„Sezonas baigėsi, sezonas prasideda“, – po rungtynių sakė Klaipėdos „Dragūno“ vyriausiasis treneris Artūras Juškėnas.

Jis neslėpė, kad nors didžiąją rungtynių dalį „Dragūnas“ pirmavo, o vienu metu turėjo devynių įvarčių persvarą, įtampos ant komandos suolo netrūko. Vilniaus komanda paskutines penkias minutes sugebėjo sužaisti 0:5, tačiau vis dėlto Fortūna šypsojosi Klaipėdos komandai – net padarytos klaidos ir priartėję varžovai netapo pražūtimi.

„Labai džiaugiamės, kad į rankinio rungtynes sugrįžo žiūrovai. Tai tikrai buvo pati fantastiškiausia finalo dalis, tai, kas vyko tribūnose. Net mūsų varžovai pripažino, kad jeigu mes nuolat žaistume tokioje aplinkoje, visi žymiau labiau tobulėtume, nes privalėtume labiau pasitempti ir pasistengti“, – sirgaliams dėkojo A. Juškėnas.

Komandos kapitonas Arvydas Bučius iškart po rungtynių sakė, kad „Dragūnas“ yra ten, kur ir turi būti – čempionų soste.

„Daug dirbome, arėme. Atidavėme labai daug jėgų ir išliejome labai daug prakaito. Žinoma, dabar jau galiu drąsiai kalbėti, bet mes šito nusipelnėme – būti ten, kur esame. Šiandien visiškai nieko negirdėjau, nieko nesupratau, su komandos draugais bendravome gestais. Buvo fantastiškas palaikymas, kurio laukėme visą sezoną ir pagaliau sulaukėme. Buvo nerealu. Dabar labai gera širdžiai, ramu. Man tikriausiai net linksmiau dėl visos komandos nei dėl savęs. Smagu, kad visas sezono darbas atsipirko“, – šypsodamasis kalbėjo A. Bučius, kuris yra vienintelis komandos žaidėjas, kuris visus 8 kartus su „Dragūnu“ tapo čempionu.

Lemiamų finalo rungtynių lyderiu buvo 9 įvarčius įmetęs Laurynas Palevičius. Iš Vokietijos į „Dragūną“ atvykęs rankininkas jau sezono pradžioje teigė, kad atvyko patobulėti, o aukso medalis – puikus priedas.

„Džiaugiuosi, kad priėmiau sprendimą grįžti į Lietuvą. Jaučiuosi tikrai patobulėjęs, išmokęs naujų dalykų, taip pat susipažinau su daug naujų žmonių. Taip pat buvau pasiilgęs ir gyvenimo Lietuvoje. „Dragūnui“ galiu pasakyti nuoširdų ačiū, kad manimi tikėjo, kad suteikė tokią galimybę. Buvo nelengvas sezonas, jaučiau daug senesnių traumų pasekmių, bet galų gale esame čempionai – tai svarbiausia. Visą savo karjerą dažniausiai tekdavo likti antram. Šiemet jau tikrai nesinorėjo tenkintis sidabru, todėl labai džiaugiuosi, kad tokį tikslą taip pat įgyvendinau. Šiandien prieš rungtynes atėjęs į persirengimo kambarį supratau, kad vyrai atiduos visas jėgas, jog užbaigtume finalo seriją namuose“, – mintimis dalinosi L. Palevičius.

Vokietijoje, pasak jo, rankinis yra itin populiari sporto šaka, tad ten žaidėjai privalo ne tik žaisti, bet ir bendrauti su publika, rodyti emocijas, būti tarsi šoumenais. Dalį to rungtynėse matydavo ir sirgaliai Lietuvoje, kai įmetęs įvartį, L. Palevičius aktyviai reikšdavo emocijas ir ragindavo publiką nesėdėti tyliai.

„Gyvenime esu ramus, bet aikštelėje esu kovotojas ir stengiuosi ten save palikti visu šimtu procentų“, – šypsojosi L. Palevičius.

Šį sezoną itin didelis krūvis teko devyniolikmečiui komandos naujokui Lukui Vanagui. Netikėtai sunkią traumą patyrus Lukui Simėnui, L. Vanagui teko dirbti dvigubai. Tad jis džiaugėsi, kad įgijo itin daug patirties ir iškovojo pirmąjį tokį svarbų titulą.

„Nuotaika yra neapsakoma, ypač man, nes esu sugrįžęs po traumos. Atėjus į tokią komandą, kur mane priėmė ir padėjo atsistoti ant kojų, norėjosi kuo daugiau stengtis ir padėti komandai. Sugrįžti į žaidimą po pertraukos buvo nelengva. Labai tikiuosi, kad trenerio nenuvyliau. Man iš tikrųjų yra didžiulė garbė žaisti šioje komandoje. Sunkiu metu mums labai padėjo vienybė, vienas kito palaikymas, darbas treniruotėse. Sunkus darbas duoda vaisių. Šiandien tapau pirmuoju pasvaliečiu rankinio čempionu – tuo labai džiaugiuosi“, – emocingai kalbėjo L. Vanagas.

Klaipėdos „Dragūnas“: Laurynas Palevičius – 9 įvarčiai, Gintaras Cibulskis – 5, Lukas Vanagas – 4, Lukas Juškėnas, Laurynas Simonavičius, Šarūnas Ugianskis ir Alain Romeo Eyebe II – po 3, Benas Butkus – 1 įvartis.

Vilniaus „Šviesa“: Valdas Drabavičius – 11 įvarčių, Karolis Antanavičius – 6, Tomas Bernatavičius – 5, Tadas Rasakevičius – 2, Artūras Švilpa, Žygimantas Sinkevičius ir Aleksandr Grišin – po 1 įvartį.

Tad jis prieš kiekvienas rungtynes privalo įkvėpti komandos draugus kovai, o ne rungtynių metu – užtikrinti, kad ekipos viduje būtų gera atmosfera.

Apie tai ir dar daugiau – pokalbis su „Dragūno“ kapitonu, šiandien, liepos 7-ąją, švenčiančiu savo gimtadienį.

– Arvydai, esi vienintelis žaidėjas, su „Dragūnu“ 7 kartus tapęs čempionu. Ar pameni patį pirmą titulą? Kaip skyrėsi emocijos tapus čempionu pirmą ir septintą kartą?

– Kai čempionais tapome pirmą kartą, buvau traumuotas, tad prie pergalės tiesiogiai neprisidėjau, palaikiau komandos draugus iš tribūnos. Manau, kad tuomet man buvo daug sunkiau stebėti žaidimą iš šono nei būti kartu aikštelėje. Kitą sezoną jau žaidžiau. Tai buvo seniai, sunku atsiminti, bet kaskart tapti čempionu yra naujas potyris. Žinoma, pirmieji kartai labiausiai įsimena.

– Kartais sirgaliai pajuokauja, kad „Dragūnas“ vis laimi ir laimi, esą jokia čia naujiena. Ar patys dar nesate įpratę prie čempionų vardų?

– Kasmet mus palieka ne vienas ir ne du žaidėjai, ateina kiti, nauja karta, kuri būna ištroškusi pergalių ir titulų. Galbūt praėjusiais metais, kai turėjome tenkintis sidabro medaliais, jaunoji karta tiek neprisidėjo, tačiau šiemet parodėme, kad tas noras nugalėti niekur nedingo. Ateina nauji žaidėjai, kurių noras užpildyti buvusių dragūniečių vietas ir siekti laimėjimų tik auga.

– 2016 metais finale teko nusileisti Alytaus komandai ir auksinė serija nutrūko, bet šiemet vėl iškovojote titulą. Kaip atsitiesėte po skaudaus pralaimėjimo? Ar reikėjo kaip nors psichologiškai ruoštis prieš šių metų finalą?

– Kažkokio specialaus psichologinio pasiruošimo kaip ir nebuvo. Tarp sezonų iš komandos išėjo keletas žaidėjų, didesnio papildymo kaip ir nebuvo. Žinoma, sezono pradžioje buvo įvairių minčių – kelinti baigsime sezoną, ar bent pasieksime ketvirtą ar penktą vietą… Buvo įvairių kalbų, tačiau sezono eigoje daug dirbome, pagavome savo žaidimo ritmą, matome to darbo vaisius.

– Pernai „Dragūnas“ pralaimėjo lemtingas rungtynes namų aikštelėje. Šiemet, atrodė, kad viskas klostosi taip, kaip pernai. Ką sakei žaidėjams prieš išeinant į aikštelę, kad juos įkvėptum kovai?

– Sakiau, kad į Alytų tikrai nebevažiuosime, kad neturime apie tai net galvoti, kad privalome laimėti, ypač, kad į trečiąsias finalo rungtynes atėjo tiek daug mus palaikančių žmonių. Sakiau, kad mūsų rankos nesudrebės.

– Matai, kaip keičiasi komanda, ateina vis jaunesni žaidėjai. Kas padeda skirtingoms kartoms susivienyti, susižaisti?

– Aš padedu, – juokiasi. Jeigu atvirai, nuo pirmų metų „Dragūne“, nors ir buvo kitokie pavadinimai, komanda buvo labai darni, visi bendraudavome tiek treniruotėse, aikštelėje, tiek už jos ribų. Galbūt tą bendravimą perėmė ir jaunesni žaidėjai, supratę to svarbą. Tikriausiai tai, kad esame kaip vienas kumštis tiek aikštelėje, tiek už jos ribų, mus ir vienija bei stiprina. Manyčiau, kad mūsų klubas visoje Lietuvos rankinio lygoje yra artimiausiai bendraujantis ir apskritai daugiausiai bendraujantis tarpusavyje. Tai labai svarbu.

– Ar tai ir yra kapitono darbas – vienyti komandą? Ką apskritai veikia komandos kapitonas?

– Kiekvienas tas pareigas supranta skirtingai. Aš į tai žiūriu gal net per daug atsakingai. Aš visus žaidėjus vadinu vaikais, sūnumis, su kiekvienu kalbuosi. Jeigu ateina naujokas, stengiuosi kuo greičiau rasti bendrą kalbą, suprasti, kaip jam sekasi, kaip jis įsikūrė, kaip priima komanda, ar viskas gerai. Jeigu matau, kad jis būna vienas, stengiuosi įtraukti į komandos būrį, kad jis jaustųsi komandos dalimi.

Kapitonas yra tarsi tarpininkas tarp komandos žaidėjų ir trenerių. Prieš rungtynes visuomet turiu pasakyti kokią nors kalbą, nesvarbu, kokio lygio rungtynes žaidžiame. Kartais išvakarėse reikia pagalvoti, kad neimčiau kartotis, nesakyčiau to, ką kalbėjau savaitę prieš tai. Kaskart rungtynės skirtingos, skirtingi varžovai, tad ir kalba būna nevienoda. Bet visada primenu, kad privalome eiti iki galo, padaryti viską, ką galime, nesusitraumuoti.

– Kalbinami žurnalistų, dragūniečiai ne kartą yra minėję, kad atmosfera komandoje yra kaip šeimoje. Iš kur visa tai kyla, kai žmonės keičiasi ir visi yra tokie skirtingi?

– Pasikalbame su kitų komandų žaidėjais, net kituose miestuose šnekama, kad „Dragūnas“ yra labai darni komanda. Taip išeina natūraliai. Senieji žaidėjai, liekantys komandoje, rodo pavyzdį jauniesiems, perduodame patirtį ir komandos tradicijas. Tai geras kolektyvas, kuriame gera, linksma būti. Prisideda ir tai, kad klubo treneriai Rasa ir Artūras Juškėnai yra šeima. Jie gyvena rankiniu ir iš savo šeimos atsineša tas vertybes į komandą. Iš tokių detalių ir susideda viskas.

Žinoma, mūsų trenerį jau visi žino kaip labai emocionalų ir mėgstantį šaukti. Iš pradžių naujokus gal tai kiek išgąsdina, bet prie to greitai įprantama ir įtampos nebūna. Manau, kad mūsų treneris yra aukščiausios klasės, vien tik geri žodžiai kalbant apie jį. Daugiau nei pusė „Dragūno“ nuopelnų yra trenerio, be jo pastangų ir to paties rėkimo tikrai tiek nebūtų, – šypsosi.

– Klubo dalimi esi jau dešimt metų. Ar nebuvo kilę minčių veikti ką nors kita, palikti rankinį?

– Manau, kad kiekvienam sportininkui kasmet kyla panašių minčių, yra periodai, kai pavargai, viską skauda, norisi poilsio, bet jo nėra. Tačiau tas kelias savaites pakenti dantis sukandęs, pralauži ledus ir vėl įsijungi į ritmą.

Greta rankinio turiu darbą, dirbu ergoterapeutu Švėkšnos psichiatrinėje ligoninėje. Ergoterapija yra plati sritis, kuri padeda žmonėms gyventi visavertį, savarankišką gyvenimą, grįžti į darbą nepaisant patirtų traumų ar negalių. Kai buvo laikas rinktis specialybę, ergoterapija buvo nauja specialybė Klaipėdos universitete. Pasitaręs su tėvais, nusprendžiau pabandyti įstoti, baigiau mokslus ir dabar dirbu. Tenka derinti darbą su rankiniu, dėl to negaliu dalyvauti rytinėse komandos treniruotėse. Tačiau darbo kolektyvas yra draugiškas, turiu labai šaunią vadovę, kuri supranta, kad esu sportininkas ir turiu įsipareigojimų komandai.

– Lietuvoje išgyventi tik žaidžiant rankinį yra labai sudėtinga. Kas turėtų keistis, kad rankinis taptų profesionalia sporto šaka, iš kurios sportininkas galėtų pragyventi?

– Pirmiausia reikia rėmėjų, kurių požiūris į rankinį pasikeistų. Norėtųsi, kad rėmėjai atkreiptų dėmesį į Klaipėdos rankinio mokyklą, kurios rezultatai yra labai geri. Sunku pasakyti, ko trūksta. Atrodo, viską darome, ką reikia, bet neprisibeldžiame į rėmėjų duris, kurie padėtų rankininkams susitelkti tik į sportą.

Profesionalus sportas savaime yra darbas – treniruotės du kartus per dieną, individualios treniruotės sporto klube. Tai užima daug laiko. Laisvo laiko sezono metu beveik nelieka – darbas, treniruotės vakare, savaitgaliais rungtynės. Laisvas dažniausiai būna tik sekmadienis, bet tada jau nebesinori nieko aktyvaus daryti, tik pailsėti.

– Nemažai buvusių „Dragūno“ žaidėjų tęsia karjerą užsienyje ir stabiliai, sėkmingai rungtyniauja, turbūt matomiausias yra Prancūzijoje įsikūręs Jonas Truchanovičius. Kokios mintys apima matant buvusių komandos draugų sėkmę?

– Kartais liūdna, kad jų nebėra su mumis, bet kartu labai džiaugiuosi, kad skina laurus ir siekia savo tikslų kitur. Mes su visais buvusiais komandos draugais bendraujame, turime bendrą pokalbių grupę „Facebook“ tinkle. Matome vieni kitus, jie mus palaiko, dalinasi patarimais, kartais ir pasišaipome vieni iš kitų. Ryšys nėra nutrūkęs, žinoma, nėra toks, kaip bendravimas gyvai, tačiau palaikome kontaktą su visais. Jie yra nutolę tik atstumu, tačiau stebi, kaip mums sekasi.

– Klaipėdos trylikamečiai rankininkai šiemet tapo Lietuvos čempionais. Ar galima sakyti, kad Klaipėdoje jau yra nauja rankininkų karta, kurią įkvėpė „Dragūno“ pergalės?

– Labai džiaugiuosi, kad mūsų trylikamečiai jau skina tokius rezultatus. Tai labai smagu ir sveikintina. Jie dar jauni ir turi laiko tobulėti, suprasti, ko jie nori. Reikia, kad jie pamiltų šią sporto šaką, bet viskas jiems priešaky. Žinoma, jeigu „Dragūnas“ nepasiektų tokių pergalių, tai galbūt ir rankinio aikštelėse sportuojančio jaunimo būtų mažiau. Labai norisi, kad kuo daugiau vaikų sužinotų apie rankinį, rinktųsi šią sporto šaką ir sportuotų.

Norisi pasidžiaugti ir sirgaliais, kurie ateina į kiekvienas rungtynes ir palaiko. Apima labai geras jausmas, kai žiūrovai ploja, šaukia, žiūri į mus kitokiomis, laimingomis akimis. Noriu tiems žmonėms pasakyti, kad kovojame norėdami jus nudžiuginti, stengiamės žaisti akiai gražų rankinį tik dėl jūsų, tad ir toliau ateikite į mūsų rungtynes ir palaikykite mus. Stengsimės ir kitą sezoną parodyti geriausia, ką sugebame.

Pokyčiai ekipoje

Šešerius metus iš eilės Lietuvos rankinio lygos čempionais tapę klaipėdiečiai, praėjusį sezoną turėjo užleisti lyderių pozicijas ir tenkinosi antrąja vieta. Po įtempto sezono komandą paliko keletas lyderių. Į Islandiją rungtyniauti išvyko Mindaugas Dumčius, į Šveicariją – Edvinas Vorobjovas, į Austriją – vartininkas Aistis Pažemeckas.

Artimiausiu metu komanda atsisveikins ir su vieninteliu legionieriumi – Igoriu Kopišinskiu, kuris karjerą tęs Islandijoje, buvusių ekipos draugų klube.

„Dragūno“ vyr. treneriui Artūrui Juškėnui teko kaip reikiant pasukti galvą, kuo pakeisti šiuos senbuvius.

„Norėjome išsiversti be ekipos senbuvių pagalbos, tačiau taip nepavyko, teko atsiprašyti Kęstučio Kremerio ir pakviesti jį į komandą. Džiugu, jog esant reikalui, prie komandos prisijungs Gediminas Vaitkus bei Gražvydas Juška. Šie vyrai treniruojasi tik tada, kai gali, ir visada yra pasiruošę. Vis dėlto, jeigu apibendrintume, praradimų turime daugiau“, – teigė treneris.

Strategui pavyko į uostamiestį prisivilioti patyrusį Lietuvos nacionalinės rinktinės rankininką Gintarą Cibulskį, žaidžiantį linijos pozicijoje. Šį įspūdingo sudėjimo žaidėją galima vadinti tikru milžinu, kuris varo varžovų gynėjus į neviltį ir yra sunkiai sustabdomas. G. Cibulskis anksčiau žaidė Olandijos ir Ispanijos klubuose.

G. Cibulskis Klaipėdoje ne tik rungtyniaus, tačiau ir pats planuoja mokyti vaikus rankinio subtilybių.

„Klaipėdoje jau spėjau apsiprasti, jaučiuosi lyg senbuvis. Turime labai daug talentingo jaunimo, kuriam kol kas trūksta patirties, bet, manau, viskas bus gerai. Jauni žaidėjai noriai klausosi nurodymų. Žaisdamas užsienyje, labai pasiilgau tėvynės, šeimos, artimųjų, tad gavęs trenerio pasiūlymą, ilgai nedvejojau ir visiškai nesigailiu priimto sprendimo. Džiugu, jog pradėsime kviesti vaikus į rankinio treniruotes. Taip stengsiuosi perteikti savo įgytas žinias jaunajai kartai“, – teigė komandos naujokas.

Su komanda kartu taip pat treniruojasi iš Vilniaus „Šviesos“ atvykęs Modestas Vaitiekūnas bei dar keli perspektyvus rankininkai iš „Viesulo“ sporto centro: Benas Katkauskas ir Benediktas Pakalniškis.

Sezono tikslai

Prieš sezono startą A. Juškėnas buvo nusiteikęs kovingai.

„Nors šiandien, žiūrint į mūsų sudėtį, tikslai yra utopiniai, tačiau viščiukus skaičiuosime sezono pabaigoje. Norime Lietuvoje ir vėl tapti čempionais, o Baltijos rankinio lygoje patekti tarp keturių geriausių ekipų“, – apie išsikeltus tikslus kalbėjo "Dragūno" strategas.

Baltijos lygoje žais 11 komandų. A grupėje „Dragūnas“ susitiks su Minsko SKA (Baltarusija), „Viljandi“ (Estija), Kehros „Horizon“ (Estija), Rygos „Celtnieks“ (Latvija) ir debiutantu Zaporožės ZTR (Ukraina).

„Baltijos lyga šiais metais labai sustiprėjo, kartelė užkelta itin aukštai. Jeigu mums pavyks patekti į atkrintamąsias varžybas, o iš ten – tarp keturių stipriausių komandų, tai bus labai geras pasiekimas. Pavyko susitarti, kad visos rungtynės vyks Baltijos šalyse, todėl mums nereikės keliauti į tolimąją Ukrainą“, – sakė treneris.

Rankinio kalvė – Klaipėdoje

„Dragūno“ ekipą kasmet palieka ir į užsienį rungtyniauti išvyksta keletas žaidėjų, kuriems Lietuvoje nebėra ką veikti. Tačiau vis dažniau treneriai susiduria su problema, kad išvykusius žaidėjus nėra kuo pakeisti.

„Kad ir kaip nesinori kritikuoti, deja, yra taip, kad sporto mokyklų ir sporto centrų, kurie ruošia jaunuosius rankininkus, darbas yra visiškai neefektyvus ir prastas. Šią problemą jau kėliau prieš trejus metus. Nėra iš ko rinktis naujų talentų. Klaipėdoje padėtis taip pat nėra gera, tačiau laiku pamatėme situaciją ir mėginsime ją spręsti“, – vylėsi A. Juškėnas.

Lietuvos rankinio bendruomenę apskriejo žinia, jog nacionalinės rinktinės žaidėjas Jonas Truchanovičius, daug metų rungtyniavęs Klaipėdoje, pasirašė įspūdingą kontraktą su vienu stipriausių Prancūzijos rankinio klubų „Montpellier“, rungtyniaujančiu Čempionų lygoje. Lietuvis po pirmų sezono rungtynių nutildė visus kritikus. J. Truchanovičius pelnė net 8 įvarčius į „Toulouse" ekipos vartus ir svariai savo žaidimu gynyboje prisidėjo prie komandos pergalės.

„Po rungtynių pasveikinau Joną su įspūdingu debiutu. Jis daug metų labai sunkiai dirbo treniruotėse, turėjo nemažai rimtų traumų, tačiau kai turi tikslą, viskas yra įmanoma. Noriu, kad šis Jono pavyzdys taptų kelrode žvaigžde dabartiniam „Dragūno“ jaunimui, kuris ateityje planuoja gyventi iš sporto“, – sakė treneris.

Finansinė padėtis

Pagrindinė „Dragūno“ rėmėja išliko Klaipėdos miesto savivaldybė, kuri 2016 m. skyrė 69 tūkst. 718 eurų.

"Su turimu biudžetu didelės tragedijos nematome, tačiau nėra galimybės kilti aukščiau. Norint kažką kardinaliai pakeisti, reikalingi keliolika kartų didesni pinigai. Jeigu mūsų jauniems žaidėjams mokėtume kad ir po tūkstantį eurų į mėnesį – nuo to žaidimas nepagerėtų. Pirmiausia reikia pasiekti atitinkamą lygį, o jau paskui galvoti apie pinigus", – aiškino A. Juškėnas.

Dalį pinigų "Dragūnui" skiria privačios įmonės.

"Generalinio rėmėjo mes jau ieškome 12 metų. Bandė padėti ir savivaldybė, tačiau vis nesiseka. Esame pasiryžę klubui suteikti generalinio rėmėjo pavadinimą ir skirti prezidento postą. Komanda žengia teisinga linkme, niekuo nenusileidžia kitiems uostamiesčio klubams, vykdo socialinius projektus. Taip pat pradėsime vaikus ugdyti patys sau. Visas likusias rankinio ekipas Lietuvoje mes gerokai lenkiame. Tad, mieli verslininkai, jūs esate visada laukiami prie derybų stalo", – viltingai kalbėjo ekipos įkūrėjas.

Pirmąsias naujojo Lietuvos rankinio lygos sezono rungtynes "Dragūnas" žais jau šiandien 19 val. Kūno kultūros ir rekreacijos centro sporto salėje, Taikos pr. 61 A. Klaipėdiečių varžovas – Varėnos "Ūlos" rankininkai. Bilieto kaina – 2 eurai. Moksleiviams iki 18 metų ir senjorams, pateikus pažymėjimą, įėjimas nemokamas.