Druskos paieškos maisto prekių parduotuvėse pastarosiomis dienomis priminė tikrą aukso karštinę ir tik darsyk paliudijo ne kartą girdėtą frazę, kad druska – baltasis auksas. Nuo lentynų žmonės šlavė ir tebešluoja visas pakuotes, palikdami stovėti tik stambią Himalajų druską, kurios pora šimtų gramų įkainoti 5–10 eurų. Informacija apie druskos likučius tarp miestiečių sklinda žaibišku greičiu. Antai, vienoje „ČIA MARKET“ parduotuvėje ketvirtadienio rytą išrikiuotos lentynoje gulėjo kelios dešimtys druskos pakuočių. Praėjus gerai valandai, jų neliko nė kvapo. Panaši situacija buvo ir kitose miesto parduotuvėse. Uždelsę tenkinosi kilogramu ar dviem, greitesni druską iš parduotuvių stūmė vežimais. Tokiu vaizdu savo feisbuko paskyroje pasidalino kaunietė, Seimo narė Audronė Jankuvienė.

„Linkiu paspringti ta druska“, – politikės žodžiai po nuotrauka sulaukė įvairių komentarų. Vieni smerkė A. Jankuvienę už netaktišką pasisakymą, tuo metu kiti spėliojo, kaip dešimtis kilogramų druskos realizuos ją įsigijęs miestietis – perparduos, marinuos mėsą ar barstys Kauno gatves. Tiesa, kai kuriems komentatoriams kilo abejonių – vežimas pirkėjo ar salės darbuotojo, pakuotes pasirengusio išdėlioti lentynose.

„Lidl Lietuva“ atstovė ryšiams su visuomene Lina Skersytė konkrečios situacijos negalėjo pakomentuoti, tik patvirtino, kad pastaruoju metu pastebimas gerokai išaugęs įvairių rūšių druskos populiarumas.

„Paprastai savo asortimente turime druskos iš skirtingų šalių tiekėjų, taip pat ir iš Ukrainos, tačiau šiuo metu ukrainietiškos druskos tiekimas yra sutrikęs. Kai kuriose parduotuvėse laikinai galėjo būti išpirkti druskos likučiai, tačiau dirbame su tiekėjais iš kitų šalių, kad galėtume kuo greičiau papildyti savo asortimentą“, – L. Skersytė ramino, kad druskos pakaks visiems.

Po pirmojo turo G.Landsbergis buvo surinkęs 40,02 proc. balsų, o „valstietė“ Audronė Jankuvienė – vos 13,44 proc. balsų. Žinoma, čia kova LVŽS atstovei buvo ypač sudėtinga, tačiau pastangų nepakako ir antrajame ture jai pritrūko balsų.

Suskaičiavus visus rinkėjų balsus paaiškėjo, kad TS-LKD partijos pirmininkas iškovojo svarią pergalę. Jis antrajame Seimo rinkimų ture surinko 61,34 proc. balsų.

„Valstietė“ A.Jankuvienė gavo 38,66 proc. Centro-Žaliakalnio rinkėjų balsų.

75 tūkst. iš 205 tūkst. savarankiškai dirbančių asmenų turi ir darbo sutartis. Vadinasi, trečdalis šių žmonių automatiškai iškrito iš paramos sistemos žmonėms, per karantiną netekusiems pajamų, neįvertinant, kad dalis jų dirba 0,2 ar 0,5 etato. Tai dėstytojai, lektoriai, konsultantai, kūrybinių profesijų žmonės.

Dėl išmokos iki dabar kreipėsi 59 tūkst. žmonių, t. y. ketvirtadalis savarankiškai dirbančiųjų. Išmokėta 7 mln. iš 36 mln. eurų. Naujos įstatymo pataisos tikslas – kad kuo daugiau žmonių, dėl karantino netekusių pajamų, pasiektų tam skirta valstybės parama.

Pakeitus įstatymą, išmoka bus skiriama, jei Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino metu savarankiškai dirbančio asmens darbo užmokestis pagal darbo sutartį ir darbo santykiams prilygintus teisinius santykius yra mažesnis už minimaliąją mėnesinę algą arba jai lygus.

Ši pataisa sprendžia ir trečiaisiais vaikų auginimo metais dirbančių mamų problemą. Jeigu jų atlyginimas yra ne didesnis kaip 607 eurai, joms taip pat bus skiriama 257 eurų išmoka.

„Savo pasiūlymą taisyti įstatymą grindėme tuo, kad tai būtų socialiai teisinga. Pagal iki dabar galiojusias sąlygas, žinomas dainininkas, už koncertą gaunantis, pavyzdžiui, 10 tūkst. eurų honorarą, į išmoką pretenduoti galėjo, o šie žmonės dėl gautų 80 ar 100 eurų tokią galimybę prarado“, – sako viena iš pasiūlymo autorių, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos Seime narė Audronė Jankuvienė.

Pasiūlymą teikė grupė LVŽS frakcijos parlamentarių – Audronė Jankuvienė, Vida Ačienė, Guoda Burokienė, Aušrinė Norkienė, Asta Kubilienė.

Sulaukusi nemažai sunerimusių kauniečių signalų, balandžio 1 d.  kreipiausi į Vyriausybės atstovą Kauno ir Marijampolės apskrityse prašydama kuo skubiau įvertinti situaciją ir Kauno m. Savivaldybės direktoriaus 2020 kovo 27 d. įsakymo teisėtumą. 

Nuo balandžio 1 d. laikinai sustabdyta ir neformalaus ugdymo (išskyrus ikimokyklinio ugdymo) įstaigų veikla. Visiems šių įstaigų mokytojams siūloma atostogų laikotarpį iš vasaros atsikelti į šiandien. Kita galimybė darbuotojams – 50 proc. atlyginimo dydžio išmoka pirmą mėnesį ir 60 proc. – vėlesnius mėnesius, bet ne mažiau kaip minimalus darbo užmokestis.

Vyriausybė, priešingai, primygtinai nurodo biudžetiniam sektoriui tęsti darbą, juolab, kad lėšos darbuotojų atlyginimams yra numatytos įstaigų biudžetuose.

Pažeidžiamas Vyriausybės nutarimas

Vyriausybei paskelbus karantiną, nustatyta, kad darbuotojams prastova gali būti skelbiama  tik išnaudojus visas įmanomas darbo organizavimo formas ir būdus, jeigu darbdavys negali duoti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo ir nėra galimybės dirbti nuotoliniu būdu arba darbuotojas nesutinka dirbti kito pasiūlyto darbo.

Dėl to priverstinis siūlymas sutrumpinti darbo laiką darbuotojams, skatinimas juos rinktis atostogas ar prastovas, jeigu jie ir jų institucijos yra pasirengę dirbti nuotoliniu būdu, pažeidžia Vyriausybės nutarimą. Tokios nuostatos laikosi tiek Prezidentūra, tiek Vyriausybė,  kultūros bei socialinės apsaugos ir darbo ministrai.

O kiek buvo išnaudotos visos įmanomos darbo organizavimo formos bei būdai, kad Kaune teko imtis kraštutinės priemonės?

Teikimai turi būti apsvarstyti šią savaitę

Balandžio 3 d. iš Vyriausybės atstovo Kauno ir Marijampolės apskrityse Andriaus Cechanavičiaus gavome raštą, kad Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus Viliaus Šiliausko įsakymas neatitinka Vyriausybės 2020 kovo 14 d. nutarimo nuostatų. Vyriausybės atstovas kreipėsi į Kauno m. savivaldybės administracijos direktorių siūlydamas svarstyti pakeisti biudžetinių įstaigų veiklas stabdantį įsakymą.

Vyriausybės atstovas Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriui pateikė du teikimus. Vienas iš jų – svarstyti kultūros ir sporto įstaigų veiklą sustabdžiusį įsakymą, kitas – svarstyti ir kovo 31 d. įsakymo pakeitimo klausimą. Šiame įsakyme balandžio mėnesiui buvo sustabdyta Kauno neformaliojo švietimo (išskyrus ikimokyklinio ugdymo) įstaigų veikla.

Šie abu teikimai turi būti apsvarstyti per 5 darbo dienas, o „per nustatytą terminą nepakeitus ginčijamo teisės akto (nepranešus apie teikimo įvykdymą ar atsisakius jį tenkinti) bus kreipiamasi į teismą“.  Meras yra įpareigotas artimiausiame Savivaldybės tarybos posėdyje su teikimais supažindinti Tarybos narius.

Esą Lietuvoje nepaprastosios padėties Seimas nepaskelbė, o Vyriausybė nutarimu šeštadienį patvirtino būtent šio įstatymo 11 nepaprastųjų priemonių. Kai kurie parlamentarai neatmetė idėjos, kad šalyje reikėtų skelbti nepaprastąją padėtį.

„Gal dėl COVID-19 reikia nepaprastosios padėties?”. „Seimo valdyba svarstys konservatorių kreipimąsi dėl nepaprastosios padėties įvedimo”. „Dėl nepaprastosios padėties – lauktas Seimo teisininkų išaiškinimas”. „Krašto apsaugos ministras šiuo metu nemato pagrindo įvesti nepaprastąją padėtį. ” „Prezidentas: nepaprastosios padėties dabar tikrai nereikia.”

Tai ne pabaiga: Seimo valdyba, atsižvelgusi į Seimo opozicijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio pasiūlymą, nutarė kreiptis į Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetą dėl krizės valdymo teisinių pagrindų.

Daug galios – vienos institucijos rankose

Įvedus nepaprastąją padėtį, institucija, atsakinga už ekstremalių situacijų valdymą, imasi visų reikalingų priemonių nepaprastosios padėties įvedimo tikslui pasiekti. Šiai institucijai vadovauja Vyriausybės skiriamas asmuo. Jis koordinuoja karinių vienetų veiksmus. (Šią savaitę girdėjome raginimų pakeisti Valstybės ekstremaliųjų situacijų centro vadovą Aurelijų Verygą krašto apsaugos ministru Raimundu Karobliu).

Savivaldybių teritorijoje gali būti įvestas tiesioginis valdymas, sudarytos viešosios tvarkos apsaugos komendantūros. Jos sudaromos iš vidaus reikalų sistemos, Valstybės saugumo departamento pareigūnų, krašto apsaugos sistemos institucijų karių ir kt.

Komendantų įsakymai nepaprastosios padėties metu yra privalomi visiems toje teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, taip pat ir savivaldybių merams.

Ką reikštų kiekvienam piliečiui?

Nepaprastosios padėties įvedimas lemtų, kad laikinai gali būti apribojamos teisės ir laisvės, nurodytos Konstitucijos 22, 24, 25, 32, 35 ir 36 straipsniuose.

Įstatymas numato laikiną fizinių asmenų naudojimosi teisėmis ir laisvėmis apribojimą, laikiną juridinių asmenų veiklos apribojimą, laikinus valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus ir kt.

Komendantūros pareigūnai turi teisę bet kuriuo paros laiku įeiti į asmens būstą be jo sutikimo. Komendantai turi teisę panaudoti būstą komendantūros pareigūnams, asmenims, pasitraukusiems iš savo gyvenamųjų vietų, apgyvendinti.

Transporto priemonės ir kitas piliečių turtas gali būti rekvizuojamas. Rekvizicija – tai atlygintinas negrąžintinas turto paėmimas iš savininko ar turto valdytojo visuomenės poreikiams, atlyginant turto vertę jo savininkui nedelsiant po nepaprastosios padėties atšaukimo.

Ieškoti, gauti, skleisti informaciją apie ekstremalią situaciją arba valstybės institucijų ir pareigūnų, komendantūrų veiksmus leidžiama tik atitinkamų valstybės institucijų vadovo sutikimu ar leidimu.

Įvedus nepaprastąją padėtį asmenys neturi teisės be specialaus leidimo pakeisti savo nuolatinės gyvenamosios vietos, įvedamas transporto priemonių judėjimo apribojimas.

Nustatomas ypatingas maisto produktų bei kitų būtiniausių prekių paskirstymas (tiekimas) . Numatomas laikinas įmonių darbo režimo pakeitimas, jų ūkinės veiklos pertvarkymas.

Politinių partijų ir politinių organizacijų, visuomeninių organizacijų ar asociacijų veikla gali būti ribojama arba sustabdoma. Asmenims gali būti draudžiama vienytis į politines partijas ir politines organizacijas, visuomenines organizacijas ar asociacijas, jei dėl jų veiklos kyla grėsmė Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai.

Gali būti numatyta, kad nepaprastosios padėties metu susirinkimai viešose vietose, išskyrus organizuojamus valstybės institucijų ar pareigūnų ir komendantūrų, draudžiami.Tik gavus leidimą galimi ne ūkinės veiklos ir privatūs suėjimai, į kuriuos susirenka daugiau nei 50 žmonių.

Be teismo sprendimo gali būti vykdoma gyventojų pašto siuntų, dokumentų siuntų, pašto perlaidų bei jų dokumentų slapta kontrolė.

Tai – ištraukos iš galiojančio Lietuvos Respublikos nepaprastosios padėties įstatymo.

Kas gali įvesti?

Sprendimą įvesti nepaprastąją padėtį priima: Seimo sesijos metu – Seimas, priimdamas atitinkamą nutarimą; tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidentas, išleisdamas atitinkamą dekretą ir šaukdamas neeilinę Seimo sesiją Respublikos Prezidento sprendimui svarstyti.

Seimas gali patvirtinti ar panaikinti Respublikos Prezidento sprendimą. Tad atsakomybė bet kuriuo atveju tenka parlamentui.

Konstitucinio pagrindo nėra

Vienas iš Konstitucijos kūrėjų, Mykolo Romerio universiteto profesorius Vytautas Sinkevičius teigia, kad nepaprastosios padėties šalyje skelbti nereikia. „Pagal Konstituciją nepaprastoji padėtis gali būti įvesta tik tais atvejais, kai iškyla grėsmė konstitucinei santvarkai ir visuomenės rimčiai (144 str.). Tokios situacijos Lietuvoje nėra, vadinasi, nepaprastoji padėtis negali būti įvesta. Karantinas ir jo metu taikomos priemonės numatytos Užkrečiamųjų ligų įstatyme (21 str.)“, – Eltai sakė V. Sinkevičius. Anot jo, Vyriausybė paskelbė karantiną pagal Užkrečiamųjų ligų įstatymą, kurį pats Seimas ir yra priėmęs. „ Nėra jokio konstitucinio pagrindo įvesti nepaprastąją padėtį“, – sakė profesorius.

Prisipažįstu, profesinio smalsumo pažinti „politikos virtuvę“ iš vidaus, kiek ji objektyviai atspindima viešojoje erdvėje, kokie politinės komunikacijos ypatumai, kiek tikrovę atitinka sukurti politikų įvaizdžiai, irgi būta.

Mano kelias į politiką prasidėjo 2016 m. Seimo rinkimuose. Kauno Centro-Žaliakalnio apygardoje konkuravau tarp 12 kandidatų. Su Gabrieliumi Landsbergiu patekau į antrą turą. Jame surinkti beveik 45 proc. balsų man kaip naujokei, atrodė pergalė, nors to neužteko patekti į Seimą. Pagal pirmumo balsus daugiamandačiame LVŽS sąraše pritrūko 80 balsų.

Tarp emocijų ir faktų

Dar iki ateidama į Seimą pati įsitikinau, kad viešojoje erdvėje labai stinga informacijos apie Seime priimamus sprendimus. Joje iš esmės vyrauja viskas, kas vyksta iki sprendimų – politikos užkulisiai, derybos, bendrų pozicijų ir kompromisų paieška, politiniai persistumdymai. Rezultatai po to dažnai jau niekam ir neįdomūs, arba lieka užvaldyti emocijų. Todėl stengiuosi komunikuoti apie žmonėms svarbius įstatymų projektus, klausiu jų nuomonės. Tam išnaudoju ir nemokamą socialinį tinklą „Facebook“, ir žiniasklaidą, ir susitikimus. Esu linkusi girdėti oponentų argumentus, nes jie leidžia įsivertinti galimas rizikas.

Pavyzdžiui, iš socialinio tinklalapio labai operatyviai sužinojau apie atsiradusią spragą motinystės išmokas reglamentuojančiame įstatyme. Ačiū toms aktyvioms moterims, kurių dėka ši klaida buvo skubiai ištaisyta. Kilęs pensininkų pyktis, esą biudžete nėra lėšų pensijoms didinti, leido greitai suprasti, kad viešoje erdvėje sklinda neteisinga arba dalinė informacija. Pensijoms indeksuoti (8,11 proc.) biudžete iškart buvo numatyta 370 mln. eurų, o klausimas kilo tik dėl 30 mln., kurių prireikė papildomai Prezidento siūlymui įgyvendinti. Apie 30 mln. kalbėjo visi, tačiau 370 mln. kažkodėl „nepastebėjo“. Panašių atvejų buvo ne vienas. Iš paskutinių pavyzdžių – socialinėje erdvėje pasklidęs tėvų nerimas, esą skyrus vaikų pinigus (o juos gaus per pusę milijono šalies vaikų), nelieka pinigų būreliams. Teko greitai reaguoti ir paneigti šiuos gandus – lėšos neformaliam ugdymui skirtos, tik iš kito šaltinio.

Kiek daug Lietuvoje yra žmonių, kurie tyliai, kantriai, nereikalaudami ir netriukšmaudami, daro gerus darbus, griaudami nepasitikėjimą, abejingumą, kurdami šviesius pokyčius visuomenėje.

Iš teisėkūros iniciatyvų

Svarstomi projektai tampa pretekstu rengti susitikimus su tais, kuriems tai gali būti aktualu. Po diskusijos su Kaune veikiančių socialinių įmonių vadovais nepalaikiau, manau, joms nepalankių Socialinių įmonių įstatymo pataisų. Po susitikimo su Kauno nevyriausybinių organizacijų atstovais inicijavau NVO plėtros įstatymo projekto pataisas. Joms priimti pritrūko keliolikos balsų – iš esmės dėl to, kad nacionalinės NVO tarybos atstovai laikėsi priešingos nuomonės nei kauniečiai. Tačiau įstatyme atsirado konkreti eilutė, kiek lėšų iš biudžeto bus skiriama šioms organizacijoms per steigiamą NVO finansavimo fondą.

Svarstant 2020 m. biudžeto įstatymo projektą, pasiūliau skirti lėšų Istorinės LR Prezidentūros Kaune aplinkos tvarkymo darbams. 2019-ieji paskelbti A. Smetonos metais. Nepaisant to, Istorinė Prezidentūra skendi tamsoje, sodelis praranda reprezentacinę išvaizdą. Kompleksą juosianti tvora (paveldo objektas) neremontuota daugiau kaip 80 metų.

Seimas atmetė praktiškai visus panašius Seimo narių prašymus kurių buvo arti šimto, išskirdamas svarbesnius prioritetus. Beveik 4 mln. Eur skirti Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko paveikslų galerijai, kurios rekonstrukcija turi būti baigta iki 2022 m., kai Kaunas taps Europos kultūros sostine. 250 tūkstančių eurų per trejus metus skiriami Maironio gimnazijos rekonstrukcijai, kur veikė Steigiamasis Seimas.

Kurti pokyčius

Manau, kad politikai turi veikti ne reaktyviai, o proaktyviai, ne tik atstovauti ir dalyvauti, bet ir patys inicijuoti renginius ar įvykius. Jau 18 metų Vilniuje prigijusią tradiciją pakviesti senjorus nemokamam kavos puodeliui inicijavome ir Kaune. Visą spalio mėnesį į „Senjorų kavą“ kvietė 18 Kauno restoranų ir kavinių – nuo „Daugirdo“, „Danielos“, „Metropolio“ iki „Grill London“. Tikslas buvo ne kavos puodelis, o susitikti, pabendrauti, paklausyti muzikos, sukurti gerą emociją.

Nė vieno pamiršto kapo. Į kvietimą prieš Vėlines sutvarkyti vienas seniausių Kaune Eigulių kapines, kurios įtrauktos į kultūros paminklų sąrašą, atsiliepė beveik 200 moksleivių iš Generolo P. Plechavičiaus kadetų licėjaus, „Saulės“ gimnazijos. Žaliakalnio senjorės suruošė keliasdešimt Vėlinių puokštelių.

Regėjimo negalią turintys kauniečiai papasakojo apie apleistą jų gyvenamojo kvartalo parką. Akivaizdu, patys jie neturi fizinių galimybių iškirsti krūmus, apgenėti gyvatvores. Į kvietimą padėti mielai atsiliepė Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija.

Vasarą Druskininkų bažnyčioje pirmą kartą išgirdau Silviją Beatričę. Tai be galo talentinga mergina, vienintelė ir pirma neregė pianistė Europoje, reto balso vokalistė. Idėja Seime surengti jos koncertą minint tarptautinę Baltosios lazdelės dieną atrodė simboliška ir reikalinga, kad apie tokius jaunus talentus sužinotų kuo daugiau žmonių.

Vis dėlto labiausiai per šį laikotarpį nustebino, kiek daug Lietuvoje yra žmonių, kurie tyliai, kantriai, nereikalaudami ir netriukšmaudami, daro gerus darbus, griaudami nepasitikėjimą, abejingumą, kurdami šviesius pokyčius visuomenėje. Ačiū už galimybę Jus pažinti. Gražių švenčių ir laimingų 2020-ųjų!

Socialinei apsaugai – beveik papildomas milijardas

Daugiausia išlaidų numatyta socialinei apsaugai (6,190 mlrd. eurų), sveikatos apsaugai (2,303 mlrd. eurų), švietimui (1,568 mlrd. eurų) ir gynybai (1,107 mlrd. eurų). Pagrindinis augimas socialinės apsaugos srityje – plius 761 mln. eurų.

Darbo užmokesčio pokyčius pajus visi dirbantieji. Pirmiausia didės minimalioji mėnesinė alga (MMA) nuo 555 eurų iki 607 eurų „ant popieriaus“. Skaičiuojama, kad nekvalifikuotą darbą dirbantys ir MMA gaunantys asmenys kitąmet „į rankas“ gaus 437 eurų, įtakos didėjančiam atlyginimui turės ir padidintas neapmokestinamųjų pajamų dydis (NPD). Kitais metais šis dydis sieks 350 Eur vietoje anksčiau planuotų 400 Eur. Ženkliai didės NPD neįgaliesiems: turintiems vidutinį ar lengvą neįgalumą NPD didės nuo 308 Eur iki 600 Eur, o turintiems sunkų neįgalumą – nuo 353 eurų iki 645 eurų.

Numatyta padidinti gyventojų pajamų mokestį (GPM) didesnes pajamas uždirbantiesiems. Bus taikomas vietoje 27 proc. – 32 proc. GPM tarifas uždirbantiems daugiau kaip 84 VDU, arba 104 tūkst. eurų per metus.

Biudžeto projekte taip pat numatyta padidinti koeficientą, taikomą apskaičiuojant komandiruočių kompensacijas (neapmokestinamus dienpinigius) nuo 1,3 iki 1,65 (x MMA), kad darbo užmokestis nebūtų pakeičiamas socialinių garantijų neteikiančiais dienpinigiais.

Darbo užmokesčio didėjimas numatytas ir didžiajai daliai viešajame bei biudžetiniame sektoriuje dirbančių valstybės tarnautojų ar darbuotojų, įskaitant pedagogus, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigų auklėtojus, socialinius darbuotojus, pareigūnus.

Skaičiuojama, kad pensijos kitąmet didės sparčiau nei atlyginimai, tai yra 8,11 proc. Vidutinė senatvės pensija su būtinuoju stažu pasieks 395 eurus. Didės ir šalpos išmokos, kurias gauna apie 60 tūkst. asmenų.

Iš kur papildomos pajamos?

Numatomi įvesti trys nauji mokesčiai: bankams, prekybos tinklams ir kol kas daugiausiai abejonių keliantis automobilių taršos. Taip pat siūloma didinti nekilnojamojo turto mokesčio bazę, mažinti lengvatas ūkininkams.

Bankai, vos išgirdę apie naują mokestį, reagavo „be ceremonijų“: paragino nustoti kvailinti ir įspėjo, kad gali pasakyti „viso gero“, o mokestis esą bus perkeltas bankų klientams. Pritariame: nustokite kvailinti.

Kai kurie bankai jau vasaros pabaigoje paskelbė nuo spalio ar lapkričio branginsiantys savo paslaugas, kai apie būsimą mokestį dar nebuvo kalbos. Ar dabar nebus labai paranku kaltę, nors ir atgaline data, dėl to suversti politikams?

O gal bankai galėtų būti šiek tiek kuklesni spausdami pelną, socialiai atsakingesni ir savo rekordiniais pelnais solidariau dalintis su visuomene? Naujausi Europos bankininkystės institucijos (EBI) duomenys rodo, kad Lietuvoje veikiantys bankai yra pelningiausi Europoje. Lietuvą lenkia tik Rumunijoje veikiantys bankai, o ES bankų pelnų vidurkis nuo Lietuvos atsilieka net 2,4 karto. Ar dar maža?

Analogiškai perspėjama ir dėl didžiųjų prekybos tinklų mokesčio (sumokėsite jūs patys, pirkėjai), analogiškai galima ir pridurti. „Maxima grupės“ grynasis pelnas pernai siekė 116,734 mln. eurų, per metus padidėjo 56 proc. „Iki“ 2018 m. uždirbo mažiau – 22,22 mln. eurų grynojo pelno, tačiau jis per metus išaugo net 125 proc.

Apšviesti šešėlį

Kitas pajamų šaltinis – šešėlinė ekonomika. Skaičiuojama, kad statybų, turgaviečių ir autoverslo sektoriuose sukasi apie 1 milijardas šešėlinių eurų. Statybų sektoriuje neapskaitoma apie 500–700 mln. eurų verslo pajamų. prekyboje mėsos produktais – apie 151 mln. Eur, prekyboje automobiliais ir jų dalimis vien tik PVM atotrūkis – 73 mln. eurų.

Vyriausybė yra nutaikiusi strėles būtent į šiuos sektorius, tad audringo atsako galima tikėtis, kaip ir argumentuotos diskusijos. Numatomos priemonės – privaloma statybininko kortelė, skaitmenizuota apskaita turgavietėse, prievolė deklaruoti automobilių pirkimo-pardavimo sandorius.

Statybininko kortelė bus skirta darbo objektui, darbuotojui, darbdaviui identifikuoti, taip pat darbo laiko apskaitai, ji būtų privaloma visiems – samdomiems ir savarankiškai dirbantiesiems.

Prekybos automobiliais srityje siūloma visus sandorius, susijusius su automobiliais, deklaruoti naujoje sistemoje. Pirmą kartą į Lietuvą atvežtas automobilis, skirtas parduoti, turės būti deklaruotas. Be deklaracijos kodo automobilis nebus parduodamas. Taip siekiama spręsti vadinamųjų „kauferių“ problemą, susijusią su daugybe šešėlio automobilių rinkoje atvejų, kai tikrasis automobilio pardavėjas (perpardavinėtojas) nefigūruoja jokiose pirkimo–pardavimo sutartyse ir nemoka. Naujoje sistemoje būtų koduojami ir ardyti skirti automobiliai.

Popierinę apskaitą turgavietėse skaitmenizuoti, supaprastinti žurnalų formas, sukurti sąsajas tarp informacinių sistemų. Kiekinė sistema neleis pardavinėti vis tų pačių 10 kilogramų mėsos.

Šiemet iš šešėlio bus ištraukta apie 200 mln. eurų.

Visą spalio mėnesį senjorai bus nemokamai vaišinami kava. Į parlamentarės kvietimą jau atsiliepė 17 Kauno įstaigų – restoranai „Metropolis“, „Daugirdas“, „Piccola Italia“, „Daniela“, „Grill London“, „Caif Café“ kavinių tinklas, baras „B2O“, kavinė „Kibi čibi“, kavinių tinklas „al Fresco“, „Vieno prancūzo sandėliukas“ ir kt.

„Ši iniciatyva jau 18 metų gyvuoja Vilniuje, pasiekė Klaipėdą, Šiaulius, Gargždus, ir man buvo labai gaila, kad ji neatkeliavo iki Kauno. Yra buvę tik epizodiškų atvejų, – sako A.Jankuvienė. – Dabar tereikėjo įskelti kibirkštį – kintantį požiūrį į vyresnio amžiaus žmones rodančios kavinės ir restoranai labai pozityviai reagavo į kvietimą. Taip kuriami pokyčiai mūsų visuomenėje, skatinami socialiniai ryšiai. Puodelis kavos nėra tikslas, tai tik priemonė susitikti, bendrauti, susipažinti.“

„Caif Cafe“ kavinių tinklas Vilniuje rengiamose akcijose dalyvauja jau ne vienus metus. „Tai sveikintina iniciatyva, tapusi savotiška mūsų prekės ženklo tradicija. Todėl sulaukę kvietimo senjorų mėnesį – spalį paminėti prie puodelio kavos Kaune, nedelsdami sutikome. Žinome, kad tai suburs visą būrį garbaus amžiaus kavos mėgėjų. Be to, tai pirmas kartas, kai akcija bus vykdoma Kaune“, – sako bendrovės „Delano“ rinkodaros specialistė Austėja Matusaitė.

Puodelis kavos nėra tikslas, tai tik priemonė susitikti, bendrauti, susipažinti.

„Grill London“ restoranų tinklo rinkodaros vadovas Andrius Bakanas priduria: „Pas mus lankosi nuo moksleivių, studentų iki verslininkų ir senjorų. Bet žinome, kad ne kiekvienas senjoras gali sau leisti ateiti kavos išgerti į kavinę ar restoraną. O norime juos nudžiuginti, matyti juos besišypsančius. Todėl jungiamės prie iniciatyvos „Senjorų kava“.

Skelbiame senjorus kviečiančių restoranų ir kavinių sąrašą. Akcija truks visą mėnesį, tad prie jos gali jungtis ir kiti restoranai bei kavinės.

Kava nemokamai vaišintis galite:

Restoranas „Daugirdas“, Daugirdo g. 4, pirmadieniais, 14–16 val.

Restoranas „Metropolis“, S.Daukanto g. 21, pirmadieniais, 10–11 val.

„Saulėti skoniai“, T.Masiulio g. 16E, pirmadieniais, 10–12 val.

Restoranas „Vieno prancūzo sandėliukas“, Girstupio g. 1, pirmadieniais,  antradieniais, 12–18 val.

Restoranas „Piccola Italia“, Vytauto pr. 32, antradieniais, 11–12 val.

„Mokslo kavinė“, E.Ožeškienės g. 7, antradieniais, ketvirtadieniais, 10–11 val.

Baras „B2O“, Gedimino g. 30, trečiadieniais, 15–17 val.

Kavinė „Kibi čibi“, Taikos pr. 2, ketvirtadieniais, 10–11 val.

Viešbučio „Ibis“ restoranas, Vytauto pr. 28, ketvirtadieniais, 15–17 val.

Kavinė „al Fresco“, Savanorių pr. 192, penktadieniais, 10–11 val.

Kavinė „al Fresco“, V. Krėvės pr. 129, penktadieniais, 10–11 val.

Kavinė „Caif cafe“, Gedimino g. 45, šeštadieniais, sekmadieniais, 13–14 val.

Kavinė „Caif cafe“, Savanorių pr. 255, šeštadieniais, sekmadieniais, 13–14 val.

Kavinė „Caif cafe“, Šarkuvos g. 1A, šeštadieniais, sekmadieniais, 13–14 val.

Restoranas „Grill London“, Laisvės al. 72, šeštadieniais, 11–13 val.

Restoranas „Grill London“, Vilniaus g. 13, sekmadieniais, 11–13 val.

Restoranas „Daniela“, A.Mickevičiaus g. 28, sekmadieniais, 13–15 val.

Nors 60-tyje Lietuvos savivaldybių buvo investuotos milijoninės ES lėšos, ekonominio lygio, gyvenamosios aplinkos ir teikiamų paslaugų kokybės skirtumai tarp miestų ir kaimo vietovių bei tarp apskričių nemažėja. Kodėl?

Dominavo žinybinis požiūris

Viena iš priežasčių – regioninės plėtros planavimas iki šiol buvo paremtas „iš viršaus į apačią“ principu. Prioritetai iš esmės buvo (ir tebėra) derinami netgi ne su bendrais valstybės ir savivaldybių tikslais, o su atskirų ministerijų finansavimo taisyklėmis. T.y. dominavo ministerijų, arba žinybinis požiūris ir interesas.

„Mes turėdavome arba pritarti ministerijos siūlomiems projektams, arba nepritarti. Bet tokiu atveju liktume visai be nieko, negautume ir tų „iš aukščiau“ numatytų lėšų. Todėl pritardavome ir sukdavome galvas, kaip įgyvendinti ministerijų projektus, nors mums gal žymiau svarbiau būtų lėšas nukreipti kitur, – konstatavo vieno regiono plėtros tarybos narys. – Mūsų nuožiūra svarbius projektus galėdavome tik pasiūlyti. Jei ministerijos juos atmesdavo ir pateikdavo kitus, mūsų rankos būdavo surištos“.

„Baltoji knyga“ keičia principus

2017 m. gruodį parengta Lietuvos regioninės politikos „Baltoji knyga”, apimanti laikotarpį iki 2030 m., iš esmės keičia regioninės politikos ir valstybės lėšų investavimo regionuose logiką, problemas kildindama „iš apačios” (kaimo, miesto ir regiono specifinių poreikių), atsisakydama žinybinio požiūrio, įgyvendindama horizontaliai koordinuotą regioninę politiką ir regionų plėtros tarybas paversdama tikraisiais savo regionų plėtros vadovais.

Viena iš priežasčių – regioninės plėtros planavimas iki šiol buvo paremtas „iš viršaus į apačią“ principu.

Ši plėtra apima ne tik ES lėšų investavimą, bet ir Valstybės investicijų programos lėšų panaudojimą, privačių investicijų pritraukimą, regioninių paslaugų teikimo planavimą ir koordinavimą, regiono rinkodarą.

Dokumente pabrėžiama, kad regionų plėtros tarybos taptų juridinį statusą ir realias galias turinčiais regionų valdytojais su jiems pavaldžiais regionų kompetencijų biurais (plėtros agentūromis) ar regioninių paslaugų centrais.

Apskričių ribos negali sudaryti kliūčių greitos ir sėkmingos regionų plėtros ir bendradarbiavimo iniciatyvoms. Jei taip atsitiktų, gali būti inicijuota administracinė regionų reforma.

„Baltosios knygos“ nustatytų rodiklių peržiūra yra numatyta 2021 m. (pagal 2020 m. pasiektus rezultatus). Administracinės reformos scenarijai galimi tik nepasiekus užsibrėžtų tikslų. Bet kol kas tai tik galimybė. Tikslas – regioninės politikos peržiūra.

Būtent šiame dokumente kalbama ir apie regionų specializacijas. Jos buvo išdiskutuotos ir išgrynintos prieš porą metų, tačiau negalėjo būti realizuojamos, nes „atsimušė“ į tam trukdančius teisės aktus.

Laikas keisti įstatymą

Seimo rudens sesijoje planuojame svarstyti Lietuvos regioninės plėtros įstatymo pataisas, kurias šių metų birželį parengė LR Vidaus reikalų ministerija.

Faktas, kad regionų plėtros tarybos, iš esmės būdamos sprendimus priimančiomis institucijomis, neturi jų įgyvendinimui reikalingų administracinių priemonių – negali savo vardu sudaryti sutarčių, savarankiškai įgyvendinti kelias savivaldybes jungiančių projektų, joms negali būti priskirtos viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų funkcijos (pvz., organizuoti regioninio viešojo transporto paslaugas).

Paradoksalu, kad dėl neapibrėžto teisinio statuso regionų plėtros tarybų sprendimai gali būti įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu už juos atsakomybę prisiima kitas jai nepavaldus subjektas (pvz., savivaldybė ar ministerija). Todėl susidaro situacija, kai regiono plėtros taryba priima sprendimus, tačiau neatsako už jų rezultatus.

Projekte numatoma panaikinti Vyriausybės įgaliotos įstaigos prie Vidaus reikalų ministerijos (t.y. Regionų plėtros departamento) įgaliojimus, juos perduodant savarankiškai vykdyti regionų plėtros taryboms (tarybos galės pilna apimtimi įgyvendinti viešojo juridinio asmens teises ir pareigas). Kartu įstatymu nustatomi įsipareigojimai užtikrinti regionų plėtros taryboms perduotų funkcijų finansavimą programiniu principu.

Panaikinama prievolė regionų plėtros planų priemones derinti su asignavimų valdytojais ir atskiromis jų programomis.

Regioniniu lygiu galės būti konsoliduojamos funkcijos ir (ar) viešosios paslaugos, kurių teikimas nėra optimalus nei savivaldybių lygiu (dėl per mažų atskirų savivaldybių finansinių, administracinių išteklių, demografinių pokyčių, gyventojų pasiskirstymo), nei nacionaliniu lygiu (dėl menkų centrinės valdžios galimybių prisitaikyti prie konkrečių vietovių poreikių). T.y. tokiose srityse, kaip antrinė sveikatos priežiūra, viešasis transportas, darbo rinkos politika, profesinis mokymas ir pan.

Įstatymo projektu nustatomas naujas regioninės politikos įgyvendinimo teritorijos tipas – funkcinė zona. Įvertinus, kad darbuotojų švytuoklinės migracijos, taip pat kitų dažnų kelionių teritorijos ir ryšiai dažnai peržengia savivaldybės ribas, tačiau lieka apskrities ribose, šių zonų nustatymas ir bendrų priemonių planavimas priskiriamas regionų plėtros tarybų kompetencijai.

Šiuo metu jokiame nacionaliniame teisės akte nėra apibrėžta socialinių ir ekonominių partnerių sąvoką. Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad jais būtų laikomos bendruomeninės ir nevyriausybinės organizacijos, profesinės sąjungos bei darbdavių organizacijos ir jų susivienijimai, mokslo ir studijų institucijos ir kt.

Regionų plėtros taryboms tapus juridiniu asmeniu, socialinių ir ekonominių partnerių atstovai į tarybos kolegialų valdymo organą ‒ Kolegiją būtų atrenkami iš savivaldybės bendruomeninių organizacijų tarybų, Nacionalinėje regioninės plėtros taryboje atstovaujamų socialinių partnerių ir regione veikiančių socialinių ir ekonominių partnerių pasiūlytų atstovų.

Taip iš esmės būtų išspręsta šiuo metu egzistuojanti regioninio lygmens įgalinimo problema, kuomet sprendimus dėl regiono plėtros rengia centrinės valdžios institucija (Regioninės plėtros departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos), priima kolegiali institucija (regiono plėtros taryba), kuri neturi nei prievolės, nei galimybių šiuos sprendimus įgyvendinti, o už pasiektus rezultatus atsako atskiros savivaldybės arba ministerijos.

Iš jų 4 projektų paketai susiję su šešėlinės ekonomikos mažinimu; 41 – įgyvendinantis Vyriausybės programos nuostatas; 11 – susiję su valstybės biudžeto ir savivaldybių, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų patvirtinimu; 28 – susiję su ES teisės perkėlimu ar įgyvendinimu; 60 – projektai, įgyvendinantys Konstitucinio Teismo nutarimus, Valstybės kontrolės ir Specialiųjų tyrimų tarnybos rekomendacijas ir pan. Be to, Seimo komitetuose savo eilės dar laukia apie 140 teisės aktų. Apie tai nuosekliai informuosiu socialiniame tinkle „Facebook“ ir dienraštyje „Kauno diena“. Šįkart – keletas teisėkūros aktualijų.

NVO skendi rūke

Apie nevyriausybinių organizacijų (NVO) šiandienos problemas ir kaip teisiškai sureguliuoti šio sektoriaus veiklą prieš kelias dienas diskutavome su Kaune veikiančių NVO vadovais. Kliūčių – tiek teisinių, tiek dirbtinių nevyriausybininkams nors vežimu vežk.

Šiuo metu galiojantis LR nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas neišsamiai apibrėžia NVO sąvoką. Juridinių asmenų registre netgi nėra duomenų, kurie padėtų nustatyti, ar organizacija turi NVO statusą. Neaišku, kuri organizacija turėtų būti traktuojama kaip nacionalinė skėtinė NVO, o kuri – ne? Todėl kyla neaiškumų skiriant finansavimą iš valstybės biudžeto. Nenumatyti aiškūs savivaldybės NVO tarybos veiklos principai, jos įgaliojimai ir kompetencijos. Todėl daugelyje savivaldybių NVO taryba neveikia arba veikia ne pagal paskirtį.

Iš šiuo metu Lietuvoje registruotų 35 tūkst. nevyriausybinių organizacijų faktiškai veikia tik apie 12 tūkst., kurių dalis iš tikrųjų net nelaikytinos nevyriausybinėmis. Skaičiuojant, kiek iš jų atitinka NVO paskirtį, viešojo intereso tenkinimą, tokių organizacijų būtų tik apie 5 tūkst.Nauju įstatymu siekiama visa tai patikslinti, taip pat sukurti NVO fondą, numatyti, kad būtų užtikrintas finansavimas iš valstybės ir savivaldybių biudžetų, apibrėžti NVO tarybos (taip pat ir savivaldybės lygiu) sudarymo ir jos veiklos principus ir kt. Konstruktyvių ekspertinių įžvalgų pateikė prof. Žaneta Simanavičienė, dalyvavusi mano inicijuotoje diskusijoje su NVO atstovais.

Socialinė įmonė ar socialinis verslas?

Seime svarstomi Socialinių įmonių įstatymo pakeitimai skatins ne tik siekti pelno, bet ir įgyvendinti tikrąjį šių įmonių tikslą – skatinti neįgalių žmonių grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį.  Subsidija didelę negalią turinčių žmonių darbo užmokesčiui būtų mokama neterminuotai, o lengvesnį neįgalumą (45-55 proc. neviršijantis darbingumo lygis) turintiems žmonėms – pusmetį arba vienus metus. Dar viena nauja nuostata – 75 proc. uždirbamo pelno turėtų būti skiriama socialiniams tikslams.

Kaune veikiančių socialinių įmonių vadovai itin kritiškai vertina  šiuos projektus: „Tai valstybės lėšų taupymas neįgaliųjų sąskaita”. „Nemažai sunkiausią negalią turinčių žmonių reikalinga slauga, tad valstybės skatinimas būtent juos įdarbinti yra tuščias reikalas”. „Kaip reikės su jais garbingai atsisveikinti?” „Užsidarysime”.

Toks pokalbis privertė sunerimti ir skatina labai atidžiai ieškoti galimybių, kaip keisti šį teisės aktą, kad socialinės įmonės apskritai neužsidarytų. Valstybės subsidijos turėtų būti neterminuotai skiriamos ir vadinamosios „trečiosios” neįgalumo grupės žmonėms. Esant tiek abejonių, gal reiktų jį išbandyti kaip pilotinį projektą?

Socialinis verslas, skirtingai nuo socialinių įmonių, apimtų ne tik socialiai jautrių asmenų įdarbinimą, bet ir siektų įvairių socialinių problemų sprendimų. Pelno siekimas susiejamas su socialiniais tikslais – bus privaloma 80 proc. pelno reinvestuoti šiems tikslams. Subsidijos nebus mokamos, esminė paskata – valstybės ar savivaldybės turto suteikimas panaudos pagrindais ir rezervuota teisė dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Privačiam sektoriui galėtų būti perleista iki 50 proc. visų socialinių paslaugų (už maždaug 120 mln. eurų kasmet).

Chaotiškos statybos be infrastruktūros

Jei Seimas pritars, Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas leis įveikti ligšiolinį chaotišką infrastruktūros plėtojimą savivaldybėse, kai namai išdygsta be gatvių, apšvietimo, inžinerinių tinklų, aplink nėra jokios socialinės infrastrūktūros, arba sudaromos nevienodos sąlygos investuotojams, iš vienų reikalaujant investuoti dideles lėšas, kitiems – nutiesus gatves už biudžeto pinigus.

Siūlomas įstatymas panaikintų planavimo ir finansavimo spragas, numatytų ir kompensavimo galimybes. Privatiems statytojams, gyventojams, bendruomenėms bus sudarytos sąlygos prisidėti prie darnios aplinkos, o savivaldybės turės kompensuoti visas infrastruktūros plėtros iniciatorių patirtas išlaidas.

Seniūnai – į rinkimus?

Lietuvoje jau nuo 1998 m., tai yra daugiau kaip 20 metų, diskutuojama dėl tiesioginių seniūnų rinkimų. Šių metų pavasarį Seime įregistruotas LR seniūnų rinkimų įstatymo projektas. Tiesa, projektas dar nesvarstytas nei komitetuose, nei parlamento posėdžiuose, savo išvadų dar nepateikė ir Vyriausybė.

Kas pasikeistų, jei seniūnus rinktų vietos gyventojai? Seniūnai būtų nebe valstybės karjeros tarnautojai, o taptų valstybės politikais. Tai apsisprendimo klausimas – ar geriau, kai seniūnai yra tiesiogiai pavaldūs savivaldybių administracijos vadovams, ar kai jie būtų politikai, tiesiogiai atskaitingi gyventojams? Kuriuo atveju jie labiau paisytų gyventojų interesų, intensyviau bendrautų su vietos bendruomene, turėtų daugiau galių spręsti realias žmonių problemas? Jiems tų galių įstatymas turėtų suteikti.

Kol kas projekte numatyta, kad kandidatą į seniūnus galėtų kelti partijos arba asmuo išsikeltų pats. Taupant biudžeto lėšas siūloma seniūnų rinkimus sutapatinti su kitais rinkimais.

Seimo Teisės departamentas pateikė beveik 60 pastabų. Iš organizacijų ir piliečių taip pat gauta įvairių pasiūlymų. Tad projektas tikrai bus tobulinamas, galbūt ir atidėtas.

Yra rizikos sveikatai – bus privaloma licencija

Ar pasitikite vadinamąja natūraliąja, liaudies ar alternatyviąja medicina? Ar pasitikėjimui užtenka rekomendacijų iš lūpų į lūpas arba gerų atsiliepimų socialiniuose tinkluose?

Technologijos sparčiai žengia pirmyn, įskaitant grožio ir poilsio paslaugas. O kaip užtikrinama šių paslaugų kokybė ir saugumas? Ar nesėkmės atveju būtų galima tikėtis žalos atlyginimo? Ar bet kuris asmuo, neturintis tinkamos kompetencijos, gali tuo verstis? Daugelis šių klausimų – be atsakymų. Lietuvoje tik fragmentiškai reglamentuotos atskiros paslaugos.

Birželio mėnesį Seime įregistruoti LR papildomosios ir alternatyviosios sveikatos priežiūros įstatymo ir lydinčiųjų įstatymų projektai. Pagal įstatymo projektą būtų licencijuojamos šešios didelę ar vidutinę riziką žmogaus sveikatai galinčių sukelti sveikatos priežiūros paslaugų grupės: sveikatos rekreacijos srityje – kūno priežiūros paslaugos ir veido priežiūros paslaugos; natūraliosios ir liaudies medicinos srityje – biologinio poveikio paslaugos, kūno (kontaktinio) poveikio paslaugos, psichosocialinio poveikio paslaugos, įskaitant meno terapiją, ir Rytų medicinos paslaugų grupė.

Seimo rudens sesijoje taip pat bus svarstomi nauji Kultūros politikos pagrindų, Turto civilinio konfiskavimo ir kiti įstatymai, žengti pirmieji žingsniai nemokamo bakalauro, visuotinio nemokamo mokinių maitinimo link.