prisijungti?

– Taip, galima teigti, kad pirmieji savanoriai atsirado būtent to birželio 24-osios mitingo Katedros aikštėje metu. Buvo nuspręsta surinkti žmones, kurie saugotų jį nuo įvairų atsitiktinių ir neatsitiktinių provokacijų. Tokį žingsnį tuomet paskatino vienas prieš porą savaičių įvykęs incidentas. Birželio 11 ar 12 d. prie dabartinio Seimo buvo organizuojamas piketas. Tuo metu dirbau netoliese, tad grįžtančius į darbą, kartu su Arvydu Juozaičiu ir Zigmu Vaišvila, mus sustabdė du KGB agentai. Jie pasakė, kad netoliese buvo apiplėštas butas, o mes trys labai panašūs į šį nusikaltimą įvykdžiusius asmenis, todėl turime su jais kažkur vykti. Tačiau dėl laimingo atsitiktinumo pavyko jų atsikratyti – pasakiau, kad prieš tai reikėtų užsukti į mano darbovietę ir pranešti direktoriui, kad esu sulaikomas. Tada agentai staiga persigalvojo ir pasakė, kad mes vis dėlto nesame panašūs į plėšikus.

Artėjant mitingui, pradėjau galvoti apie tai, kas galėtų jį saugoti. Netgi užsakiau pagaminti žalius raiščius su Gedimino stulpais. Tačiau Sąjūdis buvo ką tik susikūręs, tad pabūti vadinamuoju žaliaraiščiu galėjau pakviesti nebent vieną kitą draugą. Per tokį trumpą laiką surinkti tiek žmonių, kurie galėtų saugoti visą Katedros aikštę, buvo nerealu. Išvakarėse, eidamas namo, pamačiau pažįstamus pankus, kurie buriavosi tarpuvartėje. Pats tuo metu gyvenau Vilniaus senamiestyje, tad juos puikiai pažinojau – paprašiau jų atlikti užduotį, o pankai su malonumu sutiko. Susitarėme, kad jie tą vakarą neprisigers, o kitą dieną susiruoš ir atrodys tvarkingai. Jie taip ir padarė. Kadangi buvo prigaminta įvairios atributikos, reikėjo nugabenti ją į Katedros aikštę. Tuo metu gyvenau Marcelijaus Martinaičio bute, penktame aukšte – visas pankų būrys pas mane užsuko likus kelioms valandoms iki renginio, pasiėmė vėliavas, plakatus ir žalius raiščius. Nuvykę jie gavo komandą pradėti rikiuotis nuo tribūnos į šonus. Taip ir gimė pirmieji žaliaraiščiai, vėliau susiformavo jų būriai. Šie dalyvaudavo kiekviename mitinge, juos prižiūrėdavo. Vėliau dauguma jų tapo pirmaisiais savanoriais.

– Nusikelkime į šiek tiek vėlesnius įvykius – jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pradėjote rinkti pirmuosius savanorių būrius. Vien per dvi savaites jų užsiregistravo apie 4 tūkst. Papasakokite, kaip dar tik bręstant Sausio įvykiams, su savanoriais ruošėtės tam, kas gali įvykti. Ar sulaukėte provokacijų iš sovietų?

– Po Kovo 11-osios su kolegomis supratome, kad Lietuvai reikia jau dabar paskelbti savanorių registraciją, nes valstybė be savo kariuomenės nėra valstybė. Netikėjome, kad mums taip lengvai pavyks išsisukti iš sovietų gniaužtų.

Jau kovo 16 d. paruošėme tokį nedidelį plakatėlį-skelbimą registruotis. Jis, kartu su "Sąjūdžio žiniomis", buvo išplatintas po visą Lietuvą. Būtent Sąjūdžio telefono numeris buvo nurodytas duomenims surinkti, pakaitomis prie jo dirbo keletas žmonių, ir kiekvieną dieną registruodavo, kiek kokiame mieste yra užsiregistravusių savanorių. Anketoje reikėdavo nurodyti savo galimybes – ar gali tapti savanoriu ilgam laikui, o gal trumpam, duoti savo koordinates, telefono numerį. Registracija vyko iki kovo 30 d. O tada prasidėjo pirmieji Rusijos karių aktyvūs veiksmai, buvo užgrobti keli pastatai. Buvo nuspręsta turimus savanorius kviesti budėti. Sudaryti 8–10 žmonių būriai ir nuvežti prie televizijos bokšto, telegrafo stoties, kitų svarbių objektų. Tą dieną suskaičiuota, kad per dvi savaites užsiregistravo net 4 tūkst. savanorių iš visos Lietuvos. Manau, tai rodo, kad žmonės puikiai suprato jų svarbą.

Su atrinktais savanoriais pradėjome dubliuoti esamą Aukščiausiosios Tarybos pastato apsaugą – ji iš pradžių buvo sudaryta tik iš milicijos pajėgų.

Kalbant apie provokacijas iš sovietų pusės, tai 1990 m. jų beveik nebuvo. Tačiau mūsų savanoriai įvykdė svarbią operaciją balandžio viduryje. Sovietų kariškiai buvo užėmę spaustuvę, esančią Maironio gatvėje. Mes žinojome, kad kitą dieną į Lietuvą atvažiuos daug užsienio žurnalistų ir kitų žmonių, tad norėjome pademonstruoti savanorių ir Lietuvos jėgą, parodyti, kad mes pasiryžę taip lengvai neatiduoti tų pastatų. Kariškiai saugojo tik pagrindinį spaustuvės įėjimą, o teritorijos viduje jų praktiškai nebuvo, tad atrinkome 30 savanorių, kurie gavo spaustuvės darbuotojų pažymėjimus. Jie anksti ryte suėjo į pastatą ir pradėjo kontroliuoti situaciją vidų.

Suprantama, kariškiai įsiuto, pasiuntė vidaus kariuomenės sunkvežimius įvesti tvarką, o šie, žinoma, ją įvedė. Savanoriai buvo daužomi bananais, mušami – kai juos parvežė, buvo keletas ir rimčiau sužeistų. Bet tuo pačiu metu visi užsienio žurnalistai buvo informuoti, kad vyksta toks incidentas, jie labai operatyviai atvyko prie spaustuvės ir filmavo bei fotografavo. Ši medžiaga iškart pasklido po pasaulį, parodydama Rusijos kariškių agresiją prieš taikius žmones. Akcija taip pat pavyko pasiekti tai, kad pastatų užėmimas kuriam laikui beveik sustojo.

– Tuomet galiausiai pribrendo reikalas sukurti Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyrių. Kokių iššūkių kilo vykdant savanorių atranką? Juk tuo metu daug patirties niekas neturėjo, savanoriai nebuvo niekur specialiai apmokyti.

– Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus būtinybė atsirado, kai pradėjome kurti asmens apsaugą. Pirmieji asmens sargybiniai pradėjo dirbti 1990-ųjų kovo 21 d. Jie taip pat buvo surinkti iš savanorių, tarp jų buvo ir įvairių kovinių sporto rūšių sportininkų. Tuo metu taip pat prasidėjo ir mano kelionės į užsienį, kurių metu pamačiau, kaip kitur vykdoma asmens apsauga. Tapo aišku, kad asmens sargybinis negali atlikti visų reikalingų funkcijų – privalo egzistuoti ir analitinis bei operatyvinis skyrius, kiti padaliniai, kurie sukuria visą apsaugos sistemą.

Svarbia priežastimi įkurti skyrių tapo ir minėtas pastatų užgrobimas. Juose budintys milicininkai susidurdavo su dvilype situacija – sutikę aukštesnio rango karininką, jie privalėdavo paklusti jo nurodymams – duoti raktus ir leisti kareiviams užgrobti pastatą. Tad su atrinktais savanoriais pradėjome dubliuoti esamą Aukščiausiosios Tarybos pastato apsaugą – ji iš pradžių buvo sudaryta tik iš milicijos pajėgų. Birželio 5 d. pagaliau buvo įkurtas Apsaugos skyrius, darbą pradėjo pirmieji jo savanoriai.

– Kaip Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V.Landsbergis į asmens sargybinių atsiradimą? Ar buvo pakankamai suprasta, kad to reikia?

– Aukščiausios Tarybos pirmininkas suprato, kad apsauga turėtų būti, ir kad tai yra ne jo asmens, o posto ir užimamų pareigų apsauga. Lygiai taip pat buvo saugoma ir tuometė premjerė Kazimiera Prunskienė, bet ji atsisakė mūsų skyriaus paslaugų ir pasirinko du tuomečio "Omon" karininkus. Bėgant mėnesiams, mūsų teikiama apsauga po truputį darėsi vis profesionalesnė – juk iš pradžių neturėjome nei žmonių, nei pakankamų resursų, buvome pavieniai. Tiesa, iš pradžių V.Landsbergiui atrodė, kad taikomi veiksmai yra pertekliniai, jis galvojo, kad visiškai užtektų vieno žmogaus šalia. Tačiau vienas sargybinis niekada neapsaugos, kalbant apie tai, kad gali įvykti incidentas. Asmens sargybinis atkreipia į save dėmesį ir pademonstruoja, kad apsauga yra vykdoma, bet realius veiksmus atlieka tie, kurių nematyti.

Kaip ir minėjau, Aukščiausios Tarybos pirmininkas iš pradžių į visa tai žvelgė šiek tiek skeptiškai. Be to, tada gal ir nebuvo tokių rimtų pavojų. V.Landsbergis gyveno Žvėryno mikrorajone ir mėgdavo pėsčiomis ateiti į darbą. Mes nematėme rizikos ir leisdavome jam pasivaikščioti. Tačiau po 1991-ųjų Sausio įvykių tapo akivaizdu, kad tokių dalykų daryti negalima. Teko patiems netgi šarvuoti automobilį, kuriuo jį veždavome į darbą.

Organizavome ir naktinius budėjimus prie namų – iš pradžių Apsaugos skyriaus žmonės tiesiog budėdavo automobilyje prie V.Landsbergio namo. Kadangi AT pirmininkas nekeitė savo gyvenamosios vietos – gyveno kaip gyvenęs daugiabutyje, apsaugą buvo gana sudėtinga vykdyti. Apsaugines liemenes taip pat gavome tik prieš pat Sausio įvykius. Paprašėme, kad V.Landsbergis dėl viso pikto vieną jų dėvėtų. Tiesa, tada jis nelabai norėjo, nesuprato, kam to reikia. Tačiau po Sausio 13-osios visi suprato, kad padėtis rimta.

– "Nepriklausomybės gvardija" suvaidino ypač svarbų vaidmenį 1991-ųjų Sausio įvykių sūkuryje – tai detaliai aprašote knygoje. Vis dėlto, ar įvykių metu vedėte užrašus? Juk gana sunku po tiek metų atsiminti tikslias vykusio chaoso detales.

– Dienoraščio tuo metu tikrai nevedžiau. Tačiau net ir po kruvinųjų įvykių viskas klostėsi taip greitai, kad pats pradėdavau abejoti, kokius nurodymus daviau – juk viskas vyko žodžiu. Tada buvo paskirta keletas darbuotojų – jie pasikeisdami budėjo mano kabinete ir fiksavo, kas ką atnešė, pasakė, kokius nurodymus daviau. Tai buvo daroma tam, kad kilus neaiškumų, būtų galima pasižiūrėti, ar tikrai duoti tokie nurodymai. Šių užrašų vedimas vyko keletą savaičių, jie išliko, ir tapo vienu iš pagrindinių mano šaltinių.

Detaliau Sausio įvykius aš pradėjau aprašinėti daugmaž 1993 m. Tuomet mano atmintis buvo labai gera, sugebėjau tiksliai užfiksuoti daug įvykių. Be to, kai kurios situacijos atsispindi Seimo stenogramose, deputatų diskusijose. Visa tai tapo medžiaga, padėjusia aprašyti šį periodą.

– Neseniai pagaliau paskelbtas nuosprendis ilgiausioje nepriklausomybės istorijoje Sausio 13-osios byloje. Kaip liudininkas tyrimo metu buvote apklaustas ir pats. Kaip vertinate bylos baigtį?

– Taip, man teko kelis kartus liudyti ir dalyvauti apklausose. Bylos baigtį vertinu teigiamai, džiugu, kad ji pagaliau užversta, nors gaila, kad ne visi nusikaltėliai buvo į ją įtraukti. Manau, kad bent jau simboliškai derėjo nubausti ir Michailą Gorbačiovą. Nesąmonė, kad jis nieko apie anuomečius įvykius nežinojo ir ramiai sau miegojo, netikiu tuo. Esu įsitikinęs, kad jis privalo už tai prisiimti atsakomybę.

Kai kas siūlo sukurti papildomą bylą tik buvusiam SSRS vadovui, ir jį nuteisti, aš tam pritarčiau. Nors M.Gorbačiovas ir nedalyvautų teismo procese, tai vis tiek būtų nuosprendis – jis tai žinotų. Mums irgi svarbu žengti šį žingsnį, tai padarę jausimės tvirčiau. Neabejoju, kad M.Gorbačiovas galvoja apie šią bylą – juk Lietuva jam tiek sveikatos sugadino. Praktiškai dėl Baltijos šalių veiklos ir buvo sužlugdyta SSRS, o jis neteko vadovo posto.

– Pabaigai papasakokite apie Tomo Šerno apsaugą po Medininkų įvykių – kokie sunkumai iškilo saugant jį ligoninėje? Juk nebuvote patyrę jokios analogiškos situacijos.

– T.Šerną saugoti buvo be galo sudėtinga ir neįprasta. Tai – visiškai kitoks darbo pobūdis nei saugoti aktyviai renginiuose dalyvaujantį valstybės lyderį. Šiuo atveju svarbiausia mūsų užduotis buvo išsaugoti pareigūno gyvybę, apginti jį nuo pakartotinio pasikėsinimo. Tačiau ligoninėje į T.Šerno palatą nuolat ateidavo seselės, gydytojai, vykdavo netikėtų konsiliumų, o štai dar ir koks tardytojas sugalvoja užsukti – gal pavyks išpešti žodį. Pirmosiomis dienomis atrodė, kad vyksta visiškas nesuvaldomas chaosas. Bet trys šią užduotį atlikę žmonės greitai sukūrė instrukcijas, įvedė tvarką. Tada pasidarė aišku, kurios seselės gali įeiti į palatą ir suleisti vaistus, kurie gydytojai gali tuos vaistus skirti, kurie iš jų turi ir neturi teisės aplankyti T.Šerną. Įsivaizduokite, ateina gydytojas su baltu chalatu – atrodo, kad jis turi visišką teisę eiti į palatą, bet taip nėra.

Nebuvo leidžiama įeiti vien norint patenkinti smalsumą, todėl kildavo nemažai pasipiktinimo, būta ir konfliktų. Tačiau paskui visi suprato, kad tokia tvarka yra privaloma, ir apsauga vyko sklandžiai. Kiekvienas panaudotas švirkštas būdavo supakuojamas į atskirą maišelį, ant jo užrašoma data, vaistus suleidusios seselės vardas, o tada viskas padedama į specialią saugojimo vietą. Viskas buvo daroma tam, kad įvykus nenumatytam atvejui būtų lengviau atsekti įvykių seką. 1991 m. rugpjūtį Maskvoje prasidėjus pučui, išsigandome – nežinojome, kuo jis baigsis. Tad T.Šerną su vienu gydytoju iš Kauno klinikų išvežėme į privačią vietą. Jie ten prabuvo kelias dienas, kol įsitikinome, kad Maskvoje viskas nurimo, ir jokios grėsmės grįžti į ligoninę nėra.

Baltijos valstybėse iniciatyvos kelią skynėsi sunkiai

1988 m. birželio 3 d. Lietuvos mokslų akademijos salė – sausakimša. Pavėlavę į renginį atbėga ir keli studentai. Atsistoję salės gale, jie įdėmiai stebi, kas vyksta, ir negali patikėti savo ausimis. Mokslininkai, akademikai, žinomi rašytojai ir menininkai rengiasi steigti Sąjūdį. Jaunuolių pora nervingai dairosi ir būgštauja, kad netrukus pro duris kas nors įsiverš ir lieps skirstytis.

1988 m. vasarą Kazys Preikšas buvo dvidešimt kelerių metų matematikos studentas. Sovietinėje sistemoje gimęs ir augęs jaunuolis buvo aktyvus ir be galo smalsus. Prabėgus 30 metų, K. Preikšas juokauja, kad jo iniciatyva ne visada tilpo į sovietinės sistemos rėmus, tad galbūt dėl to jam pavykę tapti karščiausių Lietuvos atgimimo įvykių liudininku.

K. Preikšas prisimena, kad, 1985 m. naujajam Sovietų Sąjungos lyderiui Michailui Gorbačiovui paskelbus perestroiką, gaivaus oro jau galima buvo įkvėpti daugiau. Tačiau, anot jo, pokyčiai pirmiausia prasidėjo Maskvoje. Tuo metu okupuotose Baltijos valstybėse bet kokios iniciatyvos kelią skynėsi lėtai ir sunkiai.

„Daug jaunuolių jau nuo 1986 m. diskusijų klubuose ruošėsi, skaitė Maskvos spaudą, kuri buvo daug laisvesnė nei Lietuvos. Vilniaus spauda buvo sukaustyta iki pat pirmųjų Sąjūdžio mitingų“, – prisimena filosofas Arvydas Juozaitis.

Nors visuomenė jau buvo aktyvesnė (būrėsi mokslo, folkloro, paminklosaugos klubai), tačiau viešumoje apie įsisenėjusias problemas, sustabarėjusią sovietinę sistemą ir Lietuvos dalią dar niekas nekalbėjo. Atvirkščiai – po pirmojo 1987 m. rugpjūtį disidentų organizuoto mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo tuometinė valdžia ėmėsi slopinti bet kokias prasidėjusio tautinio atgimimo apraiškas.

A. Juozaičio pranešimas balansavo ties pavojinga riba

Tačiau vieną gražią balandžio dieną žibalo į ugnį šliūkštelėjo tuo metu jaunas filosofas A. Juozaitis – Dailininkų sąjungoje susirinkusiai gausiai auditorijai jis perskaitė į jokius sovietinės sistemos rėmus netelpantį pranešimą.

„Mano pranešimas buvo apie politinę kultūrą Lietuvoje. Galima sakyti, jaunystės beprotybė laužia sienas, nes žinai, kad kitąsyk nebus progų, kad jei žūsi, tai viešai ir iškilmingai, ne kur nors rūsyje. Pranešimo niekas nenutraukė, o dalyvavusieji patyrė šoką, nes buvo labai drąsu. Buvau prisiskaitęs apie Staliną, Leniną, apie nelegalų Lietuvos užėmimą, tiesiog reikėjo viską sudėti vieną pranešimą ir duoti viešumai tokią adatą. Man ne vienas žmogus pasakė, kad dar per anksti, bet man neatrodė, kad per anksti“, – prisimena A. Juozaitis.

K. Preikšas sako, kad A. Juozaičio pranešime buvo daug aštrių formuluočių – to, už ką dar nebaudžiama, bet kas jau balansuoja ties pavojinga riba. O paskui vilniečiai pranešimą ėmė dauginti ir platinti. „Tai buvo bene pirmas pojūtis, kad kažkas jau pradeda burbuliuoti“, – pastebi K. Preikšas.

„Visur, kur tik nueidavai, žmonės svarstė, kalbėjo ir, svarbiausia, nebijojo šnekėti. Anksčiau užsidarę virtuvėje keliese pasikalbėdavome, o staiga viskas pasikeitė“, – prisimena Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Artūras Skučas.

Jo žodžiais, į svarbesnes diskusijas rinkdavosi iniciatoriai – aktyvesni žmonės, o į vieną tokią diskusiją iš Estijos, kur jau buvo įkurtas Liaudies frontas, atvykęs žmogus kreipėsi į lietuvius: „Jeigu jūs dabar nepradėsite savo judėjimo, mus sutraiškys, mes vieni neatsilaikysim.“ Būtent tai, pabrėžia A. Skučas, ir paskatino būsimą Sąjūdžio jaunimą imtis veiksmų.

Visi suprato, kad jų gyvenimą galėjo labai lengvai sulaužyti

Labiausiai vietoje nenustygo būsimo Sąjūdžio jaunimas. Jauni mokslo darbuotojai, architektai, ką tik disertacijas apsigynę filosofai tryško entuziazmu ir ragino steigti Sąjūdį kuo greičiau. Savo ruožtu vyresnioji akademikų karta ragino palaukti bent jau iki rudens – esą dauguma gyventojų atostogauja ir Sąjūdžiui gali pritrūkti paramos.

„Birželio 2 d., po susirinkimo Verkių rūmuose, aš, Eigirdas Gudzinskas, Alvydas Medalinskas, A. Juozaitis ir Zigmas Vaišvila nusprendėme paskambinti Romualdui Ozolui, nes jis akademiniuose sluoksniuose turėjo daug įtakos. Juk mes – kaip vaikėzai, 25–30 metų, o ten – mokslų daktarai, kuriems jau po 50 metų.

Sėdėjome ant Tauro kalno kone iki vidurnakčio ir įrodėme, kad reikia kurti Sąjūdį birželio 3 d., kai Mokslų akademijoje vyks renginys.

Sėdėjome ant Tauro kalno kone iki vidurnakčio ir įrodėme, kad reikia kurti Sąjūdį birželio 3 d., kai Mokslų akademijoje vyks renginys. Pasidalinome, kas kokią grupę žmonių kvies: vieni kvietė mokslininkus, aš – menininkus. Tokia buvo pradžia“, – pasakoja A. Skučas.

Pirmakursių studentų į Mokslų akademijoje numatytą istorinį susitikimą, žinoma, niekas nekvietė. Tačiau keli jų čia atėjo patys. Kartu su vietoje nenustygstančiu K. Preikšu tąkart į Mokslo akademiją išskubėjo ir Miglė Klimantavičienė – dabar vaikų pulmonologe dirbanti moteris 1988 m. vasarą buvo medicinos studentė.

„Atsimenu, Kazys pasakė: „Einam, bus labai labai įdomu. Kursime „Liaudies frontą“. Nuėję pamatėme pilną salę žmonių. Kažkur atsistojome, atsisėsti nebegavome“, – prisimena M. Klimantavičienė.

Būtent šią akimirką, kai uždusę studentai Kazys ir Miglė įbėgo į Mokslų akademijos salę, užfiksavo fotografas Jonas Česnavičius. Tą akimirką dar niekas nežinojo, kuo viskas baigsis. K. Preikšas pasakoja kurį laiką tik baikščiai dairęsis ir laukęs, kada kas nors įžengs pro duris ir susirinkimą lieps nutraukti.

„Tu supranti, kad tai – lindimas po represiniu volu. Jei toks renginys, vadinasi, ten tikrai bus saugumo agentų. Prieš įeinant buvo toks jausmas – iš vienos pusės nori, iš kitos pusės nežinai, kuo baigsis. Geriausiu atveju gali likti be universiteto, blogiausiu – tave pasodins. Bet iš esmės tavo gyvenimą sulaužyti galėjo labai lengvai. Ir tą visi daugmaž suprato“, – kalba K. Preikšas.

Pakviesti kurti Sąjūdį neišdrįso nė vienas akademikas

Tačiau susirinkimas tęsėsi jau kelias valandas, o lemiamų žodžių „kurkime sąjūdį“ niekas taip ir neištarė. Susirinkimo liudininkai pasakoja, kad kažkurią akimirką jiems atrodė, kad nieko nebeįvyks, visi išsiskirstys ir gyvenimas toliau tekės įprasta sovietine vaga.

K. Preikšas prisimena momentą, kai kalbėjo Juozas Bulavas: kalbėjo jis ilgai, monotonišku balsu, truputį nenuosekliai, ir publika plojimais jį nuvarė nuo tribūnos.

„Bet, mano manymu, emociškai tai buvo labai svarbus momentas, nes visi susirinkusieji nuplodami pajuto, kad atėjo to paties. O organizatoriai, gavę publikos paramą, staiga suprato, kad mūsų čia daug ir mes galime daryti“, – pasakoja K. Preikšas.

„Nė vienas akademikas, nors ir prižadėjęs išeiti į tribūną, pasakyti kalbą ir pakviesti kurti Sąjūdį, to nepadarė – visi bijojo. Ir tada neapsikentęs, nekreipdamas dėmesio į Eduardą Vilką, kuris pirmininkavo susirinkimui, aš išėjau į sceną, pasiėmiau mikrofoną ir pasakiau, kad dabar kuriamas Sąjūdis, užteks plepalų. Išdalinau lapus, kad žmonės, kurie nori aktyviai dalyvauti kuriant Sąjūdį, paliktų savo koordinates. Atrodo, užsirašė 169“, – pasakoja A. Skučas.

„Buvo labai įdomu paskui permąstyti, kaip elgėsi akademikas E. Vilkas. Iš esmės, jei vedi susirinkimą ir matai, kad kažkas vyksta ne taip, turi jį visai baigti. Bet vieni darė, o jis leido: atrodė, kad jis tarsi ir pasako, kad čia šiek tiek ne į temą, bet kartu supranta, kas čia darosi, ir tam pritaria, nebando išvaikyti susirinkusiųjų. [...] Galų gale, kai grupė buvo įsteigta, jis nusišypsojo tokia gera gera šypsena – „aha, padarėte, ką norėjote“, – prisimena K. Preikšas.

Taktika paaiškėjo jau pirmajame susirinkime

Ką tik įkurto Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio taktika buvo aiški jau pirmajame susirinkime: kurį laiką viešai neskelbti nepriklausomybės siekio, oficialiai kalbėti tik apie šalies pertvarkymą. Tuo metu nė vienas šių žmonių nė nenumanė, kad jau po kelių mėnesių, ruošdamiesi Sąjūdžio mitingams, šimtai tūkstančių iki tol uždarą gyvenimą gyvenusių ir tik pašnibždomis apie istorinę šalies praeitį kalbėjusių žmonių naktimis sius trispalves ir mokysis užmirštus tautiškos giesmės žodžius.

„Pradėjus pildyti iniciatyvinės grupės sąrašą, visi atsipalaidavo, visiems pasidarė lengviau, laisviau. Nes tie, kas atėjo steigti „Liaudies fronto“, kaip aš, dvi valandas nervinosi, kodėl jis nesteigiamas, kas vyksta... O pradėjus visiems stipriai palengvėjo“, – prisimena K. Preikšas.

„Nė vienas iš mūsų tą birželio 2 d. net neplanavo pakliūti į iniciatyvinę grupę. Ant Tauro kalno mes sudarėme 12 garsių žmonių, kuriuos reikėtų pakviesti, sąrašą, bet mūsų pačių jame nebuvo. Paskui, kai sąrašas buvo perskaitytas, salė pradėjo siūlyti ir kitus. Taip ir jaunimas pakliuvo. Nors nedaug žmonių, tik penki šeši, ko gero, jie buvo varomoji jėga“, – kalba A. Skučas.

Į įkurto Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinę grupę tąkart išrinkti 35 žmonės. Beveik pusė jų tuo metu buvo Komunistų partijos nariai. Anot Sąjūdžio jaunosios kartos atstovų, tuo metu tai suteikė šiokią tokią garantiją, kad naujoji organizacija nebus išvaikyta.

Jau po kelių savaičių Vilniuje iš rankų į rankas keliavo pirmas „Sąjūdžio žinių“ numeris. Gandai apie Vilniuje prasidėjusius pokyčius pasiekė ir atokiausius Lietuvos kampelius. Sąjūdį remiantys žmonės ruošėsi pirmajam Sąjūdžio mitingui Katedros aikštėje.