„Patvirtinu, kad jis pradeda dirbti VSD“, – BNS pirmadienį sakė departamento atstovė spaudai Aurelija Katkuvienė.

Ji nekomentavo, kokias pareigas VSD eis ilgametis žurnalistas.

53-erių A. Matonis žiniasklaidoje praleido 33 metus, iš jų 16 metų dirbo naujienų agentūroje BNS, 17 metų – LRT.

LRT televizijos naujienų tarnybai jis vadovavo 2008 – 2018 metais.

„Ir BNS, ir LRT dirbau, kaip sugebėjau, galvodamas ir apie savo Valstybę. Toliau dirbsiu, įpareigotas devizo Patria et Veritas. Tėvynei ir Tiesai. Palinkėkit man sėkmės“, – feisbuke parašė A. Matonis, pavartodamas VSD šūkį.

Su A. Matoniu BNS pirmadienį susisiekti nepavyko.

Teismas taip pat paskelbė, kad tikrovės neatitinka ir N. Puteikio teiginiai apie pačią LRT.

Neatitinkančiu tikrovės pripažintas šis N. Puteikio teiginys: „Tai turiu faktą. Panoramos yra vyr. redaktorius Matonis. Štai šita įstaigėlė prekiauja poveikiu, pardavinėja eterį ir reportažus korporacijoms. Faktas. Ir dangsto LRT Taryba šitą biznį. Jo, faktas konkretus gerbiamas Matoni, jūs visai negerbiamas, jūs esate sukčius, kuris prekiaujate poveikiu. O jūs Tarybos pirmininke, dangstote šitą (...) schemą“.

Taip parlamentaras kalbėjo šiemet sausį televizijoje transliuotoje laidoje „Nuoga tiesa“.

Anot teismo, šie teiginiai pažeidžia dalykinę reputaciją ir žemina A. Matonio garbę bei orumą, taip pat menkina LRT dalykinę reputaciją.

Klaipėdos apylinkės teismas konstatavo, kad N. Puteikis išsakė ne nuomonę, o teiginį, kuris turėtų būti suprantamas kaip neginčytinas faktas.

„Pats atsakovas kelis kartus pakartojo: „faktas konkretus“, – rašoma teismo sprendime.

Anot jo, Seimo narys nepagrįstai apkaltino A. Matonį ir LRT padarius nusikaltimus.

„Terminai „prekyba poveikiu“, „sukčiavimas“ suprantami kaip nusikalstamos veikos, atsakovo kaltinimai ieškovams dėl jų padarymo yra nepagrįsti“, – teigiama sprendime.

LRT ir A. Matonis prašė neatitinkančiais tikrovės pripažinti ir kitur išsakytus N. Puteikio teiginus, pavyzdžiui, kad „LRT yra tapusi politinių ir ekonominių užsakymų stalu“, tačiau teismas su tuo nesutiko.

N. Puteikis įpareigotas per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos paneigti tikrovės neatitinkantį teiginį. Šis teismo sprendimas gali būti skundžiamas aukštesnės instancijos teismui.

Be R. Miliūtės, „Dienos temoje“ interviu rengs Indrė Makaraitytė, Nemira Pumprickaitė, Audrius Matonis ir Vladimiras Laučius.

Nuo rugpjūčio prie LRT žurnalistų komandos prisijungsianti politikos apžvalgininkė I. Makaraitytė įsitikinusi, kad žiūrovui yra labai svarbus tinkamas pašnekovas, o žurnalistų funkcija – sumaniai prisikasti prie tiesos. „Neretai kalbinami žmonės, kurie tik samprotauja, bet tokie pašnekovai nėra įdomūs žiūrovui. Stengsimės kalbinti tą smaigalį – žmogų, kuris yra tiesiogiai atsakingas už diskusijos objektu tapusią problemą. Tiesa, politikai yra linkę nepasakyti visko, ką žino ar planuoja, todėl mūsų užduotis yra sumaniai išgauti tą tiesą“, – kalba netrukus startuosiančio LRT žurnalistinių tyrimų skyriaus vadovė I. Makaraitytė.

„Politikus kalbinu jau daug metų ir visada tai dariau atsakingai, tad kaip ir nebus nieko naujo“, – įsitikinusi I. Makaraitytė.

Buvęs LRT TELEVIZIJOS naujienų tarnybos vadovas Audrius Matonis priduria, kad aktualijų rubrikos vedėjai turėtų kuo geriau atskleisti pašnekovo poziciją, o ne piršti vieną ar kitą nuomonę. „Žiūrovai turi patys nuspręsti, kuri nuomonė jiems priimtinesnė, o argumentacija yra stipresnė. Nemanau, kad kalbintojo užduotis yra įpiršti žiūrovui vieną ar kitą nuomonę. Jo užduotis yra atskleisti tos nuomonės turėtojus ir padėti žiūrovams pačiam spręsti“, – teigia žurnalistas.

Pataruosius dešimt metų „Panoramai“ vadovavęs A. Matonis siekia, kad naujoji žinių laidos rubrika būtų autoritetinga ir nepriekaištingos reputacijos: „Jaučiu didelę atsakomybę nenuvilti žiūrovų.“

„Tai, kad laidą ves penki žurnalistai su skirtingomis patirtimis, nesidubliuojančiomis profesinėmis ir gyvenimiškomis prielaidomis, manau, yra geras dalykas. Toks sprendimas gali suteikti laidai daugiau įvairovės ir žiūrovų pasitikėjimo. Žinoma, daug kas priklausys nuo kiekvieno vedėjo pastangų ir profesinės atsakomybės“, – įsitikinęs portalo LRT.lt vyriausiasis redaktorius V. Laučius.

Laidos „Teisė žinoti“ kūrėja ir vedėja žurnalistė R. Miliūtė pažada, kad neleis pašnekovams išsisukti nuo nemalonių klausimų. „Galiu patikinti, kad pašnekovai bus spaudžiami atsakyti į klausimus, kuriuos mes, žurnalistai, užduosime žiūrovu vardu, nes jie patys to padaryti negali. Galiu pažadėti, kad neleisiu pabėgti nuo klausimų. Ko tikrai žiūrovai gali tikėtis, tai aštrių klausimų“, – teigia R. Miliūtė.

Kaip teigia dar viena aktualijų žurnalistė, LRT TELEVIZIJOS aktualijų laidos „Savaitė“  vedėja N.Pumprickaitė, kiekvienas pašnekovas jos laidoje yra lyg svečias namuose, todėl pagarba – svarbiausias diskusijos akcentas.

„Bet kuriuo atveju, su laidos pašnekovu pirmiausia elgiuosi pagarbiai. Kai pasikviečiu svečius į namus, nesakau, kad jis yra kvailas ir kad jis man nepatinka. Kritikai yra reikalingi argumentai, o ne nuomonė. Gali būti, kad mes pripratome prie tokio žurnalistinio įvaizdžio: pyksta, rėkia, kritikuoja, dar kumščiu trinkteli į stalą. Aš manau, kad ir su šypsena galima paklausti labai daug nemalonių klausimų ir gauti gerų atsakymų“ , – tikina N. Pumprickaitė.

Nuo gegužės 15 d. jį pakeis patyrusi žurnalistė, buvusi „INFO TV“ kanalo žinių tarnybos vadovė Inga Larionovaitė. Ji ne tik vadovaus televizijos naujienų tarnybai, I. Larionovaitei bus keliamas didesnis uždavinys - integruoti visas tris naujienų tarnybas - televizijos, radijo ir portalo - ir koordinuoti jų darbą.

„LRT TV naujienų tarnyba buvo mano žurnalistikos pradžia. Žmonės, tebedirbantys ten ir jau nebedirbantys, išmokė daug. Kad žurnalisto darbas po darbo valandų nesibaigia. Kad įtampa, kritika, noras pakeisti, demaskuoti ar padėti bus nuolatinis palydovas. Kad negalima pasitikėti tik viena nuomone, kad žurnalistu negali būti neturėdamas atsakomybės jausmo. Kad jei yra problema, yra ir tema. LRT yra didžiausia laisvos žiniasklaidos grupė. Manau, kad suvienijusių jėgas LRT žurnalistų laidos taps ir žiūrimesnės, ir klausomesnės, ir skaitomesnės. Turiu daug idėjų ir daug užsidegimo, noriu prisidėti prie skaidraus, stipraus ir nepriklausomo visuomeninio transliuotojo“, - sako I.Larionovaitė.

„LRT laukia didžiuliai uždaviniai ir atsinaujinimas, visuomeninio transliuotojo naujienų tarnybos turi glaudžiai bendradarbiauti, taip užtikrindamos didžiausią operatyvumą bei patikimumą, pasiekti auditoriją ten, kur ji yra. Džiaugiuosi šiuos procesus patikėdama patyrusiai ir veržliai TV naujienų žurnalistei ir redaktorei I. Larionovaitei. Dėkoju Audriui Matoniui už nepaprastai svarbų ir visapusišką jo indėlį į Naujienų tarnybos plėtrą, tai vienas iš labiausiai patyrusių žiniasklaidos profesionalų Lietuvoje ir LRT durys visada bus atviros žurnalistinėms Audriaus iniciatyvoms“, - sako LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė.

I.Larionovaitė 1998 m. baigė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos bakalauro studijas. Dar studijuodama pradėjo dirbti Lietuvos televizijos naujienų tarnyboje. 1999 m. LNK televizijoje pradėjo dirbti žinių reportere, nuo 2000 m. buvo LNK žinių korespondente Briuselyje. 2005 m. dirbdama prodiuserinėje kompanijoje „Spaudos televizija“ LRT kūrė laidą „Žurnalisto tyrimas“. I. Larionovaitė buvo viena iš „Lietuvos ryto televizijos“ įkūrėjų, nuo 2008 m. vadovavo žinių tarnybai. Nuo 2012 m. žurnalistė dirbo ilgiausioje Lietuvoje informacinėje laidoje „Info diena“, LNK grupei priklausiančioje „INFO TV“.

Prokuratūros vertinimu, politiko teiginiai galėtų būti vertinami tik kaip įžeidimas, o ne šmeižtas, todėl baudžiamajai atsakomybei pagrindo nėra.

„N. Puteikio viešai išsakyti teiginiai turi neigiamą bei užgaulų A. Matonio, kaip asmens, vertinimą, yra žeminantys ir paniekinantys. Tačiau tokios byloje tiriamos aplinkybės galėtų būti vertinamos tik kaip įžeidimas, o ne šmeižtas“, – rašoma prokuratūros pranešime.

Pagal įstatymą, įžeidimas nuo 2015 metų baudžiamosios atsakomybės neužtraukia, dėl žalos asmens garbei ir orumui gali būti reiškiami civiliniai ieškiniai.

Tyrimas buvo vykdomas dėl N. Puteikio pasisakymų sausio 8 dieną tiesiogiai transliuotoje „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje. Ten jis pareiškė, jog A. Matonis prekiavo poveikiu, kai LRT televizija esą šališkai nušvietė Trakų autobusų stoties rekonstrukcijos istoriją.

„Noriu sviesti su visa jėga į įstaigą, kuri užsiiminėja prekyba poveikiu. Turiu faktą. „Panoramos“ vyr. redaktorius yra A. Matonis. Štai šita įstaigėlė prekiauja poveikiu, pardavinėja eterį ir reportažus korporacijoms. Faktas. Ir dangsto LRT taryba šitai“, – laidoje sakė parlamentaras.

A. Matonis pareiškė, kad N. Puteikio teiginiai yra šmeižtas ir dėl to kreipėsi į teisėsaugą.

Jis BNS trečiadienį sakė, kad į teismą su civiliniu ieškiniu dėl garbės ir orumo įžeidimo kreipėsi jau anksčiau, ir teigė neatmetantis galimybės skųsti prokurorų sprendimą.

„Prokuratūros sprendimas nemaloniai nustebino. Neįsivaizduoju, kaip galima akivaizdžiau apšmeižti žmogų, nei pareiškus, kad jis esą įvykdė nusikaltimą (prekiauja poveikiu), ir tai esąs faktas“, – teigė A. Matonis.

„Kita vertus, džiaugiuosi, kad prokuratūra nustatė, jog N. Puteikio viešai išsakyti teiginiai yra žeminantys ir paniekinantys, ir tokios byloje tiriamos aplinkybės galėtų būti vertinamos kaip įžeidimas“, – sakė jis.

Vilniaus policija pirmadienį pranešė pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl Seimo nario Naglio Puteikio galbūt paskleisto šmeižto LRT televizijos Naujienų tarnybos vadovo Audriaus Matonio atžvilgiu.

Tyrimas pradėtas dėl N. Puteikio pasisakymų sausio 8 dieną tiesiogiai transliuotoje „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje, kur jis pareiškė, jog A. Matonis prekiauja poveikiu.

Policijos departamentas BNS informavo, kad atliekant tyrimą bus vertinami ir kiti N. Puteikio pasisakymai.

Anot pareigūnų, parlamentaro žodžiai po laidos cituoti ir socialiniuose tinkluose, kitose žiniasklaidos priemonėse.

„Lietuvos ryto“ laidoje „Nuoga tiesa“ N. Puteikis tvirtino, kad A. Matonis prekiavo poveikiu, kai LRT televizija esą šališkai nušvietė Trakų autobusų stoties rekonstrukcijos istoriją.

„Noriu sviesti su visa jėga į įstaigą, kuri užsiiminėja prekyba poveikiu. Turiu faktą. „Panoramos“ vyr. redaktorius yra A. Matonis. Štai šita įstaigėlė prekiauja poveikiu, pardavinėja eterį ir reportažus korporacijoms. Faktas. Ir dangsto LRT taryba šitai“, – laidoje sakė parlamentaras.

„Faktas konkretus. Toks nacionalinio parko direktorius (Gintaras) Abaravičius gynė senamiestį nuo vienos prekybos korporacijos kėslų. „Panorama“ parodė triuškinantį viešąjį interesą ginantį nac. parko direktorių. Reportažas buvo mirtinai triuškinantis, absoliučiai vienpusiškas ir dar panaudoti suklastoti faktai, neva Specialiųjų tyrimų tarnyba pareiškė jam kaltinimus“, – pridūrė jis.

„Šita istorija buvo prasukta keturis kartus įvairiais kampais, todėl aš atsakingai sakau: gerbiamas Matoni, jūs visai negerbiamas, jūs esate sukčius, kuris prekiaujate poveikiu“, – kalbėjo N. Puteikis.

Seimo narys pirmadienį BNS teigė manantis, kad LRT televizijos Naujienų tarnybos vadovas prekiavo poveikiu.

„Jis priverčia savo pavaldinius teikti visuomenei neobjektyvią informaciją. (...) Tai yra prekyba poveikiu, taip, tai yra klasikinė prekyba poveikiu“, – sakė parlamentaras.

„Mes juk visi suprantame, kad A. Matonis tai daro ne už gražias akis“, – tvirtino jis.

Policija tyrimą pradėjo po A. Matonio pranešimo.

„Jis viešai apkaltino mane padarius nusikaltimą. Tai vienareikšmiškai yra šmeižtas. Jokiu poveikiu aš niekada neprekiavau“, – pirmadienį BNS sakė žurnalistas.

Pasak jo, LRT reportažai apie Trakų autobusų stoties rekonstrukciją buvo skųsti Visuomenės informavimo etikos komisijai ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, tačiau pažeidimai nustatyti nebuvo.

Policijos bylos medžiaga perduota sostinės Kriminalinės policijos padaliniui, specializuotam tirti nusikaltimus elektroninėje erdvėje.

Autorius: Saulius Jakučionis

Tyrimas pradėtas dėl N. Puteikio pasisakymų sausio 8 dieną tiesiogiai transliuotoje „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje, kur jis pareiškė, jog A. Matonis prekiauja poveikiu.

Policijos departamentas BNS informavo, kad atliekant tyrimą bus vertinami ir kiti N. Puteikio pasisakymai.

Anot pareigūnų, parlamentaro žodžiai po laidos cituoti ir socialiniuose tinkluose, kitose žiniasklaidos priemonėse.

„Lietuvos ryto“ laidoje „Nuoga tiesa“ N. Puteikis tvirtino, kad A. Matonis prekiavo poveikiu, kai LRT televizija esą šališkai nušvietė Trakų autobusų stoties rekonstrukcijos istoriją.

„Noriu sviesti su visa jėga į įstaigą, kuri užsiiminėja prekyba poveikiu. Turiu faktą. „Panoramos“ vyr. redaktorius yra A. Matonis. Štai šita įstaigėlė prekiauja poveikiu, pardavinėja eterį ir reportažus korporacijoms. Faktas. Ir dangsto LRT taryba šitai“, – laidoje sakė parlamentaras.

„Faktas konkretus. Toks nacionalinio parko direktorius (Gintaras) Abaravičius gynė senamiestį nuo vienos prekybos korporacijos kėslų. „Panorama“ parodė triuškinantį viešąjį interesą ginantį nac. parko direktorių. Reportažas buvo mirtinai triuškinantis, absoliučiai vienpusiškas ir dar panaudoti suklastoti faktai, neva Specialiųjų tyrimų tarnyba pareiškė jam kaltinimus“, – pridūrė jis.

„Šita istorija buvo prasukta keturis kartus įvairiais kampais, todėl aš atsakingai sakau: gerbiamas Matoni, jūs visai negerbiamas, jūs esate sukčius, kuris prekiaujate poveikiu“, – kalbėjo N. Puteikis.

Seimo narys pirmadienį BNS teigė manantis, kad LRT televizijos Naujienų tarnybos vadovas prekiavo poveikiu.

„Jis priverčia savo pavaldinius teikti visuomenei neobjektyvią informaciją. (...) Tai yra prekyba poveikiu, taip, tai yra klasikinė prekyba poveikiu“, – sakė parlamentaras.

„Mes juk visi suprantame, kad A. Matonis tai daro ne už gražias akis“, – tvirtino jis.

Policija tyrimą pradėjo po A. Matonio pranešimo.

„Jis viešai apkaltino mane padarius nusikaltimą. Tai vienareikšmiškai yra šmeižtas. Jokiu poveikiu aš niekada neprekiavau“, – pirmadienį BNS sakė žurnalistas.

Pasak jo, LRT reportažai apie Trakų autobusų stoties rekonstrukciją buvo skųsti Visuomenės informavimo etikos komisijai ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, tačiau pažeidimai nustatyti nebuvo.

Policijos bylos medžiaga perduota sostinės Kriminalinės policijos padaliniui, specializuotam tirti nusikaltimus elektroninėje erdvėje.

Ypatingai operos žanrą pamėgęs žurnalistas LRT RADIJO laidoje „Radijo popietė“ papasakojo ne tik apie linksmus nutikimus operos ir baleto teatre, bet ir apie savo darbo kasdienybę bei šiuolaikinei žiniasklaidai tenkančius iššūkius.

– Kas jums yra muzika?

– Muzika man – ne tik lydintis fonas, bet ir asmenybės formavimo priemonė. Mano supratimu, tokie muzikantai kaip „Pink Floyd“ padėjo formuotis pasaulėžiūrai, padėjo susivokti, kad muzika yra ne vien tai, ką giminės plėšia už stalo ar tarybinė estrada, kurią grodavo per radijo tašką anais liūdnais laikais. Esu abejingas kai kuriems kitiems menams – nesuprantu poezijos, baleto, bet muzikos klausytis man patinka, labai svarbūs ir muzikinių kūrinių tekstai.

– Ne kartą teko matyti jus klasikinės muzikos koncertuose. Koks jūsų santykis su klasika?

– Man patinka operos. Galbūt pasirodys, kad vulgarizuoju tą žanrą, bet labai norėčiau, kad kas nors surengtų „greatest hits“ koncertą iš gerų operinių arijų, kur chorai pritartų. Vienas iš gražiausių dalykų man yra Giuseppe Verdi Vergų choras iš operos „Nabukas“, išgirdęs aš visada pradedu niūniuoti. Ir net vieną kartą turėjau incidentą: operos ir baleto teatre užsidirbau iš savo palydovės, būsimos žmonos, kumštelėjimą iš alkūnės į šonkaulius, nes kartu su choru pradėjau niūniuoti Vergų choro melodiją. Mano brolis sėdėjo parteryje, aš – balkone, kai susitikome per pertrauką bufete, jis manęs paklausė, ar dainavau. Atsakiau, kad taip. O jis man – girdėjau.

– Jūsų muzikinis skonis yra labai įvairus. Ar yra toks žanras, kurio visiškai negalite pakęsti?

– Taip, ir mano mielas draugas Darius Užkuraitis, su kuriuo kartu mokėmės nuo pat pirmos klasės, puikiausiai žino, kad aš dievinu jo sukurtą radijo stotį LRT OPUS, bet kai tik ten užgroja hiphopas, iškart perjungiu kitą stotį, nes negaliu to klausyti.

– Esate žurnalistas ir LRT TELEVIZIJOS naujienų tarnybos vadovas. Kada supratote, kad tapsite žurnalistu, o ne, tarkime, inžinieriumi? 1983-aisiais, kai baigėte mokyklą, žurnalistika toli gražu nebuvo romantika – buvo aišku, kad rašysi tai, ką liepia partija ar jai atstovaujantis vyriausiasis redaktorius. Tad kuo sužavėjo žurnalistika?

– Tikriausiai smarkiai nusivainikuosiu, bet turiu pripažinti – čia būta daug atsitiktinumo. Mokykloje mokėmės 11 metų, ne 12, kaip įprasta dabar. Vienuoliktos klasės viduryje mane pasigavo mama, ir sako: ar tu jau turi supratimą, kur stosi? Juk reikia galvoti, liko pusmetis iki abitūros egzamino.

Nežinojau, kur stosiu, bet buvau tikras, kad nestudijuosiu jokių inžinerijų, matematikų, fizikų ar chemijų, nes tie dalykai man sekėsi ypatingai sunkiai. Visada gerai mokėjau rašyti rašinėlius, man patiko istorija ir gerai sekėsi kalbos – tiek anglų, tiek rusų. Pradėjau svarstyti, gal istorija? Bet mama prieštaravo: mudu su tėvu istorikai, gal jau jų užtenka šeimoje. Medicina man atrodė labai graži, kilni profesija, bet vėlgi supratau, kad tai – ne man: per daug rimtų dalykų reikia mokėti. Ir tada mama paklausė, ar niekad negalvojau apie žurnalistiką. Supratau, kad tikrai – man patikdavo, kai kažkas įdomiai šnekėdavo per televizorių, žiūrėdavau visokias laidas ir nusprendžiau, kad žurnalistiką reikia išmėginti. Tad iš esmės ten atsidūriau atsitiktinai.

– Žurnalistai, ypač – naujienų tarnybos vadovai, susiduria su naujienų atrankos problema. Kokia buvo didžiausia dilema, svarstant, skelbti tą naujieną ar neskelbti?

– Kai turi vertybių sistemą ir supratimą, kokios žinios turėtų būti, o tai – neišvengiama, kai šį darbą dirbi kelis dešimtmečius, didelių dilemų iš esmės nebūna. Tiesa, yra viena istorija, bet ji susijusi ne su LRT, o su naujienų agentūra BNS, kurioje dirbau 16 metų.

Pamenu, į mano elektroninį paštą visiškai atsitiktinai pateko Kanados ambasadoriaus laiškas kitam ambasadoriui, dirbusiam Lietuvoje. Laiškas buvo adresuotas akivaizdžiai ne man, tiesiog to laiško pagrindas buvo vienas BNS pranešimas. Laiške – komentaras, kuriame labai pašiepiamai atsiliepiama apie tuometinį Lietuvos užsienio reikalų ministrą. Buvo labai didelė dilema: galėjome sukurti didžiulį politinį skandalą, galbūt ne tokį, po kurio nutraukiami diplomatiniai santykiai, bet notom apsikeisti galimybių buvo. Supratau, kad tą informaciją turiu aš vienas, pasitarėme su keliais BNS kolegomis. Mes puikiai supratome, kad sensacija būtų buvusi ir tokia gana juokinga, tik ji būtų labai nemaloni Kanados diplomatui, kuris buvo to laiško autorius, ir tuometiniam užsienio reikalų ministrui. Pasitarę nusprendėme nesinaudoti ta žmogiška klaida tausodami ne mūsų ministro veidą, o Kanados diplomato profesinę karjerą – jam tikriausiai nebūtų gerai baigęsi. Aš jam paskambinau ir patariau kitą kartą atsargiau įvedinėti elektroninio pašto adresus, o jis atsiprašė.

Naujienų atrinkimas yra ne vien mano asmeninis darbas, visos LRT TELEVIZIJOS naujienų tarnybos kuriamos laidos yra kolektyvinis produktas. Kiekvieną kartą, svarstydami, ar koks nors įvykis turi būti nušviečiamas laidoje, atsižvelgiame į to įvykio originalumą ir aktualumą kuo didesnei visuomenės daliai.

Kai kuriais atvejais laidas konstruojame visiškai kitaip negu kolegos iš komercinių transliuotojų, kuriems reikia kuo daugiau dramos, skandalo, intrigos. Įsivaizduokite, vyksta balsavimas Seime dėl pensijų reformos. Įdomumo prasme tai yra labai abejotinas dalykas ir, manau, kolegos greičiausiai nedarytų tokios medžiagos arba nustumtų į žemesnę laidos poziciją. Mes vis dėlto suvokiame, kad šiai visuomenei, Lietuvos piliečiams, kurių nemaža dalis yra pagyvenę arba turi pensinio amžiaus tėvus, ta tema neatrodo labai patraukli, bet svarbi ir aktuali. Tokiu atveju rizikuojame dėl reitingo taškų, bet jaučiame atsakomybę apie tai kalbėti kaip visuomeninis transliuotojas.

– Kadaise būdavo daromi įvairūs visuomenės nuomonės tyrimai, vienas iš klausimų buvo, ar pasitikite žiniasklaida. Apie 60 proc. žmonių pasitikėjo žiniasklaida, ir netgi patys žurnalistai tuo stebėdavosi, nes Vakaruose šis skaičius buvo žymiai mažesnis. Vėliau tas reitingas buvo nusmukęs iki 40 proc. Tad gerai ar blogai pasitikėti žiniasklaida ir kada ja reikia tikėti, o kada – neverta?

– Pirmiausia reikia pasitikėti savo galva, o tam, kad galėtum ja pasitikėti, turi žinoti, kas vyksta, – reikia išmanyti pasaulį, procesus. Vienas geriausių mokytojų to, kas vyksta pasaulyje, yra patikima, tradicinė žiniasklaida.

Atsimenu, tada, kai tik prasidėjo Lietuvos nacionalinio išsivadavimo judėjimas, ir keleri metai po jo Lietuvos žiniasklaida dėl pirmos vietos konkuravo su Katalikų bažnyčia. Paskui po truputėlį pasitikėjimas ėmė smukti, buvo nusmukęs ir iki visiškų padugnių. Manau, kad dabar esame ten, kur ir dauguma demokratinių valstybių, – mūsų pasitikėjimo žiniasklaida reitingas yra kažkur ties viduriu. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Juolab kad ir žiniasklaidos yra tiek daug ir tokios įvairios, kad net negali pasakyti, ji gera ar bloga. Yra ir tokia, kuri net nepanaši į žiniasklaidą, tik dengiasi tokiu pavadinimu, o iš tiesų yra gandų ir šmeižto mašina.

Manau, kad žiniasklaida turi ne formuoti ir auklėti, o tiesiog deramai informuoti, kad žmonės patys pasidarytų savo išvadas ir susidėliotų savo požiūrį į gyvenimą.

Manau, kad žiniasklaida turi ne formuoti ir auklėti, o tiesiog deramai informuoti, kad žmonės patys pasidarytų savo išvadas ir susidėliotų savo požiūrį į gyvenimą.

– Informacijos kiekis šiandien yra neaprėpiamas. Kaip žmogui nepasiklysti? Juolab kad vyksta ir informaciniai karai...

– Žiniasklaida, kaip ir visuomenė, susiduria su didžiuliais iššūkiais: kaip atsirinkti žinias nuo tariamų žinių? Kaip atskirti informaciją nuo elementaraus melo, ypač – kai melą bandoma dangstyti nuomonių įvairove, bandoma įteigti, kad tai yra kitoks požiūris. Žiniasklaidos rinkoje yra daugybė dalykų, kurie nėra kita nuomonė, tai – tiesiog melas, net ne iškraipyta tiesa, o paprasčiausias melas.

Aš laimingas, kad mes gyvename tokioje valstybėje ir visuomenėje, kur neatsiranda pramanytos žinios ar naujienos. Tradicinėje žiniasklaidoje to beveik nebūna, tokią informaciją galima rasti nebent kokiuose nišiniuose pseudoportaluose. Manau, kad vienas iš mūsų žiniasklaidos nuopelnų yra pakankamai švari informacinė erdvė. O jei pasižiūrėtume, kas ateina iš Rusijos propagandos ruporų – tai yra absoliutus žmonių klaidinimas, niekinimas, tautinės nesantaikos ir karo kurstymas, ir pan.

Kaip tame nepasiklysti? Tvirta vertybinė sistema, auklėjimas šeimoje žmogų išmoko, kad vienais dalykais verta žavėtis ir tikėti, kitais – ne. Galiausiai, juk yra „Google“. Kiekvieną kartą, kai kam nors kyla abejonių dėl žinios patikimumo, yra daugybė informacinių šaltinių, kuriuose galima patikrinti. Būtent informacinių šaltinių, o ne propagandinių vienetų. Netikit, ką šneka LRT? Įsijunkit BBC, CNN, pažiūrėkite, ką rašo DELFI, 15min.lt, Lrytas.lt, ir susidėliosite savo vaizdą.

– Ar „Facebook“ yra informacijos priemonė? Verta ten ieškoti informacijos ir ja tikėti?

– Pagal visuomenės informavimo etikos komisijos išaiškinimą, „Facebook“ irgi yra žiniasklaidos priemonė. Socialiniai tinklai atlieka socialinės medijos funkciją, bet kalbomis apie artėjančią tradicinės žiniasklaidos mirtį aš netikiu.

Socialinė žiniasklaida atrodo be galo pažangus ir demokratiškas dalykas, nes žmogus, ant kurio galvos nesėdi joks vyriausiasis redaktorius, gali transliuoti necenzūruotą žinių srautą. Bet tai tuo pačiu reiškia, kad jis gali transliuoti bet kokius pramanus, ir kol jis nepažeidžia įstatymo, tarkime, nekursto tautinės nesantaikos, neįžeidžia žmogaus orumo, tol niekas jo nesustabdys ir jis galės tuos niekus taukšti toliau – ir kad žemė plokščia, ir kad lėktuvai išmeta „chemtreilus“, kuriuos galima pašalinti garinant actą, ir pan.

Tad tradicinė žiniasklaida tame didžiuliame, neaprėpiamame informacijos tinkle atlieka sieto funkciją, atsijoja pramanus nuo tikrų žinių. Tradicinė žiniasklaida tikrai nėra tobula, čia irgi dirba žmonės, kurie daro klaidų, kurie turi savo įsitikinimus. Mes visuomet deklaruojame, kad žurnalistas savo įsitikinimų neturėtų skelbti žiniose, ir tiesiogiai jis to nedaro, bet puikiai suprantame, kad netiesiogiai – pasirinkdamas pašnekovus, aptariamą temą – jis vis tiek prideda kažkiek savęs.

Naujienų atranka nėra tobula, bet bent jau profesionaliai atsijoja nuo nesąmonių. Tradicinė žiniasklaida neskelbs, kad žemė yra plokščia ir stovi ant trijų dramblių. Bet internete jūs tokios informacijos rasti galite. Yra bent keli tinklalapiai, kalbantys apie plokščią žemę, ir jūs nepatikėsite, kiek daug tokių tinklalapių sekėjų yra.

Tai sako žurnalistas, politikos apžvalgininkas, LRT TV naujienų tarnybos vadovas Audrius Matonis.

Jo teigimu, iš kolegų užsienyje tikrai yra ko pasimokyti, tačiau svarbiausia, ko reikia išmokti, – mažiau saviplakos, mat LRT tikrai nuolat tobulėja ir jau daro dalykus, kuriuos kiti dar tik pristato kaip naujienas.

„Būtų kvaila sakyti, kad esame lyderiai, bet mes tikrai ne „lūzeriai“ ir žengiam koja kojon. Tai – tam tikra prasme nedidelės šalies privalumas, mes lankstesni, mūsų inercija truputėlį mažesnė, mes, pamatę kažką naujo, perimti galime greičiau nei koks didelis gigantas“, – mano A. Matonis, išbandęs save tiek radijuje, tiek televizijoje, o dabar jau aštuonerius metus vadovaujantis LRT televizijos naujienų tarnybai.

– Kaip prasidėjo Jūsų, kaip žurnalisto, karjera?

– Tais laikais vidurinėje mokykloje mokėmės tik iki 11 klasės. Paskutiniais metais bandau įsliūkinti į savo kambarį, mama vis dėlto pasigauna tarpduryje ir sako: „Klausyk, Audriau, jau tuoj abitūros egzaminai, kažką turi galvoti, kažkur turi stoti“. Ir aš sakau: „Suprantu, kad kažkur turiu stoti. Suprantu, kad tą būtina daryti, bet kur?“

– Ar tėvai tikėjosi, kad stosite kažkur konkrečiai?

– Mano tėvai buvo ir yra pakankamai liberalūs, jie nebandė man įpiršti kokios muzikos mokyklos ar sporto būrelio, lygiai taip pat nepiršo ir profesijos. Pradėjau svarstyti. Kai kurie dalykai mokykloje gerai sekėsi, kai kurie – visiškai nesisekė: nei chemijos, nei matematikos, nei fizikos normaliai niekada taip ir neišmaniau, šiaip ne taip gaudavau teigiamą pažymį. Mokėjau kalbas. Buvo įdomu istorija. Galvojau – gal anglų kalbą [studijuoti]? Vėliau – gal istoriją? Tačiau abu mano tėvai yra baigę istoriją ir sakė: „Tau paskui iš to reikės duoną valgyti“. Man visada labai romantiška atrodė gydytojo profesija, bet vėlgi – ačiū tėvams, kad nepuoselėjo nepamatuotų iliuzijų ir nesakė „eik į daktarėlius“, kur reikia ir chemiją išmanyti, ir daugybę kitų dalykų, kurių mano smegenys gal nebūtų patempusios.

Ir tada man mama sako: „O tu apie žurnalistiką niekad negalvojai?“ Ir man lyg perkūnas iš giedro dangaus: ei, tiksliai, kodėl aš niekada negalvojau apie žurnalistiką? Taip, aš noriu į žurnalistiką! Po abitūros stojau į Vilniaus universitetą (VU) ir, tiesą pasakius, nelabai gailiuosi. Jei dabar kas paklaustų, ar norėčiau turėti tikresnę, labiau apčiuopiamą profesiją, vienareikšmiškai sakyčiau „taip“: norėčiau mokėti daryti kažką, kas žmonėms iš tikrųjų reikalinga.

– Bet juk dar ne vėlu. Kas tai galėtų būti?

– Provokuojate mane paatvirauti. Prieš kokius ketverius metus susiradau Darbo biržos profesinio mokymo kontaktus – ten rengia ir stalius. Man atrodė, kad būtų įdomu krapštytis, bet viskas pasibaigė net neprasidėjus, nes lankyti kursus reikia dieną, o dieną turiu darbą, kurį reikia dirbti.

– Tik pradėjęs studijuoti iš karto ir supratote, kad ten papuolėte, kad tai – Jūsų rogės?

– Taip, kita vertus, nebuvo su kuo lyginti, kitose rogėse nesėdėjau. Bet taip, studijos Žurnalistikos katedroje (tuo metu taip vadinosi) turbūt buvo pats smagiausias užsiėmimas visame VU.

– Šiuo metu vadovaujate LRT TV naujienų tarnybai, bet esate kūręs ir ne vieną autorinę laidą. Kas įdomiau: vadovauti ar kurti laidas?

– Yra fantastiškas posakis – gerai ten, kur mūsų nėra. Kol nekuri laidos, atrodo, kad tai – labai puikus užsiėmimas, kai kuri, galvoji, kokio velnio čia ėjau, juk turiu normalų darbą, su įprasta rutina, su dalykais, kuriuos išmanau.

Kiekvieną kartą prieš laidą buvo šitas galvos sukimas ir priekaištų lavina: kodėl, kodėl aš tai darau? Bet kai tik išsijungdavo kameros, galvodavau – oh, labai gerai čia pavyko. Kitaip tariant, labai ilgiuosi to adrenalino, kurį gauni sėdėdamas prie mikrofono, ir tų emocijų, kurias gauni bendraudamas su žmogumi prie mikrofono. Vis tiek tai yra truputėlį kitoks bendravimas – tarsi distiliuotas: ir žmogus labiau atsiskleidžia, ir tu didesnes kvotimo galias įjungi, negu šiaip kalbėdamasis laisvalaikiu. Ir kurti laidas, ir vadovauti yra labai gerai ir labai įdomu.

– Su kokiais iššūkiais šiandien susiduriate?

– Dažnai sakau, kad esu apsigimęs tinginys, kurį likimas įmerkė į darboholiko grafiką. Man vis atrodo, kad kai aš rytoj laimėsiu didelį aukso puodą su bent keletu milijonų, tai iš viso nedarysiu nieko. Ir kai žmonės man pradeda kalbėti apie iššūkius, man prasideda alergija, nes žodis „iššūkiai“ mane nervina. Nenoriu iššūkių, bet tie iššūkiai mane kažkodėl patys susiranda, ir puikiai suprantu, kad man jų ieškoti nereikia.

Dabartiniai iššūkiai, jei iš tikrųjų tai galima pavadinti iššūkiais, yra suvokimas, kad LRT TV naujienų tarnyba pagamina iki 14 naujienų laidų per dieną. Per dieną naujienų tarnyba sukuria 8 valandas originalaus eterio. Suvokimas, kad tą reikia padaryti, kad reikia užtikrinti, jog visos laidos pasirodytų laiku, kad būtų kokybiškos, kad naujienos būtų operatyvios, objektyvios, įdomiai pateiktos – tai yra iššūkis ir, patikėkite, pakankamas.

– Kaip atrodo Jūsų darbo diena?

– Jeigu aš dabar viską papasakosiu, tai man atlyginimą gali sumažinti, jei išvis nepasiūlys išeiti į užtarnautą poilsį. Jeigu rimtai, mūsų darbo procesas niekada nenutrūksta, tačiau, jei reikėtų kažkokio atskaitos taško, tai 9 val. naujienų komanda susirenka į susirinkimą, kuriame bandome susidėlioti tos dienos darbus bei tai, kaip atrodys laidos.

– Kiek žmonių susirenka?

– Iš viso naujienų tarnyboje dirba apie 100 žmonių: kartais – 99, kartais – 101. Tai nėra vien tik žurnalistai, o ir įvairių sričių profesionalai. Tai – operatoriai, garso ir vaizdo inžinieriai, žurnalistai, administratoriai, prodiuseriai. Tačiau į susirinkimą ateina apie 20 žmonių, nes kažkas tą dieną nedirba, kažkas jau būna išvažiavęs, kažkas dirbti pradės vakare ir panašiai. Paprastai gali prognozuoti 20–30 proc. įvykių, kai jau išvakarėse žinai, kad įvyks koks posėdis Seime, kuris bus įdomus visuomenei, pvz., apie šeimos sampratą ar pensijų dydį. Gali prognozuoti vyriausybės posėdį, kad atvyksta kokia svarbi persona su vizitu į Lietuvą ar vyksta koks didelis kongresas, forumas ir panašiai. Tokius dalykus gali prognozuoti ir lengvai išsidalinti iš pat ryto darbus. Bet visada žinai, kad nutinka dalykų, kurių neįmanoma prognozuoti. Pvz., ateina STT, pasibeldžia į kokio nors Seimo nario kabinetą ir padaro ten kratą. STT mums vis dar nepraneša iš anksto.

Kai maždaug susidėliojame darbus, kuriuos reikia padaryti, išsidaliname, kas ką darys. Žmonės pas mus gana universalūs, bet vis tiek – vienas daugiau su švietimu dirba, kitas – daugiau su verslu, vienas – su kultūra, kitas – su teisėsauga. Darbai pradedami realizuoti ir nuolat sekamas procesas: o kas gi dar vyksta? Žinoma, mes nuolat naudojamės didžiuliu kiekiu įvairių šaltinių. Jei matome, kad kolegos kažką atkapstė anksčiau nei mes, žinių neklonuojame, tačiau yra dalykų, kai visiškai nesvarbu, kas tai pamatė ir išgirdo, jie svarbūs, nepaisant kažkieno pirmenybės, tad nevagiame kitų įdirbio, bet nespjauname ir naudojamės.

– Ar yra dar ko pasimokyti mūsų žinių korespondentams ir apskritai žinių tarnyboms Lietuvoje iš kolegų užsienyje?

– Žinoma, pasimokyti visada yra ko, ką ir iš ko. Mes tai nuolat darome ir neakivaizdžiai, turiu galvoje, kad naujienų tarnyboje 24 valandas per parą įjungti BBC, CNN, žiūri ir mokaisi. Taip pat dalyvaujame įvairiose mokymosi ir tobulinimosi programose ir esame atviri bet kokioms naujienoms.

Ko iš tikrųjų turėtume išmokti – mažiau saviplakos, nes mes tikrai labai neblogai atrodome. Regiono kontekste – mes atrodome puikiai, nei latviai, nei estai už mus geriau tikrai nedirba. Žinoma, gali žiūrėti BBC ir galvoti: oi, kaip mums dar toli. Taip, mums toli iki BBC, bet tai – korporacija, kurios metinis biudžetas – beveik lygus visos Lietuvos biudžetui. Reikalauti, kad mes būtume tokie kaip BBC, tai tas pats, kas reikalauti iš Šiaulių „Vairo“ gamyklos paleisti raketą į Marsą. Kodėl NASA ruošia misiją į Marsą, o gamykla „Vairas“ neruošia misijos į Marsą?

Kai būnate kokioje Ispanijoje ar Portugalijoje, tikiu, kad tada retai įsijungiate televizorių, bet pasižiūrėkite – jie mažiau įdomūs negu mes, jie, turėdami geresnes galimybes, išspaudžia tikrai ne geresnį produktą nei mes.

Paskutinį kartą, kai buvau EBU (Europos transliuotojų sąjunga, jai priklauso ir LRT) renginyje Briuselyje, kalbėjome apie naujas technologijas žiniose ir du lektoriai, vienas – iš Švedijos, kitas – D. Britanijos, atvežė, jų supratimu, pačią didžiausią naujovę, kurios niekas dar nėra išmėginęs, tai – filmavimas 360 laipsnių kampu. Kaip man smagu buvo pasakyti, kad mes jau pusę metų žinių laidoje „Šiandien“ eksperimentuojame ir žaidžiame su kamera 360 laipsnių kampu.

Būtų kvaila sakyti, kad esame lyderiai, bet mes tikrai ne „lūzeriai“ ir žengiam koja kojon. Tai – tam tikra prasme nedidelės šalies privalumas, mes lankstesni, mūsų inercija truputėlį mažesnė, mes, pamatę kažką naujo, perimti galime greičiau nei koks didelis gigantas.

– Kokios naujienos Jums yra geros naujienos?

– Geros naujienos yra tos, kurios iš tikrųjų yra naujienos, o ne įsivaizduojamas ar pritemptas dalykas. Aš jums pasakysiu, kas yra blogos naujienos ir mes jų stengiamės vengti: man nepatinka kriminalai. Tiksliau, jų aukštinimas. Kol kriminalai yra mūsų kasdienybės dalykas, nesi tas dievas, kuris gali juos išbraukti iš darbotvarkės. Tai, kad mes neparodysime kokio kriminalo, nereiškia, kad banditizmo Lietuvoje bus mažiau. Bet mes to tikrai neaukštiname ir apie kaimyną, pavogusį vištą iš kitos kaimynės, ar kokį „degradą“, lakstantį su kirviu po kaimą, mes stengiamės nerodyti.

Kai yra kriminalas, kuris sukrečia visuomenę iki pagrindų, na, pvz., nušaunamas teisėjas, tai suprantama, kad tokio dalyko negalime neparodyti. Tačiau mūsų akcentas visada yra tas, kad kiekvienas nusikaltimas privalo būti ištirtas, o nusikaltėlis – gauti bausmę. Visai nesvarbu, kokio dydžio yra bausmė, bausmės neišvengiamumas, mano supratimu, yra tas leitmotyvas, kurį turėtų naudoti atsakinga žiniasklaida kalbėdama apie kriminalus.

Gera naujiena man visada yra apie mūsų visuomenės, valstybės sėkmę, apie didesnį saugumą, piliečių laimėjimus, darbštumą, gebėjimą kažką nuveikti ir nustebinti pasaulį, praturtinti mūsų visuomenę, padaryti ją laimingesne. Visos naujienos, kurios kelia pasitikėjimą tauta, valstybe, kurios stiprina bendruomeniškumo jausmą, – visa tai yra geros naujienos.

– Kiek šaltinių reikėtų patikrinti skaitytojui ar žiūrovui, kad galėtų įsitikinti informacijos objektyvumu?

– Manau, kad mūsų žiūrovas jau gali nebetikrinti, mes patikriname už jį. Žiūrėkite LRT TV naujienų tarnybos laidas ir mes Jūsų neapgausime. Kiek mes tikriname, priklauso nuo daug ko. Pirmiausiai – kokie šaltiniai. Mes jų turime labai daug, tam tikra prasme esame privilegijuoti lyginant su kitais, nes turime daug agentūrų, kurių informacija galime naudotis.

Jeigu imi žinią iš „Reuters“, tau jos tikrinti praktiškai nereikia, nes jei jau „Reuters“ suklydo, tai už šią agentūrą geriau niekas nežinos. Klysta visi, taip nutinka, bet tam ir esi atsakinga žiniasklaida, kad paskui tą klaidą išsitaisytum. Jeigu mums koks nors anonimas paskambina ir sako, kad mačiau tą ar aną, suprantama, kad reikia tikrinti, klausti atitinkamų tarnybų, ieškoti kitų liudininkų. Esame linkę pasitikėti kompetentingomis institucijomis, jeigu mums praneša policija arba Vidaus reikalų ministerija, kad įvyko tas ar anas, mes linkę tikėti, nebetikriname.

– Ko palinkėtumėte mūsų auditorijai besibaigiančios vasaros proga?

– Palinkėčiau turbūt to paties, ko linkiu sau ir savo artimiesiems. Nesijuokit, suprantu, kad tai nėra pageidavimų koncertas su atitinkama auditorija, bet sveikata yra fantastiškas dalykas. Tad žmonėms visada linkiu sveikatos. Linkiu laisvės pojūčio, kitaip tariant – laisvės nuo baimės, laisvės nuo netikrumo, laisvės nuo rutinos. Mano supratimu, laimingiausias yra tas žmogus, kuriam nereikia bijoti rytoj prarasti darbą, nes nežino, iš ko gyvens, kaip maitinsis, už ką nusipirks butą ir panašiai. Tai šito laisvės pojūčio mes neturėsime be laisvos valstybės, todėl visiems be išimties to visada linkiu.

Tam tikra prasme esu laimingas žmogus. Nedaug tokių yra – spėjau pagyventi ne tik skirtinguose šimtmečiuose, bet ir skirtinguose tūkstantmečiuose. Mačiau keletą santvarkų, mačiau pūvantį, griūvantį socializmą su iliuzijomis sukurti komunizmą, visą sovietinį marazmą ir šlamštą, besikuriančios nepriklausomos Lietuvos valstybės vargus ir dabar matau to rezultatą. Žmonės bamba: ar už tokią Lietuvą kovojom? Taip, už tokią! Ji galėtų būti dešimt kartų blogesnė, nei yra, ir vis tiek būtų tūkstantį kartų geresnė nei sovietinė. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kokia gera ji bus.

Žmonės, atsipeikėkit, mes esam be galo laimingi ir turim visas įmanomas galimybes būti laimingi ir sulaukti sėkmės, todėl visiems linkiu – nebijokit būti laimingi, nebijokit būti laisvi. Imkit iš gyvenimo viską, ką įmanoma, ir duokit viską, ką įmanoma. Todėl, kad dalindamiesi sėkme ir galimybėmis, didiname savo sėkmę ir galimybes.

– Pone Gaidy, socialdemokratai per mėnesį neteko ketvirtadalio rinkėjų paramos. Kokie tai rinkėjai?

– Patys įvairiausi rinkėjai, nes šiuo metu socialdemokratų elektoratas nėra visiškai aiškus. Tačiau pagal įvairius simptomus tai, ką gavo Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, galima manyti, yra labiau kaimiškos vietovės.

– Ar galima sakyti, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjungos reitingai auga socialdemokratų sąskaita?

V. Gaidys: Galima spėti, kad taip yra. Prieš pora mėnesių jau buvo tie simptomai, kai į klausimą „Už kurią kitą partiją galėtumėte balsuoti?“, socialdemokratų rinkėjai pateikė du variantus – Liberalų sąjūdį ir Valstiečių ir žaliųjų sąjungą. Tai viena pusė, matyt, numigravo į tą pusę, o kur kita pusė pasitrauks – matysim.

– Pone Matoni, valstiečiai, kuriuos į rinkimus ves Saulius Skvernelis, jį vadina savo kandidatu į ministrus pirmininkus ir žvelgiant į šių dienų tendencijas, gal tai nėra nerealu? Kaip manote?

– Daug kas yra įmanoma, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nerealu. Bet gal todėl, kad aš linkęs truputį santūriau žiūrėti į tuos šokinėjimus. Mano kolega Vytautas Bruveris paleido fantastišką žodį apie tefloninį  premjerą, tefloninę partiją ir tefloninius jų reitingus. Anksčiau ar vėliau visas teflonas atsilupa. Tendencijos, prasidėjusios nuo mažo socialdemokratų smukimo, jos niekur negali dingti. Aš manau, kad tiek visuomenės nuomonė yra inertiška, tiek pats tyrimo procesas yra inertiškas. Kai žmonės pasigesdavo reitingų kritimo, galvodami, kad štai – skandalas po skandalo, o reitingai nekrenta. Aš sakiau, kad turi praeiti tam tikras laikas, turi įsivažiuoti procesas. Nesu įsitikinęs, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kaip spurtavusi vos ne iš nulinės vietos, dabar tęs pergalingą žygį iki antro numerio, ar geriausiu atveju iki trečio. Bet aš nemanau, kad taip bus. Manau, kad jie veikiausiai susirankioja dalį socialdemokratų rinkėjų, dalį „Tvarkos ir teisingumo“, dalį „Darbo partijos“ rinkėjų. Manau, kad jie susirenka simpatijas tų rinkėjų, kurie tradiciškai ieškodavo naujųjų gelbėtojų. Dėkui Dievui, kad šitie gelbėtojai, kurie panašu, kad užims tų gelbėtojų poziciją, nėra tokios drastiškos figūros, kaip tarkime buvo „Drąsos kelio“ partija. Bet mes žinome, kad nei „Drąsos kelias“, nei kiti naujieji, keistai atsiradę ir greit išnykę, gelbėtojai vis dėl to numeriu vienas nepasidarydavo. Nemanau, kad ir dabar tas gresia.

– Pone Katkau, Valstiečių  ir žaliųjų sąjunga, kurie ilgą laikotarpį augo nuosekliai ir dabar suspurtavo su Sauliaus Skvernelio atėjimu, ar jie neturi savyje potencijos tapti numeriu vienas?

– Potencijos yra. Bet jie nesuspurtavo nuo nulio, tai nėra visiškai nauja partija. Viena vertus, tai yra labai teigiamas dalykas, kita vertus – turi ir tam tikrų bėdų. Pirmiausia, tai valstiečiai nuosekliai augo per pastaruosius ketverius metus. Jau per savivaldybių rinkimus buvo kalbama, kad jie gali mesti labai rimtą iššūkį socialdemokratams kaimiškose vietovėse. Nors ir ne visur pavyko, bet tas valstiečių nuoseklus lipimas reitingų laiptais tikrai nebuvo naujas. Kitas dalykas, tai judėjimas rinkiminiais metais yra žymiai svarbesnis nei judėjimas nerinkiminiais metais. Paprastai yra tendencija, kad kas juda balandžio-birželio mėnesiais, tas paskui dvigubai atsispindi per galutinius rinkimus. Vienintelis dalykas, kuris gali sustabdyti valstiečius, tai yra partijos pavadinimas. Valstiečių sąjunga suteikia tam tikras lubas, nepaisant visos S. Skvernelio charizmos, teigiamo, padoraus žmogaus vertinimo, dalis žmonių nebalsuos vien tik dėl to, kad tai yra valstiečiai. Kitas dalykas, dabar vyksta toks „vetting‘o“ procesas – žmonės dabar aiškinasi, iš kur R. Karbauskis užsidirbo pinigų, ką jis galvojo prieš  metų, ar jis rems tą ir aną. Tai tas procesas turi tendenciją išgryninti patį rinkėją, nes dalis gali atsidalyti. Tikėtis, kad jie bus pirma partija, tai vargu, bet jų reitingas dar turėtų augti ir galutinis pasirodymas, jei neatsitiks kažkokių ypatingų pasekmių, gali būti kažkoks panašus, kaip buvo „Drąsos kelio“ reitingas. O net ir gali priartėti prie Arūno Valinsko partijos rezultato. Vis dėl to aš manau, kad socialdemokratai ir liberalai lieka favoritais laimėti tiek pirmą, tiek antrą poziciją. Kol kas aš nematau kitų ženklų. Liberalai labai nuosekliai vykdo slaptą, šešėlinę, rimtą ir nuoseklią kampaniją. Tai, kad jie moka daryti kampanijas rodo Vilniaus miesto mero rinkimai. Savo ruožtu socialdemokratai turi labai galingą administracinį resursą ir premjero reitingas, kad ir šiek tiek pakritęs, jis vis dar išlieka pakankamai stiprus. Valstiečiai dar turi daug neatsakytų klausimų. Pirmas klausimas – kokios jų lubos. Antras – ar šitą staigų pakilimą atlaikys S. Skvernelio ir R. Karbauskio reitingai.

– Pone Gaidy, labai svarbu suvokti tą reitingų dinamiką. Ar valstiečių reitingo augimas yra tam tikra tendencija, didelio žygio pradžia ar tai jau yra lubos? Kaip manote?

– Prieš dvejus metus jie perėjo 5 proc. barjerą ir mikroskopiškai kiekvieną mėnesį vis priaugdavo. Prieš  metus tas augimas paspartėjo ir šių metų pradžioje jau turi 10 proc. nuo atėjusių balsuoti. Faktiškai jie susilygino su kitomis partijomis, bet dėl kažkokių priežasčių tas nebuvo pastebėta nei žiniasklaidos, nei analitikų. Šitas reiškinys tikrai įdomus ir vertas dėmesio.

– Socialdemokratų kritimas labai ženklus. Jie išbarstė ketvirtadalį rinkėjų. Esant tokiai tendencijai iš jų gali beveik nieko nelikti. Pone Matoni, kaip jūs matote jų galimybes?

– Kaip sakoma, laikas gydo viską ir padeda užmiršti tiek gerus, tiek blogus dalykus. Vis dėl to, žmonės blogus dalykus ilgiau atsimena, o gerus pradeda atsiminti, kaip savaime suprantamą dalyką. Socialdemokratai užsiliūliavo galvodami, kad tas stabilumas, kurį jie teigė, kurį visuomenė priėmė ir vertino, uždegė jiems žalią šviesą laimėti kituose rinkimuose. Andriaus Kubiliaus administraciją žmonės vis dar atsimena, kaip tą varžtų užsukimo, taupymo administraciją ir protu suvokdami, kad tai turbūt buvo būtina tame laikotarpyje, emociškai neatleidžia tos nežinios, nerimo, įsitempimo laiko. Tuo metu socialdemokratų socialinę gerovę ir ramybę pradėjo laikyti savaime suprantamu dalyku ir tai tapo jau nelabai įdomu. Tai ką socialdemokratai šioje situacijoje galėtų daryti, jie tą ir daro. Viena pusė kaltina sociologus, neva tai neteisingi tyrimai, nekreipkite dėmesio. Galima kaltinti žiniasklaidos sąmokslą, esą dominuoja dešiniųjų apžvalgininkai socialiniuose tinkluose „užtrolinę“ kai kurias spalvingesnes socialdemokratų partijos figūras. Tačiau galima paklausyti ir blaivių balsų pačioje partijoje. Pvz. Gedimino Kirkilo ar Lino Linkevičiaus ir atkreipti dėmesį į tai, ką jie sako: „Gal nesipykime su žiniasklaida, nejuokinkime žmonių“. Gal jie galėtų šiek tiek vietos kitaip rikiuoti savo rinkimų sąrašą, odiozinėms asmenybėms, gal nereikia taip aukštai duoti 18 vietos, o bene geriausiai šioje Vyriausybėje dirbančiam ministrui 34. Bet manau bus leitmotyvas toks, kad mes kalbame teisingus dalykus tiek apie baimę, tiek apie laimę, bet mus neteisingai iššifruoja, komunikuoja, mus bando interpretuoti. Įtariu, kad tos jų apkasinės nuotaikos ieškant priešų išorėje ims dominuoti ir nesikeis. Manau, kad tas sustabarėjęs branduolys, kuris padiktavo dabartinę jų politinę komunikaciją ir dabartinės rikiuotės rinkimų sąrašuose, jis nespės pasikeisti, jo įtaka nesumažės.

– Pone Katkau, liberalai nustojo kilę. Ar jie jau pasiekė tą ribą? 10 proc. yra riba?

– Pirmas dalykas, tokiu laiku liberalai reitinguose turėjo kilti. Tačiau prisiminkime, kad dalis liberalų rinkėjų yra tie įsitikinę liberalai. Dalį rinkėjų jie prisiaugino iš jaunimo, kuriam labai nepatinka tai, kas yra vyriausybėje, jie nemato atpažįstamų veidų, jie juokiasi iš tų odiozinių asmenybių. Bet tai reitinguose neypatingai atsispindi tol, kol nepriartėja rinkimų laikotarpis. Tai aš tikrai manau, kad šitie rinkimai liberalams turėtų būti labai palankūs. Jie labai nuosekliai dirbo ties savo rinkėju ir apskritai ta sustabarėjimo atmosfera vieniems yra stabilumas – dalis rinkėjų socialdemokratus vertina už tai, kitai daliai rinkėjų šitos vyriausybės veiksmai kėlė juoką, pasipiktinimą ir aš manau, kad tos rinkėjų dalies entuziazmas artėjant rinkimams tik didės. Tai, kas liečia liberalus, manau, kad tie reitingai yra kiek netikslūs, nes paprastai liberalai geros rinkimų kampanijos dėka sugebėjo labai stipriai paneigti reitingus ir surinkti gerokai daugiau balsų negu turėjo.

Pone Gaidy, „Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai“ tradiciškai gauna daugiau balsų rinkimuose nei rodo sociologinė apklausos. Dažnai manoma, kad tai yra dėl išskirtinių, ypač lojalių rinkėjų. Ar to galima tikėtis ir šį rudenį?

– Gal prieš mėnesį buvo klausimas „Ar jūs tikrai ateisite į rinkimus?“. Elektoratai atsakė labai skirtingai. Tėvynės sąjungos elektoratas – apie 70 proc., „Lenkų rinkimų“ – apie 70 proc., „Darbo partijos“ – 35 proc. , panašiai, kiek daugiau „Tvarka ir teisingumas“. Kai įvyksta rinkimai, tada tie skaičiai susigeneruoja ir turi įtaką. Dabar dar anksti kalbėti.

M. Katkus: Turbūt visame pasaulyje yra pastebima tendencija, kad tos apklausos keičiantis pasaulio dinamikai, struktūrai, jos nevisiškai tiksliai atspindi kai kurių rinkėjų nuostatas ir rinkimų rezultatą. Lietuvoje ir pasaulio kampanijose, pavyzdžiui dabar Amerikoje, Donaldo Trumpo kampanijoje nuolat paneiginėjami reitingai. Dėl to, kad yra sunku sugaudyti tuos modernesnius rinkėjus, kurie neatsiliepia į nežinomus, sociologų skambučius. Taigi aš visada prie tokių partijų, kaip liberalai, kurie turi jaunesnį rinkėją, iš dalies ir prie konservatorių pridedu šiokį tokį koeficientą. Paprastai tiksliausiai rinkimuose atsispindi socialdemokratų reitingas. 

– Gabrielius Landsbergis niekaip netampa populiariu lyderiu. Pone Matoni, kodėl?

– Geras klausimas. G. Landsbergis yra labai simpatiškas žmogus, labai nedurnas jaunuolis, daug žadantis politikas, tik klausimas ar laiku ir vietoje. Bet jei jūs manęs klaustumėte ar nepadarė klaidos konservatoriai keisdami savo lyderį ir pasirinkdami būtent jį, tai atsakyčiau, kad gal vis dėl to geriau dabar ir toks, negu niekada. Tokius sprendimus reikėjo pradėti daryti. Jei ne šituose, tai kituose rinkimuose gaivūs vėjai ir permainos konservatoriams išeis tik į naudą. Tas prarūgimo efektas būdingas visoms tradicinėms partijoms. Nei viena partija nėra nuo šito laisva, net pavyzdingai jauna Liberalų partija. Jie vis dar visi jauni vyrukai, net jei amžiumi darosi solidūs vyrai ir pan., bet pažiūrėkite, kiek jie metų yra politikoje ir savo šitose pozicijose. Ten irgi reikia šviežio oro. Tai galbūt skamba paradoksaliai, bet konservatoriai pirmieji ryžosi tokiam šviežaus oro gūsiui. Ne viskas turi būti projektuojama konkretiems rinkimams. Jei galvojama apie tolesnę partijos ateitį, tai mano supratimu G. Landsbergio parinkimas nebuvo klaida. Jei ne investicija į šituos rinkimus, tai į kitus.

V. Gaidys: Pusė metų iki rinkimų, bet atmosfera visai gera, jaučiasi rinkimų festivalio nuotaika, ko nebuvo nei prieš ketverius, nei prieš aštuonerius metus. Šiuo metu visa tai yra, sakyčiau, tokiame sveikame režime.

– Liko dvi partijos – „Darbo partija“ ir „Tvarka ir teisingumas“. Pastaroji atrodo visai neblogai, bet daugelis apžvalgininkų prognozuoja, kad jų, kaip partijos, apskritai neliks po Seimo rinkimų. Rolandas Paksas negali kandidatuoti pats, Valentino Mazuronio jie neturi, o Petras Gražulis ar Povilas Gylys tikrai nėra tos figūros, kurios atvestų partiją į parlamentą. Kaip jūs vertinate jų galimybes, pone Katkau?

– Aš labai skeptiškai vertinčiau šios partijos dabartinę trajektoriją. Nors ir reitingai atrodo keistai stabilūs,  bet kai žiūri, kas sudaro tą reitingą, tai turinio lyg ir nėra. Paprastai kai turinio nėra, tai reitinguose anksčiau ar vėliau atsispindi. Puikus pavyzdys yra „Centro sąjungos“ reitingai, kurie paskui net nepateko į parlamentą. Kalbant apie šią partiją, manau ji turi vieną šansą pasinaudoti antimigracine, antiglobalistine retorika.

– Iš dalies tuo naudojasi „Darbo partija“?

M. Katkus: „Darbo partija“ tą daro labai atsargiai. Bet jei R. Paksas sužaistų pilną nacionalinį laisvės frontą, tai manau jie gali perlipti, bet ir vėl klausimas ar jiems tai pavyks. Įtariu, kad toje partijoje dinamikos yra mažiau nei kitur aplinkui.

A. Matonis: Ne iki galo sutinku su Mykolu, nes „Darbo partija“ pajuto, kad tai yra geras arkliukas. V. Mazuronis jau aiškia pasakė, kad jie bus kategoriškai prieš naujus migrantus, nes tauta to nenori. Dėl „Tvarkos ir teisingumo“, tai, manau, čia veikia ta pati inercija. Turinys tuščias, bet inercija dar veža. Bet įtariu, kad iki rinkimų ta inercija neišveš.

M. Katkus: Žmonės dar nepradėjo sau užduoti klausimo, kaip aš noriu gyventi ateinančius ketverius metus. Nors jis palaiko tą partiją dabar, ji gali į tą klausimą visiškai skirtingai atsakyti likus dviems ar trims savaitėms iki rinkimų.

V. Gaidys: Bet kuriuo atveju tai abu gana galingi prekiniai ženklai. Šiuo metu vyksta labai intensyvi politinė kova ir matysime kuo tai baigsis.