Gydytojai rezidentai uždirba kelis šimtus eurų. Ar tai teisinga? Ne. Jų reikalavimai pagrįsti, tik reikėtų vengti tuščio kalbėjimo. Yra biudžetas, kurį galima pasiimti, išanalizuoti ir pateikti valdžiai alternatyvių siūlymų: kur galima sutaupyti, o kur taupyti nereikėtų. Gydytojai, palikite tuščiažodžiavimą opozicijoje esantiems politikams, kurie tik ir ieško progos kilstelėti savo reitingus.
Lietuvoje veikia keliolika aukštųjų mokyklų, prikurta šimtai studijų programų, kasmet išduodama šūsnis diplomų. Tačiau aukštojo mokslo kokybės lygis – žemas, ir tai puikiausiai įrodo menkas lietuviško mokslo žinomumas pasaulyje.
Per pastaruosius daugiau nei du dešimtmečius Lietuvoje prikurta įvairių mokslinėmis įvardijamų įstaigų. Neretai jų veikla apsiriboja valstybės ir ES lėšų naudojimu (tam tikru laikotarpiu), nesukuriant jokios pridėtinės vertės. Vadovauja toms įstaigoms net ne mokslininkai, o doktorantai ar net diplomatai. Mokslo finansavimas Lietuvoje – skurdus, nesiekia net 1 proc., skaičiuojant nuo bendrojo vidaus produkto. Maža to, lėšos skirstomos netikslingai – visiems po truputį, kad tik būtų ramu. Ne visos mokslo kryptys turi būti finansuojamos vienodai. Mokslininkams, kuriantiems pažangiausias technologijas, ir kurių atradimai kuria (arba ateityje sukurs) pridėtinę vertę, skiriamas finansavimas turi gerokai viršyti likusių mokslo krypčių. Juk vien kiek kainuoja laboratorijos įrengimas! Lietuvoje veikia keliolika aukštųjų mokyklų, prikurta šimtai studijų programų, kasmet išduodama šūsnis diplomų. Tačiau aukštojo mokslo kokybės lygis – žemas, ir tai puikiausiai įrodo menkas lietuviško mokslo žinomumas pasaulyje.
Ar taip sudėtinga nuspręsti, kokių technologijų, gamybinių pajėgumų ir specialistų Lietuvai reikia, ir ten sutelkti išteklius? Jeigu valstybė nori būti ekonomiškai stipri, ji privalo kurti, gaminti ir parduoti aukštos pridėtinės vertės produkciją. O gal ambicijų tapti kuo nors daugiau, nei Europos provincija, nebeturime?
