"Vėjas rudenį atpūtė Mirtį oru plaukė skaidri vorelio gyvybė įvyniota į šilką (2002 m.)", – tai citata iš tapytojos Audronės Petrašiūnaitės parodos, atidarytos Kauno paveikslų galerijoje, kurioje menininkė eksponuoja 1998-aisiais kurtas monotipijas, 2013–2018 m. gimusius grafikos ciklus "Sniego laikas", "Kūno namai", "Amy Winehouse svaigulys" bei siuvinėtus kilimus.
Sniego laikas
Parodoje eksponuojami darbai kurti Višakio Rūdoje. "Anksčiau Kaune turėjau dirbtuvę, tačiau kai išsikrausčiau į kaimą, kuriu tik ten. Namuose. Višakio Rūdoje kurti daug lengviau, negaliu paaiškinti kodėl, gal dėl to, kad mano keista psichika – galiu savaitę tylėti, ir man nieko netrūksta. Aplink mane gamta – atvira erdvė, kurioje galiu matyti, kaip nuo vėjo juda gėlė, kaip šoka jos šešėlis", – sako A.Petrašiūnaitė.
Tikriausiai ir laikas gamtos apsuptyje teka lėčiau. Priešingai nei mieste, kur jį skaičiuojame sekundėmis. Graudžiai žvelgiame jį, nuo mūsų tolstantį septynmyliais žingsniais ir po savęs paliekantį tik kurtinantį triukšmą, ir mus dar trapesnius, dar aiškiau suvokiančius savo būties laikinumą.
Atbraila, ant kurios balansuojame, rodos, visiškai suplonėja ir prieš akis prasiveria praraja, kuri yra pasiruošusi mus įtraukti tą pat sekundę, kai prarasime balansą ir pasiduosime chaosui. Suvokdami tai ieškome prieglobsčio. A.Petrašiūnaitė jį rado Višakio Rūdoje, kur gyvena apsupta miškų, gamtos ir jos gyvybės.
Kai neskubu, viskas, ką matau ir suvokiu, yra poezija, eilėraščiai ant popieriaus lapų.
"Gamtos ritmas diktuoja gyvenimo būdą, kuris yra neskubus. Kai neskubu, viskas, ką matau ir suvokiu, yra poezija, eilėraščiai ant popieriaus lapų", – sako tapytoja. O mus, skubančiuosius, grafikos darbų ciklas "Sniego laikas" panardina į užmarštį. Mes tik stebime, kaip viskas greitai keičiasi, kaip šiandienos įspūdžiai ir jausmai užpustomi laiko pusnimis be galimybės joms nutirpti.
Žvelgdami į "Sniego laiką", jaučiame laikinumą, kai ką tik kelyje išmintus mūsų pėdsakus uždengia tanki krintančių snaigių marška ir viskas pradingsta užmaršties prieblandoje. Nebelieka kelio, kuriuo galėtume grįžti atgal.
Kūno namai
Todėl turime sugalvoti naujus ženklus, kuriais Visatai praneštume apie savo buvimą. Sniego glėby ieškome savo kūno: galbūt sužeisto, sušalusio, nemylimo, palikto, bet – savo. "Kūnas yra namai, kur aš gyvenu. Kūnas yra motyvas paveikslui, priežastis spalvai ir formai", – sako tapytoja.
Atspaudų cikle "Kūno namai" išgyventa vieno žmogaus skaudančio, žaizdoto kūno istorija, tampa priežastimi įsiklausyti į savo širdies dūžius, pajausti kraujo tekėjimą, plaučius gyvybės pripildantį oro įkvėpimą. Vieno žmogaus patirta kūno negalia gali būti kito žmogaus impulsu atgyti. Juk tai, kas išeina iš mūsų namų, į juos ir sugrįžta.
Galime išleisti kančią, vienatvę, o vidun įsileisti stingdantį šaltį ir nemigą, tačiau lygiai taip pat galime išleisti susitaikymą ir pasitikti drąsą susigyventi su savo kūnu, priimti jį tokį, koks yra ir nereikalauti peržengti savo galimybių ribų, neeikvoti jo siekiant jį pakeisti, o jo netobulumuose pajausti norą gyventi.
A.Winehouse svaigulys
Pasitikėti savo kūnu ir leisti jame atsiverti sielai. Kartais geliančiai, kartais plasdančiai įvairiaspalvio drugio sparnais. Jaučiančiai savo trapumą ir iš jo pasisemiančiai jėgų naujos dienos šviesai. "Pažeidžiamumas, meilės siekis, svaigulys ir plona gyslelė tarp gyvenimo ir mirties", – ciklą "Amy Winehouse svaigulys" apibūdina A.Petrašiūnaitė.
Kiek atsiduosime tikrovei, neieškodami joje savo lūkesčių atspindžių, tiek būsime atviri išgirsti kito sielos šnabždesius ir atliepti juos – galbūt tyla, prisilietimu ar žodžiais, sklidinais asmeninės istorijos. Nebūtinai ji tą žmogų pasieks, tačiau pajausime ryšį ir jo pakaks, kad žinotume, kad esame ne vieni.
A.Petrašiūnaitės kūriniai – lyg laiškai niekada nenukeliavę adresatui, todėl dabar juos galime skaityti mes. Kiekvienas atspaudas tai – atvirumas ir tik nuo mūsų priklauso, kiek esame pasirengę jį priimti ir patirti. Šiame patyrime įžvelgdami ir patys save, balansuojančius ant atbrailos visiškoje tyloje, kurią sudrumsčia tik nesiliaujantis mūsų širdžių plakimas, kuris siūlų gijomis pereina į menininkės tekstilės kūrinius.
Siuvinėtos linijos atgaivina formas, susigėrusias juodoje erdvėje ir jos tampa paveikslų motyvais, kartais atkeliaujančiais iš grafikos kūrinių, kartais – visiškai abstrakčiais, bandančiais pažinti patys save ir atsiskirti nuo juos laikančio juodo fono.
Ši paroda yra monologas, besitęsiantis linijomis, perregimomis formomis, baltomis dėmėmis ir spalvotais vitražais popieriaus lakštuose, patęsiamas siūlų gijomis audiniuose, mintims ir jausmams suteikiant kūną idant atsiskyrę nuo vieno žmogaus, jie galėtų pasiekti kitus. "Viskas turi savo pradžią. Tuomet pasikartoja keletą kartų ir iškeliauja", – sako A.Petrašiūnaitė.
Kas: A.Petrašiūnaitės siuvinėtų kilimų ir grafikos paroda.
Kur: Paveikslų galerijoje (K.Donelaičio g. 16).
Kada: Veikia iki sausio 13 d.
