Vasario 16 d. po mirties Nacionaline kultūros ir meno premija „už talento ir dvasios šviesos pakylėtą operatoriaus meną, nutiesusį tiltus į ateitį“ apdovanotas A. Kemežys per dvidešimt kūrybos metų nufilmavo pusšimtį filmų. Net aštuoni iš jų yra režisieriaus Audriaus Stonio kurti filmai – „Ūkų ūkai“, „Varpas“, „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manimi“, „Keturi žingsniai“, „Raminas“, „Kenotafas“, „Moteris ir ledynas“ ir „Laiko tiltai“, kurių operatorių grupėse A. Kemežys taip pat dirbo.

Lietuvos kinematografininkų sąjungos Kino klube, operatoriui atminti skirtoje retrospektyvoje ketvirtadienį, vasario 21 d. 18 val., A. Stonys pristatys filmą „Moteris ir ledynas“ (2016), prisimins bendras su A. Kemežiu kūrybos akimirkas.

„Pasibaigus „Moters ir ledyno“ filmavimo ekspedicijai Audrius nenorėjo išvažiuoti iš Tian Šanio ledynų. Man atrodo, dalis jo širdies ten ir liko. Žiūrėdamas savo filmą, Arūno, Giedrės, Kristijono filmus pastebiu, kad vis jo ieškau – kameros judesyje, rakurse... Ir suprantu kaip mums visiems jo trūksta“, – sako režisierius.

„Moteris ir ledynas“ – tai pasakojimas apie laikiną, trapią moterį ir amžiną, nesikeičiantį ledyną.

Kazachstane, Tian Šanio kalnuose, 3500 metrų aukštyje virš jūros lygio esančioje glaciologijos stotyje Aušra Revutaitė jau trisdešimt metų gyvena ir tyrinėja Tuiksiu ledyną. Ji visiškai viena, o jos ryšys su civilizacija fragmentiškas.  Atidavusi visą savo gyvenimą mokslui, ji laiko ranką ant planetos pulso. 

Fimas pelnė du nacionalinius kino apdovanojimus „Sidabrines gerves“ – už geriausią metų dokumentinį filmą ir geriausią operatoriaus darbą. Pasaulinė filmo premjera įvyko Tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Tarptautinime festivalyje „DocsBarcelona“ „Moteris ir ledynas“ pelnė apdovanojimą konkursinėje programoje „What the Doc“, kuri skirta radikaliausiems ir inovatyviausiems šiuolaikiniams dokumentiniams filmams. Filmas apdovanotas prizais Vilniaus festivalyje „Kino pavasaris“, tarptautiniuose Lagovo, Rygos, Krokuvos kino festivaliuose.

Savo filmus Kinematografininkų sąjungos retrospektyvoje jau pristatė, prisiminimais apie A. Kemežį dalijosi režisieriai Giedrė Beinoriūtė, Arūnas Matelis. Vasario 21 d. Kino klube su žiūrovais susitiks ir filmo „Moteris ir ledynas“ seansą surengs A. Stonys. Vasario 28 d. įvyks vaidybinio ilgametražio filmo „Senekos diena“ (rež. Kristijonas Vildžiūnas) peržiūra. Retrospektyvą kovo 7 d. pabaigs režisierės Giedrės Žickytės dokumentinis filmas „Meistras ir Tatjana“. 

Kino klubo renginiai yra atviri ir nemokami. Jie vyksta kiekvieną ketvirtadienį, 18 val. Kinematografininkų sąjungoje (Vasario 16-osios g. 8; durų kodas – 25).   

A. Kemežys – vienas talentingiausių, darbščiausių profesionalų, kurio talentas ir ypatingas jautrumas padėjo įgyvendinti kūrybinius sumanymus daugeliui režisierių. Jau po mirties A. Kemežys apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už „talento ir dvasios šviesos pakylėtą operatoriaus meną, nutiesusį tiltus į ateitį”. Keli operatoriaus nufilmuoti filmai dar laukia premjerų.

Per du kūrybos dešimtmečius A. Kemežys nufilmavo daugiau kaip 50 filmų, jo prizų kolekcijoje – trys „Sidabrinės gervės“, du Kinematografininkų sąjungos apdovanojimai, Lietuvos kino operatorių asociacijos apdovanojimas „Ąžuolas“, keli tarptautiniai įvertinimai.

Retrospektyvą pradės režisierės Giedrės Beinoriūtės dokumentinis filmas „Pokalbiai rimtomis temomis”. Pagrindiniai šio filmo herojai yra vaikai ir paaugliai, apdovanoti ypatingu gebėjimu apsakyti juos supantį pasaulį. Intymūs minimalistine maniera nufilmuoti pokalbiai su jais atskleidžia kartais melancholišką, kartais juokingą, kartais dramatišką šiuolaikinio pasaulio vaizdą. Filme keliami klausimai apie vienatvę, meilę, Dievą, pasaulį, žmogaus ryšį su kitu žmogumi.

Filmą „Pokalbiai rimtomis temomis” Kino klube pristatys pati režisierė G. Beinoriūtė, kuri kartu su A. Kemežiu sukūrė penkis filmus.

„Filmuodamas dokumentiką, A. Kemežys labai greit užmezga kontaktą, randa apie ką pajuokauti, ko paklausti. Kai vaikus filmavom „Pokalbiams rimtomis temomis“, kiekvienam vaikui turėjome po pusę dienos. Audrius sugalvojo, kad kiekvienam turi būti vienoda šviesa. Klausinėjau aš, bet ir jis neiškentęs paklausdavo – gerų klausimų, tokių užvedančių, tikslių. Vaikas galvoja, galvoja, Kemežys dirba”, – sakė režisierė pokalbyje su dokumentinio kino kritike Rūta Oginskaite.

„Pokalbiai rimtomis temomis” pelnė pagrindinį apdovanojimą tarptautiniame žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalyje „DocuDays“ Ukrainoje, specialų diplomą „Už artimą santykį vaikų problemoms“ tarptautiniame festivalyje „Listapad“ Minske, nominuotas geriausio metų dokumentinio filmo apdovanojimui nacionalinio kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“. Filmas dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose „DocPoint“ Helsinkyje ir Taline, „Nordic Film Days“ Liubeke, „Women Make Waves“ Taipėjuje.

Retrospektyvoje taip pat bus parodytas A. Kemežio nufilmuotas vaidybinis filmas „Senekos diena” (rež. Kristijonas Vildžiūnas), dokumentiniai filmai „Moteris ir ledynas” (rež. Audrius Stonys), „Prieš parskrendant į Žemę” (rež. Arūnas Matelis). Retrospektyva kovo 7 d. baigsis rež. Giedrės Žickytės dokumentiniu filmu „Meistras ir Tatjana”, už kurį A. Kemežys buvo apdovanotas geriausio operatoriaus prizu – „Sidabrine gerve”.

Liūdesys jam nepatiktų

Rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės knygos "Kvėpavimas į marmurą" ekranizacija brendo palaipsniui. G.Beinoriūtė su knygos autore pažįstama nuo studijų laikų ir jau tuomet, dar tik pasirodžius pirmajai knygai, atkreipė dėmesį į jos kūrybą.

"Kvėpavimą į marmurą" skaityti buvę nelengva, ir tik po kelerių metų, baigiant kitą filmą, galvojant apie naujus kūrybinius kelius, režisierė suprato, kad knygoje pasakojama istorija jai labai artima. Šioje knygoje buvo visa tai, ko būtent tuo metu reikėjo, kas ją domino: painūs vyro ir moters santykiai, kūryboje atsikartojanti sudėtingų vaikų tema, veiksmo vieta "nei kaime, nei mieste" ir tokioje vietoje gyvenantys žmonės, kuriuos ji pažįsta ir pati panašiai jaučiasi.

"Kvėpavimas į marmurą" – paskutinis filmas, kuriame dirbo operatorius A.Kemežys. "Po šios netekties niekas nebebus, taip kaip buvo", – Kaune kalbėjo režisierė, kuri su A.Kemežiu kartu mokėsi kino meistrystės, kartu dirbo bendruose projektuose (pas A.Matelį "Prieš parskrendant į žemę" ir Š.Bartą "Septyni nematomi žmonės", nuo 2005 m. jie pradėjo filmuoti kartu), buvo bičiuliai ir bendraminčiai. Tačiau G.Beinoriūtė pabrėžė: apie A.Kemežį sunku kalbėti prislėgtai, jam tai tikrai nepatiktų: buvęs avantiūristas, idėjų žmogus, labai azartiškas, įdomus ir nepaprastas, nors su juo ir nebūdavo lengva. Operatorius savo ligą dar ilgai slėpė kuriant šį filmą, nes nenorėjo nereikalingų nuolaidų.

"Dar studijų metais A.Kemežys buvo tarsi bendrinis apibūdinimas keisto ir nenuspėjamo žmogaus. Su juo nebuvo labai saugu dirbti ir iš pradžių į jį atsargiai žiūrėjau, – pasakojo režisierė. – Jis visąlaik įsiveldavo į kažkokius nuotykius, po kurio laiko mes jau nustojome stebėtis, bet iš pradžių su juo pradėti filmuoti buvo nedrąsu. Buvo toks lyg mitas, kad A.Kemežys labai lėtai dirba. Iš tikrųjų aikštelėje kadro paruošimas užtrukdavo, bet tai nieko bendro neturi su jo lėtumu, atvirkščiai, jo smegenys dirbo greičiau nei įprasto žmogaus."

Jis savo darbe visada buvo nepaprastai priekabus ir preciziškas. Nuolat galvodavo, kaip papildyti scenas, kad jos atrodytų natūralesnės, o detalės – atsitiktinės, tarsi netyčia atsiradusios kadre.

G.Beinoriūtė žiūrovams pasakojo ne vieną istoriją, kurioje A.Kemežys sugebėdavo čia ir dabar priimti neįtikėtinus sprendimus susiklosčius įvairioms gyvenimo situacijoms. Ta savybė labai naudinga kine: filmuojant detales, smulkmenas. Pavyzdžiui, filmo "Kvėpavimas į marmurą" vienoje scenoje per verandos langą matyti lietvamzdis ir tarsi atsitiktinai jame įkritęs teniso kamuoliukas – tai yra A.Kemežio sumanymas, jis savo darbe visada buvo nepaprastai priekabus ir preciziškas. Nuolat galvodavo, kaip papildyti scenas, kad jos atrodytų natūralesnės, o detalės – atsitiktinės, tarsi netyčia atsiradusios kadre.

Kūrybos specifika

Ne vieną dokumentinį ir vaidybinį filmą pastačiusi režisierė didelės skirties tarp šių žanrų nedaro: "Kinas yra kinas. Skiriasi tik pats procesas, ir vaidybiniame kine jis sudėtingesnis, reikalaujantis daugiau laiko, jėgų, pasiruošimo ir daug daugiau streso."

Kino kūrėja prisipažino nemėgstanti savo filmuose naudoti daug muzikos, anksčiau netgi buvo nusiteikusi skeptiškai muzikos kine atžvilgiu ir remdavosi vaizdingu posakiu, kol ilgainiui nuomonė pasikeitė. "Virėjai savo klaidas slepia po majonezu, chirurgai – po žeme, man atrodė, kad režisieriai – po muzika, – lygino ji. – Bet mano požiūris keičiasi, dabar man atrodo, kad muzika yra galingas režisieriaus bendradarbis ir gali labai padėti, bet kiekvienas filmas reikalauja tam tikro priėjimo."

G.Beinoriūtės darbai tiek kine, tiek teatre susiję su vaikais, o 2001–2007 m. ji yra dirbusi "Vaikų linijos" savanore konsultante. Kine, pasak jos, darbas su vaikais niekuo nesiskiria nuo darbo su suaugusiais aktoriais, filmuojant svarbiausia yra juos atsirinkti, atrasti vaiką, kuris yra aktorius. Ir tai užtrunka, nes nėra tokios atrankos duomenų bazės kaip suaugusių aktorių, vaikus režisieriams tenka susirasti patiems, o atrankos kriterijai labai panašūs kaip ir visų aktorių. Režisierė paminėjo, kad užtrunka ne tik vaikų vaidmenų (kurie šiame filme yra svarbiausi) atrankos procesas, bet ir derinamai, pokalbiai apie vaikų aktorystę su jų tėvais. Atsakant į tėvų klausimus, juos įkalbinėjant tenka permąstyti ne tik vaikų vaidmenis, bet ir paties filmo tikslą, jo prasmę.

Aktorių parinkimą režisierė vaizdingai palygino su popierinės lėlės rengimu skirtingais drabužiais: aktoriai lygiai taip pat rengiami vaidmenimis, tuomet žiūri, mąstai, kaip jie atrodytų, kaip elgtųsi. Taip filme atsirado pagrindinio moters vaidmens Izabelės atlikėja – teatro ir kino aktorė Airida Gintautaitė. Liudą – pagrindinį vyro vaidmenį režisierė nuo pradžių buvo skyrusi kauniečiui teatro aktoriui Sigitui Šidlauskui. Jį norėjo nufilmuoti jau seniai, pamatęs režisieriaus Gintaro Varno spektakliuose Kauno valstybiniame dramos teatre, kai tarp nuolatinių aktorių būdavo ir pastarasis.

Kūrybos stilius ir metodai

Filme "Kvėpavime į marmurą" matome daug stambaus plano ir daug gamtos vaizdų. G.Beinoriūtė prisipažino, kad savo filme pati netikėtai atrado daug vizualinių panašumų su Š.Barto kino estetika. Kaip ir A.Kemežys, ji yra ilgai dirbusi su Š.Bartu, ir tai juos abu netiesiogiai paveikė.

G.Beinoriūtės ir A.Kemežio pirmasis bendras filmas buvo dokumentinis "Vulkanovka. Po didžiojo kino" ( 2005 m.), pasakojantis apie Š.Barto ir jo komandos filmo "Septyni nematomi žmonės" kūrimo procesą Kryme. Dar tuomet A.Kemežys atskleidė savo darbo metodą: kol nepradeda filmuoti, jis dar nesprendžia, kokį stilių pasirinks, kokie bus kameros planai.

Tai operatorius, kuris dirbo dokumentiškai, jis nemėgo piešti kadruočių, nes tai neperteikdavo perspektyvos ir šviesos. Filmuoti "Kvėpavimą į marmurą" buvo ruošiamasi videokadruotės principu: kiekvieną sceną operatorius kartu su režisiere pereidavo su mažesne kamera, apeidavo ją iš visų pusių ieškodamas geriausių kadrų ir po to vykdavo jų atranka. Režisierė teigia galėjusi sumontuoti nemažą dalį istorijos iš šių paruošiamųjų, repeticijų kadruočių.

Režisierė pabrėžė didelį kino operatoriaus A.Kemežio įnašą į paskutinįjį jo filmuotą darbą, ne be reikalo "Kvėpavimas į marmurą" dedikuotas šiam operatoriui atminti.

Lietuvos kinematografininkų sąjunga pranešė, kad atsisveikinti galima vasario 6 d., antradienį, nuo 19.00 iki 21.00 val. ir vasario 7 d., trečiadienį, nuo 9.00 iki 14.00 val. Vasario 7 d. nuo 15.00 iki 19.00 val. ir vasario 8 d. nuo 8.00 iki 13.00 val. - Vilniaus Bernardinų bažnyčioje.

Šv. Mišios bus aukojamos vasario 8 d. 12.00 val. Iš Bernardinų bažnyčios urna bus išnešama vasario 8 d. 13.00 val.

A. Kemežys gimė 1973 m. spalio 5 d. Birštone. 1998 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakultetą. Kino ir televizijos katedroje įgijo operatoriaus specialybės bakalauro laipsnį.

A. Kemežys - kūrėjas, pelnęs daugybę Lietuvos ir užsienio apdovanojimų. Be jo šiandienis lietuviškas, ypač dokumentinis, kinas ir jo tarptautiniai pasiekimai yra sunkiai įsivaizduojami. A. Kemežys - operatorius, kurį kiekvienas režisierius ar prodiuseris, kviesdamas dirbti kartu, vertino, visų pirma, kaip bendraautorių. Jo pasišventimas profesijai, nuolatinis ieškojimas būdų, kaip įgyvendinti įdomiausius vizualinius uždavinius, gerai žinomas ir kino kūrėjams, ir kritikams.

„Kenotafas“, „Raminas“, „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manimi“, „Moteris ir Ledynas“ (rež. Audrius Stonys), „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, „Meistras ir Tatjana“ (rež. Giedrė Žickytė), „Pokalbiai rimtomis temomis“, „Specialistė“, „Balkonas“ (rež. Giedrė Beinoriūtė), „Radviliada“ (rež. Ramunė Rakauskaitė), „Prieš parskrendant į Žemę“ (rež. Arūnas Matelis), „Senekos diena“ (rež. Kristijonas Vildžiūnas) - tai toli gražu ne visas sąrašas pastaraisiais metais sukurtų juostų, kurių sėkmė tarptautinėje erdvėje ar savo šalies ekranuose didele dalimi priklausė nuo A. Kemežio kūrybiškumo.

Operatorius niekada nėra savo kūryboje įžeidęs žmogaus, gyvio ar paties gyvenimo. A. Kemežio kantrybė yra skirta sulaukti atsivėrimo, o ne šokiruojančio kadro. Tai ypatingai etiškas operatorius. Šis jo bruožas atsiskleidžia visuose filmuose, tačiau gal labiausiai - ypatingo jautrumo ir supratimo iš visos kūrybinės grupės reikalavusioje G. Beinoriūtės juostoje apie socialiai pažeidžiamus vaikus „Pokalbiai rimtomis temomis“.

44–erių menininkas mirė po sunkios ligos.

A. Kemežys yra pelnęs Europos kino festivalių apdovanojimų, nufilmavęs per trisdešimt kino juostų, tarp kurių – „Kenotafas“, „Raminas“, „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manimi“, „Moteris ir ledynas“ (rež. Audrius Stonys), „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, „Meistras ir Tatjana“ (rež. Giedrė Žickytė), „Pokalbiai rimtomis temomis“, „Specialistė“, „Balkonas“ (rež. Giedrė Beinoriūtė), „Radviliada“ (rež. Ramunė Rakauskaitė), „Prieš parskrendant į Žemę“ (rež. Arūnas Matelis), „Senekos diena“ (rež. Kristijonas Vildžiūnas).

Pasak kolegų, A. Kemežys turėjo unikalų gebėjimą pamatyti, užfiksuoti, parodyti žiūrovams smulkiausias kasdienybės detales, akimirkas, smulkmenas, sukurti savitą paties operatoriaus pasaulį. Jis buvo ypač etiškas operatorius.

A. Kemežys pernai už geriausią operatoriaus darbą filme „Moteris ir ledynas“ pelnė „Auksinę gervę“, 2015 metais už kūrybišką ir meistrišką fotografijos meno ir kinematografijos sintezę filme „Meistras ir Tatjana“ jis paskelbtas geriausiu Lietuvos kino operatoriumi. Geriausiu Lietuvos kinematografininkų sąjungos kūrėju jis pripažintas ir 2010 metais.

2015 metais A. Kemežys buvo tarp dvylikos pretendentų į Nacionalinę kultūros ir meno premiją.

Birštone gimęs A. Kemežys baigė Kino ir televizijos operatoriaus specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Lietuvos kino operatorių asociacija (LAC) už geriausią metų darbą apdovanojo kino operatorių Audrių Kemežį.

Penktadienį Užupio meno galerijos „Galera“ kiemelyje vykusioje Lietuvos kino operatorių apdovanojimų ceremonijoje A.Kemežiui įteikta „Ąžuolo“ statulėlė. Šio įvertinimo jis nusipelnė už kūrybišką ir meistrišką fotografijos meno ir kinematografijos sintezę režisierės Giedrės Žickytės filme „Meistras ir Tatjana“, pranešė apdovanojimų rengėjai.

„Ąžuolo“ statulėlę šiemet taip pat pretendavo gauti Feliksas Abrukauskas darbą filme „Redirected“ ir Tuomo Hutri („Santa“).

Pradedančiųjų kino operatorių kategorijoje „Gilės“ apdovanojimas įteiktas Vytautui Katkui už harmoningą operatoriaus išraiškos priemonių panaudojimą režisierių Marijos Kavtaradzės ir Vytauto Katkaus filme „Parketo skutėjai“. Už maksimalaus kūrybinio rezultato siekį minimaliomis techninėmis sąlygomis režisieriaus Daumanto Petronio filme „Sobaka“ paskatinamasis diplomas įteiktas kino operatoriui Zbignievui Bartoševičiui.

LAC valdyba apdovanojimu už kūrybinius gyvenimo nuopelnus pagerbė kino operatorių Donatą Pečiūrą, kuris yra nufilmavęs juostas „Kai aš mažas buvau“, „Maža išpažintis“, „Sadūto tūto“, „Faktas“, „Nebūsiu gangsteris, brangioji“, “Velnio sėkla“, „Atsiprašau“, „Strazdas – žalias paukštis“ ir kt.

Kino operatorių dėkingumo prizas atiteko viešajai įstaigai “Meno avilys” už sėkmingas pastangas skaitmenizuojant ir restauruojant lietuviško kino paveldą.

Žiuri, kuriai vadovavo Rusijos kino operatorius Sergėjus Astachovas, sudarė operatoriai Rimvydas Leipus, Mantas Šatkus, filosofas ir rašytojas Kristupas Sabolius, menotyrininkė dr. Agnė Narušytė.

Nusipelnę kino operatoriai pagerbiami ir įvertinami jau šeštą kartą. “Ąžuolo” statulėlėmis, kurių autorius skulptorius Marius Skudžinskas, jau džiaugiasi Viktoras Radzevičius, Ramūnas Greičius, Mantas Kvedaravičius ir Feliksas Abrukauskas.